Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ turi gražią tradiciją - kasmet švęsti tarptautinę Mokytojų dieną vis kitoje Lietuvos vietoje, kur būtų galima aplankyti svarbias kultūrines, istorines vietas ir žinoma, apsilankyti vienoje iš ugdymo įstaigų, pasidalinti dienos įspūdžiais ir nominuoti Metų Mokytoją, įteikti Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministro padėkas kūrybiškiausiems pedagogams, ugdantiems tautines bei dvasines mokinių vertybes.
Spalio 12 d. 50 pietryčių Lietuvos mokyklų pedagogų viešėjo Švenčionių rajone. Pažintis su gražiu rajonu prasidėjo Pabradėje.
Pabradė - istorijos ir modernumo sankirtoje
Rašytiniuose šaltiniuose Pabradės dvaras minimas nuo XV a. antrosios pusės. Pabradė įsikūrusi abipus Žeimenos, į kurią įteka Dubingos upė. Manoma, kad šios gyvenvietės pavadinimas kilęs nuo žodžio ,,brasta“ (negili upės vieta, kurią galima perbristi).
Pabradė turėjo daug valdytojų - A. ir J. Nasilovskiai, Jurgis Radvila, Mykolas Radvila, Jonas Šveikovskis, Mykolas Tyzenhauzas ir kt. XVIII a. pabaigoje Pabradėje ir apylinkėse žemės dalijamos kolonistams, 9 km į šiaurės rytus nuo Pabradės įkuriamas poligonas, baigtas įrengti rusų - japonų karo metu 1904-1905 m. Kolonistai ir poligono kariai gerokai nutautino apylinkės lietuvius. Šiuo metu toje vietoje įsikūręs generolo Silvestro Žukausko poligonas. Jame 2016 m. 15 ha plote pastatytas treniruočių kompleksas ,,Mūšis mieste“.
Pabradė garsėja 1994 m. įkurta viena didžiausių pagal darbuotojų skaičių gamybine moderniųjų technologijų įmone UAB ,,Intersurgical“, kuriančia ir gaminančia kvėpavimo slaugos produktus. Bendrovės gaminiai labai paklausūs visame pasaulyje, 99 proc. produkcijos išvežama į daugiau nei 100 šalių. Generalinis direktorius S.
Atvykusius į Pabradę sveikina aukštai ant kalvos stūksanti Pabradės švenčiausios Mergelės Marijos Šeimų karalienės bažnyčia, atvėrusi duris tikintiesiems 2007 m. rudenį. Akį traukia šiuolaikiškas pastatas, kurio išorinės sienos siejamos su krikščioniška simbolika: šventovė projektuota kaip laivas, kurio pirmagalį vainikuoja kryžius.
5 km į rytus nuo Pabradės - Pavoverės šv. Kazimiero bažnyčia ir varpinė- liaudiško klasicizmo formų pastatų ansamblis su varpine šventoriaus vidury. Bažnyčioje ir varpinėje yra 17 dailės paminklų.
Toliau pakeliui į Švenčionis - Zalavo kaimas, 1,5 km nutolęs nuo sienos su Baltarusija. Senesniais laikais Zalave buvo geležinkelio stotis prie tarptautinės (nes dalis eina per Baltarusiją) Pabradės-Didžiasalio linijos.
Neprivažiavus 2 km iki Švenčionių, tarytum pasislėpęs už medžių alėjos stūkso Cirkliškio dvaro sodybos ansamblis, kurį sudaro vėlyvojo klasicizmo stiliaus dvaro rūmai, ledainė ir kalvė. Cirkliškio dvaro ansamblis kūrėsi XIX a. pr. Jo savininkė Domicelė Sekežinskaitė- Mostovskienė buvo viena dvaro projekto rengėjų. 1823 - 1830 m. rūmus pastatydino dvarininkas Edvardas Mostovskis pagal nežinomo, iš Vienos atvykusio architekto projektą.XIX a. Cirkliškio dvare lankydavosi istorikas Joachimas Lelevelis, dailininkas Jonas Rustemas ir kiti kultūros veikėjai.
Prie Cirkliškio įrengtas memorialas 1945 m. Labanoro girioje žuvusiems partizanams (jų buvo apie 80), kurie susirėmė su NKVD kariuomene. Žuvusiųjų partizanų kūnai NKVD įsakymu buvo nuvežti į Kiauneliškio geležinkelio stotį, o iš ten siauruoju geležinkeliu į Švenčionis. Švenčionių geležinkelio stotyje partizanų kūnai visą parą išgulėjo atviruose vagonuose, paskui pelkėje netoli Švenčionių prie Cirkliškio paniekinamai sumesti į duobę ir užkasti. Švenčionių rajono Sąjūdžio iniciatyva 1990 m. žuvusiųjų partizanų atminimui prie Cirkliškio įrengtas memorialas (projektavo Juozas ir Valerijonas Jakštai).
