Bankrotas - tai teisės aktų nustatyta tvarka pripažinta įmonės nemokumo būsena, kai siekiama šios būsenos pabaigos iš įmonės turto tenkinant kreditorių reikalavimus ir užtikrinant kreditorių ir įmonės interesų pusiausvyrą.
Šiame straipsnyje aptarsime bankrutuojančios įmonės turto pardavimo procesą, įstatymus ir svarbius aspektus, kuriuos reikia žinoti.
Šiame kontekste svarbu tai, kad bankroto procedūrų tikslas yra siekis, kad bankroto proceso metu bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas būtų parduodamas kuo didesne kaina, kad kuo didesne apimtimi būtų patenkinti kreditorių reikalavimai, įgyvendintos akcininkų teisės gauti likviduojamos įmonės turto dalį, likusią po atsiskaitymo su įmonės kreditoriais.
Teisėjų kolegija pažymėjo, jog bankroto administratorius bankrutavusios įmonės turto pardavimo proceso metu yra saistomas ne tik Įmonių bankroto įstatymo (ĮBĮ) nuostatų, bet ir profesinės rūpestingumo pareigos, siejamos su įpareigojimu veikti išskirtinai kreditorių ir bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės interesais.
Kaip iš tikrųjų veikia 7 skyriaus bankroto procesas (nuo pradžios iki pabaigos)
Toks tikslas sietinas ir su bankroto administratoriaus pareiga įvertinti bankrutuojančios įmonės parduodamo turto pobūdį ir siekti jo pardavimo už kainą, kuri labiausiai atitiktų kreditorių ir bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės interesus.
ĮBĮ normos, reglamentuojančios administratoriaus funkcijas ir įgaliojimus, yra imperatyviojo pobūdžio.
Bankroto Procesas
Bankrutuojančios įmonės turto administravimas ir realizavimas yra tęstinis procesas, kuriame dalyvauja bankroto administratorius, bankrutuojančios įmonės vadovas (-ai), kreditorių susirinkimas (komitetas) ir bankroto bylą nagrinėjantis teismas.
Šio straipsnio tyrimo tikslas - įvertinti turto administravimo ir realizavimo veiksmus, nustatyti, kokie metodai efektyviausi, labiausiai atitinkantys įmonių bankroto proceso tikslus.
Tyrimo tikslui atskleisti keliami šie uždaviniai:
- apibrėžti bankrutuojančios įmonės turto sampratą;
- aptarti turto administravimo ir realizavimo būdus;
- įvertinti parduodamo įmonės turto kainos nustatymo kriterijus ir metodus;
- nustatyti, kaip teismų praktikoje užtikrinamas bankroto proceso operatyvumo principas realizuojant įmonės turtą.
Atsižvelgiant į tyrimo tikslą ir uždavinius, tyrimo objektas yra turto administravimas ir realizavimas įmonių bankroto procese.
Tyrime naudojami sisteminės analizės, lyginamasis metodai.
Straipsnio aktualumą rodo dažnai pasitaikantys teisminiai ginčai dėl įmonės turto bankroto procese bei mokslinių darbų stoka Lietuvoje šia tema.
Įmonės turto klausimai nacionalinėje bankroto teisės doktrinoje beveik nėra aptarti, nėra analizuota turto administravimo ir realizavimo reguliavimo atitiktis tarptautiniams standartams.
Užsienio teisės doktrinoje su įmonės turto administravimu ir realizavimu susiję klausimai yra nagrinėti V. Finch, D. Milman, R. Goode, D.
Tinkamas įmonės turto administravimas ir realizavimas yra svarbūs siekiant apsaugoti bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesus (kuo labiau padidinti jų reikalavimų atlyginimą) bei leidžia nutraukti bankroto bylą, jeigu atkuriamas įmonės mokumas, patenkinami įsipareigojimai visiems kreditoriams arba sudaroma taikos sutartis.
Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau - ĮBĮ) nėra aptarta bankrutuojančios įmonės turto samprata ir reglamentuojama tik dalis su juo susijusių klausimų.
Nei turto administravimo, nei realizavimo sąvokos nėra apibrėžtos ĮBĮ.
Šiame straipsnyje nurodoma, kad turto administravimas yra visi veiksmai, susiję su bankrutuojančios įmonės turto disponavimu, valdymu, kaupimu.
