Pastaruoju metu Donatas Ivanauskas - verslininkas, „WakeWay” įmonės savininkas. Taip pat D. Ivanauskas yra aktorius, sukūręs vaidmenis tokiuose filmuose, kaip „Zero. Alyvinė Lietuva” bei „Gautas iškvietimas”.
Simboliška, kad prieš pat pasirodant naujienai apie tai, jog turės vaikelį, liepos 1-ąją pora paminėjo šešerius metus bendro gyvenimo. „Skamba labai romantiškai - atšventėme (šypsosi). Mūsų romantika - natūrali, lengva, nesuvaidinta. Santykiai paremti ne šventėmis ir dovanomis, o pagarba, meile, supratimu, laisve ir švelnumu. Tokia ir mūsų istorija - buitiškai romantiška. Vienas kitą buvome įsižiūrėję jau seniai, aš maniau, kad jis vedęs, jis manė, kad aš nepasiekiama. Pasirodo, mes tiesiog laukėme vienas kito ir kituose santykiuose tiesiog mokėmės“, - šypsojosi J. Arlauskaitė.
Atlikėja mylimąjį vadina visomis prasmėmis gražiausiu jos sutiktu žmogumi, kurio siela - skaidri, o jis pats, J. Arlauskaitės-Jazzu teigimu, labai šarmingas, talentingas, išmintingas, mylintis žmones ir gamtą, šypseną ir laimę atnešantis žmogus. „Su juo jaučiuosi geriau, negu būdama viena - štai ir viskas pasakyta. O rožinis laikas nepraėjo, mes jį išgyvename kasdien“, - pridūrė ji.
Liepos mėnesį po Lietuvą pasklido žinia, kad Jazzu su mylimuoju Donatu laukiasi pirmagimio. Šią žinia pora sužinojo netikėtai, tačiau, kaip teigia pati atlikėja laidoje „Pasaulis pagal moteris“, su vaidmeniu susigyventi ji jau spėjo.
Jazzu ir Donatas Ivanauskas. Šaltinis: lzinios.lt
Jazzu: Apie pasikeitusį gyvenimą ir motinystę
„Kaip diena taip naujiena. Jaučiu labai daug visokių jausmų - ir žemiškų, ir nežemiškų. Sužinojau kad laukiuosi 6-ąją savaitę, kai atostogavome Filipinuose. Iš tikrųjų istorija labai graži, į Filipinus išvažiavome tada, kai man buvo depresija, tokia baisi, kad nežinojau, ko griebtis. Mėnesiui buvau užsidariusi kambaryje, būdama gražiausioje gamtoje. Pradėjau melstis, medituoti, kartojau mantrą, kad man nusibodo kovoti su pasauliu ir visata. Karantinas mane labai paveikė - įvyko stagnacija, sužlugo mano didžiausi karjeros planai. Patekau lyg į užburtą ratą ir iš jo negalėjau ištrūkti“, - pasakoja Justė.
„Tuo metu maniau, kad mano muzika nebereikalinga pasauliui. Pradėjau pamažu pasiduoti ir prašyti pasaulio teisingumo - kad ir koks man jis būtų. Tada sužinojau, kad laukiuosi. O juk nemeldžiau laimės ar didelių pasikeitimų gyvenime. Tiesiog prašiau teisingumo ir likimo, kuris, pasirodo, ir buvo toks. Man buvo šokas, o Donatas 2 mėnesius šventė“, - šypteli atlikėja.
Kaip tikina pati laidos viešnia, apie vaikus poroje jie kalbėdavosi, tačiau mamos vaidmeniui ji nebuvo itin pasiruošusi. „Donatas mane įsimylėjęs nuo 18 metų - tai beveik pusė mano gyvenimo. Mes tiesiog labai laiku susitikome ir net pirmą vakarą jis man pasakė, kad su manimi norėtų vaikų. Nėra taip, kad mes niekada apie vaikus nekalbėjome. Nebuvo taip, kad aš, kaip kitos moterys, trokščiau būti mama - šiame vaidmenyje savęs neįsivaizdavau. Tą temą liesdavau labai atsargiai, nenorėdama jo įskaudinti, nes jis labai norėjo vaikų. Man atrodo, kad visata taip ir suveikė, kai neplanuoji, tada ir gauni dovaną labai laiku. Nes galvoju, kad niekada nėra tinkamo laiko“, - pridurdama, kad dėl to ir gimė mintis, kad vaikelis yra „iš kosmoso“.