Švenčionys yra rajono centras, buvusi sena gyvenvietė, vėliau ir didelis miestas, įsikūręs kelių iš Prūsijos į Rusiją kryžkelėje. Vytauto Didžiojo laikais Švenčionyse buvo jo dvaras. XV a. Švenčionyse ir jo apylinkėse Vytautas įkurdino totorius, kurių palikuonys buvo sumanūs amatininkai, todėl miestas buvo vienas iš viduramžių amatų centrų.
Iš 1514 m. bažnyčios turtą patvirtinančio dokumento aiškėja, kad Švenčionyse pirmąją bažnyčią pastatė Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas tarp 1392- 1414m. 1636 m. pastatyta nauja medinė bažnyčia, kuri kelis kartus buvo perstatyta. 1898 m. pastatyta mūrinė bažnyčia, kurioje didysis - centrinis altorius įrengtas iš Švenčionių kilusio Rusijos generolo K.
Visais laikais Švenčionys garsėjo vaistažolėmis. Nedidelė vaistažolių supirkimo įmonėlė pradėjo savo veiklą 1883 m., garsiam šio krašto farmacininkui N. Taraseiskiui įkūrus vaistažolių supirkimo ir perdirbimo įmonę. Ši data siejama ir su farmacijos pramonės pradžia Lietuvoje. Šiandien UAB „Švenčionių vaistažolės“- vienas seniausių vaistažolių perdirbimo fabrikų Pabaltijyje ir Europoje- naujausią technologinę ir laboratorinę įrangą turinti vaistažolių perdirbimo įmonė, apdovanota daugybe įvertinimų bei sertifikatų.
Reškutėnai - baltų gentys ir istorinis paveldas
Nuo Švenčionių iki Reškutėnų - apie 12 km. Pakelės, pasidabinusios auksiniais medžių lapais, svetingai pasitinka autobusu keliaujančius ir besigrožinčius stebuklingu rudeniu mokytojus. Vykstame į gilią senovę liudijantį Reškutėnų kaimą - šioje teritorijoje formavosi baltų gentys ir čia apsigyveno lietuvių gentis. Vakarinę kaimo pusę skalauja Kretuono ežeras.
Kretuono apyežerėje archeologų ekspedicijos, vadovaujamos A. Girininko, buvo surastos visų baltų kultūros periodų (Ankstyvojo, Viduriniojo, Vėlyvojo neolito ir Žalvario amžiaus gyvenvietės). 1978 m. apželdinant rytinę Kretuonų ežero pakrantę, buvo aptikta apie 1,4 ha ploto II-III tūkstantmečio prieš Kristų Akmens amžiaus gyvenvietė. Minima gyvenvietė yra vienintelė tokio dydžio Pabaltijyje. Tarp ežero ir Reškutėnų yra pieva, vadinama Žemaitiškės.
Vakarinėje pusėje, netoli Kretuono ežero, yra Galo kalnas, apaugęs tankia augmenija. Atlikus archeologinius kasinėjimus, paaiškėjo, kad tai yra piliakalnis. Kretuono ir Kretuonykščio ežerai plyti tarp Žeimenos lygumos ir Švenčionių Naručio aukštumos. Abu draustiniai sudaro vertingą gamtinį kompleksą su nepaprastai turtinga flora ir fauna.
Kretuono ežere itin gausu ungurių, gyvena kelios Berno konvencijos saugomos žuvų rūšys: kirtiklis, vijūnas ir šamas. Kretuonų ežeras nuo seno garsėja kaip viena svarbiausių teritorijų paukščiams perėti Lietuvoje.
Apie šio krašto unikalumą kalba istoriniai paminklai. Jų čia ne vienas. Ir apie juos įspūdingai pasakojo šio krašto šviesuolė, pedagogė, kraštotyrininkė, muziejininkė Viktorija Lapėnienė. Pirmiausia užsukome į muziejų, kuriame sukaupti eksponatai susiję su Reškutėnų mokyklos ir krašto istorija: įvairių laikų lietuviški leidiniai, krašto žmonių prisiminimai, istorijos, muzikos instrumentai, senieji namų apyvokos ir darbo rakandai, archeologiniai radiniai, įvairių akmenų, paveikslų, audinių, pinigų, vaistažolių, nuotraukų kolekcijos ir kt.
Muziejaus įkūrėjas - Izidorius Kazakevičius, mokytojas, per 20 metų surinkęs daugiau kaip 1000 eksponatų. 2001 m. spalio 5 d. Reškutėnų muziejus tapo Nalšios muziejaus filialu. Muziejus pradėjo kurtis pastate, kurį 1931 m. „Ryto“ draugija nupirko ir padovanojo Reškutėnų lietuviškai pradinei mokyklai.