Straipsnyje nagrinėjama, kaip suprantamas įmonės turtas bankroto procese, kokie yra efektyviausi bankrutuojančios įmonės turto administravimo, realizavimo būdai.
Analizuojamos UNCITRAL įstatyminės nemokumo teisės taisyklės (toliau - UNCITRAL taisyklės), kuriose pateikiama pasiūlymų dėl įmonių bankroto proceso optimizavimo, bankrutuojančios įmonės turto apsaugos, jo apimties didinimo (angl. maximization) ir realizavimo.
1. Įmonės turtas (angl. estate) bankroto procese UNCITRAL taisyklėse apibrėžiamas kaip visas turtas, valdomas įmonės bankroto administratoriaus, kuriam taikoma nemokumo teisė.
Nors materialiojo ir nematerialiojo turto sąvokos, atsižvelgiant į nacionalinį teisinį reguliavimą, gali skirtis, materialusis turtas yra įmonės finansinėje ataskaitoje (angl. balance sheet) nurodytas turtas (pinigai, įrenginiai, inventorius, gamybos produktai, banko sąskaitos, nekilnojamasis turtas).
Tačiau ne kiekvienas įmonės valdomas turtas laikytinas turtu bankroto procese.
Vienas iš esminių kriterijų yra turto valdymas nuosavybės teise (angl. title possession), todėl turtas, kurio įmonė nevaldo nuosavybės teise, neturėtų būti priskiriamas tokiam turtui.
Apibendrintai reikia pasakyti, kad UNCITRAL taisyklėse įmonės turtas bankroto procese apibrėžiamas taip: a) skolininko turtas, įskaitant įkeistą turtą ir trečiųjų asmenų valdomą turtą; b) turtas, įgytas po nemokumo proceso pradžios; ir c) turtas, gautas pagal ieškinius dėl sandorių panaikinimo (angl. avoidance) ir kitus ieškinius.
Taigi prie bankrutuojančios įmonės turto priskiriamas tiek turtas, įmonei priklausantis bankroto bylos iškėlimo metu, tiek įgytas šio proceso metu.
Panaši turto samprata yra įtvirtinta ir užsienio valstybių teisinio reguliavimo srityje.
Pavyzdžiui, Vokietijos teisėje įmonės turtas (vok. Insolvenzmasse) apibrėžtas Nemokumo įstatymo 34 straipsnyje, pagal kurį nemokumo bylose įmonės turtas suprantamas kaip visas turtas, nuosavybės teise priklausantis skolininkui, kai teismo procesas yra pradėtas ir įgytas proceso metu.
Įmonės bankroto administratorius turi sudaryti įmonės turto sąrašą bylos iškėlimo dieną.
To paties įstatymo 36 straipsnyje detalizuojama, koks turtas neturi būti įtrauktas į įmonės turto sąrašą.
Remiantis sisteminio aiškinimo metodu tyrimo tikslui atskleisti reikšminga ir bendroji turto samprata civilinėje teisėje.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.97 straipsnio 1 dalį, turtas yra civilinės teisės objektas.
Turtas civilinėje teisėje apibrėžiamas plačiai.
Jis siejamas su visomis turtinėmis vertybėmis, į kurias civilinės teisės subjektai įgyja teises ir (arba) dėl kurių šiems subjektams atsiranda pareigų.
Turtas gali būti materialusis ir nematerialusis.
Aiškinant turto sąvoką civilinėje teisėje, pripažįstama, kad teisine prasme turtas yra tie civilinių teisių (nuosavybės) objektai, kurie turi vienokią ar kitokią ekonominę ar objektyvią vertę ir civilinio apyvartumo savybę, t. y.
Tai reiškia, kad civilinėje teisėje turtas pasižymi dviem savybėmis: ekonomine (objektyvia) verte ir galimybe būti civilinės apyvartos objektu.
Civilinės teisės objektas taip pat pasižymi pinigais išreikšta verte.
ĮBĮ nėra apibrėžta įmonės turto samprata, tačiau jame vartojamos įvairios turto sąvokos, pavyzdžiui, „įmonės materialinis turtas“, „ilgalaikis materialinis turtas“.
Lietuvos teismų praktikoje bankrutuojančios įmonės turtu laikomas tik realus, egzistuojantis turtas.
Sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės turtas turi būti nustatomas pagal naujausią finansinės atskaitomybės ataskaitą.