„Pasikeitė labai daug dalykų, esminis tikriausiai yra visiškas savęs išsivalymas. Nėštumas man yra begalinė laimė, kurios ieškojau kiekvieną dieną. Supratau, kad niekada nebuvau laiminga. O dabar aš atsikeliu kiekvieną dieną ir suprantu, kaip viskas gražu. Pati jaučiuosi kaip „avataras“, viskuo domiuosi. Man pagaliau įdomu gyventi“, - šypsosi pašnekovė.
Aukštyn kojomis apvirto ir asmeninis gyvenimas - netgi artimiausi draugai pastebėjo Justės transformaciją. „Draugai sako, kad aš į šią būseną ėjau kokius 5-erius metus. Teko išsiskirti su nemažai žmonių, bet atsirado vietos kitiems potyriams, situacijoms, nuotykiams, dainoms ir istorijoms. Dabar absoliučiai norisi būti savo erdvėje“, - sako moteris.
Kūryba gamtos apsuptyje
Laidoje vedėja su pašnekove apsilankė Jazzu tėvų sodyboje Varėnos rajone - vietoje, kurioje gimė itin daug atlikėjos dainų. Kaip sako pati moteris, tai tokia vieta, apie kurią žino visas Vilnius. „Esu labai dėkinga, kad mane vėl čia grąžinote. Nes besilaukdama vaiko aš turbūt dirbau tiek, kiek nedirbau jokią vasarą. Tempai nenormalūs - visada save kaltindavau dėl to, kad gyvenime darau per mažai, bet ši vasara turbūt man parodė, kad imu iš savęs maksimumą. Man tikrai labai trūksta poilsio ir buvimo šioje sodyboje. Tikiuosi, kad greičiau pasibaigs filmavimų konvejeris ir galėsiu grįžti čia, nes man gamta labai svarbi“, - atvirauja Jazzu.
Santykis su gamta svarba atlikėjai toks svarbus, kad netgi atsispindi kūryboje. Nėštumo metu jos dainose atsirado naujų spalvų - ne vien tik niūrių, bet ir šiltų, nešančių laimę ir pilnatvę. „Mano visa kūryba ir dainos yra apie meilę. Turbūt tai daugiausia mane veikia. Kitas dalykas - anksčiau visada rašydavau iš destrukcijos. Jei jos nebūdavo - susikurdavau. Kažkokią dramą, aistras, meiles. Man reikėdavo, kad blogai jausčiausi, širdį skaudėtų, ar paprasčiausiai būčiau neišsimiegojusi. Galvojau, kad taip teisinga ir kitaip neįmanoma - tik dabar atradau, kaip galima kurti atradus laimę kas dieną“, - šypsosi ji.
Justė taip pat užsimena ir apie skaudžius išgyvenimus, kuriuos jai teko patirti kartu su grupe. „Būdama Filipinuose, besilaukdama jau 2 mėnesius sužinojau, kad vienas mano grupės narys mirė. Tai mano sielos draugas - Domas Žostautas. Jis labai ypatingas žmogus. Po šitos žinios man atėmė rankas ir kojas, nes sielos draugus prarasti yra be galo sunku. Scena pasikeitė labai stipriai - prarasti žmogų, su kuriuo scenoje koncertuoji ir kuri apie 10 metų yra sunku. Prisimenu, kai susirinkome visa likusi grupės dalis, jaučiau tą pasikeitusią atmosferą. Kiekvienas koncertas kaip naujas ciklas, ceremonija. Per kiekvieną jį pakeliu akis į dangų ir labai gražu matyti skrendantį lėktuvą ar paukščių pulką“, - skaudžiais prisiminimais dalijasi ji.
15min studijoje kalbėdama apie naujausią dainą „Mėnulio šviesoje“ ir artėjančius koncertus, kurių nusimato visą vasarą, Justė Arlauskaitė-Jazzu buvo nusiteikusi pozityviai. „Koncertuoju vis rečiau. Koncertai didėja, o jų skaičius mažėja“, - šypsojosi ji.
Likus kelioms dienoms iki apsilankymo 15min studijoje, atlikėja savo socialiniuose tinkluose skelbė, kad po koncerto keliauja į namus, nes laikosi režimo. Paklausus, kas paskatino jo imtis, atlikėja atskleidė, jog pagrindinės priežastys buvo patirtis ir sveikata. Be to, ji pasamprotavo apie nelengvą darbą scenoje.
