Rekomenduojamas patalpų aukštis naujame name

Kiekvienas įėjęs į butą aukštomis lubomis iškart atkreips dėmesį į jų kuriamą erdvės ir prabangos pojūtį. Architektų ir istorikų teigimu, aukštos lubos visais laikais buvo prabangos simbolis, kurio vertė matuojama daugiausia subjektyviais kriterijais. Vien pats lubų aukštumas yra subjektyvus kriterijus.

Dauguma tipinių sovietinių daugiabučių turėjo 2,45 m lubas, tad šiandienos teisinės bazės nustatytas minimalus 2,70 m aukštis daugeliui gyventojų atrodo kaip nežemos lubos. O trijų metrų lubas daugelis laikytų aukštomis. Lubų aukštį visais laikais ribojo ekonominiai motyvai - didesnės išlaidos plytoms, tinkui, konstrukcijoms ar langams statybų metu ir brangesnis šildymas ar vėdinimas gyvenant. Visi supranta papildomų kvadratinių metrų kuriamą vertę ir funkciją, bet papildomas metras į aukštį, sukuriantis nebent subjektyvią emociją, daugiau šviesos ar erdvės pojūčio arba vietos dideliems paveikslams daugumai gyventojų neatrodo racionalu.

„Do Architects“ studijos partnerė Andrė Baldišiūtė komentuoja, kad aukštos lubos visais laikais buvo prabanga, kurią sau galėjo leisti tik pasiturintys žmonės. Net Vilniaus Senamiestyje yra puikiai išlikęs algoritmas: pirmas aukštas buvo skirtas prekybai ar paslaugoms ir turėjo žemas lubas, antruose aukštuose gyveno ponai su aukštomis lubomis, o trečias bei kiti aukštai buvo skirti tarnams ir būdavo su žemesnėmis lubomis. Tad stereotipas, kad visi senesni daugiabučiai turi aukštas lubas, yra teisingas tik iš dalies, - jų geriausia ieškoti antrame aukšte.

A. Baldišiūtė sako: „Lubų aukščio standartai pasaulyje išryškėjo industrializacijos ir modernizmo laikotarpiais, o mūsų regione - labiau Chruščiovo laikais. Buvo suskaičiuoti minimalūs žmogaus poreikiai ir atitinkamai maksimaliai suefektyvintos erdvės. Bet daugumai žmonių tai nekėlė diskomforto. Net priešingai - po karo žmonės iš provincijos patraukė į miestus, o persikėlimas iš trobelės aprūkusiomis žemomis lubomis į naują daugiabutį su elektra, tualetu ir kriaukle buvo milžiniškas kokybinis šuolis. Didikams ir ponams modernizmo ar pokario žemų lubų standartai buvo ar būtų regresas, bet apskritai visuomenė per pusę amžiaus prie jų priprato. Būtent todėl vos keliais sprindžiais už sovietinį standartą aukštesnės lubos daugumai šiandien atrodo aukštos“.

Kalbėdama jau apie šiuos laikus ji atkreipia dėmesį, kad mūsų teisinė bazė neleidžia statyti žemesnių nei 2,7 m lubų gyvenamuosiuose pastatuose, bet ekonominė logika diktuoja tai, kad praktiškai niekas neplėtoja daugiabučių su aukštesnėmis lubomis. Tik pavieniuose premium segmento daugiabučiuose galima rasti 3 metrų lubas, kurios pripratusiems prie sovietinio 2,45 m standarto atrodo įspūdingai aukštos. Visgi, A. Baldišiūtė net nebando itin aukštų lubų sieti su praktiniais aspektais - pagrindinis jų efektas yra erdvės ir prabangos pojūtis, kurį suteikia didesni šviesos kiekiai. Ten, kur aukštos lubos, paprastai būna aukštesni langai ir ilgesnės, romantiką kuriančios užuolaidos. Kartais aukštos lubos praktikoje panaudojamos stambiems paveikslams, tačiau A. Baldišiūtė teigia: „Nors erdvės poreikis sovietmečiu buvo užgniaužtas, o dabar pasirinkimus daugeliui diktuoja finansai, žmonės vis vien svajoja apie tą aukštį ir laisvę. Tai įrodo loftai: be abejo, pigesnio būsto ieškantys žmonės juose pasidaro antresoles, bet beveik niekad neišnaudoja viso ploto. Juk būtų galima lofte tiesiog pasidaryti du aukštus, bet dauguma vis vien antresolei skiria tik apie pusę grindų ploto, o kitur išlaikoma didžiulė, aukšta, įkvepianti erdvė.

