Būtojo Kartinio Laiko Formos Lietuvių Kalboje

Veiksmažodis - kaitoma kalbos dalis, turinti gana sudėtingą nuosakų, laikų kaitybos ir asmenavimo sistemą. Veiksmažodžio laikai nurodo, kada veiksmas vyksta: dabartyje, praeityje, ar ateityje. Būtasis laikas skirstomas į dvi formas: būtąjį kartinį ir būtąjį dažninį.

Šiame straipsnyje aptarsime būtojo kartinio laiko formas lietuvių kalboje, jų darybą, vartojimą ir rašybos ypatumus.

Būtasis Kartinis Laikas

Būtasis kartinis laikas vartojamas tada, kai norime nurodyti, kad veiksmas vyko konkrečiu momentu praeityje ir jau yra pasibaigęs.

Būtojo Kartinio Laiko Rašyba

Būtojo kartinio laiko veiksmažodžiuose klaidų gali kilti rašant vienaskaitos II asmens galūnes, kai atsakoma į klausimą „ką veikei?“. Jei III asmens galūnė yra -o, tuomet vienaskaitos II asmenyje rašome galūnę -ai. Jei III asmens galūnė yra -ė, tai II asmenyje rašome galūnę -ei. Taip pat verta atkreipti dėmesį į vienaskaitos I asmens veiksmažodžius, atsakančius į klausimą „ką veikiau?“. Kai galūnės pradžioje yra j, rašome -au. Kitais atvejais, kai galūnėje girdime e, rašome -iau.

Štai keletas pavyzdžių:

• Ką veikiau? Skaičiau, bėgau, galvojau, dirbau, dainavau.
• Ką veikei? Skaitei, bėgai, galvojai, dirbai, dainavai.

Sudėtinės Veiksmažodžio Formos

Sudėtnės veiksmãžodžio fòrmos, analitinės (perifrastinės) veiksmažodžio formos, sudarytos iš pagalbinio ir pagrindinio veiksmažodžio ir koreliuojamos su vientisinėmis formomis. Pagalbiniais dažniausiai eina veiksmažodžiai, kurių pirminė reikšmė yra būti (pvz., vokiečių sein, anglų be, prancūzų être) ir turėti (pvz., vokiečių haben, anglų have, prancūzų avoir).

Lietuvių kalbos sudėtinės veiksmažodžio formos daromos su pagalbiniu veiksmažodžiu būti ir dalyvių vardininku. Skiriamos veikiamoji ir neveikiamoji rūšys.

Veikiamosios rūšies sudėtinės veiksmažodžio formos skirstomos į pradėtines ir atliktines.

• Pradėtinės sudėtinės veiksmažodžio formos daromos su esamojo laiko veikiamaisiais dalyviais, turinčiais priešdėlį be‑; jos žymi veiksmą, prasidėjusį ar numatomą atlikti prieš vientisine veiksmažodžio forma reiškiamą veiksmą (pvz., Buvau jau beeinąs, kai pradėjo lyti).
• Atliktinės sudėtinės veiksmažodžio formos daromos su būtojo kartinio laiko veikiamaisiais dalyviais; jos žymi ankstesniu veiksmu pasiektą rezultatinę būseną, trunkančią tam tikru dabarties, praeities ar numatomos ateities laikotarpiu (pvz., Daug esu vargo matęs).

Netiesioginės nuosakos sudėtinės veiksmažodžio formos daromos su pagalbinio veiksmažodžio būti dalyviais ir asmenimis nekaitomos (pvz., Jis jau esąs / buvęs viską girdėjęs). Neveikiamosios rūšies sudėtinės veiksmažodžio formos daromos su esamojo ir būtojo laiko neveikiamaisiais dalyviais. Sudėtinės veiksmažodžio formos su esamojo laiko neveikiamaisiais dalyviais veiksmažodžio laikų sistemoje sudaro priešpriešą vientisinėms formoms (plg. nešu - esu nešamas). Sudėtinės veiksmažodžio formos su būtojo laiko neveikiamaisiais dalyviais priešinamos sudėtinėms atliktinėms formoms su būtojo kartinio laiko veikiamaisiais dalyviais, kartais - vientisinėms būtojo laiko formoms (plg. Paaiškinkite, kodėl vienų paryškintųjų įvardžiuotinių formų galūnėse rašomos dvi nosinės raidės, kitų - viena, o dar kitų nėra nė vienos.

Veiksmažodžių Daryba

Veiksmažodžių daryba, viena vertus, skiriasi nuo daiktavardžių ir būdvardžių keliais esminiais požymiais todėl, kad užima visiškai kitą gramatinės semantikos lauką nei vardažodžiai (modalumo ir aspektualumo); kita vertus, būdvardžio ir veiksmažodžio kategorinės reikšmės bendrumas (abu ypatybių pavadinimai) leidžia abu juos priešinti su daiktavardžiu.