Justė Arlauskaitė-Jazzu. Šaltinis: 15min.lt
„Patirtį reikėjo išmokti suvaldyti, o sveikata, būna, sugriūna. Žmonėms atrodo, kad scena visada tik fejerverkai ir geros emocijos. Iš tikrųjų yra daugybė dalykų, kuriuos veiki iki tol, kol lipi į sceną. Tai kartais išvargina. Mano darbas vis dėlto labai siejasi su emocijomis, kurios labai atliepia psichologiškai ir fiziškai. Paskatino atsigręžimas į patirtį, kiek aš jos sukaupusi, atsigręžimas į savo kūną. Sakiau sau - palauk, gi dabar galima eiti miegoti, o ne šampano gerti, ar ne?“ - kalbėdama su 15min juokėsi Justė.
Atlikėja atrado ir įvairių būdų, kaip atsipalaiduoti ir neiti švęsti iki ryto. Moteris teigė jaučianti, kad kuo toliau, tuo labiau norisi vienatvės, tylos ir miško. „Į tą būseną ėjau jau daug metų, gal šešerius. Dabar pagaliau ne tik noras yra, bet pavyksta ir praktiškai. Kartais išeina sunkiai - vakar grįžau iš koncerto, atrodė, kad iš karto eisiu miegoti. Bet ne, buvau išalkusi, todėl dar pavalgiau, o vėliau sugalvojau naują priedainį, tai sėdau prie pianino. Dar vėliau pagalvojau, kad reiktų paskaityti knygą, nes jau praleidau daug puslapių. Ir žiūriu - jau pusė keturių. Vis dėlto kuo toliau, tuo labiau man pavyksta tą režimą sukontroliuoti. Tas man labai patinka. Niekada negalvojau, kad kada gyvenime taip pasakysiu, bet man patinka režimas“, - 15min studijoje atviravo žinoma dainininkė.
Režimo pasekmės, anot Justės, jaučiasi visais aspektais, tiek fiziniame, tiek psichologiniame lygmenyje. Ji palygino save praeityje ir dabartyje - anot pašnekovės, jaučiasi ramesnė. „Režimo nauda juntama visuose gyvenimo sluoksniuose, dimensijose. Visuose kūnuose jaučiu didelį pasikeitimą. Esu kur kas ramesnė, taikesnė, tokioje nuolatinėje meditacijoje, Zen būsenoje. Išvesti iš kantrybės manęs dabar beveik neįmanoma. Dingo dirglumas, geriau miegu. Kai rūpiniesi savimi iš tikrųjų, o ne tik garsiai šneki, kad tą darai, tai tie pasikeitimai būna labai ryškūs. Fizinis pasikeitimas buvo tas, kad ėmiau gauti labai daug komplimentų. Supratau, kad kažką darau gerai. Ir, aišku, pats jausmas kasdienybėje. Kai atsikeli ir nebegalvoji, kad greičiau praeitų ta diena, o atvirkščiai - svarstai, kad nuveiksi tą ir aną, viskas patinka. Nesakau, kad nebūna žmogiškų duobių, nes būna, ir tai yra normalu, bet tiesiog aš su jomis nebekovoju, o sėdžiu ir analizuoju. Emocijų analizavimas galbūt kažkam skamba šiek tiek infantiliai, bet aš rašausi savo emocijas, jas analizuoju ir daug metų mokausi jas ir savo mintis valdyti. Labai tikiu, kad mes patys esame refleksija į tai, ką gauname iš Visatos“, - savo patirtimi dalijosi Jazzu.
Neseniai Justė su mylimuoju Donatu grįžo iš ilgos kelionės po Ameriką. Šiuo metu ji, kaip teigė, labai pasiilgusi Europos. Planuose netgi yra mintis kartu su mylimuoju Donatu keliauti po žemyną kemperiu. Dabar labai pasiilgau Europos. Vasarą niekur keliauti iš Lietuvos nesinori, nes vasarą ji nuostabi. Šiuo metų laiku arčiausiai keliauju iki scenos, o toliausiai - iki sodybos arba jūros. Man to visiškai pakanka. O rudeniop norėčiau pakeliauti po Europą, ką dariau labai seniai, nes dažniausiai skrendu su visokiais darbais - dėl koncertų, įrašų ar panašiai. Su Donatu turime seną svajonę nusipirkti kemperį ir dviese sau išvažiuoti kur nors. Labai pasiilgau Šveicarijos, Ispanijos, Portugalijos. Manau, kad pats laikas apsilankyti, na, bet palikime visa tai po koncertų. Galiu planuoti, ką tik noriu, bet geriau kartais tiesiog pasiduoti Visatos vedimui“, - svajonėmis 15min studijoje dalijosi J.Arlauskaitė.
