Kalėdiniai ir naujametiniai šurmuliai verčia pamąstyti apie tylą, kurios mums reikia kaip vaisto. Ir visgi reikėtų kuo dažniau pasilepinti tyla.
Tyla nėra tik triukšmo nebuvimas ar tuštuma. Tyla yra procesas, turinys, susitikimas.
Tyla stimuliuoja smegenų veiklą
Tyla stimuliuoja smegenų ląstelių regeneraciją. 2013 metais atlikti tyrimai, kurių metu buvo matuojami įvairaus triukšmo intensyvumo poveikiai, patvirtino, jog 2 valandos tylos per dieną skatina naujų ląstelių formavimąsi smegenyse, hipokampe. Ši smegenų sritis atsakinga už mokymąsi, atmintį ir emocijas.
Tyla skatina kūrybingumą
Netgi tada, kai mes ilsimės, smegenys vis tiek išlieka aktyvios. Ramybės būsenoje jos apdoroja ir įsisavina gautą informaciją. Jeigu šis procesas vyksta sėkmingai, nesiblaškant dėl triukšmo ir kitų trukdžių, įsijungia režimas, susijęs su emocijų ir prisiminimų integracija, atsiskleidžia fantazija, atsiveria snaudę vaizduotės gabumai. Rezultatas: pabuvę tyloje, mes tampame kūrybingesni ir atviresni pasauliui.
Kodėl jūs, bet klestite tyloje (intravertų smegenų chemijos paaiškinimas)
Tyla mažina stresą ir įtampą
Nustatyta, kad nuolatinis triukšmas negatyviai veikia smegenis, o tai padidina streso hormono lygį. Tyla - priešingai, ji kuria visiškai priešingą efektą. Akustinių dirgiklių nebuvimas nuima įtampą smegenyse ir organizme. Remdamiesi kraujo spaudimo ir kraujo cirkuliacijos smegenyse rodikliais, mokslininkai padarė išvadą, kad dvi minutės tylos labiau veiksmingos atsipalaidavimui negu relaksacinės muzikos klausymasis.
Tyla atstato mūsų protinius resursus. Triukšmas trukdo kokybiškai atlikti užduotis darbe ir moksluose, jis gali tapti motyvacijos, dėmesingumo trukdžiu, pagausinti daromų klaidų skaičių. Tyrimais nustatyta, kad vaikai, kurie gyvena ar mokosi netoli automobilių kelių ir gatvių, geležinkelių, gauna prastesnius pažymius už skaitymą ir kalbų mokymąsi nei tie, kurie gyvena ramesniuose rajonuose. Yra ir malonus faktas: smegenys gali atkurti tai, kas buvo pažeista pernelyg didelio triukšmo. Svarbiausias vaistas - tyla.
Žymus šiuolaikinis prancūzų rašytojas Jeanas-Michelis Delacomptée išleido knygą apie tylos būtinybę. Joje rašo: „Tyloje visada įvyksta kažkas netikėto, užklumpa kažkas gražaus, įsivyrauja tam tikras tonas, kurį galime subtiliai ragauti kaip tikri gurmanai (...). Tyla niekada nekyla pati iš savęs, bet atsiranda tarsi skleidžiama vidinės jėgos.“
Kas yra ta vidinė jėga, kurią užčiuopiame būdami tyloje? Neskubėkime su atsakymu. Man rodos, šis teiginys galėtų būtų visų dvasinio gyvenimo žinovų, kad ir kokiai tradicijai jie priklausytų, leitmotyvu: bet koks dvasinis gyvenimas, tiesiog tikras gyvenimas, prasideda tyloje.
Tarp šio dvasinio milžino sekėjų yra paplitusi sąvoka: „Zundelio tyla“. Būnant šalia šio žmogaus, visi išgyvendavo ypatingą tylą, kurios metu imdavo jaustis „kažko didesnio buvimas“. Šioje tyloje žmonės patirdavo vidinius išgijimus, išspręsdavo sunkiausius gyvenimo rebusus arba patirdavo tokį „dvasinį poilsį“, kad jo metu gautos energijos užtekdavo ilgam. Savaime suprantama, religinėje aplinkoje ši tyli jėga gali būti įvardinta kaip „Dievo buvimo pajauta“.
