Didelius ir mažus namus, pasakų princesių pilis ir mažus namelius savo piešiniuose mėgsta vaizduoti įvairaus amžiaus vaikai. Jie mėgsta atkurti pažįstamus objektus paprastomis formomis ant popieriaus, palaipsniui komplikuodami jų dizainą ir pridėdami įvairių detalių.
Paprasti ir nesudėtingi seminarai vaikams ir suaugusiesiems padės jums išmokti piešti bet kokio dydžio ir formos namus. Kaip piešimo procesą paversti mokymosi patirtimi
Kviečiame pasivaikščioti po kitokius architekto gyvenimo koridorius. Juose sutinkami įvairūs žmonės su dar įvairesniais skoniais ir požiūriais. Tuose koridoriuose tenka išmokti toleruoti beskonybę, atsisakyti išankstinio vertinimo, susipažinti net su gyvenimo miegamajame subtilybėmis tam, kad kažkam pavyktų sukurti „svajonių namus“. Tai pokalbis ne apie statybines medžiagas, bet apie žmones, kuriems jų reikia. Jūsų dėmesiui - interviu su architekte Dovile Jurgelėnaite.
Hey Hey Mokykla NAMAS (Kaip nupiešti didelį gražų namuką su stogu Piešimo pamokos Piešiniai vaikams)
Interviu su architekte Dovile Jurgelėnaite
- Dovile, kaip manote kokie dalykai labiausiai lėmė jūsų pasirinkimą, atvedusį į architektūrą bei dizainą?
- Jau vaikystėje savo kambaryje perstumdydavau baldus net kelis kartus per dieną. Pamenu, kaip iš savo kambario kūriau „tris“: miegamasis, darbo, svečių. Tai buvo ne kas kita, kaip erdvės zonų kūrimas, nors tada jokių žinių apie tai neturėjau. Žinojau, kad stosiu į architektūrą, o jei neįstosiu - stosiu, kol įstosiu. Pavyko iš pirmo karto.
Vyresnėse klasėse nusprendžiau, kad būsiu architektė, nors dabar suprantu, kad tuomet net nežinojau, kaip tas architekto darbas atrodo. Įsivaizdavau, kad tai kažkas mistiško ir didingo. Kurti, palikti kai ką apčiuopiamo, taip prisidėti prie istorijos, žmonių gyvenimo. Tada galvojau apie didelės apimties, visuomeninių pastatų projektavimą. Tik dirbant pasimatė, kad didžioji dalis objektų yra individualūs gyvenamieji namai, kurie kartais, užsakovų pageidavimu, galėtų būti išvis be architektūros.
Idealu, kai vieno autoriaus projektas įgyvendinamas nuo pradžios iki pabaigos, t. y. nuo individualaus namo architektūros iki jo interjero. Pamenu savo nuostatą studijuojant, kad būtinai liksiu dirbti pastatų kūrime, nesileisiu į interjerus, kaip dauguma moterų architekčių. Atrodė prasminga papildyti moterų gretas šioje, vis dar daugelio manymu, vyriškoje srityje. Tačiau pradėjus dirbti, požiūris keitėsi.
Šiandien man atrodo, kad interjeruose galima atrasti didesnių galimybių kūrybai, užsakovai drąsiau priima idėjas interjere nei eksterjere, o ir jų įgyvendinimas reikalauja mažesnių finansinių išteklių.
- Kiekviena profesija turi kraštutinumų, nes visada yra dalykų, kurie patinka daugiau ir mažiau. Ką jūs savo darbe vadinate „įdomioji dalis“ ir „sunkioji dalis“?
- Šis darbas man labai patinka tuo, kad kiekvieni namai ir jų gyventojai labai skirtingi, skirtingi personažai, skirtingos istorijos, monotonijai vietos tikrai nėra. Estetika, kūryba, geros žmonių emocijos - labai malonu, tačiau visada šalia to - problemų sprendimai, aiškinimaisi su darbininkais, atkeliavusios ne tos prekės, nekokybiškai atliktas darbas. Taip pat kuriant kažką originalesnio, eksperimentuoji, bandai daug ką atlikti naujai, tačiau ne visada viskas sklandžiai iš pirmo karto pavyksta.