Tai, kad aukštos lubos visais laikais buvo būdingos tik didikams, patvirtina ir architektas, architektūros istorikas ir paveldo ekspertas dr. Marius Daraškevičius. Jo skaičiavimais, XVIII a. antroje pusėje statytų Lietuvos dvarų vienos svarbiausios patalpos - valgomojo - lubų aukštis vidutiniškai siekė 4,36 m. XIX a. pradžioje dvaruose padaugėjus specializuotų patalpų ir įsitvirtinus klasicizmo skleidžiamai paprastumo estetikai, lubų vidurkis smuktelėjo iki 4,04 m, bet nuo XIX a. antros pusės iki pat XX a. pradžios, atsiradus centriniam šildymui, aristokratų namų lubos vėl pakyla vidutiniškai iki 4,37 m.

Pavieniai Lietuvos dvarai valgomuosiuose turėjo išskirtinio aukščio lubas: XVIII a. išsiskyrė Vilniaus Sapiegų rūmų Antakalnyje salė su net 7,29 m aukščio lubomis ar Nesvyžiaus rūmų salė dabartinėje Baltarusijoje su 6,42 m lubomis - šie italų architektų statyti rūmai buvo projektuojami mėgdžiojant itališkas sales, nors Italijoje tokį lubų aukštį leisdavo palankesnis klimatas. Net ir kuklesniuose mediniuose lietuviškuose dvaruose, kuriuose būta vieno aukšto salės, pvz., XVIII a. M. Daraškevičiaus teigimu, didelis dėmesys lubų aukščiui Europos, visų pirma, Italijos, rūmų architektūroje buvo skiriamas jau Renesanso periodu.

Jau tuomet idealios lubos buvo apskaičiuojamos pagal architektūros teoretikų siūlytas formules ieškant tobulų grožio proporcijų, harmonijos, o praktikoje tai - kvadrato ar stačiakampio formos kambariai. Lubų aukštis buvo ypač svarbus pagrindinėse, reprezentacinėse rūmų salėse, kuriose iki XVIII a. Situacija visiškai kinta XVIII a. pabaigoje, kai ėmė keistis šildymo, efektyvumo ir gyvensenos sampratos. Vietoje vienos milžiniškos salės atsirado daug specializuotų mažesnių patalpų - tik valgyti, tik miegoti, tik šokti ar pan. Mažesnėse patalpose milžiniškos lubos sukurtų šulinio efektą, todėl jos šiuo laikotarpiu natūraliai nusileido - neretai net iki 3 ar 3,5 m. Šiuo laikotarpiu ant lubų nebeliko puošybos - angelų, dievų ir kt., tačiau atsirado melsva ar balta lubų spalva, pradėta vengti atvirų sijų. Visa tai optiškai pakeldavo net fiziškai pažemėjusias lubas, atsirado daugiau jaukumo“, - pasakoja M. Daraškevičius.

Pasak jo, lubos vėl pradeda stiebtis nuo maždaug XIX a. pradžios ir ypač vidurio - šiuo laikotarpiu patobulėja šildymo technologijos, atsiranda efektyvesnės krosnys, mažos suskaldytos malkutės, vėl keičiasi mados. Tam įtakos turėjo ir sugrąžintų praeities stilių - gotikos, renesanso - estetika, reikalavusi gana aukštų lubų, kurių skliaute buvo sutelkiamas puošnus dekoras. Kylant luboms, vėl sunkėja jų dekoras, vėl atsiranda spalvotos lipdybos, tapybos. Tiesa, tuo metu dvaruose dar nebuvo elektros, erdves apšviesdavo žvakės, kurios su sietynais turėdavo būti nuleidžiamos gana žemai, kad neišdegintų medinių perdangų, - vien tai diktavo bent 3-4, o neretai ir 5 m lubų aukštį.