Bet neskubėkime su religinėmis interpretacijomis. Ne visiems yra įmanoma pakilti iki mistinio tylos išgyvenimo lygmens ar suteikti tylai dieviško asmens bruožų. Pagaliau, ne visi yra tikintys. Tai nereiškia, kad nereligingi žmonės negali patirti tylos ir joje besiskleidžiančio vidinio proceso. Tyla yra universali, ji sudaro sąlygas išgirsti giliausias žmogaus prigimties tonacijas, įeiti į jos vidinį ritmą, nepriklausomai nuo pasaulėžiūros. Galbūt, prieš vesdama į „Dievo buvimo“ pajautą, tyla pirmiausia įveda į autentišką savo paties buvimo patirtį ir tiesiog į patį „buvimo“ potyrį.
Prieš atskleisdama Dievo meilę, tyla sudaro sąlygas tikrojo, giliojo Aš patyrimui, atpalaiduodama nuo paviršinės, nuolatos įtampas ir problemas keliančios, netikrais įvaizdžiais ir dirbtinais norais funkcionuojančios asmenybės dalies.
Prancūzų istorikas Alainas Corbinas neseniai išleido knygą „Tylos istorija“. Knygos įvade rašoma: „Praeityje Vakarų žmonės ragaudavo įvarius tylos skonius ir jos gelmę. Jie vertino tylą kaip susikaupimo, įsiklausymo į save, meditacijos, maldos, svajonių, kūrybos sąlygą. O ypatingai - kaip tą vidinę erdvę, kurioje kyla žodis. Tyla sudarė ir įvairių socialinių praktikų taktiką.“
Nutylame išgirdę kažką svarbaus, nutylame kontempliuodami gerą paveikslą, tikras muzikos ar poezijos kūrinys visada baigiasi ypatinga tyla. Nutilti yra būtina bažnyčiose ir visose sakraliose vietose - visų jų jėga akivaizdžiai kyla iš tylos. Taip pat ir gamtoje: dykumos, kalnai, jūra, miškai prabils tik tada, kai mes į juos įsiklausysime tyloje.
Galbūt visi garsai įgauna prasmę tik tada, kai juos išgirstame pirmiausia įsiklausę į visa aprėpiančią tylą, arba, kaip šauniai dainavo A. Mamontovas: „Galbūt ne garsas skamba tyloj, o tyla - garse. Ką apie tylą žinome mes?“
Ypatinga yra įsimylėjėlių tyla: jie palaimingai ją patiria tiesiog būdami vienas šalia kito. Nutylame kančios ir tikro blogio akivaizdoje, mirštant žmogui ir jį palydint anapus. Visos tylos - tai kvietimas išgirsti kažkokį vidinį ir svarbiausią gyvenimo žodį. Tylos mums reikia kaip vaisto, kaip gyvenimo pradžios.
Dr. Povilas Aleksandravičius yra MRU Humanitarinių mokslų instituto docentas. Tekstas pirmą kartą publikuotas 2015 m.
Tylos baimė: psichologinis aspektas
Tylos baimė, priklausomybė nuo triukšmo - kas tai: psichologinis sutrikimas ar nūdienos žmogaus bruožas? Apie tai, taip pat kodėl svarbu ne tik reguliariai pabūti tyloje, bet ir pačiam nutilti, kaip išmokti nebijoti tylos, kalbamės su psichologe psichoterapeute GENOVAITE BONČKUTE-PETRONIENE.
Tylos baimė skamba veikiau filosofiškai nei psichologiškai. Vis dėlto egzistuoja psichologinis terminas „sedatefobija“, apibūdinantis šį reiškinį. Manyčiau, kad to negalima vadinti sutrikimu, vis dėlto stiprios asmenybės tylos nebijo. Kalbant apie tai, kaip tai susiję su šiuolaikine visuomene - vėlgi būtų sunku pasakyti. Viena vertus, šiandien žmonės iš tiesų turi labai daug virtualių prietaisų, taigi, tylos yra mažai.