Interjero kūrimas prasideda nuo erdvių planavimo, sprendžiamos patalpų paskirtys, kaip jos jungsis tarpusavyje, apgalvojamas baldų išdėstymas. Daug įdomiau, kai klientui pradeda dėliotis realus vaizdas: atsiranda grindų dangos, sienų spalvos, tapetai, baldai...
Visiškas „desertas“ interjero kūrime, kai atvyksti į beveik įrengtus gyvenamus namus ir klientas teiraujasi, kaip tinkamai parinkti vietą paveikslams, kaip gražiau išdėlioti knygas, ar kokiu būdu sutrauktas užuolaidas geriausia laikyti.
- O ką jums pačiai reiškia kurti namus kitiems? Ar dizaineriui galioja taisyklė „batsiuvys basas“?
- Visų pirma labai džiaugiuosi, kad turiu galimybę dirbti mėgstamą darbą. Visko būna, bet ryte pabudus tikrai neslegia mintis, kad ir vėl į darbą... Kitas dalykas, jeigu kažką darai, nori, kad tai būtų atlikta gerai. Jaučiuosi esanti savo rogėse.
Bet kokį darbą atlikdamas žmogus atiduoda išorei tai, ką turi viduje, tai ypatingai aiškiai matoma kūrybinėse veiklose. Manau, kad klientas jaučia dizainerio vidinį svorį, juk dirbdamas įdedi savo energetiką. Geriau jau ji būtų kuo neutralesnė, nes kitaip tai darys įtaką namų atmoferai ir veiks jų gyventojus.
Tikiu, kad reikia kurti kiek įmanoma švariau. Čia kaip ir gaminant maistą - svarbu emocijos, nusiteikimas, palinkėjimai.
Šiuo atveju, batsiuvys tikrai basas. Namų kūrimas - tai šeimos, dviejų žmonių reikalas. Dabar rūpinuosi savo studijos interjeru, ta viešąja klientams prieinama erdve, noriu, kad tai atspindėtų mano grožio sampratą, kuriamų interjerų stilių, kad žmogus atėjęs galėtų įvertinti. Juk jeigu tai jam visai svetima, gal vertėtų ieškoti kito dizainerio?
- Atskleiskite, koks yra jūsų pačios namų interjeras.
- Dabar man atrodo, kad svarbiausia interjero detalė yra natūrali šviesa, dideli vitrininiai langai ir vaizdas pro langą. Taip pat labai svarbu erdvės, jų išdėstymas, dydis, ryšiai. Patinka klasikinių siluetų grakštumas, puošybinių elementų panaudojimas kuria iškilmingą nuotaiką, primena, kad gyvenimas - tai šventė. Bet gyventi namuose, kurie atrodo kaip antikvariatas, nesinorėtų, kaip ir įsipareigojimo likti tik tam tikro stiliaus rėmuose. Dabar taip populiari eklektika priimtina ir man, o atskleisti klasikinio baldo grožį gali labai padėti moderni aplinka.
- Dažnai tenka girdėti, kad Lietuvoje interjero dizainerio darbas vis dar yra menkai vertinamas, nes žmonės mano, jog susikurti interjerą jie gali ne blogiau ir patys. Kokia jūsų patirtis?
- Na, jeigu žmogus pas mane atėjo, vadinasi, jis pasiruošęs šiuos darbus patikėti kitam. Paprastai kiekvienas gali įvardyti vieną konkretų daiktą, kuris jam patinka, bet visumą mato tik profesionalas. Dažnai tenka girdėti atsiliepimų, „kaip taip gali būti, juk rinkau tokius gražius daiktus, iš brangių salonų, o vaizdas prastas“.
Yra ir daug tokių funkcinių klausimų, kuriuos išspręsti galima tik įrengus ne vieną namą. Patalpų funkcijų, elektros, santechnikos klausimai. Tame etape su kolegomis pajuokaujame: „Mažai čia poezijos“. Tiesiog žmogus, pradėdamas darbus, neįsivaizduoja, kas jo laukia. O kai juos užbaigiame, tenka girdėti, kad nesigaili nei vieno išleisto euro. Tai yra didelis komplimentas.
Bet vis tik reikia pripažinti, kad interjero dizainerio paslaugos yra prabangos prekė, prieinama ne kiekvienam.
Dažniausiai tai būna jaunos poros, kuriančios savo pirmuosius namus. Kone taisyklė, kad bebaigiant įrengimo darbus, jie spėja susilaukti ir pirmagimio.
