Paveldėjimas yra vienas iš nuosavybės teisės įgijimo būdų, kuris galimas tik po turto ankstesnio savininko mirties ir yra neatlygintinis. Paveldėjimas gali įvykti pagal įstatymą (šeimos ir giminystės ryšių pagrindu) arba pagal testamentą. Pagal įstatymą paveldima, kai paveldėjimo tvarka nepakeista ir kiek nepakeista palikėjo testamentu.
Paveldėjimo pagrindas yra juridinių faktų sudėtis - asmens mirties (ar paskelbimo mirusiu) faktas, su kuriuo siejamas palikimo atsiradimo faktas, ir tai, kad asmuo, šaukiamas paveldėti, yra įstatyminis įpėdinis arba jo paveldėjimo teisė numatyta testamente. Jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą, arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba palikėjas iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei.
Kai yra keletas įpėdinių, jų paveldėtas turtas tampa visų šių įpėdinių bendrąja daline nuosavybe, jeigu testamentu nenustatyta kitaip.
Jau 13-14 a. kunigaikščių ir bajorų žemė ir kitas turtas pagal paprotį buvo paveldimi, nors visos žemės savininku buvo laikomas didysis kunigaikštis. Jis tik prižiūrėdavo, kad paveldėtų įpėdiniai vyrai, galintys eiti karo tarnybą ir atlikti kitas prievoles valstybei. Dėl to jie paveldėjimui turėjo gauti didžiojo kunigaikščio sutikimą. Bajorų visai šeimai išmirus jų žemę perimdavo didysis kunigaikštis (mirusios rankos teisė).
Jei šeimoje likdavo moteriškosios giminės įpėdinių, didysis kunigaikštis pasirūpindavo mirusiojo našlę ar dukterį išleisti už tokio asmens, kuris galėtų toliau eiti karo tarnybą (tarnybininkai) už žemę, paverstą tarnybiniu dvaru. Tokių dvarų nuolat daugėjo, jau 14 a. jie virto paveldimu kunigaikščių ir bajorų turtu, jei tik mirusiojo šeimoje likdavo vyrų, galinčių eiti karo tarnybą.
Paprotinė bajorų paveldėjimo teisė pirmą kartą rašytinės teisės aktu buvo pripažinta 1387 krikštijant Lietuvą. Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila (Jogailos privilegija Lietuvos bajorams katalikams) formaliai patvirtino bajorų katalikų nuosavybės teises į jų nuo seno pagal paprotį paveldimą tėviškę, leido ją paveldėti ir moterims, bajorams laisvai leisti savo dukteris ir giminaites už vyrų, našlėms tekėti be didžiojo kunigaikščio sutikimo.
1413 Horodlės susitarimais leista bajorų įpėdiniams vyrams ir moterims paveldėti ir tarnybinius dvarus, didžiojo kunigaikščio duotus bajorams amžinai valdyti. 1434 Žygimanto Kęstutaičio privilegija bajorų stačiatikių teisės buvo sulygintos su bajorų katalikų teisėmis. Bajorų žemės ir kito turto paveldėjimo teisės buvo įtvirtintos I (1529), II (1566) ir III (1588) statutuose (Lietuvos Statutas).
Pagal III Statutą nuo 1588 galėjo būti konfiskuota tik valstybės išdavikų ir didžiojo kunigaikščio didybės įžeidėjų žemė, nors ją jau būtų paveldėję jų vaikai, žinoję apie tėvo nusikaltimą. Lietuvos Statutas pripažino ir miestiečių paveldėjimo teises į jų namus bei sklypus miestuose. Valstiečiai, tapę baudžiauninkais (dauguma jų 16 a.), galutinai prarado (per 16 a. vidurio Valakų reformą) iki tol kai kur turėtą teisę paveldėti žemę, galėjo paveldėti tik savo kilnojamąjį turtą.
Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų 1795 Rusijai užgrobus Lietuvą III Lietuvos Statutas (1588) ir toliau (iki 1840) reglamentavo paveldėjimą. Užnemunėje 1797 įsigaliojo Prūsijos civilinė teisė, 1807 - Prancūzijos (Napoleono civilinis kodeksas, kiti įstatymai), nuo 1825 - Lenkijos karalystės civilinis kodeksas.