Veiksmažodis neturi ir II tipo paradigmacijos (dūrybos), ir tai suprantama - juk dūrinio darybos formantas yra galūnė, taigi, jei nėra paradigmacijos, negali būti ir šiuo būdu pasidaromų dūrinių. Priesaginė veiksmažodžių daryba panaši į būdvardžių tuo, kad priesagų nedaug, o pačios priesagos daugiareikšmės.

Vieninteliam veiksmažodžiui būdinga refleksyvacija - naujų žodžių darymas su sangrąžos dalelyte: duotis : duoti. Sangrąžos dalelytė gramatiškai labai sudėtinga: susijusi ir su rūšimi, ir su tranzityvumu, todėl naujų žodžių darymas yra tik viena iš sangrąžos funkcijų. Veiksmažodžių priesagoms būdinga eigos reikšmė (išskyrus akimirkos priesagas -elėti, -erėti).

Priešdėlių yra dvejopų - dalelyčių kilmės be, te, tebe, ne, nebe, derančių su veiksmo trukme (tedaro, tebedaro, nedaro, nebedaro), ir prielinksninių, turinčių veiksmo ribojamąją galią. Jų yra dvylika: ap(api), at(ati), į, iš, nu, pa, par, per, pra, pri, su, už.Veiksmažodžių šaknų junglumas su priešdėliais labai didelis.

Pats veiksmažodis daugiareikšmis, tai ir priešdėlių vaidmuo kiekvienu atveju skirtingas. To proceso praktinėje gramatikoje parodyti neįmanoma. Aprašant priešdėlinius veiksmažodžius kaip visumą, galima skirstyti juos į tam tikras grupes ir pagal priešdėlius, ir pagal jų suteikiamas bendrąsias reikšmes.

Tokie priešdėliniai veiksmažodžiai daromi iš rezultato siekiančio aktyvaus veiksmo veiksmažodžių (veiksmo pabaiga=rezultatas): padaryti : daryti, sulaužyti : laužyti, parašyti : rašyti, paguldyti : guldyti, pagirdyti : girdyti, pašventinti : šventinti.

Stipraus veiksmo reikšmę suteikia priešdėliai ir jų sąaugos su sangrąža: apsiválgyti, atsidžiaũgti, įdègti, įmigti, įsiklausýti, įsiliepsnóti, nunešióti, nusidirbti, prigerti, prisiraudóti, suspárdyti, užvaikýti, užkankinti ir kt.

Silpno ir trumpo veiksmo veiksmažodžiai yra su priešdėliu pa ir priesaga -ėti (paėjėti, panešėti, pabėgėti) ir kiti pa vediniai, kai greta jų yra mažybę reiškiantys žodžiai truputį, nedaug, šiek tiek.

Kartais nesunku skirti priešdėlį nuo šaknies kaip atskirą žodžio dalį, bet reikšmė esti neatskiriama. Priešdėlio ir sangrąžos afikso tarpusavio santykiai taip pat rodo elemento si žodžių darybos vaidmenį. Priešdėlis praplečia sangrąžos jungimosi galimybes. Pavyzdžiui, nėra veiksmažodžio valgytis, bet yra apsivalgyti, persivalgyti, susivalgyti. Antra - priešdėlis su sangrąža suteikia visai kitą reikšmę: atsidusti : dusti, nusilakti : lakti, apsirikti, pasielgti.

Visa tai rodo, kad sangrąža neturi nieko bendra nei su veiksmažodžių kaitymu, nei su jų formų daryba. Sangrąžinis žodis yra tas, kuris turi sangrąžinio veiksmažodžio kamieną - tai ir dalyvis mokęsis, ir daiktavardis mokymasis.

Sangrąžos afiksas kilęs iš įvardžio ir išlaikęs keletą įvardinių reikšmių - „save“, „sau“, „savo“, „su savimi“. Jeigu veikiamasis dalykas ne asmuo, atsiranda savaiminė reikšmė. Plg. suka ratą (aktyvus veiksmas) ir ratas sukasi (savaiminis veiksmas): baigtis : baigti, drumstis : drumsti, jungtis : jungti, ristis : risti.

Tais atvejais, kai si turi reikšmę „sau“, „savo“, „su savimi“, galininkinio veiksmažodžio nekeičia negalininkiniu: pirkti knygą ir pirktis knygą, megzti pirštines ir megztis pirštines. Dažnai sangrąžinę formą dar pastiprina greta pavartotas įvardis sau. Kiti pavyzdžiai: Aš eisiu ir tave su savimi vesiuosi. Jūs, neabejoju, nieko nesakysite, kai aš ir jūsų sūnų drauge imsiuosi.

Kad sangrąžinių veiksmažodžių daryba priklauso kamienui, rodo kamieno reikšmės lemiami apribojimai. Neprisijungia sangrąžos būsenos veiksmažodžiai, kurių veikėjas neaktyvus arba visai jo nėra (plg. augti, aušti, snigti, lyti, drybsoti, kaboti, dirvonuoti, kvepėti).

Lietuvių kalbos veiksmažodžių konjugacija (šaltinis: Vikipedija)

tags: #butojo #kartinio #laiko