„Apskritai, mes šiandien aukštas lubas suprantam kaip prabangą, bet iki tarpukario tai buvo suvokiama kaip decorum - tinkamumas pagal šeimininko vietą visuomenėje ir užimamas pareigas. Tai - rašytos ir nerašytos taisyklės, apibrėždavusios, kas derėdavo pagal žmogaus socialinį statusą. Decorum principai buvo svarbūs ir architektūroje, nes vidaus ar išorės puošyba turėdavo atspindėti ir informuoti apie pastato naudotoją bei jo statusą. Galiausiai, didikų namai reprezentuodavo ne tik juos pačius, bet ir valstybę. Jei didikas yra karo vadas, vadinasi, jo namai - karo ministerija. Tad patalpos, jų puošyba turėdavo detalius aprašymus architektūros ir interjero puošybos traktatuose, o savo asmeninį skonį savininkai galėdavo demonstruoti nebent privačiuose kabinetuose“, - pasakoja M. Daraškevičius.

Istorikas taip pat atkreipia dėmesį, kad lubos visais laikais būdavo savotiška „architekto drobė“ - vienintelė vieta, kurios neužstoja baldai, gobelenai ar įvairūs buities rakandai. Dėl šios priežasties lubose buvo sutelkiama meniškiausia pastato dalis - tapyba, lipdyba, įvairūs tekstai. Svarstydamas apie šių laikų lubas, M. Daraškevičius teigia: „Senamiesčiuose lubų apskritai nelabai išauginsi, bet galią galima pabrėžti per plotą, medžiagas, technologijas. Tam tikri principai nekinta šimtmečiais - statusui pabrėžti tiek anksčiau, tiek dabar kviečiami, pvz., architektai iš užsienio, pasitelkiamas marmuras ar kitas akmuo iš tolimų kraštų, diegiami pažangūs inžineriniai sprendimai. Tiesa, anksčiau inžinerines sistemas dažniausiai slėpdavo sienose ar grindyse, o dabar jų labai daug suslepiama lubose - dėl šios priežasties net senuose namuose lubos pažeminamos. Žinoma, kad lubų aukštis išlieka statuso simboliu ir šiuolaikinėje architektūroje, tačiau, ko gero, jis jau ne vienintelis“.

Vienu nedaugelio naujos statybos projektų su išskirtinai aukštomis lubomis netrukus taps Vilniaus senamiestyje planuojamas „Vilniaus džiazas“. „Pliaterių rūmų“ projektas buvo atkūrimas ant pamatų, turėjome nemažai laisvės, todėl pirmą pastato aukštą padarėme su 4,5 m lubomis. Ir man tuomet suvirpėjo širdis, kad tai yra kažkas vertingo ir gero. Pasirodo, tokie butai buvo patys paklausiausi, gyventojai iki šiol dėkoja. Žinoma, tai visų pirma ne praktiškumas, o jausmas, emocija, erdvė svajoti, didybė. Kažkuo primena bažnyčią - juk jos visos aukštos. Aš tiesiog tuo tikiu ir manau, kad aukštos lubos pamažu sugrįš. „Vilniaus džiazo“ projektas bus visiškai nauja statyba, bet net neturėjau minties taupyti lubų sąskaita. Netgi priešingai - ieškojome išskirtinumų, o 4,5 m lubų naujuose daugiabučiuose Vilniuje, ko gero, iki šiol nebuvo“, - sako G. Dumčius.