1840 Lietuvoje įsigaliojus Rusijos imperijos įstatymams didžiojoje Lietuvos dalyje (be Klaipėdos krašto) iki 1940 buvo paveldima pagal testamentą arba sutartį dėl įpėdinio paskyrimo ir pagal įstatymą. Teisė paveldėti pagal testamentą (ji pati seniausia) turėjo pirmumą prieš teisę paveldėti pagal sutartį ir pagal įstatymą. Kai įpėdinių būdavo ne vienas, jie visi pagal įstatymą paveldėdavo lygiomis dalimis.
SSRS okupuotoje Lietuvoje nuo 1940 12 įsigaliojo Rusijos Sovietų Fereracinės Socialistinės Respublikos (RSFSR) paveldėjimo įstatymai: 1940 11 30 Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas išleido įsaką dėl RSFSR baudžiamųjų, civilinių ir darbo įstatymų laikino taikymo LSSR teritorijoje, kuriuo panaikino iki tol galiojusią Lietuvos Respublikos teisę.
Vokietijos okupacijos metais (1941-44) vėl buvo imta taikyti Lietuvos Respublikos civilinė teisė, bet tik tiek, kiek ji neprieštaravo okupacinės valdžios interesams (pavyzdžiui, didelių dvarų ir namų bei kitų didelių žemėvaldų nuosavybė nebuvo grąžinta buvusiems savininkams). Nuo 1964 paveldėjimą reglamentavo pagal SSRS ir sąjunginių respublikų civilinių įstatymų pagrindus (1961) parengtas LSSR civilinis kodeksas (1964) ir LSSR butų kodeksas (1982). Pagal įstatymą arba pagal testamentą buvo paveldimas asmeninės nuosavybės teisėmis turimas turtas.
Jeigu asmuo nesudaro testamento, preziumuojama, kad jo valią atitinka tokie paveldėjimo santykiai, kokie nustatyti įstatymo. Paveldint pagal įstatymą, CK 5.11 straipsnis nurodo įpėdinių pagal įstatymą eiles. Atkreiptinas dėmesys, kad įvaikiai bei jų palikuonys, paveldintys po įtėvio, jo giminaičių mirties, prilyginami įtėvio vaikams ir jų palikuonims.
Tuo tarpu sutuoktinis, pergyvenęs palikėją, paveldi su pirmos ar antros eilės įpėdiniais (jeigu jų yra). Kartu su pirmos eilės įpėdiniais sutuoktinis paveldi vieną ketvirtadalį palikimo, tačiau tik tuo atveju, jeigu įpėdinių ne daugiau kaip trys, neįskaitant sutuoktinio. Jeigu įpėdinių yra daugiau kaip trys, sutuoktinis paveldės lygiomis dalimis su kitais įpėdiniais.
Antros eilės įpėdiniai pagal įstatymą paveldi tiktai kai nėra pirmos eilės įpėdinių arba jie nepriima ar atsisako palikimo, taip pat tuo atveju, kai iš visų pirmos eilės įpėdinių atimta paveldėjimo teisė.
Privalomoji palikimo dalis
Pagal CK 5.20 straipsnio 1 dalį teisę į privalomąją palikimo dalį turi: palikėjo vaikai (įvaikiai), palikėjo vaikai, gimę po jo mirties, sutuoktinis, tėvai (įtėviai), kuriems palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas. Tačiau būtina pažymėti, kad asmenys privalomąją palikimo dalį gali gauti tik atsižvelgiant į įstatyme nustatytas įpėdinių eiles. Jeigu yra pirmos eilės įpėdinių, t.y. vaikų (įvaikių), teisė į privalomąją palikimo dalį priklauso jiems, o palikėjo tėvai (antros eilės įpėdiniai) - šios teisės neįgyja.
Įstatyme yra numatyta, kad nepaisant testamento turinio, palikėjo vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai) ir sutuoktinis paveldi pusę tos dalies, kuri jiems priklausytų paveldint pagal įstatymą. Tarkim, jeigu tėvas turi du vaikus ir testamentu vienam iš jų užrašo visą savo turtą, tokiu atveju vaiko, kuris pagal testamentą neturi paveldėjimo teisės, privalomoji palikimo dalis būtų 1/4, t.y. pusė tos dalies, kuri jam priklausytų paveldint pagal įstatymą, kas minimo pavyzdžio atveju būtų 1/2.