Donato Ivanausko meninis kelias
Gimiau Kaune, šeimoje, kurioje senelis Jeronimas Ivanauskas, mama Danutė Ivanauskienė buvo vaistininkai, o tėtis Leopoldas Ivanauskas ir senelė Dorata Ivanauskienė - mokytojai. Tos dvi paveldėtos prigimtys susiliejo į vieną pašaukimą - dailę. Nuo mažumos piešiau visur, kur tik rasdavau galimos vietos savo kūrybai. Piešiau ir „mokiau“, kaip supratau vaikų darželyje ir pradinėje mokykloje, kol kaimynų vaikai nepapasakojo apie meno mokyklą Kaune. Čia mano senelių Ivanauskų ir mano tėvo gimtinė. Bučeliškės dvaras, tai gražiausi mano tėvo Leopoldo vaikystės prisiminimai. Turiu išlikusių tėčio jaunystės nuotraukų su nuostabiais Molėtų apylinkių vaizdais. Jaučiuosi grįžęs namo. Ilgus metus gyvenau tarsi užmiršęs kokį lobį čia turiu. Kartais taip būna, kad geriausi dalykai paliekami pabaigai. Sakydamas pabaigai, neturiu galvoje mirties. Kalbu tik apie vieną iš žmogaus gyvenimo etapų, tikiu jog būtent šis baigiamasis etapas yra pats svarbiausias žmogaus būtyje. O kursų idėja sena, būtent menas mumyse, kaip kiekvienos gyvos, sveikos sielos vidinė raiška. Tikiu, jog esame sukurti pagal Kūrėjo atvaizdą ir pavidalą, reiškia - mažais kūrėjais.
Mes jais esame savo vidinėje būtyje, savo prigimtyje, savo sielų gelmėse. Reiškiasi ši meninė prigimtis per įvairius gražius mūsų darbus ir net mažus darbelius, kaip geri darbai per meilę. Tiesiog kartais mums trūko vedlio ar šauklio, kad išprovokuoti ar prikelti tą mūsų visų vidinį sugebėjimą. Viena iš mūsų visuomenės didžiųjų problemų yra technokratiškas požiūris į savo darbą, formalizmas besiskverbiantis į mūsų profesinį ir net asmeninį gyvenimą. Ne tiek daug žmonių ryžtasi visa širdimi mylėti, džiaugtis ar atlikti jam pavestą užduotį. Tai yra labai pavojinga tendencija, kai aplink mus vis daugiau imitacijos. Imituojama ne tik buityje, technologijose, kai atskirti medžio ar marmuro imitaciją įmanoma tik specialistui, bet ir esminėse žmogaus egzistencijos vertėse. Talentingai atliktas darbas, visų pirma, yra sąžiningai atliktas darbas ir visai nesvarbu ar tai - sudėtinga chirurginė operacija, ar eilinė autoserviso paslauga.
Siekiu, kad mokiniai pamiltų mano mokomą discipliną - dailės istoriją, į pamoką ateitų be baimės ar pykčio, kurių aplink labai daug. Noriu būti jiems reikalingas savo žiniomis, patyrimu. Juk mus visus ir visada supa menas, mes tarsi pamerkti grožio jūroje. Dabar kalbu ne apie muziejus ar parodas, kalbu apie tą stulbinančią gamtą, kurioje gyvename, tą begalinį dangų, po kuriuo vaikštome, tas nesibaigiančias spalvas ir kvapus, kurie žavi ir gaiviną mus kasdien. Jei to nematyti, jei tai ignoruoti, reiškia - niekada negyventi pilnaverčio gyvenimo, likti chemine formule, skysčiu, kurį vieną dieną išlies į žemę. Labai noriu, kad mano mokiniai visų pirma pamiltų patį gyvenimą, o tada suvoktų jo grožį. Kažkuria prasme tai atsako į klausimą apie mano mokytojavimą šiandien. Labai gerbiu šią profesiją, nuo mažens girdėdavau tėvą kalbant apie savo studentus, matydavau jo susirūpinimą, geranoriškumą, jo sąžiningumą darbe. Augau dalį laisvo laiko praleisdamas tai tėčio darbe, tarp žemės ūkio studentų, tai vaistinėje pas mamą, kur mačiau lygiai tą patį pasišventimą savo profesijai. Šiandien esu tikras, kad tikras mokytojas ar geras gydytojas negali būti vien tik profesionalas, sukaupęs reikiamą kiekį profesinių žinių ar specialių studijų. Tokie dalykai niekada neatvers durų į tikrą mokytojo pašaukimą. Mokytoją įsivaizduoju kaip mokinių draugą, pagalbininką, vedantį savo mokinius ne baime, ne pykčiu, bet supratimu ir pagarba. Būti mokytoju, gydytoju yra tikras Dievo pašaukimas.