Jis atskleidžia, kad, augant luboms, statybų sąmatos auga ne proporciškai, o geometrine progresija. Pavyzdžiui, su 4,5 m aukščio lubomis reikia daryti gerokai storesnes sienas, - tai ne tik didina medžiagų ir darbų sąmatas, bet ir kiek sumažina komercinę būsto kvadratūrą. „Be abejo, tokių butų pirkėjai skaičiuoja kitaip, o pastabų apie keliasdešimties eurų šildymo kainų skirtumus šioje kategorijoje nesu girdėjęs. Manau, šie žmonės galvoja, kad turėdami daugiau erdvės svajonėms ir idėjoms gali uždirbti daugiau. Tad nebijokime svajoti“, - linki G. Dumčius.

Klasikinis interjeras - tai prabangos ženklas, jo akcentai tai kolonos, lipdiniai ir įvairūs medžio raižiniai, kaldinto metalo dirbiniai. Visas stilius tai yra vienas meno objektas, kuris praturtinamas klasikinės tapybos darbais, skulptūromis, porceliano lipdiniais bei smulkiais dekoratyviais objektais menančiais senovę. Šis stilius puoselėjamas jį vis papildant detalėmis: dekoratyviomis pagalvėmis, dekoratyviomis užuolaidomis su žakardiniais raštais, gausiai puoštomis dekoratyvinėmis juostelėmis, kutais ir kitais elementais. Koks klasikinis interjeras name be geros kokybės staltiesės, sidabrinių stalo įrankių ar krištolo?

Vertikalios formos langus, tokio tipo langai aukština patalpas. Taip pat rekomenduotinas simetrinis jų išdėstymas patalpoje, bent jau vizualus.Labai svarbus erdvės kriterijus yra patalpos aukštis. Klasikinis interjeras - tai ne tik patalpos apipavidalinimas - tai ir tam tikras gyvenimo būdas. Nors Jūs nesiruošiate gyventi Versalio rūmuose, tačiau šis stilius įpareigoja, jog erdvės projektavimas turi atitikti tam tikras taisykles.

Įėjimas projektuojamas namo centre, įėjus turi būti holas su laiptais. Ši erdvė skirta sutikti svečius ir reprezentuoti namus. Projektuojamas klasikinis interjeras bute reikalauja kitokio išdėstymo, čia numatoma ne visada simetrinė patalpų išdėstymo schema, be laiptų, o koridorius priimti svečiams numatomas minimalus. Viena iš svarbiausių erdvių klasikiniame interjere - tai svetainė. Priklausomai nuo erdvės išdėstymo galimybių priklausys ir svetainės dydis. Jei svetainė projektuojama centre su laiptų holu numatykite ją didžiausią. Jei ją numatome šone, tai priešingame laiptų šone turi atsirasti šiai patalpai atsvara- valgomasis, biblioteka, darbo kambarys kt. Svarbu jog patalpų išdėstymas plane būtų simetriškas bei proporcingos jų svarbai.

Visos pagalbinės patalpos- miegamieji kambariai, virtuvės zona, san. mazgai (išskyrus skirtą svečiams) bei skalbykla turi būti numatytos atskirai nuo pagrindinių namo erdvių (holo, svetainės ir valgomojo). Interjere ryšiai tarp kambarių projektuojami klasikiniam stiliui būdinga anfilada. Šis stilius kuriamas kiekvieną detalę apvelkant į jei skirtą dekorą bei labai viską įrėminant. Dviejų paviršių susikirtimo vietose visada atsiranda jungiamoji dekoratyvinė detalė. Sienų ir grindų apjungimas-grindjuostė arba medinė panelė - cokolis. Sujungimas sienų ir lubų būdingas frizas ar karnizas. Kadangi šis stilius pasižymi detalių gausa reikėtų nepamiršti lubose numatyti moldingų ir lubinių dekoratyvinių rozečių. Labai svarbu jog visos pasirinktos dekoravimo priemonės reprezentuotų Jūsų pasirinktą klasikinį laikotarpį.