Įstatymas taip pat numato, kad nustatant privalomosios dalies dydį yra atsižvelgiama į paveldimo turto vertę, įskaitant įprastinio namų apstatymo ir apyvokos reikmenų vertę (CK 5.20 str.
Įstatymų leidėjas teisės į privalomąją palikimo dalį institutu apsaugo tuos artimiausius šeimos narius, kurie negali užtikrinti savo ekonominio egzistavimo. Juo nėra siekiama užtikrinti šeimos narių aukšto gyvenimo standarto.
Išlaikymo reikalingumas asmeniui, pretenduojančiam į privalomąją palikimo dalį, turi būti nustatytas palikėjo mirties dieną. CK 5.20 straipsnio 1 dalies normos lingvistinė analizė suponuoja, kad išlaikymo reikalingumui nustatyti neturi reikšmės asmens turtinė padėtis, buvusi iki palikėjo mirties dienos ar po palikėjo mirties dienos.
Kasacinio teismo praktikoje gana išsamiai aptarti išlaikymo reikalingumui konstatuoti būtini kriterijai: klausimas dėl išlaikymo reikalingumo spręstinas teismui įvertinus visas palikimo atsiradimo dieną atitinkamo asmens gautas pajamas, galimybes jų gauti, turėtą turtą ir turtines teises, taip pat tokio asmens konkrečius poreikius, sudarančius būtinų gyvenimo reikmių visumą.
Vertinant būtina atsižvelgti į tai, kad tam tikra asmens sveikatos būklė, jo socialinis statusas yra susiję su atitinkamomis teisėmis: gauti pašalpą, pensiją, kitokią paramą. Konstatavus, kad asmuo palikimo atsiradimo metu buvo atitinkamos būklės, kai jam reikalinga parama, reikia įvertinti ir tai, kad tokioje situacijoje jis įgyja ir teisę į paramą.
Klausimas dėl išlaikymo reikalingumo gali būti teigiamai išspręstas tik teismui įvertinus visą palikimo atsiradimo dieną atitinkamo asmens turtinę padėtį ir konstatavus, kad jis savo pajamomis ir jam priklausančiu turtu neturi galimybės patenkinti būtinųjų savo poreikių.
Šiame straipsnyje apžvelgsime kas yra paveldėjimo teisės liudijimas, paveldėti turtą galima pagal įstatymą arba testamentu. Jeigu asmuo nėra surašęs testamento, mirties atveju jo sukauptas turtas yra paveldimas vadovaujantis įstatymu.
Pagal CK 5.66 ir 5.67 straipsnius nuosavybės teisė į paveldimą turtą įforminama paveldėjimo teisės liudijimu, kuris išduodamas suėjus trims mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos. Šios normos nenustato termino, kada vėliausiai gali būti kreipiamasi dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo. Taip pat nenustato ir nuosavybės teisės pasibaigimo ar išnykimo per tam tikrą laiką neįformintos nuosavybės teisės.
Teismų praktikoje pažymėta, kad, įpėdiniui priėmus palikėjo turtą ir pradėjus jį faktiškai valdyti, nereikalaujama, jog įpėdinio atlikti faktinio palikimo priėmimo veiksmai būtų teisiškai įforminti, t. y., įpėdiniui nebūtina kreiptis į notarą su pareiškimu dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, į teismą dėl palikimo priėmimo juridinio fakto nustatymo arba į kitas valstybės institucijas.
Taigi, nors asmens valia, pradėjus faktiškai valdyti paveldėtą turtą, nėra išreiškiama oficialia forma paduodant įgaliotai institucijai pareiškimą, prašymą ar pan., tačiau toks palikimo priėmimo būdas sukuria tokius pat teisinius padarinius, kaip ir pasinaudojus kitu įstatyme nustatytu palikimo priėmimo būdu, t. CK 5.51 straipsnyje detalizuotas palikimo priėmimas faktiškai pradėjus turtą valdyti. Remiantis šio straipsnio 1 dalimi, laikoma, kad įpėdinis priėmė palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą bei juo rūpintis, kaip savu. Įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą.
Teismų praktikoje taip pat nurodyta, kad asmuo, grindžiantis savo reikalavimą - palikimo priėmimą faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad jis, kaip įpėdinis, atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo.