Tos poros, kurioms įrenginėjau buto interjerus, po kelių metų grįžo įsirengti naujai nusipirkto namo. Džiugu.
Kitas segmentas - vyresnės poros, kurių vaikai išsikrausto arba tiesiog nori pagražinti, atnaujinti savo namus. Kadangi daug tenka dirbti su šeimomis, galiu pasakyti, kad tai rimtas išbandymas santykiams. Statybos darbai, sprendimai, kuriuos būtina priimti, kompromisų paieškos, iškylančių problemų aiškinimasis... Dizaineris čia dažnai atlieka taikdario ir psichologo misiją, mat būna, kad žmona ir vyras pageidauja visiškai priešingų dalykų, tada reikia rasti sprendimą, kad visi liktų patenkinti ir kad nenukentėtų bendra vizija.
Dar kitas segmentas - nekilnojamojo turto vystytojai, turintys ne vieną objektą. Negaliu ramiai reaguoti, kai kiekvienas sau asmeniškai prisimatuoja ir peikia tą interjerą.
- Koks yra jūsų svajonių klientas?
- Geriausia dirbti, kai tavimi pasitiki, gerbia tavo darbą ir žinias, jeigu žinai, kad pateikus argumentus sutiks su tavo nuomone. Įdomių žmonių ir interjerai pavyksta įdomūs.
Kiekvieno kliento prašau parodyti jam gražius interjerus, juos pakomentuoti. Tai labai padeda greičiau rasti teisingus sprendimus. Tačiau labai daug matosi ir iš žmonių bendravimo, aprangos, juos supančių daiktų, laisvalaikio leidimo būdų.
Lavėja žmonių pajautimas. Kartais net nereikia tiesioginių klausimų, tiesiog matai. Arba klientas pasakoja, kaip praleido savaitgalį, o tau tuo metu dėliojasi jo svetainės vizija.
- Turite nemažai patirties, sutikote galybę žmonių, tad kokie jų sprendimai ir pasirinkimai jus labiausiai nustebina kuriant namus?
- Atsitiktinių žmonių neužklysta. Pasirinkdami dizainerį, jie jau žino, ką renkasi. Arba yra matę mano kurtų interjerų, arba išgirdo atsiliepimų iš pažįstamų. Reklama šioje srityje visiškai neveiksminga.
Taigi, susitikimo metu klientas ir dizaineris dažniausiai pajunta suderinamumo taškus, todėl ir didelės nuostabos nekyla. Stengiuosi nevertinti, jeigu žmonės pageidauja įrengti atskirus miegamuosius vyrui ir žmonai - taip ir darai, be jokių minčių, interpretacijų. Klientas turi jaustis patogiai, o dizaineris yra tam, kad palengvintų, o ne komplikuotų namo įrengimą.
- Bet dizaineris yra žmogus, kuris taip pat turi savo mėgiamą stilių, skonį, požiūrį, įsitikinimus ir tai, kas patinka ar nepatinka. Kaip pavyksta atsiriboti nuo subjektyvaus požiūrio kuriant kitiems, o ypač tiems, kurie turi labai skirtingą požiūrį ir stiliaus pojūtį?
- Visiškai atsiriboti turbūt neįmanoma ir nemanau, kad reikia. Negalėčiau sukurti to, ko nesuprantu ir kas man visai nepriimtina estetiškai. Kurdama labai aiškiai suvokiu, kad kuriu ne sau, kad gyventi reikės tiems žmonėms.
Kartais yra pateisinami netgi ne visai suderinti dalykai, tam tikra beskonybė, kurios žmogus labai nori ir tai jį džiugins. Sunku būtų kurti pagal požiūrį „įsirengiame 5 metams, vėliau perdarysime“. Tokiu atveju naudojamos mažiau kokybiškos, pigesnės medžiagos. Man suprantamesnis požiūris: geriau mažiau daiktų, bet jie turi būti kokybiški, turėti išliekamąją vertę, su galimybe perleisti kitoms kartoms.
- Šiandien gyvename labai eklektiškame pasaulyje, kuriame harmoningai sugyvena dalykai, kurie anksčiau buvo absoliučios priešingybės; stilistais, dizaineriais dažnai tampa žmonės su tuo anksčiau neturėję nieko bendro; skonio ar stiliaus neturėjimas taip pat tapo tam tikru stiliumi/skoniu. Taigi, ar šiandien vis dar galioja taisyklė „dėl skonio nesiginčijama“?