Tai reiškia, kad įmonės turimas turtas siejamas su turtu, nurodytu įmonės finansinėje ataskaitoje.
Tačiau įmonės finansinėje ataskaitoje nedetalizuojama, koks konkretus turtas priskiriamas įmonės turtui.
Joje nurodytas turtas skirstomas pagal įmonių buhalterijoje naudojamus kriterijus.
Todėl, vertinant įmonės turtą, svarbu nustatyti, koks konkretus turtas finansinėje ataskaitoje nurodytas.
Dažnai praktikoje kyla ginčų dėl bankrutuojančios įmonės turto ir jo vertės (likvidumo) nustatymo.
Galima išskirti tam tikras formuojamas teismų praktikos taisykles: pripažįstama, kad svarbi aplinkybė yra, kokį turtą įmonė realiai turi; areštuotas įmonės turtas ir įmonės išperkamosios nuomos sutarties pagrindu valdomas turtas (iki jo išpirkimo) nelaikomas turtu pagal ĮBĮ, kai sprendžiamas bankroto bylos iškėlimo klausimas; sprendžiant dėl įmonės kreditorinių įsipareigojimų realumo, pripažįstama, kad įmonės kreditorinių reikalavimų vykdymas turi būti vertinamas atsižvelgiant į realias galimybes; vertinant trumpalaikį turtą (debitorinių reikalavimų patenkinimą), taikoma prezumpcija, kad bankrutuojanti įmonė reikalavimo patenkinimo negaus (apskritai ar bent iš dalies).
2. Efektyvus įmonės turto administravimas bankroto procese yra svarbus, nes leidžia padidinti įmonės kreditorių galimybes gauti kuo didesnį reikalavimų patenkinimą ir greičiau užbaigti bankroto bylą.
UNICITRAL taisyklėse nustatyta, kad bankroto procese turi būti pasiekta maksimali įmonės turto vertė.
Todėl įmonės turtas turi būti administruojamas kuo naudingiau.
Vien tai, kad įmonei iškelta bankroto byla, nereiškia, kad jos komercinė veikla nutrūksta ir turtas negali būti didinamas.
Įmonės vadovui dėl jo einamų pareigų geriausiai žinomas įmonės turtas, jo sudėtis.
Kadangi įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti įmonės bankroto bylą įmonės vadovas praranda įmonės valdymo teisę, ĮBĮ nustato pareigą įmonės vadovui perduoti bankroto administratoriui per teismo numatytą terminą visą įmonės turtą ir dokumentus, o šių veiksmų neatlikus, įmonės vadovui gali būti skiriama piniginė sankcija.
Taip pat įmonės vadovas turi informuoti bankroto bylą nagrinėjantį teismą apie visas bylas, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai.
Bankroto administratorius turi siekti ne tik operatyviai užbaigti bankroto bylą, patenkinti kreditorių reikalavimus, bet ir išsaugoti įmonės turtą.
Jis šiuos veiksmus atlieka vadovaudamasis bankroto proceso sklandumo, skaidrumo, ekonomiškumo principais ir yra saistomas ne tik ĮBĮ, bet ir profesinės rūpestingumo pareigos.
Sistemiškai aiškinant ĮBĮ 11 ir 31 straipsnio nuostatas, būtent bankroto administratoriui tenka pareiga tinkamai administruoti ir realizuoti įmonės turtą ir jį kaupti.
Reikalavimo sukaupti kuo daugiau turto vykdymas suprantamas ne tik bankrutuojančios įmonės sudarytų sandorių ginčijimas, bet ir komercinės veiklos organizavimas, pavyzdžiui, sudarant terminuotas nuomos sutartis, vykdant nepasibaigusias sutartis.
Svarbius sprendimus, susijusius su įmonės turto administravimu, priima ir įmonės kreditorių susirinkimas, kuris gali spręsti dėl įmonės komercinės veiklos tęsimo.
Teismas kreditorių prašymu gali nustatyti įmonės ūkinės komercinės veiklos ir disponavimo įmonės turtu, kurį be teismo leidimo draudžiama parduoti, išnuomoti, įkeisti, juo laiduoti, garantuoti kitų subjektų prievolių įvykdymą ar kitaip jį perleisti (perduoti), apribojimus.