Neseniai skaičiau straipsnį apie tai, kaip paauglių grupei buvo pasiūlyta praleisti dieną vienumoje ir tyloje. Tačiau jie galėjo vaikščioti, piešti ir pan. - nebuvo tiesiog susodinti ir palikti su savimi, o pasijutusieji labai blogai galėjo eksperimentą nutraukti. Ir kas įvyko? Iš 68-ių žmonių liko vos trys, kurie ištvėrė iki galo. Tačiau visiems buvo labai bloga. Net ir tie, kurie išbuvo iki galo, rašydami apie savo jauseną per eksperimentą, prisipažino, kad jiems buvo netgi kilusių minčių apie savižudybę. Tai rodo, kiek šiuolaikinis paauglys yra įpratęs būti informacijos apsupty. Jis visiškai negali pabūti tyloje - ne tiek akustinėje, kiek proto (jei jis nesiklauso muzikos, tada visą laiką susirašinėja žinutėmis, kažką skaito internete.) Tai, manyčiau, yra šių laikų bėda.
Psichologė psichoterapeutė Genovaitė Bončkutė-Petronienė. Tačiau ta tylos baimė, noras pabėgti nuo savęs, kita vertus, atrodo labai žmogiška. Juk minėjote, kad ir ankstesniais laikais žmogus nelabai turėdavęs galimybės būti vienas ar tyloje. Tylos baimė yra universali. Tarkime, visi bijo, kad pasibaigs vanduo, oras ar maistas, visi bijo mirties, visi, ypač vaikai, bijo tamsos. Tad tylos žmonės taip pat bijo. Aš ir pati esu patyrusi tokį jausmą, lankydamasi vienoje šiuolaikinio meno parodoje Vokietijoje, kur teko būti patalpoje, kur vyravo absoliuti tyla - negalėjai girdėti net savo žingsnių aido. Buvo iš tiesų nejauku.
Vis dėlto kodėl nūdienos žmonės bijo ne tiek tos absoliučios tylos, kuri, ko gero, neįmanoma, kiek garsinio ar muzikinio fono nebuvimo? Kas atsitinka žmogui tyloj? Tai itin puikiai galima patirti medituojant. Nes iš tiesų tada tik sėdi, stebi savo kvėpavimą ir būni su savimi, nei klausaisi muzikos, nei naršai internete. Kas tuomet atsitinka? Dauguma žmonių susiduria su tuo, kad jų galvose labai daug minčių, rūpesčių. Tos mintys blaškosi visomis kryptimis, ir tai yra nemaloni būsena.
Jei tyloje pavyksta išbūti ilgiau (deja, daugelis to neištveria), žmogus paprastai susiduria su tikraisiais savo jausmais. Taigi, pakanka pasėdėti 15-30 minučių tyloje, ir suvoksi, kaip iš tiesų jautiesi. Žodžiu, tyloje pradeda lįsti neigiamos emocijos, nuo kurių mes norime prasiblaškyti - taip visą laiką ką nors darai, šneki, po to užmiegi ir taip niekada su savimi ir nesusitinki, nepamatai savo vidinio turinio. Žmonės bijo, kad, pajutę savo neigiamus jausmus, jų neištvers. Tačiau paskui paaiškėja, kad jei žmogus dar ilgiau pabūna tyloje, jis ne tik ištveria, bet ir patiria ramybę bei gyvenimo džiaugsmą. Jam gali atsiverti ir religinės patirtys.
Dar vienas tylos baimės aspektas - kai bijoma nutilti būnant šalia kito. Man daug teko keliauti, kai einama arba važiuojama dviračiais paprastai grupėje daug nesišnekama, tačiau kai sustojama, visi kaip pašėlę ima kalbėti. Ir jei tu pasitrauki į šalį pabūti su savimi, pamedituoti, nepasakyčiau, kad į tai žvelgiama labai teigiamai. Gali būti palaikytas keistuoliu. Jei esi su žmogumi, pavyzdžiui, bendradarbiu, kuris būdamas su tavimi tyli, gali kilti ir įvairių paranojinių minčių. Pirma jų - galbūt jis nelaiko manęs vertu pašnekovu? Arba apskritai nenori su manimi net kalbėti. Žmonės yra labai greiti įtarti. Jei nekalbi - vadinasi, nenori draugauti. Dėl to ir baisu nutilti - bijoma, kad būsi palaikytas nedraugišku.