Nors paveldėjimo būdas, kai palikimas priimamas faktiškai pradėjus paveldimą turtą valdyti, sukuria tokius pat teisinius padarinius kaip ir priėmus palikimą kitu palikimo priėmimo būdu (padavus palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo), tačiau, kai faktiniu paveldimo turto valdymu priėmęs palikimą įpėdinis ilgą laiką delsia kreiptis į notarą dėl nuosavybės teisę patvirtinančio dokumento (paveldėjimo teisės liudijimo) išdavimo ir nuosavybės teisių į paveldėtą registruotiną turtą įregistravimo, pats įpėdinis negali savo nuožiūra įgyvendinti nuosavybės teisių.
Panaši situacija susiklosto, kai po tėvų mirties vaikai nusprendžia parduoti tėvams priklausiusį turtą, tačiau kreipiantis į notarą dėl palikimo priėmimo, paaiškėja, kad mirusįjį pergyvenęs tėvas, palikėjo turto dalį buvo priėmęs faktiniu valdymu. Asmuo, palikimą priimdamas faktiškai pradėjęs jį valdyti, dėl palikimo „įteisinimo“ bet kuriuo atveju turi kreiptis į teismą.
Taigi, norėdamas gauti paveldėjimo teisės liudijimą dėl faktiniu valdymu priimto turto, asmuo privalo kreiptis į teismą ir įrodyti, kad per tris mėnesius po palikimo atsiradimo dienos atliko aktyvius veiksmus išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą. Teismas, atsižvelgęs į CK normas ir teismų praktikoje suformuotus kriterijus, nustato, ar asmuo priėmė palikimą, pradėjęs jį faktiškai valdyti. Apie tokių veiksmų atlikimą teismas sprendžia iš jų fakto ir pobūdžio.
Šiuo atveju nereikalaujama, kad įpėdinio atlikti faktinio palikimo priėmimo veiksmai būtų teisiškai įforminti. Įpėdiniui nebūtina kreiptis nei į notarą su pareiškimu dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, nei į teismą dėl palikimo priėmimo juridinio fakto nustatymo, nei į kitas valstybės institucijas. Įpėdinio aktyvūs veiksmai, leidžiantys nustatyti, kad palikimas priimtas faktiškai pradėjus valdyti turtą, gali būti palikimą sudarančių daiktų paėmimas ir naudojimas kaip savininko.
Tokie įpėdinio veiksmai patvirtina, kad jis, kaip palikimo savininkas, aktyviai dalyvauja priimant palikimą, užvaldo visą palikimą arba, gaudamas dalį daiktų, pasidalija jį su kitais įpėdiniais. Aktyvūs palikimo priėmimo veiksmai gali būti atlikti su visu palikimu arba dalimi palikimą sudarančių daiktų, net ir su vienu daiktu.
Teismams dažnai tenka nagrinėti prašymus, grindžiamus aplinkybe, kad mirusiojo palikimą pareiškėjas priėmė toliau gyvendamas mirusiajam priklausančiame name, bei jį remontuodamas, prižiūrėdamas. Norint įrodyti, kad įpėdinis priėmė turtą kaip palikimą, faktiškai pradėjęs jį valdyti per įstatymo nustatytą terminą, nepakanka įrodyti, jog jis tęsė naudojimąsi paveldėtu turtu, pradėtą iki palikėjo mirties tokiu pagrindu, kuris nesukuria nuosavybės teisės. Vien nurodyti veiksmai nepatvirtina įpėdinio valios teisę naudotis turtu, perkelti į kokybiškai naują stadiją - naudojimąsi, valdymą ir disponavimą.
CPK nuostatos dėl įrodinėjimo nenustato reikalavimo, kad į bylą būtina pateikti rašytinius įrodymus ar kad juridinę reikšmę turintys faktai būtų nustatyti tik vadovaujantis rašytiniais įrodymais. Vadinasi, nesant rašytinių įrodymų, teismui turėtų užtekti ir kitokių įrodymų, pvz. Kaip įrodymus vertinant asmens (pvz., įpėdinio) parodymus, šie turi būti kruopščiai teismo pasverti - ar jie detalūs, nuoseklūs ir patikimi. Ieškovo paaiškinimai apie bylos aplinkybes turi būti tikslūs ir išsamūs, padedantys atskleisti praeities įvykių loginę seką.