Sienos klasikiniame stiliuje nepaliekamos tiesiog. Jos projektuojamos su medinėmis panelėmis, tekstiliniais, popieriniais, šilkiniais tapetais, dažytais faktūriniais paviršiais. Viskas klasikiniame interjere aprėminama ir pabrėžiama pvz.: durys- jos numatomos su apvadais, karūnėlėmis, dekoruotais raižiniais. Grindys- pagrindiniuose kambariuose projektuojamos parketlentės ar mediniai skydai su frizu pagal perimetrą, kartais dar projektuojamos akmens masės ar keraminės plytelės taip pat ši danga projektuojama drėgnose patalpose- sanitariniuose mazguose, virtuvės zonoje ir kt.

Parinkimas sienų, grindų ir pagrindinių dekoro elementų - tai klasikinio interjero projekto pradžia, tuo jis nesibaigia. Jo dekoravimas audiniais ir baldais labai svarbūs. Yra begalė sprendimų klasikinio interjero projektavime, šis stilius reikalauja daug žinių ir noro gilintis į jį nuolatos, juk kiekviena detalė ir meno objektas turi savo istoriją. Detalių gausa apsunkina interjero apjungimą, tai reikalauja tam tikrų sprendimų.

Projektuojant klasikinį interjerą, meno objektus, reikėtų rinktis iš antikvariato ar specializuotų parduotuvių, aukcionų. Apšvietimas šiame stiliuje nedominuoja ir šviesos perteklius netoleruojamas. Kadangi šis stilius mena praėjusius laikus - tai apšvietimas turėtų remtis autentiškumu. Interjeras neturėtų švytėti, blizgėti. Apšvietimas būtinas tik bendrai erdvei pašviesti ir jis neturėtų būti intensyvus. Erdvėje priklausomai nuo dydžio išdėstomi sietynai, toršerai, sieniniai šviestuvai, šviesa projektuojama prigesinta, neryški. Nereikėtų pamiršti jog pasirinkus klasikinį interjerą labai mažai vietos lieka interpretacijai.

Aukštos lubos suteikia interjerui erdvės ir prabangos pojūtį.

Aukštų lubų interjeras su dideliais langais ir ilgomis užuolaidomis.

Aukštos lubos leidžia eksponuoti stambius paveikslus.

Elektros lizdų ir jungiklių montavimas - svarbus namų instaliacijos etapas. Prieš pradedant elektros lizdų montavimą, būtina tinkamai pasiruošti. Pirmiausia, suplanuokite lizdų ir jungiklių vietas, atsižvelgdami į patalpų funkcionalumą ir prietaisų išdėstymą. Pasirūpinkite, kad sienos būtų paruoštos montavimo dėžučių įrengimui. Reikia išgręžti ertmes, kurios atitinka pasirinktos dėžutės dydį. Naudokite tik kokybiškas instaliacines dėžutes. Jos turi būti tinkamos pagal skersmenį, gylį ir aplinkos sąlygas. Tinkamai išvedžiokite elektros kabelius. Jie turi būti pakankamai ilgi, kad lengvai pasiektų dėžutes, bet ne per ilgi, kad nesukeltų netvarkos.

Elektros lizdus rekomenduojama įrengti šalia dažnai naudojamų prietaisų, tokių kaip televizoriai, kompiuteriai ar virtuvės įranga. Standartiškai elektros lizdai montuojami 30-40 cm aukštyje nuo grindų, o jungikliai - 90-110 cm aukštyje. Montavimo procesas pradedamas nuo dėžučių tvirtinimo. Dėžutės turi būti tiksliai išdėstytos ir tvirtai pritvirtintos prie sienos. Kabelius prijunkite prie lizdų pagal elektros instaliacijos schemą. Laidai turi būti gerai izoliuoti, kad būtų išvengta trumpųjų jungimų. Montuojant lauko lizdus, pasirinkite specialius modelius su aukšta IP apsaugos klase. Tokie lizdai apsaugo nuo drėgmės ir dulkių. Po prijungimo lizdus įstatykite į dėžutes ir pritvirtinkite. Uždenkite apsauginiu dangteliu. Patikrinkite, ar lizdas yra stabilus ir veikia tinkamai.