O šeimose, kur, tarkime - du tėvai, du vaikai ir trys kambariai - ar kada nors būna tyla? Niekada. Paprastai būna įjungtas radijas, televizorius, kiekvienas prie bet ko bet kada gali prieiti ir ką nors pasakyti. Taigi, žmonės visiškai negali pabūti tyloje - nebent užsidarytum atskirame kambaryje ir ausis užsikimštum kištukais.
Šeimų, kur būtų tylos valandėlių, kad žmonės galėtų susikaupti, man teko sutikti tik savo dvasiniuose ieškojimuose. Tačiau tokios sąmoningos tylos valandėlės, stengiantis suvokti, kas esi, šeimose privalėtų būti. Kai darbe ir namuose visi kalba - kada gali pabūti su savimi. Kartais būna, kad ateina klientas ir taria: „Neturiu, ką pasakyti.“ Tada aš jį nuraminu: „Nieko tokio, pasėdėkime tyliai, ir visos svarbios mintys ateis.“ Juk, atrodo, turėtų būti savaime suprantama, kad jei neturi ką pasakyti, patylėk. Nes juk reikia susivokti, ką sakyti. Tačiau pokalbiuose nedažnai daromos pauzės. Todėl nutinka taip, kad žmogus per konsultaciją be perstojo kalba, o kai ateina laikas išeiti, pareiškia, kad kalbėjo visai ne tai, ką reikia. Tačiau nebuvo kada įsijungti sąmoningumui. O jis geriausiai įsijungia tyloje. Nes tyloje tu neeikvoji energijos plepėdamas, ir jos daugiau lieka suvokimui.
Taip, energiją eikvoja ir klausymasis, ne tik kalbėjimas. Net ir klausydamasis muzikos juk kažkaip į ją reaguoji. Kita vertus, galbūt jei viską išjungsi, tave apniks depresinė nuotaika. Jei tavo būsena prasta, galbūt gerai, kad tave kas nors bent kiek blaškytų. Tačiau jei jautiesi gerai, nematau prasmės, kam reikia to garsinio fono.
Tačiau kodėl tarsi egzistuoja keistas įsitikinimas, kad viešosiose erdvėse (kavinėse, parduotuvėse ir pan.) turi nuolat skambėti muzika? Ar tai daroma sąmoningai, siekiant kokio nors komercinio efekto, ar tiesiog dėl savotiško bukumo? Manau, kad kavinėse arba, kai žmonės pasikviečia svečių, dažnai leidžiama kokia nors muzika dėl to, nors tai ir skamba paradoksaliai, tačiau tada tampa įmanomos pauzės, ne taip baisu nutilti. Taip pat gali bent kiek pagalvoti, apie ką nori kalbėti.
O kalbant apie muziką parduotuvėse ir kitose viešosiose erdvėse - tai gali būti vertinga tam, kad linksmintų depresyvius žmones, jaučiančius vidinę tuštumą. Nors, viena vertus, garsinis fonas tarsi gelbsti žmogų, apimtą liūdesio, tuštumos, tačiau ar taip negalima tapti priklausomam nuo garso? Gal žmogus taip pripranta nuolat klausytis muzikos ar kad be paliovos būtų įjungtas televizorius, radijas, jog jis nebemoka, nebeištveria būdamas be to?
Aš manau, kad žmogus tampa labai priklausomas nuo informacijos. O priklausomybe nuo muzikos mane labai nustebino viešnagė JAV. Daugelyje namų įjungtas radijas skamba absoliučiai visur - net vonioje ar tualete - kad tik tu, neduok Dieve, nepabūtum tyloje. Ten muzika įsijungia drauge su šviesa.