1962 m. pastačius naują mūrinę mokyklą, senoji medinė mokykla buvo remontuota ir pritaikyta gyventi mokytojams, kuriems išvykus, 1974 m. pavasarį mokytojas Izidorius Kazakevičius įrengė pirmąją muziejaus ekspoziciją. Nuo 1977 m. imami kaupti nauji eksponatai karų ir okupacijos, mokyklos ir krašto istorijos temomis. Išnaudojęs visą mokyklos pastatą, I. Kazakevičius ekspozicijai pritaikė greta esančią malkinę.
1994 m. gegužę viename II pastato, t. y. bendrabučio, kambaryje įrengiama nauja archeologinių radinių (mokslininkas Algirdas Girininkas) bei Reškutėnų parapijos audėjų išaustų darbų ekspozicija (audinius surinko V. Lapėnienė). 1998 m. pradėjo veikti sakralinė - bažnytinių rūbų, vėliavų, knygų bei kitų reikmenų paroda, vėliau atidaryta mažoji paveikslų galerija, tremtinių ir rezistentų kampeliai bei nedidelė kaimo seklyčia, senųjų amatų ekspozicija. Muziejaus kieme stovi kelios ąžuolinės skulptūros - baltiški simboliai, kuriuos padarė tautodailininkai: J. Jakštas, A. Seibutis ir E.
Reškutėnuose yra graži 1921-1923 m. pastatyta Šv. Izidoriaus bažnyčia. 1929 m. čia įsteigtas Šv.
Susipažinę su Reškutėnais vykome į Jukiškės kaimą pas tautodailininką, medžio skulptorių, Švenčionių krašto Atgimimo šauklį Juozapą Jakštą. Su didele pagarba pasitikdamas Mokytojus ir jiems nusilenkdamas, nuoširdžiai ir jaudinamai pasakojo apie savo kūrybą, paskatas atsirasti daug darbo ir ištvermės reikalaujančias medžio skulptūras.
Menininko darbai visada skirti svarbiai idėjai, kuriai realizuoti jis kuria savas menines vizijas. Jis yra vienas pirmųjų lietuvių medžio skulptorių, kuris atstatydamas nugriautus kryžius, išreiškė ir tautos protestą lietuvių tautinės kultūros naikinimui, pasipriešindamas okupacinei valdžiai. Savo kūrinius ne dešimtimis, o šimtais skaičiuojantis skulptorius atviras - menininko pašaukimas buvo toks stiprus, kad teko keisti profesiją. Drožinėti pradėjo metęs statybininko karjerą Atgimimo laikotarpiu.
Už aktyvią Juozapo Jakšto veiklą Sąjūdyje piktadariai sudegino kluoną… Tada atsirado paskata sukurti koplyčią. Palaipsniui medinėmis skulptūromis įamžintas krikščionybės 600 metų jubiliejus, popiežiaus Jono Pauliaus II-ojo atvykimas į Lietuvą. Dideles skulptūras tekę įkurdinti po stogu, koplyčioje. Neliko pamirštas ir Lietuvos tūkstantmetis, bet daugiausia darbų vienijanti tema yra tremties laikotarpis.
Menininkas Juozapas Jakštas pabrėžė , kad savo darbais ypač nori pagerbti politinių kalinių, tremtinių ir partizanų atminimą, jų žygdarbius, įprasminti žmonių, atnešusių Lietuvai laisvę, auką. Spalio 6 d., kai Lietuva iškilmingai palaidojo laisvės kovotoją, partizanų vadą Adolfą Ramanauską -Vanagą, Švenčionių rajone prasmingai minėtas Sąjūdžio 30 -metis, kurio vienas iniciatorių buvo Juozapas Jakštas. Jo skulptūra, skirta partizanų vadui Adolfui Ramanauskui Vanagui, tą dieną Cirkliškio memoriale 1945 m.
Juozapo Jakšto skulptūrų parkas
Patyrę įvairių emocijų, kupini įspūdžių mokytojai sugrįžo į Pabradės „Ryto“ gimnaziją.
Vilniaus r. Ivanova Helena - Šalčininkų r. Mikutytė Lina - Vilniaus r. Rudinskienė Edita - Švenčionių r. Vaišvilienė Jovyta - Vilniaus r. Vaišvila Kęstutis - Vilniaus r.
Šventiška diena baigėsi… Kiekvienas Mokytojas sugrįžo pas savo mokinius… Telydi kiekvieną jų stiprybė, kylanti iš mūsų tautos praeities.
tags: #daina #rudinskiene #sodyba