Gyvename modernių technologijų progreso laiku, kai vis mažiau laiko lieka natūraliems dalykams, o kokią ateitį prognozuojate menui? Meninis procesas yra amžinas, keičiasi tik jo išraiškos forma. Mums daugiau turėtų rūpėti mūsų sielų branda, tie vidiniai mūsų gyvenimo procesai, iš kur ir link ko mes judame. Kitas svarbus klausimas yra tų vidinių procesų meninė išraiška ir atranka, kas ir kaip turėtų būti papasakota kitiems iš to begalinio žmogaus patyrimo lauko. Štai būtent čia aš ir matau save - padėti susiorientuoti menininkui savyje ir palengvinti jo meninį kalbėjimą, padarant jį lengviau suprantamu kitiems. O globalių meno prognozių tiesiog vengiu. Yra tendencijų - žmogui tarnaujančios technologijos darosi vis sudėtingesnės, o paties žmogaus vidus - paprastesnis, jei nesakyti, kad prastesnis. Šiuolaikinis žmogus yra pasimetęs, išsigandęs jis pavojingai blaškosi, jam sunku atrinkti pagrindines egzistencines vertes. Pasaulyje jis jaučiasi vienišas ir nesaugus. Per planetą nuvilnijusi pasaulinė finansų krizė sujudino visą įsivaizduojamo saugumo pamatą, mums kirto per pačią jautriausią vietą, Achilo kulną, - mūsų pinigus. Taigi šiandien mūsų baimės tapo globalios, tai ligos ir epidemijos, neįsivaizduojamas pasekmes keliantys galimi kariniai konfliktai net kompiuteris tapo pavojingu ginklu. Na, o menininkas yra tas vienas iš žmonijos okeano, jis jautriausia visuomenės dalis, jis lakmuso popierėlis, apibudinantis tautos dvasinę būseną. Žinoma, jam sunku ne tik todėl, kad kyla naftos ar aukso kainos, o atvirkščiai - krentanti gyvenimo kaina, pačios gyvybės prasmės ir vertės kaina. Lietuva primena beglobių vaikų sambūrį, kurie jau labai senai neteko savo tėvų. Skaudu dėl savo Tėvynės. Visų politinių krypčių pagrindinis tikslas turėtų išlikti vienas - eilinis žmogus, ekonominė visų piliečių gerovė, visiems lygus teisingumas, pagarba visiems valstybės piliečiams. Tai - valstybingumo pagrindas, tokios istorinės pamokos labai skaudžios, o tie, kas to nesilaikė ar reikiamai neatgailavo už padarytas neteisybes, buvo išmesti į istorinės atminties užribį. Žinoma, jaunimas kartais perdėtai, o kartais labai tiksliai jaučia tokius dalykus. Mintis tokia - jų čia nereikia, jie net nepageidaujami. Juk ne taip svarbu ar tu įmonės vadovas ar miesto meras, ar valstybės vadovas. Klausimas vienas - ar myli tuos, kuriuos tau patikėta ganyti?
Tado Ivanausko Obelynės sodyba-memorialinis muziejus
Tado Ivanausko Obelynės sodyba-memorialinis muziejus - profesoriaus Tado Ivanausko ir jo žmonos Honoratos Paškauskaitės-Ivanauskienės sukurta gamtos ir kultūros erdvė. Ivanauskai šį žemės sklypą įsigijo XX a. 3-ajame dešimtmetyje ir pamažu pavertė ją savitu pasauliu: čia buvo puoselėjamas europinių veislių obelų sodas, formuojamas unikalus dendrologinis parkas, kaupiamos vaiskrūmių, vaismedžių kolekcijos ir brendo idėjos, vėliau tapusios svarbia Lietuvos gamtos pažinimo istorijos dalimi.