Tyla itin reikalinga ir tam tikrais atvejais. Pavyzdžiui, kūrybinėms mintims. Kad pajustum, kaip tavo galvoje užgimsta nauja idėja. Žinoma, muzika gali įkvėpti sukurti nuotaiką. Kita vertus, žmonės turi skirtingus informacijos priėmimo kanalus. Vieni yra auditorikai, antri - vizualikai, treti - kinestetikai. Taigi, jei žmonėms mintys ateina kaip vaizdiniai, muzika gali trukdyti mažiau. Tačiau žmonės, kurie naujas mintis „girdi“, išoriniai garsai labai trukdo.
Užsiminėte apie tylos valandėles šeimose. Tai aš labai rekomenduoju ir poroms. Pavyzdžiui, ne itin gerai sutariančiai porai, kuri ateina pas psichologą, aš siūlau savaitgalį arba kelionėje, kai jie keletą dienų praleidžia drauge, bent valandą nekalbėti. Tiesiog nusistatyti tam konkretų laiką. Daugeliui porų tai buvo didžiulis atradimas, jie labai džiaugėsi, nes per tą valandėlę galėdavo ir vienas nuo kito pailsėti, ir geriau suvokti savo norus. O po to jautėsi vėl pasiilgę vienas kito ir norėjo kalbėtis. Tai, atrodo, primityvus patarimas, tačiau žmonėms jis kažkodėl neateina į galvą.
O kalbant apie tylos valandėles, įtraukiant ir vaikus, - kaip tai turėtų atrodyti? Taip, gan dažnai. Tik, aišku, maži vaikai nelabai galės išbūti tyloje.
Pokalbio pradžioje minėjote, kad tylos nebijo stiprūs žmonės. Galima sakyti, kad tai žmogus, kurio aukštas emocinis intelektas, kuris gerai pažįsta save, žino savo privalumus ir trūkumus, nebijo, ką pasakys kiti. Sąmoningas, subrendęs. Daug patyręs. Yra ir savarankiškas, nepriklausomas, sukuria ilgus ir glaudžius ryšius su kitais. Jis gali likti su savimi, jo nenustebins koks nors netikėtai iš vidaus iškilęs jausmas. Stiprus žmogus, net ir kilus sunkiam jausmui, gali su juo išbūti.
Turbūt vienas baisiausių dalykų, susijusių su tylos tema, yra tai, kad dalis žmonių, nuvažiavusių į gamtą, paleidžia garsią muziką. Tai primena, kaip nuvažiavus į gamtą būtina išsitraukti alkoholio butelį, nes kitaip nelinksma. Tai primena priklausomybę. Tačiau apie priklausomybę nuo garsų, nuo triukšmo kažkodėl nekalbama.
Manau, kad taip. Tačiau aš pati po visos dienos darbų taip pat nenorėčiau iš karto atsidurti visiškoje tyloje. Vis dėlto iš pradžių valandėlei įsijungčiau radiją ar televizorių, kad galėčiau atsiriboti nuo darbo rūpesčių. Tačiau vėliau, jei viskas gerai, viską galima išjungti, ir tada jau gali pradėti klausytis savo vidaus. Tačiau ar žmogus, kuris grįžęs namo įsijungia televizorių ir iki pat ėjimo miegoti jo neišjungia, neturėtų susirūpinti, kas jam darosi, kam jam to reikia? Reikėtų, tačiau niekas taip nedaro.
Iš esmės tyla yra praktikuojama tik dvasiniuose mokymuose - tylos rekolekcijose, budistinėse meditacijose ir pan. Labai nuvertinama. Reikėtų bent tėvams susivokto, kas vyksta su jų vaikais, kurie neištveria nė minutėlės tylos. Bent jau nuo paauglystės žmogus turėtų suvokti, kad egzistuoja toks dalykas kaip tyla, kuris kažką suteikia. Reikėtų savotiškų susikaupimo pratybų, nors ir trumpučių. Jei mokyklose būtų rimčiau žiūrima į psichologijos pamokas, emocijų valdymą, tai tam, kad galėtų jas valdyti, iš pradžių mokinys turėtų išmokti jas suvokti, o susivokimui tyla yra būtina. Tyloje pastebėsi šimtą kartų daugiau. Mes iš tiesų dažnai nepastebime, kas vyksta aplinkui.
