Lietuvių Kalbos Veiksmažodžių Kartinio Laiko Priesagos

Lietuvių kalbos morfologija yra gramatikos šaka, tirianti žodžių formas, formų santykius ir sistemas (morfologinė kategorija), kaitybos paradigmas. Prie morfologijos skiriami ir morfemų sandaros, tarpusavio santykių bei distribucijos tyrimai (morfemika). Lietuvių kalbos gramatinė sandara yra fleksinio tipo. Pagal kaitybą (fleksiją) skiriamos šios žodžių gramatinės klasės: linksniuojami (linksniavimas, linksniuotė) vardažodžiai (daiktavardis, būdvardis), įvardžiai ir dalyviai; asmenuojami veiksmažodžiai; kaitybinių formų neturintys prieveiksmiai, prielinksniai, dalelytės, jungtukai, jaustukai ir ištiktukai, t. p. ir nekaitomos veiksmažodžių bendratys.

Kaitybos priemonės yra galūnės ir priesagos. Galūnės daugiausia rodo žodžių tarpusavio santykius sakinyje. Ta pati galūnė gali turėti 2 ar kelias reikšmes (daiktavardžio formos stógas galūnė -as žymi vns. vardininko linksnį ir vyriškąją giminę, formos rankà galūnė -a - vns. vardininką, įnagininką ir moteriškąją giminę). Kaitybos priesagos daugiausia rodo žodžio formos paradigminius santykius su kitomis to žodžio formomis. Jomis žymimi būdvardžių laipsniai, veiksmažodžių laikai, nuosakos ir neasmenuojamosios formos; prie jų dažniausiai prisijungia ir galūnės, teikiančios kitų gramatinių reikšmių (pvz., dalyvių priesagos žymi rūšį ir laiką, galūnės - giminę, skaičių ir linksnį: nẽša-nt-is, -i, nèš-dav-ę, -us-ios, nẽša-m-as, -à). Kaitybos formų skirtumus kartais papildomai išryškina šaknies balsių kaita, arba apofonija.

Lietuvių kalbos veiksmažodžiai turi asmens, skaičiaus, laiko, nuosakos ir rūšies formas. Jos daromos iš esamojo, būtojo kartinio laiko ir bendraties. Esamojo laiko yra 3 kaitybos kamienai (a, i ir o : nẽša, tỹli, rãšo), būtojo kartinio - 2 (o ir ė : bgo, nẽšė). Būtasis dažninis laikas yra tam tikras veikslinis būtojo laiko variantas, daromas iš bendraties su priesaga -dav- ir turintis o kamieną (nèš-dav-o, rašý-dav-o). Būsimasis laikas daromas iš bendraties su priesaga -s(i)- (bg-si-me, bg-si-te, bg-s).

Nuosakos skiriamos pagal kalbėtojo santykį su pasakymo turiniu. Tiesioginė nuosaka neturi specialių rodiklių, į ją įeina visos laikų formos. Tariamoji nuosaka daroma iš bendraties kamieno su priesagomis -čia- (e-čia-u), -tum(ė)- (e-tu(mė)-me), -tų (e-tų). Liepiamoji nuosaka (išskyrus 3 asmenį) daroma iš bendraties kamieno su priesaga -k(i) (nèš-k, skub-k; nèš-ki-te, skub-ki-te); 3 asmens forma (vadinama ir geidžiamąja nuosaka) daroma iš esamojo laiko kamieno su priešdėliu te- ir galūne -ie (te-neš-iẽ) arba -i (te-dãra-i).