Nuo 2022 metų restauruotame gyvenamajame name veikia memorialinis muziejus, kviečiantis ne tik sužinoti apie Ivanauskų šeimos gyvenimą ir darbus, bet ir patirti pačią Obelynę: vaikščioti jos takais, stebėti augalus, susipažinti su vaismedžių veislėmis ir atrasti vietos sluoksnius gyvoje aplinkoje. Lankytojai kviečiami užeiti į restauruotą Honoratos ir Tado Ivanauskų gyvenamąjį namą - užmiesčio vilą, kurioje šiandien veikia memorialinis muziejus.
Ypatinga namo vertė - interjeras, kuriame išlaikytas tarpukario Kauno modernizmo dvasia: lankytojai mato autentiškus baldus ir namų apyvokos ir buities reikmenis, atpažįsta to meto estetiką - lietuvišką art deco stilių: aiškiomis formomis, santūriai elegantiškomis linijomis ir dekoru, atkartojančiu liaudies meną. Interjero tyrimų metu buvo atidengta, kruopščiai konservuota ir restauruota sienų polichromija: po sovietinio laikotarpio sienų apkalimais atsivėrė nuo XX a. 3 - 4 dešimtmečių išlikę frizai su stilizuotomis tulpėmis, augaliniais ir geometriniais motyvais. Kiekvienas kambarys turi savitą ornamentiką ir spalvinę paletę.
Senasis paveldo obelų sodas - viena vertingiausių sodybos dalių. Čia auga daugiau nei šimtas penkiasdešimt vaismedžių, tarp jų obelų, atstovaujančių 22 Vakarų Europos istorines veisles. Sodas svarbus ne tik kaip kraštovaizdžio ir atminties dalis, bet ir kaip genetinis fondas: obelų veislės yra identifikuotos, o sodo medžiaga tyrinėta, siekiant tiksliai nustatyti veislių tapatybę ir išsaugoti jų genetinį kodą.
Išskirtiniai sodo akcentai - prof. T. Ivanausko išvesta veislė „Vytis“ ir Lietuvoje itin reta „Vilhelminis“ (sin. „Kaizeris Vilhelmas“) - fiksuota kaip vienintelė šios veislės vieta Lietuvoje, kur auga 9 vaismedžiai. 4,03 ha Obelynės plote ypatingai svarbi dalis - parkas - viena turtingiausių šalies dendrologinių kolekcijų, kurioje sukaupta maždaug 250-300 rūšių ir formų medžių bei krūmų (tarp jų - gausi spygliuočių įvairovė). Prof. T. Ivanauskas šį parką kūrė ir augino kryptingai: sodinti vietiniai ir introdukuoti augalai, formuota mokslui ir pažinimui vertinga kolekcija.
Obelynės sodyba. Šaltinis: kaunorajonas.lt
Šiandien čia auga tikri parko „senoliai“ ir raritetai: dviskiautis ginkmedis (minimas tarp storiausių Lietuvoje), metasekvoja, parko reliktai - europinis kukmedis, dygusis kukmedis ir kurilinis maumedis. Tarp vertingų introdukuotų spygliuočių minėtinos kanadinė cūga, didžioji tuja, įvairių rūšių kėniai, eglės ir maumedžiai. Parke gausu ir lapuočių: ąžuolų, bukų, lazdynų, riešutmedžių, mėlynžiedžių hortenzijų, ievų, vijoklinių augalų. Dendrologiniame parke veikia Obelynės lauko galerija - parodų erdvė po atviru dangumi.
Šiltuoju metų laiku (gegužės-rugsėjo menesiais) senajame Obelynės kluone duris lankytojams atveria NeRestoranas. Čia po pasivaikščiojimo po Obelynės sodą ar dendrologinį parką galima sustoti pietums ar vakarienei bei mėgautis lėtu laiku, kai skonis, gamtos artumas ir vietos aura papildo vienas kitą. NeRestorano virtuvė orientuojasi į natūralius produktus, o meniu sąmoningai išlaikomas nedidelis - jis keičiasi pagal sezoną ir kūrybinę virtuvės kryptį, todėl kiekvienas apsilankymas gali būti vis kitoks.
Šis straipsnis apžvelgia Donato Ivanausko gyvenimą, jo kūrybinį kelią, santykį su gamta ir meną, bei jo ryšį su Obelynės sodyba, kuri yra svarbi Lietuvos kultūros ir gamtos paveldo dalis. Sodyba, įkurta profesoriaus Tado Ivanausko, šiandien tarnauja kaip memorialinis muziejus, kviečiantis lankytojus patirti gamtos grožį ir susipažinti su Lietuvos istorija.
tags: #donatas #ivanauskas #sodyba