O ką daryti nuovokiam žmogui, supratusiam, kad jis priklausomas nuo garsų, triukšmo, suvokiančiam, jog tai kenksminga, bet negalinčiam ištverti tylos? Kaip jam susidraugauti su tyla? Reikėtų pabandyti surizikuoti - galbūt tai bus nuostabi patirtis. Nors iš pradžių gali ir nesisekti, tačiau pabaigoje gali gauti labai didelį saldainį. Iš tiesų būti su savimi nėra joks asketiškumas, tai labai gera.
Antra, jei žmogus yra garso „narkomanas“, nereikėtų iš karto pradėti nuo visiškos tylos. Tegul jis pirmiausia ramiai pabūna gamtoje, o ne tyliame kambarėly. Arba galima pradėti netgi nuo muzikos - kad žmogus įjungtų ne televizorių, ne kompiuterį, bet ramią muziką. Po to bandyti pabūti tyloje penkiolika minčių. Jei namuose gyvena du žmonės, susitarti, kad bent pusvalandį jie nesikalbės. Tada reikėtų stebėti, kas tuo metu tavo viduje vyksta. Nes galima nekalbėti, tačiau tuo metu dirbti ar spręsti įvairias problemas. Reikėtų mokytis paleisti mintis bent jau tai penkiolikai minučių. Pasižiūri, kokia ateina mintis, ir paleidi ją. Tiesiog patyrinėti, kaip galima būti su savimi, bet negalvoti, tiesiog stebėti save arba aplinką. Taip pat galima ir užsirašyti viską, ką jauti. Ne, nes jis jaus diskomfortą, pradės blaškytis, abejoti, ar to reikia. Tylos rekolekcijose paprastai dalyvauja žmonės, kurie jau yra pripratę būti tyloje.
Tyla - pats svarbiausias dalykas, kad žmogus susivoktų, ką jis iš tiesų daro šią akimirką, ar daro tai, kas reikalinga, tai, ką nori, ką yra numatęs. Nes, jei gyveni nesusivokdamas - esi kaip automatas, tarsi vagonas, pastatytas ant bėgių, bet nesuprantantis, nei iš kur, nei į kur pūškuoja. O paskui žiūri - praėjo metai, pasenai, o gyvenimas buvo visai ne toks, kokio norėjai. Taigi, kad taip nenutiktų, turi retkarčiais sustoti ir pajausti. Būtent pajausti, o ne pamąstyti. Nes emocijos mums labai tiksliai pasako, ar gyvename tinkamai, ar vyksta tai, kas turi vykti.
Tyloje labiau pajunti ir savo kūną. Žmonės kur kas anksčiau pastebėtų savo rimtų ligų pradžią, jei įsiklausytų į kūną. Tikriausiai jau prieš pusmetį pajustų, kad jiems kažkas negerai. Pajustų, kad norisi daugiau judėti, sveikiau gyventi. Tyloje žmogui taip pat geriau sekasi suvokti ne tik save, bet ir aplinką. Didžiulis skirtumas - ar eiti per mišką su kuo nors visą laiką plepant, ar tylint - tiek vienam, tiek su kitu žmogumi. Tyloje pastebėsi šimtą kartų daugiau. Mes iš tiesų dažnai nepastebime, kas vyksta aplinkui. O tyloje pasaulis gali pasirodyti labai įdomus.
Tyla dvasiniame gyvenime
Tyla dažnai apibrėžiama, kaip nebuvimas jokio garso. Bet tai nėra tikslu. Nekalbama vien tik apie išorinę tyla, bet tai turi tapti dvasine atmosfera. Turi tapti gyvybę nešantis šaltinis, padedantis susitikimu su Dievu. Iš tiesų tyloje kalbama apie galimybę klausyti žodžio, kuriuos mums širdies gilumoje ištaria Viešpats. Vis dėlto nelengva nutilti savo širdyje. Daug lengviau užlaikyti išorinę tylą - kas tikriausiai tampa pagrindu pirmoje sferojr. Jei žmogus savo širdyje nepuoselėja tylos, tai geitai užges. Daugelis žmonių tylėjimą susiaurina iki nekalbėjimo… Tuo tarpu, jei tylėjimas yra dvasinė atmosfera, kaip ją reikia pasirūpinti? Šiais laikais tai nelengva.