- Namų interjeras yra labai asmeniškas, intymus dalykas. Svarbu yra tik interjero santykis su namų gyventojais. Interjeras tampa kritikos objektu, kai jis pateikiamas konkursui, parodai ar kažkur publikuojamas.
Va, tada dėl skonio dar ir kaip ginčijamasi! Tenka paskaityti komentarų po publikuojamomis interjerų nuotraukomis. Negaliu ramiai reaguoti, kai kiekvienas sau asmeniškai prisimatuoja ir peikia tą interjerą. Pikta, kad nesuprantama, jog tai buvo kurta konkrečiai asmenybei, pagal jos poreikius, ir greičiausiai tas žmogus ten puikiai jaučiasi. Čia tas pats, kaip viešai parodyti savo vyrą / žmoną ir kiti vertins, ar jis jam būtų tinkamas. Esame skirtingi, ir namai, mūsų pačių tąsa, taip pat yra skirtinga. Ir tai yra gražu.
- Pakalbėkim dar šiek tiek apie madą. Nuo ko, jūsų manymu, priklauso, kokios yra tam tikru laiku vyraujanti namų interjero mada, „trendai“? Kas nustato, kas yra madinga ar ne?
- Interjerų mada, kaip ir drabužių, keičiasi kas sezoną, ir jos abi yra labai susijusios. Akivaizdu, kad namus sunku atnaujinti taip dažnai kaip spintos turinį. Tačiau namų dekoro elementus galima keisti dažnai be didelių investicijų.
Šiuo metu, kai yra prieinama informacija iš viso pasaulio, dalinimasis vyksta labai sparčiai. Vis tik lietuviams nebūdinga vadovautis šviežiausiomis žiniomis, jie galvoja, kaip jų namai atrodys po kelių metų.
Lietuvoje vis dar populiarus Provanso stilius. Klasika labiau mėgiama vyresnių žmonių. Jaunimas dažniau pageidauja skandinaviško interjero. Tenka kurti lietuviams, dirbantiems užsienyje, bet kuriančius savo namus Lietuvoje, tai jie paprastai nori įgyvendinti tai šaliai būdingus interjerų bruožus.
Kaip piešti įvairius namus
Kiekvienas vaikas gali nupiešti jam patinkantį namą arba užpildyti namo formą ir kontūrus, o kūrybinę veiklą galima panaudoti mokymuisi. Patartina kiekvieną pamoką skirti tam, kad išmoktumėte ko nors naujo arba įtvirtintumėte tai, kas jau išmokta, ir naudingai išnaudoti laiką kartu:
- mokytis visų geometrinių figūrų ir dažniausiai naudojamų figūrų;
- sužinoti apie spalvų paletę, įsiminti spalvas ir atspalvius;
- Paprastų formų ir perspektyvos sąvokų įtvirtinimas piešiant;
- prisiminti pagrindinių bet kurios konstrukcijos elementų pavadinimus.
Nereikėtų pamiršti, kad piešdamas bet kokį paveikslėlį vaikas lavina smulkiąją motoriką ir mokosi taisyklingai laikyti pieštuką, flomasterius ar teptuką. Šie įgūdžiai naudingi visiems vaikams, kurie ruošiasi mokyklai arba jau mokosi pradinėje mokykloje, kad įtvirtintų naudingus įgūdžius.
Daugiaaukščio namo piešimas ranka
Mieste vaikai dažniausiai mato didelį daugiaaukštį ar daugiabutį namą su tam tikru aukštų skaičiumi. Juos pakankamai lengva nupiešti, o vaikas gali tai padaryti pagal paprastas, žingsnis po žingsnio instrukcijas, dėl kurių piešinys pasirodys gražus namas:
- Popieriaus lape nupieškite taisyklingą stačiakampį su trumpu pagrindu ir ilgesnėmis kraštinėmis;
- Tam tikru atstumu vienas nuo kito, stačiakampio apačioje, baigkite braižyti 2-3 stačiakampius, kurie bus įėjimai;
- Atsižvelgiant į būsimų aukštų skaičių, ruošinyje nubraižomos langų angos, kurias galima papildyti kryžminiais arba vienos juostos rėmais;
- Siaurais ir ilgais stačiakampiais poromis sujungus keletą langų, ant namo galima lengvai nupiešti balkonus;
- Ant namo fasado pažymėta tiesi linija, skirianti pastato cokolį ir neturinti įtakos įėjimo durims;
- Baigę eskizą, galite pradėti spalvinti namą, cokolį, įėjimo duris ir langų angas.