Veiksmažodžio asmenį ir skaičių rodo prie kaitybos kamieno pridedamos galūnės: vns. 1 asmens -u / uo (esamasis laikas neš-ù, neš-úo-si; tiki-ù, tiki-úo-si; raša-ũ, raša-ũ-si, būtasis kartinis rašia-ũ, rašia-ũ-si), 2 asmens -i / ie (esamasis laikas neš-, neš-e-si; tik-, tik-e-si; raša-, raša--si, būtasis kartinis raše-, raše--si), dgs. 1 asmens -me / mė (esamasis laikas nẽša-me, nẽša-mė-s; tki-me, tki-mė-s; rãšo-me, rãšo-mė-s, būtasis kartinis rãšė-me, rãšė-mė-s), 2 asmens -te / tė (esamasis laikas nẽša-te, nẽša-tė-s; tki-te, tki-tė-s; rãšo-te, rãšo-tė-s, būtasis kartinis rãšė-te, rãšė-tė-s). Vienaskaitos ir daugiskaitos 3 asmens formos yra be galūnių, jos sutampa su grynais balsiniais kamienais. Prieš vienaskaitos 1 ir 2 asmenų galūnes kamiengalio balsis a iškrinta (neša-u → neš-ù, neša-i → neš-), ilgieji kamiengalio balsiai o, ė virsta a, e (rašo-u → raša-ũ, rašė-i → raše-). Tik keletas priebalsinio kamieno veiksmažodžių turi esamojo laiko 3 asmens vienaskaitos ir daugiskaitos galūnę -ti : peš-ti, niẽž-ti, ẽs-ti, retkarčiais ir miẽg-ti, sniẽg-ti (greta miẽga, sniñga). Veiksmažodžio bti formos daromos iš skirtingų kamienų, t. y. supletyviškai (esù, yrà, bùvo, bdavo).

Lietuvių kalbos dalyviai turi veiksmažodžio ir būdvardžio ypatybių. Jie yra svarbiausia priemonė reikšti veikiamosios ir neveikiamosios rūšies skirtumams. Veikiamieji dalyviai yra 4 laikų: esamojo su priesaga -nt- (drbąs / drbantis, -i), prie jų priklauso ir pusdalyvis su priesaga -dam- (drbdamas, -à), būtojo kartinio ir būtojo dažninio su priesaga -us- (drbęs, -usi, drbdavęs, -usi) ir būsimojo su priesaga -siant- (drbsiąs, -ianti). Neveikiamieji dalyviai yra 3 laikų: esamojo su priesaga -m- (drbamas, -à), būtojo su priesaga -t- (drbtas, -à), būsimojo su priesaga -si-m- (drbsimas, -à). Lietuvių kalbos padalyviai - sustabarėjusios veikiamųjų dalyvių formos. Jie daromi su tomis pačiomis priesagomis kaip atitinkamų laikų veikiamieji dalyviai, bet nelinksniuojami. Yra 4 laikų: esamojo (drbant), būtojo kartinio (drbus), būtojo dažninio (drbdavus) ir būsimojo (drbsiant).

Dalyviai su pagalbiniu veiksmažodžiu bti sudaro tariniu einančias konstrukcijas, vadinamas sudėtinėmis laikų ir nuosakų formomis. Sudėtinės formos su esamojo laiko neveikiamaisiais dalyviais pagal rūšį priešinamos atitinkamų laikų ir nuosakų vientisinėms formoms (plg. esù nẽšamas - nešù, buvaũ / bčiau nẽšamas - nešiaũ / nèščiau, bk nẽšamas -nèšk), su būtojo laiko neveikiamaisiais dalyviais - sudėtinėms formoms su būtojo kartinio laiko veikiamaisiais dalyviais, tam tikrais atvejais - ir vientisinėms formoms (plg. esù / buvaũ / bsiu nẽštas - esù / buvaũ / bsiu nẽšęs, nešiaũ; bčiau nẽštas - bčiau nẽšęs; bk nẽštas - bk nẽšęs, nèšk). Su esamojo laiko veikiamaisiais dalyviais, turinčiais priešdėlį be-, daromos sudėtinės pradėtinės formos (buvaũ / bdavau / bsiu benešs, bčiau / bk benešs). Lietuvių kalbos prieveiksmiai nelinksniuojami ir neasmenuojami.