Veikia iš visų pusių įvairūs jausminai ir emociniai dirgikliai. Tai turi įtakos savęs suvokimui. Tie dirgikliai yra labai „šaukiantys“, nes juose daug informacijos. Būtinai tuos pojūčius reikia nutildyti: regos, kalbos, klausos. Tylėjimas yra tampriai susiįjęs su žodžiu, nagalima to atskirti. Turime stebėti, kokius žodžius išsakome ir įsisaviname. Svarbu vengti „tuščių“ žodžių, pasaulietinių, nes jie nėra iš Dievo. Tie žodžiai turi mums įtakos, nes negalime užlaikyti tylėjimo.
Šv. Grigorijus Nisietis pasakė, jog mes tyloje gauname žinojimą, kuris yra meilė ir turi įtakos susitikimui su Asmeniu: Dievo Žodžiu. Tai sudaro tilėjimo esmę. Tyla yra priemonė, bet ne tylėjimo turinys. Turinys yra Žodis, kuris paskiausiai yra Jo Sūnus. Jei neatsiveriame santykiui su Dievu, tylėjimas gali veikti negatyviai.
Tylėjimas yra išraiškinga liudijimo forma, dėl jos nebuvimo mūsų kasdienybėje, pasaulyje, nes kiekvienam reikalinga tylėjimo erdvė. Tylėjimo trūkumas nepalankiai veikia mūsų dvasinę ir pasichinę būklę. Tylėjimas liudija, jog yra kažkas daugiau, nei paviršutiniški žodžiai. Mums kamalduliams, tai dvasinė asociacija - mes tylime dėl Dievo. Tylėjimas pašalina daug konfliktų bendruomenės gyvenime. Dažnai kalbėdami nusidedame, apkalbame. Tylėdami - jų išvengiame. Tylėjimas turi mus vienyti, jei tai poselėjame, stipriname santykį su Dievu, tampame vienas kitam artimi, nes Jame atrandame artimą.
Kamalduliai netyli nuolatos, kaip Koheleto knygoje sakoma yra „laikas tylėti ir laikas kalbėti.“ Nereiškia, kad nuvertiname žodį, priešingai, tylėjimas padeda žmogui atrasti pirminę žodžio vertę. Iš čia kyla pagarba žodžiui ir rūpestis dėl jo piktnaudojimo. Tylėjimo neturi būti per daug. Kai kuriomis dienomis esame atleidžaimi nuo tylos laikimosi, tai yra tris kartus per savaitę. Kelis kartus per metus išeiname už vienuolyno ribų, yra bendros poilsio valandėlės.
Tylėjime galime atrasti sveiką santykį su savimi, kai klausomės savo širdies balso, ir tai, ką kalba Dievas mums, galime iš tikrųjų geriau pažinti save. Todėl pripažįstu, jog tylėjimo trūkumas žmogaus gyvenime gali būti pavojingas, nes tam tikrais momentais nebežinome, kas mes iš tikrųjų esame. Sukuriame tada neteisingą savojo „aš“ įvaizdį, mūsų santykių su kitais pagrindu, ką kiti galvoja apie mus ir ką mes apie save. Tada Dieve nepažįstame savojo tikrojo „aš“.
Žmonės dažniausiai vengia tylėjimo, nes jį supranta kaip tuštumą, kuri baugina juos, baimė pažinti tiesą apie save, nes sąžinė dažnai nešvari ir negyvename taip, kaip turėtume gyventi. Tylėjimas yra nuolankumo mokykla. Tylėjimą galime ugdyti eidami pasivaikščioti gamtoje, pasigėrint jos grožių ir Dievo didybe. Ugdymui padeda ir dvasinė literatura,Šventas Raštas, perskaičius sustojant, pamąstant, pamedituojant.