Elektros lizdų ir jungiklių montavimas turi atitikti saugumo reikalavimus. Svarbiausia užtikrinti tinkamą įžeminimą. Naudokite kokybiškas medžiagas, kurios atitinka tarptautinius saugos standartus. Laidai turi būti tinkamo skersmens, pritaikyti numatytai apkrovai. Montuojant lauko lizdus, būtina užtikrinti apsaugą nuo drėgmės ir dulkių. Pasirinkite lizdus su IP44 ar aukštesnės apsaugos klase. Visus montavimo darbus atlikite išjungus elektros tiekimą. Tai padės išvengti nelaimingų atsitikimų. Jei kyla abejonių dėl darbų kokybės, visada kreipkitės į kvalifikuotus specialistus.

Netinkamas elektros lizdų montavimas gali sukelti rimtų problemų. Dažniausia klaida - netinkamai pritvirtintos dėžutės. Prasta kabelių izoliacija - dar viena klaida. Laidų sujungimai turi būti tinkamai izoliuoti, kad būtų išvengta trumpųjų jungimų. Nepakankamas dėmesys apsaugai nuo drėgmės - dažna klaida lauko sąlygomis. Lauko lizdai turi būti su IP apsaugos klase. Dar viena klaida - nepakankamai tvirtai prijungti laidai. Laidai turi būti stabiliai pritvirtinti prie lizdo kontaktų, kad būtų užtikrintas patikimas ryšys. Šių klaidų galite išvengti, jei dirbsite atidžiai ir laikysitės saugos reikalavimų. Jei lizdas nestabilus ar šyla, nedelsdami išjunkite elektros tiekimą ir kreipkitės į specialistus.

Elektros lizdų montavimas turi atitikti saugumo reikalavimus.

Tinkamai atliktas elektros lizdų ir jungiklių montavimas užtikrina jūsų namų saugumą ir patogumą. Laikydamiesi saugos standartų, galite išvengti elektros avarijų ir užtikrinti stabilų prietaisų veikimą. Dažniausiai pasitaikančių klaidų galite išvengti planuodami darbus ir naudodami tinkamas priemones. Jei abejojate dėl savo žinių, visada kreipkitės į specialistus. Investicija į kokybišką montavimą atsiperka saugumu ir ilgaamžiškumu.

Rekuperatoriaus montavimas - efektyvi vėdinimo sistema Jūsų namams. Norite nuolat mėgautis švariu oru savo namuose ar komercinėse patalpose ir kartu sumažinti šildymo išlaidas? Rekuperatoriaus montavimas, dar kitaip vadinama rekuperacine sistema, yra puikus sprendimas! Ši sistema užtikrina nuolatinį šviežio oro tiekimą. Proceso metu vyksta oro ir energijos apsikeitimas tarp lauko ir vidaus patalpų. Dėka aukšto energinio efektyvumo, į vidų grąžinama daugiau nei 80%, o kartais net iki 92% šilumos. Tai ženkliai sumažina išlaidas šildymui. Taigi, rekuperatorius yra šiuolaikiškas ir ekonomiškas vėdinimo sprendimas, puikiai tinkantis butams, namams ir komercinėms patalpoms.

Rekuperatorių tipai pagal veikimo principą:

• Plokštelinis rekuperatorius - dažniausiai naudojamas rekuperatorius, kurio veikimas pagrįstas orą atskiriančiomis plokštelėmis. Jis neturi judančių dalių, todėl veikia tyliai, yra patikimas ir reikalauja minimalios priežiūros. Tai puikus pasirinkimas ieškantiems paprasto, ekonomiško sprendimo ir mažesnių montavimo kaštų.
• Rotacinis rekuperatorius - turi besisukantį šilumokaitį, kuris ne tik grąžina šilumą, bet ir padeda išlaikyti dalį patalpų drėgmės. Šis rekuperatorius ypač tinka didesniems namams ar komercinėms patalpoms, kur svarbus didesnis oro srautas ir komfortas žiemą.
• Entalpinis rekuperatorius - pažangesnis įrenginys, kuris ne tik sugrąžina šilumą, bet ir išlaiko drėgmę, todėl patalpose išlieka malonus mikroklimatas net ir šaltuoju metų laiku. Ypač rekomenduojamas gyvenamuosiuose būstuose, kur svarbus oro kokybės ir komforto balansas.