Veiksmažodžių daryba, viena vertus, skiriasi nuo daiktavardžių ir būdvardžių keliais esminiais požymiais todėl, kad užima visiškai kitą gramatinės semantikos lauką nei vardažodžiai (modalumo ir aspektualumo); kita vertus, būdvardžio ir veiksmažodžio kategorinės reikšmės bendrumas (abu ypatybių pavadinimai) leidžia abu juos priešinti su daiktavardžiu. vieninteliam veiksmažodžiui būdinga refleksyvacija - naujų žodžių darymas su sangrąžos dalelyte: duotis : duoti. Sangrąžos dalelytė gramatiškai labai sudėtinga: susijusi ir su rūšimi, ir su tranzityvumu, todėl naujų žodžių darymas yra tik viena iš sangrąžos funkcijų. Veiksmažodžių priesagoms būdinga eigos reikšmė (išskyrus akimirkos priesagas -elėti, -erėti). Apie juos kalbama kartu todėl, kad kartais sunku atskirti, ar pamatinis žo­dis veiksmažodis, ar ištiktukas.

Kaip matyti iš pavyzdžių tokių ne visuose pagrindiniuose veiksmažodžio kamienuose pasirodančių priesagų yra trys: -ėti, -yti, -oti. Veiksmažodžių, turinčių priesagas ne visuose pagrindiniuose kamienuose, lietuvių kalboje yra gana daug (tiksliai nesuskaičiuota). Antra vertus, yra veiksmažodžių, išlaikančių priesagas visuose kamienuose, bet neturinčių pamatinių žodžių: akėti - akėja - akėjo, alinti - alina - alino, raginti - ragina - ragino, vadinti - vadina - vadino, bučiuoti - bučiuoja - bučiavo, ragauti - ragauja - ragavo ir kt.

Priešdėlių yra dvejopų - dalelyčių kilmės be, te, tebe, ne, nebe, derančių su veiksmo trukme (tedaro, tebedaro, nedaro, nebedaro), ir prielinksninių, turinčių veiksmo ribojamąją galią. Jų yra dvylika: ap(api), at(ati), į, iš, nu, pa, par, per, pra, pri, su, už.Veiksmažodžių šaknų junglumas su priešdėliais labai didelis. Pats veiksmažodis daugiareikšmis, tai ir priešdėlių vaidmuo kiekvienu atveju skirtingas. Aprašant priešdėlinius veiksmažodžius kaip visumą, galima skirstyti juos į tam tikras grupes ir pagal priešdėlius, ir pagal jų suteikiamas bendrąsias reikšmes.

Tokie priešdėliniai veiksmažodžiai daromi iš rezultato siekiančio aktyvaus veiksmo veiksmažodžių (veiksmo pabaiga=rezultatas): padaryti : daryti, sulaužyti : laužyti, parašyti : rašyti, paguldyti : guldyti, pagirdyti : girdyti, pašventinti : šventinti. Tokių darinių yra beveik su visais priešdėliais (išskyrus par), tačiau dažniausiai gryno veiksmo įvykio ir rezultato reikšmę suteikia priešdėliai pa, iš, nu, su. Stipraus veiksmo reikšmę suteikia priešdėliai ir jų sąaugos su sangrąža: apsiválgyti, atsidžiaũgti, įdègti, įmigti, įsiklausýti, įsiliepsnóti, nunešióti, nusidirbti, prigerti, prisiraudóti, suspárdyti, užvaikýti, užkankinti ir kt. Silpno ir trumpo veiksmo veiksmažodžiai yra su priešdėliu pa ir priesaga -ėti (paėjėti, panešėti, pabėgėti) ir kiti pa vediniai, kai greta jų yra mažybę reiškiantys žodžiai truputį, nedaug, šiek tiek.

Yra tokių veiksmų, kuriuos suvokiam kaip pabaigtus, tik praėjus tam tikram laikui: Rytojaus dieną kaip migloje išvaikščiojo. Jis išnešiojo šautuvą dešimt metų ir buvo daug kartų sužeistas. Tokie veiksmažodžiai reiškia laiko praleidimą ką nors veikiant ar neveikiant. Galima ir pradirbti, išdirbti, prasvajoti, išsvajoti kurį laiką. Tai staigus veiksmas: prabilo, pragydo, sužvingo. Panašią reikšmę turi ir priesagų -elėti, -erėtivediniai. Plg.sukliko ir klyktelėjo. Tačiau staigus, trumpas veiksmas gali būti suvokiamas ir kaip kito veiksmo pradžia, pvz., pragydo - ėmė giedoti, prabilo - ėmė kalbėti.