Mažyliams, kurie dar tik bando piešti, geriausia pradėti nuo paprastų ir labai lengvų eskizų. Daugiaaukštis namas idealiai tinka piešimo pamokoms su vaiku, kuris žino paprastas formas ir geometrines figūras, pavyzdžiui, kvadratą ir stačiakampį.
Gražus kaimiškas namas su tvora
Vienaukštį namą su trikampiu stogu nupiešti nesunku, tačiau ne kiekvienas šiuolaikinis vaikas yra matęs tokį statinį savo akimis. Norėdami išmokti piešti, galite nupiešti eskizinį kontūrą arba naudoti tikroviškus namo paveikslėlius ir aiškiai atkartoti kiekvieną žingsnį:
- Popieriaus centre nubrėžiamas gana didelis kvadratas, o jo šoniniuose kraštuose reikia pažymėti iš viršaus 1/3 ilgio;
- Pats kvadratas padalijamas tiesia linija piešinio viduryje, o iš šoninių ženklų į centrinį susikirtimo tašką brėžiami du spinduliai;
- Parengtas bendras namo vaizdas, matomoje jo dalyje reikia nubraižyti langų ir durų angas, durys turi rankeną;
- Kad brėžinys būtų išsamesnis, priešais duris vienas ant kito nubrėžti keli skirtingo ilgio stačiakampiai - tai bus laiptai; ant langų angų galima nupiešti viršutinius arba apatinius karnizus, piešinyje naudojant plonus ir siaurus stačiakampius;
- Langų dėžutėse vaikai mėgsta piešti užuolaidas arba gėles ir net naminius gyvūnėlius, pavyzdžiui, mielą kačiuką;
- prie vieno stogo šlaito nubrėžtas nedidelis stačiakampis su nevienodais šlaitais, tai bus kaminas su spirale (dūmais);
- priešais namą nupiešiamas žemas stačiakampis, atskirtas lygiagrečiomis vertikaliomis juostomis, kad vaikas išmoktų piešti tvoras;
- Kiekvieną nupieštą tvoros elementą galima papuošti plokščiu trikampiu (kaip namo stogas, bet mažesniu), imituojančiu tvoros stulpą.
Iš esmės namo piešimas susideda iš kelių etapų: pirmiausia piešiamas kontūras, tada baigiamos piešti detalės ir spalvinama. Pridėję kitą elementą, pavyzdžiui, tvorą, galite parodyti perspektyvos sąvokos pavyzdį ir įtvirtinti vaiko žinias.
Meduolinis namelis su pasakų dekoracijomis
Perskaitę garsiąją pasaką, kartu su vaiku galite nupiešti gražų meduolinį namelį ir papildomų dekoracijų. Lengva ir paprasta nupiešti paprastą namą, kurį jūsų vaikas papuoš pagal savo norą ir piešinyje suteiks jam tikrą pasakišką išvaizdą:
- Pats namas piešiamas panašiai kaip kaimiškas namelis, tačiau plonesnėmis linijomis, kad nereikėtų per daug spausti pieštuko;
- Gautas ruošinys braižomas storesnėmis banguotomis linijomis, kad būtų imituojamos sausainių tekstūros sienos ir stogas;
- Pagrindą geriausia dažyti smėlio arba medaus rudumo atspalviais, o jam išdžiūvus - ryškiomis spalvomis, kurios vaizduoja marmeladą ir saldainius.
Norint suapvalinti visas tokio namo formas, kiekviena linija turi būti kuo lygesnė ir pakankamai gerai nubrėžta. Tokį vaizdą geriausia tapyti akvarele, kuri suteiks namui pasakišką ir unikalią išvaizdą.