3. Tiek įmonės turtą administruojant, tiek ir jį realizuojant, svarbus bankroto administratoriaus ir įmonės kreditorių bendradarbiavimas.
Bankroto administratorius šiame procese iš esmės atlieka antstoliui priskirtus veiksmus priverstinio vykdymo proceso metu.
ĮBĮ numatyti įvairūs įmonės turto realizavimo būdai, kurių naudojimas iš esmės priklauso nuo realizuojamo turto objekto.
Bankroto procese turtas gali būti realizuojamas jį parduodant arba perduodant įmonės kreditoriams.
Turto pardavimas yra pagrindinė turto realizavimo forma, todėl turto perdavimas kreditoriams yra išimtinis turto realizavimo būdas.
Taip pat numatyta išimtis per tam tikrą laiką neparduotą turtą nurašyti (sunaikinti).
ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta speciali taisyklė, pagal kurią, jeigu apie įkeisto turto pardavimą paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo dienos, antstolis baigia vykdyti turto pardavimą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) nustatyta tvarka ir pardavus turtą iš varžytynių gautą pinigų sumą, atskaičius vykdymo išlaidas antstoliui, perveda į bankrutuojančios įmonės sąskaitą.
Tokia turto realizavimo tvarka grindžiama ekonomiškumo ir koncentruotumo principais.
Turto Pardavimo Tvarka
3.1. Bankroto proceso metu pripažįstami du turto pardavimo modeliai: kai įmonės valdymas lieka įmonės vadovui (-ams) ir kai įmonės valdymas iškėlus bankroto bylą perduodamas bankroto administratoriui.
Pirmu atveju pati įmonė priima verslo sprendimus (įskaitant ir dėl turto realizavimo).
Antru atveju įmonės valdymo funkcija perleidžiama įmonės bankroto administratoriui.
Atitinkamai įmonės turtas gali būti parduodamas įprasta tvarka vykdant verslą (angl. ordinary course of conducting business) ir specialia, neįprasta verslo tvarka (angl. outside the ordinary course of business).
Kai įmonės turtas parduodamas įprasta tvarka, dažniausiai kreditorių pritarimas nėra būtinas, ir, atvirkščiai, parduodant turtą ne įprasta tvarka, kreditorių ir(ar) teismo pritarimas yra reikalingas.
Konkretūs turto pardavimo būdai ir priemonės tarptautinėje praktikoje skiriasi.
Tačiau, nepaisant pasirinkto turto pardavimo modelio, įmonės turtas turi būti parduodamas tokiu būdu, kuriuo užtikrinamas jo pardavimas už didžiausią kainą, ir įmonės kreditoriai yra informuojami apie pardavimą ir jį gali ginčyti teisme.
Praktinių turto pardavimo problemų gali kilti dėl nesąžiningo suinteresuotų asmenų elgesio.
Pavyzdžiui, įmonės turto pardavimas susijusiems asmenims gali kelti įtarimų dėl tokio pardavimo teisėtumo ir neteisėto susitarimo (angl. collusion).
Tačiau turto pardavimas su bankrutuojančia įmone susijusiam asmeniui nebūtinai lemia pardavimo neteisėtumą, jei užtikrinama tinkama priežiūra ir įvertinama, ar nebuvo susitarimo ar apgaulės (angl.
Tarptautinėje praktikoje pripažįstami įvairūs būdai, kaip galima užtikrinti efektyvų ir maksimaliai naudingą įmonės turto pardavimą: kreditorių ir būsimų pirkėjų informavimas siekiant, kad informacija sudomins suinteresuotus asmenis ir kreditoriams bus sudaryta galimybė reikšti savo nesutikimą ar pastabas; turtas įvertinamas neutralių, nepriklausomų specialistų (ypač, parduotant nekilnojamąjį turtą ar specialų turtą); minimalios pardavimo kainos nustatymas aukciono atveju ir draudimas aukciono dalyviams sudaryti neteisėtus susitarimus.
Įmonės turto pardavimo ir perdavimo būdai bei tvarka nustatyti ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalyje.
Pagal šią normą, bankrutuojančios įmonės turtas yra turtas, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas.
Skiriamos kelios turto rūšys: greitai gendantys ir savo vertę galintys prarasti daiktai, nekilnojamasis ir įkeistas turtas, taip pat turtas, kurio vertė viršija 250 bazinių socialinių išmokų dydžio sumą, ir kitas turtas.