Svarbu nepamiršti, kad rekuperacinė sistema veiktų sklandžiai ir efektyviai, svarbu reguliariai prižiūrėti jos komponentus - ypač filtrus. Laiku keičiami ar valomi rekuperatoriaus filtrai padeda palaikyti švarų orą patalpose ir apsaugo įrenginį nuo užsiteršimo. Naudojant kokybiškus, gamintojo rekomenduojamus, ne tik pagerinamas oro kokybė, bet ir prailginamas įrenginio tarnavimo laikas.

Rekuperatoriaus veikimo principas.

REKUPERATORIUS - Kodėl verta rinktis?

• Geresnis mikroklimatas - nuolat cirkuliuojantis šviežias oras be skersvėjų ar pelėsio užtikrina sveikesnę aplinką kasdieniam gyvenimui. Rekuperacija padeda išvengti kondensato bei perteklinės drėgmės kaupimosi, taip saugodama tiek pastato konstrukcijas, tiek gyventojų sveikatą.
• Mažesni šildymo kaštai - dėl efektyvaus šilumos grąžinimo patalpų vėdinimas tampa ekonomiškas - iš patalpų šalinamas šiltas oras šildo įeinantį šviežią orą, taip ženkliai sumažindamas bendras šildymo sąnaudas.
• Sandarių namų sprendimas - modernūs A+ ir A++ klasės pastatai dažnai yra itin sandarūs, todėl natūrali ventiliacija tampa nepakankama. Tokiu atveju rekuperacinė sistema namui yra būtina - ji užtikrina tinkamą oro apykaitą ir komfortišką mikroklimatą be papildomo energijos švaistymo.
• Mažiau dulkių ir alergenų - rekuperatoriaus filtrai valo į patalpas patenkantį orą nuo dulkių, žiedadulkių ir kitų teršalų, todėl tai puikus sprendimas tiek alergiškiems žmonėms, tiek visiems, siekiantiems švaresnio ir gaivesnio oro namuose.

Atliekame rekuperacinės sistemos montavimo darbus visoje Lietuvoje. Mūsų komanda profesionaliai atlieka rekuperatorių montavimą individualiuose namuose, butuose, kotedžuose bei komerciniuose pastatuose. Atsižvelgiame į kiekvieno objekto specifiką, Jūsų norimą skirti biudžetą. Užtikriname kokybišką darbą.

Nuo ko priklauso rekuperatoriaus montavimo kaina? Galutinė rekuperatoriaus montavimo kaina yra individuali ir priklauso nuo konkretaus objekto bei pasirinktos sistemos. Tačiau yra keli pagrindiniai veiksniai, lemiantys kainą:

• Darbų sudėtingumas - kuo daugiau patalpų, aukštų ar sudėtingesnis išplanavimas - tuo daugiau reikia ortakių ir techninių sprendimų.
• Pastato tipas - naujos statybos namuose rekuperacijos įrengimas paprastesnis, nes ortakių maršrutai gali būti suplanuoti iš anksto. Senuose pastatuose dažnai reikia papildomų darbų, todėl montavimas kainuoja daugiau.
• Naudojamos medžiagos ir įranga - be paties rekuperatoriaus reikalingi: ortakiai, oro sklendės, triukšmo slopintuvai, filtrai, valdymo blokai (paprastas pultas ar išmaniųjų namų integracija), izoliacija ir tvirtinimo elementai.

tags: #rekomenduojamas #patalpu #aukstis #naujame #name