Vaikas gali nupiešti bet kokį architektūros šedevrą - nuo Babos Jagos namelio iki pasakų pilies ar savo namų. Palaipsniui sunkindamas užduotį ir dirbdamas su perspektyva, mokinys išmoks parengti preliminarų projektą ir net būsimo statinio brėžinį. Nenusiminkite, jei jūsų vaikai nemoka piešti, naudodamiesi paprastomis dirbtuvėmis galite išmokti pagrindinių piešimo įgūdžių ir panaudoti juos dailės pamokose.
Istorinės žinios apie Stutthofo apylinkes
Stutthofas, žvejų miestelis, buvo rytiniame Laisvojo Dancigo valstybėlės pakraštyje. Nuo paties Dancigo jį skyrė 33 kilometrai (oro linija), nuo Aistmarių (vokiečių vadinamų Frisches Haff) -trys kilometrai ir tik pusantro - nuo Dancigo įlankos. Važiuodami iš Marienburgo į Stutthofą, mes dar matėme pakelėse valstybinius Dancigo ženklus ir užrašus “Freier Danzigstaat”. Naciai, matyt, nebuvo spėję jų sunaikinti. Taigi, tarp dviejų pasaulinių karų Stutthofas nepriklausė vokiečiams, ir visa ši apylinkė, prasidedanti Nogatės upės atsišakojimu nuo Vyslos, buvo laisva, nors ir užmiršusi savo tolimą ir laisvą praeiti.
Liūliuojama Baltijos marių ir dievų miško ošimo, ši apylinkė, atrodė, pašvęsta tylai ir ramiam darbui. Ji jau nebepriminė kruvinų lietuviškųjų prūsų sukilimų, vykusių kaip tik čia, pavyslyje. Tai buvo seniai, 13-tame šimtmetyje, kai lietuvių ir Pomeranijos kunigaikščio Sventopolko remiami, lietuviškieji prūsai septynerius metus (1242 - 1249) atkakliai grūmėsi su vokiečiais kolonistais, plūstančiais iš Magdeburgo, Brandenburgo, Luebecko. Tuos kolonistus čia traukė ir rėmė kariškai organizuotas kryžiuočių ordinas. Vis dėlto sukilėliams tada buvo pavykę nukariauti ir iš pagrindų išgriauti visas ordino pilis, išskyrus tik Elbingą ir Baigą. Kulmo srityje išsilaikė tik Kulmo, Torno ir Redyno pilys (plg. Dusburg, Scr. r. p. I, p. 69).
Nepasiekę galutinės pergalės, lietuviškieji prūsai po 12 metų vėl sukilo prieš atėjūnus ir šią kovą tęsė per ištisus penkiolika metų (1261-1275). Šiai kovai vadovavo septyni žymieji vadai: Mantas, Dyvonas, Skomantas, Auktumas, Glanda, Globonis ir Tirvaitis. Visi jie buvo priėmę krikštą, išėję vokiškas atėjūnų mokyklas, neblogai išmokę jų kalbą. Tačiau matydami skriaudas savo tautiečiams ir žiaurų vokiečių elgesį, jie griebėsi ginklo. Manto vadovaujami sukilėliai 1263 metais laimėjo didelį mūšį pavyslyje, Labuvos srityje. Prūsų varmiečių vadas Globonis (Glopponi) su savo būriais paėmė ir išgriovė Brandenburgo pilį (plg. Scr. r. p. I, p. 115). 1263 metais sukilėliai paėmė ir sudegino Karaliaučių. Šiam žygiui vadovavo Nalubas. Kryžiuočiai pagrobė jo žmoną, vaikus, net jo brolius papirko, bet Nalubo nepalenkė. Jis visko neteko, bet ir toliau savo kraštą vadavo iš vokiečių vergijos.
Apie jį J. Voigt’as yra parašęs: “Tik vieną kilnią brangenybę, kurią nešiojo savo sieloje, būtent laisvę, jis teišgelbėjo, ir šiąją jis norėjo išgelbėti taip pat savajai tautai” (Gesch. Pr. III, p. 220). Visos ordino statytos pilys ir miestai, be mažų išimčių, sukilėlių buvo paimta arba sunaikinta. Prūsams mažai betrūko išsilaisvinti, ir to jie būtų pasiekę. Tik stipri iš Vokietijos parama, dažni ir masiniai kryžiaus žygiai, niokoję prūsus, galutinai palaužė ir pavergė šiuos atkaklius savo laisvės gynėjus.