Autoriaus nuomone, siekis parduoti įmonės turtą už kuo didesnę kainą priklauso ne vien nuo bankroto procese dalyvaujančių asmenų veiksmų, bet ir nuo parduodamo turto pobūdžio, situacijos rinkoje, pardavimo būdo ir kitų reikšmingų aplinkybių.
Pavyzdžiui, dėl savo ekonominių ypatybių pripažįstamas specifinis bankrutuojančios įmonės reikalavimo teisės įgyvendinimas bankroto procese.
ĮBĮ nereglamentuoja, ar vienu pardavimu galima parduoti kelis turto objektus (turto kompleksą).
Tačiau toks klausimas yra nagrinėtas teismų praktikoje.
Vienoje bankroto byloje bankroto administratorius kreipėsi į teismą, prašydamas teismo leisti kartu parduoti dviem bankrutuojančioms įmonėms priklausantį nekilnojamąjį turtą (prekybinį pastatą), esantį tuo pačiu adresu.
Nors kreditorių susirinkimo neįvyko dar nė vienoje iš įmonių, bankroto administratorius argumentavo, kad bendras prekybinio pastato pardavimas būtų ekonomiškai naudingas abiem bankrutuojančioms įmonėms ir jų kreditoriams, būtų patrauklus potencialiems pirkėjams, konkurencingas rinkoje ir dėl to užtikrintų didesnę turto pardavimo kainą, palyginti su ta, kurios būtų galima tikėtis parduodant turtą atskirai.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad skirtingiems juridiniams asmenims priklausantis turtas gali būti parduodamas kaip turto kompleksas, tačiau tam būtinas abiejų įmonių kr...
Bankrutuojančios Įmonės Turto Pardavimo Ypatumai
Nuo 2020-01-01 bankrutuojančio juridinio asmens turto realizavimo reguliavimas yra pasikeitęs ir suteikia papildomų galimybių.
Taigi asmuo, pageidaujantis įsigyti bankrutuojančio asmens turtą, turėtų aktyviai domėtis bankroto proceso eiga ir kreditorių susirinkimuose priimamais sprendimais.
Būtent nuo kreditorių susirinkimuose priimtų sprendimų priklauso tiek turto pardavimo tvarka, tiek ir kaina.
Kaip Įsigyti Bankrutuojantį Juridinį Asmenį?
Atsižvelgiant į nurodytas taisykles, asmuo, pageidaujantis įsigyti visą bankrutuojantį juridinį asmenį kaip turtinį kompleksą arba jo esminę dalį, visų pirma, turėtų kuo ankstesnėje stadijoje kreiptis į nemokumo administratorių bei kreditorius ir:
- pateikti preliminarų siūlymą pirkti juridinį asmenį;
- pagrįsti, kad parduodant juridinį asmenį nauda kreditoriams būtų didesnė, negu juridinio asmens turtą parduodant atskirai.
Sprendimą dėl juridinio asmens pardavimo priima kreditorių susirinkimas.
Tačiau juridinio asmens pirkimo-pardavimo sutartyje gali būti numatyta ir tai, kad pirkėjui yra perduodamos prievolės, atsiradusios iki juridinio asmens pardavimo.
Įkeisto turto pardavimas
Iki teismo nutarties dėl bankroto likviduoti juridinį asmenį priėmimo dienos įkeistas turtas įkaito turėtojo prašymu gali būti perduodamas įkaito turėtojui, jeigu tenkinamos visos šios sąlygos (LR JANĮ 97 str.).
Įsigaliojus teismo nutarčiai likviduoti juridinį asmenį dėl bankroto, įkeistas turtas gali būti perduodamas įkaito turėtojui, jeigu varžytynės, kuriose buvo parduodamas įkeistas turtas, yra paskelbtos neįvykusiomis (LR JANĮ 97 str.
Turto pardavimas varžytynėse
Vykdymo veiksmai juridinio asmens bankroto atvejuDėl priverstinių vykdymo veiksmų (LR CPK 624 str.) taikymo, galioja tos pačios jau aptartos nuostatos, t.y., po pareiškimo priėmimo LR CPK 628 str. 3 d. pagrindu antstolis gali surasti bei areštuoti skolininko turtą.
ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teisinė pasekmė (t. y. bankrutuojančios įmonės turto realizavimo ir (ar) išieškojimo sustabdymas) nekyla esant ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalyje nustatytiems atvejams.
ĮBĮ 33 str. 4 d. Jeigu apie įkeisto turto pardavimą paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo dienos, antstolis baigia vykdyti turto pardavimą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka ir pardavus turtą iš varžytynių gautą pinigų sumą, atskaičius vykdymo išlaidas antstoliui, perveda į bankrutuojančios įmonės sąskaitą.
Teismų Praktika
Aiškinant ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalį ir ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalį daroma išvada, kad teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės turto realizavimas ir išieškojimas nėra sustabdomas, jeigu apie įkeisto turto pardavimą paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo dienos.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bankroto bylai iškelti reikalingi du savarankiški teismo procesiniai veiksmai: 1) priimti rezoliuciją dėl pareiškimo priėmimo; 2) priimti nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo (CPK 137 straipsnio 1 dalis).
Tik esant abiem procesiniams veiksmams, pripažintina, kad bankroto byla iškelta.
Kasacinis teismas pažymėjo ,kad apeliacinės instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad antstolis, vadovaudamasis ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalies nuostata, baigia vykdyti turto pardavimą CPK nustatyta tvarka, taip pat turi teisę siūlyti išieškotojui perimti iš varžytynių neparduotą turtą už pradinę kainą.
Teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad turto pardavimo CPK nustatyta tvarka proceso nutraukimas, esant ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygoms, neatitiktų įstatymo nuostatų, ekonomiškumo bei koncentruotumo principų (išieškojimo procesas galėtų pabrangti, kiltų poreikis administruoti įkeistą turtą, nustatyti jo kainą, skelbti naujas varžytynes ir pan.).
Verta paminėti ir tai, kad kasacinis teismas atmetė: Atmestini kaip teisiškai nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad buvo pažeistas kreditorių lygiateisiškumo principas. Kitų kreditorių padėtis nėra lygiavertė su kreditoriais, kurių reikalavimai neužtikrinti įkeitimu ar hipoteka.
Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad kadangi tokia padėtis susidaro dėl įstatyme nustatytų pagrindų, ji nereiškia kreditorių lygiateisiškumo principo pažeidimo.
33 straipsnis. 2. Neparduotas turtas gali būti perduodamas kreditoriams.
Vertybiniai popieriai (akcijos, obligacijos ir kiti vertybiniai popieriai), kuriuos turi bankrutuojanti ar bankrutavusi įmonė, turi būti parduodami vertybinių popierių prekybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka.
Uždarųjų akcinių bendrovių akcijos parduodamos kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka.
Uždarosios akcinės bendrovės, kurios akcijos yra parduodamos, akcininkai turi teisę akcijas įsigyti pirmumo tvarka.
Įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka, pranešus apie tai įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui.
Įkaito turėtojas, hipotekos kreditorius ne vėliau kaip per 20 dienų nuo varžytynių dienos gali kreiptis į kreditorių susirinkimą su pasiūlymu perimti šiose varžytynėse neparduotą įkeistą turtą už šiose varžytynėse nustatytą pradinę pardavimo kainą, kai varžytynės neįvyko dėl to, kad pirkėjas per nustatytą terminą nesumoka visos sumos, - už tą kainą, kuria jis buvo perkamas paskelbtose neįvykusiose varžytynėse.
Jei perimamo turto kaina yra didesnė negu įkaito turėtojo ir (ar) hipotekos kreditoriaus teismo patvirtinti reikalavimai, susidaręs skirtumas turi būti įmokėtas į bankrutuojančios įmonės sąskaitą ne vėliau kaip per 10 dienų nuo šio turto perdavimo dienos.
Nepardavus dvejose varžytynėse įkeisto turto ir šio turto neperėmus įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui, jo vertinimo ir pardavimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas.
Visais atvejais, kai administratorius perduoda neparduotą įkeistą turtą įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui, šie ne vėliau kaip per 10 dienų nuo turto perdavimo dienos sumoka administratoriui šio turto administravimo išlaidas, nustatytas kreditorių susirinkimo patvirtintoje administravimo išlaidų sąmatoje.
Pardavus įkeistą turtą, hipoteka (įkeitimas) pasibaigia.
tags: #disponavimas #bankrutavusios #imones #turtu