Įpėdinė tiek pagal testamentą, tiek pagal įstatymą gali būti valstybė. Paveldinti pagal įstatymą valstybė yra specifinis subjektas paveldėjimo teisiniuose santykiuose ir skiriasi nuo kitų įpėdinių pagal įstatymą. Valstybė privalo imtis veiksmų įforminti įstatymo pagrindu įvykusį palikimo perėjimo jai juridinį faktą, kad galėtų įtraukti paveldėtą turtą į savo apskaitą ir iš paveldėto turto vykdyti palikėjo kreditorių reikalavimus.
Paprastai CPK 93 straipsnio 1-3 dalyse nustatyta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklė grindžiama principu „pralaimėjęs moka“. Tai reiškia, kad, paskirstant bylinėjimosi išlaidas, pralaimėjusi šalis yra įpareigojama atlyginti laimėjusios šalies išlaidas.
Vis dėlto, bylose dėl juridinio fakto nustatymo kasacinis teismas yra suformavęs kitą teisės aiškinimo taisyklę: kai turtą paveldi valstybė CK 5.62 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, o vėliau įpėdinis, priėmęs palikimą pradėdamas jį faktiškai valdyti (CK 5.51 straipsnio 1 dalis), šiuo pagrindu kreipiasi į teismą dėl palikimo perėjimo valstybei liudijimo pripažinimo negaliojančiu ir teismas pripažįsta palikimo perėjimo valstybei liudijimą negaliojančiu, tokioje civilinėje byloje įpėdinio patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, išskyrus atvejus, kai nustatomi neteisėti valstybės institucijų veiksmai (neveikimas), nulėmę palikimo perėjimo valstybei liudijimo išdavimą, arba valstybės įgaliotų institucijų netinkamas procesinis elgesys civilinėje byloje, kurioje ginčijamas palikimo perėjimas valstybei (2020 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
Vertinant valstybės įgaliotų institucijų veiksmus, be kita, ko, svarbu nustatyti, ar valstybės įgaliota institucija - VĮ Turto bankas pagrįstai inicijavo palikimo perėjimo valstybei procedūrą, t. Ginčo nagrinėjimą teisme, o kartu ir bylinėjimosi išlaidas iš esmės lemia tai, kad apie asmens priimtą faktiniu valdymu palikimą ilgą laiką įgaliotoms valstybės institucijoms nėra žinoma dėl jo paties pasyvumo.
Pagal CK 5.50 straipsnio 3 dalį, pareiškimą notarui apie palikimo priėmimą įpėdinis turi pateikti per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Įpėdiniui praleidus terminą palikimui priimti, CK 5.57 straipsnis numato galimybę kreiptis į teismą dėl termino palikimui priimti pratęsimo ir įrodinėti, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, pripažintinų pagrindu jam pratęsti, t. Vertinant įpėdinio elgesį būtina atsižvelgti į tai, ar jis buvo pakankamai atidus, sąžiningas ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai.
Kasacinio teismo praktikoje įstatymų aiškinimo ir taikymo nuostatos dėl praleisto termino palikimui priimti atnaujinimo (pratęsimo) nurodyta, jog įpėdinis turi įrodyti, kad įstatymo nustatytas terminas yra praleistas dėl svarbių priežasčių, pripažintinų pagrindu jam pratęsti. Palikimo sudėties nežinojimas teismų praktikoje taip pat nelaikomas svarbia priežastimi, dėl kurios turėtų būti atnaujinamas praleistas terminas palikimui priimti.
Vis dėlto, kiekvieną atvejį teismai vertina individualiai, atsižvelgdami į bylos aplinkybių visumą. Tokio pobūdžio priežastis teismai pripažįsta deklaratyviomis ir nepagrįstomis, jeigu pareiškėjai neįrodo, kad jos tiesiogiai sudarė kliūtis kreiptis į notarą dėl palikimo priėmimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pasisakęs, jog gyvenimas užsienyje savaime netraktuojamas kaip objektyvi priežastis, trukdanti priimti palikimą atvykus į Lietuvą, pasinaudojant diplomatinių ar konsulinių tarnybų paslaugomis.
Norėdami gauti daugiau informacijos apie paveldėjimo procesą, žiūrėkite šį vaizdo įrašą:
Ką svarbu žinoti apie turto paveldėjimą?
tags: #civilinis #kodeksas #turto #paveldejimas