Kartais nesunku skirti priešdėlį nuo šaknies kaip atskirą žodžio dalį, bet reikšmė esti neatskiriama. Priešdėlio ir sangrąžos afikso tarpusavio santykiai taip pat rodo elemento si žodžių darybos vaidmenį. Priešdėlis praplečia sangrąžos jungimosi galimybes. Pavyzdžiui, nėra veiksmažodžio valgytis, bet yra apsivalgyti, persivalgyti, susivalgyti. Antra - priešdėlis su sangrąža suteikia visai kitą reikšmę: atsidusti : dusti, nusilakti : lakti, apsirikti, pasielgti. Visa tai rodo, kad sangrąža neturi nieko bendra nei su veiksmažodžių kaitymu, nei su jų formų daryba. Sangrąžinis žodis yra tas, kuris turi sangrąžinio veiksmažodžio kamieną - tai ir dalyvis mokęsis, ir daiktavardis mokymasis.

Sangrąžos afiksas kilęs iš įvardžio ir išlaikęs keletą įvardinių reikšmių - „save“, „sau“, „savo“, „su savimi“. Jeigu veikiamasis dalykas ne asmuo, atsiranda savaiminė reikšmė. Plg. suka ratą (aktyvus veiksmas) ir ratas sukasi (savaiminis veiksmas): baigtis : baigti, drumstis : drumsti, jungtis : jungti, ristis : risti. Tais atvejais, kai si turi reikšmę „sau“, „savo“, „su savimi“, galininkinio veiksmažodžio nekeičia negalininkiniu: pirkti knygą ir pirktis knygą, megzti pirštines ir megztis pirštines. Dažnai sangrąžinę formą dar pastiprina greta pavartotas įvardis sau.

Neprisijungia sangrąžos būsenos veiksmažodžiai, kurių veikėjas neaktyvus arba visai jo nėra (plg. augti, aušti, snigti, lyti, drybsoti, kaboti, dirvonuoti, kvepėti). Veiksmažodis yra kalbos dalis, kuri reiškia daikto veiksmą. Veiksmažodžio laikai nurodo, kada veiksmas vyksta: dabartyje, praeityje, ar ateityje.

Veiksmažodžių Laikai

Veiksmažodžio laikai nurodo, kada veiksmas vyksta: dabartyje, praeityje, ar ateityje.

Esamasis Laikas

Esamasis laikas nurodo veiksmus, vykstančius dabartyje, ir atsako į klausimą „ką veikia?“. Šis laikas vartojamas apibūdinti veiksmams, kurie vyksta tuo momentu, kai apie juos kalbama, pavyzdžiui: eina, žaidžia, važiuoja.

Rašant esamojo laiko trečiojo asmens veiksmažodžius, atsakančius į klausimą „ką veikia?“, kyla problemų rašant galūnes. Dažnai šių veiksmažodžių pabaigoje girdime e, tačiau jie visada turi baigtis su -a arba -ia. Jei veiksmažodyje galūnė yra po j raidės, ji visada baigiasi -a. Jei po minkštojo priebalsio girdime e, galūnė turi baigtis su -ia.

Būtasis Laikas

Būtasis laikas skirstomas į dvi formas: būtąjį kartinį ir būtąjį dažninį.

Būtasis Kartinis Laikas

Būtasis kartinis laikas vartojamas tada, kai norime nurodyti, kad veiksmas vyko konkrečiu momentu praeityje ir jau yra pasibaigęs.

Būtojo kartinio laiko veiksmažodžiuose klaidų gali kilti rašant vienaskaitos II asmens galūnes, kai atsakoma į klausimą „ką veikei?“. Jei III asmens galūnė yra -o, tuomet vienaskaitos II asmenyje rašome galūnę -ai. Jei III asmens galūnė yra -ė, tai II asmenyje rašome galūnę -ei.

Taip pat verta atkreipti dėmesį į vienaskaitos I asmens veiksmažodžius, atsakančius į klausimą „ką veikiau?“. Kai galūnės pradžioje yra j, rašome -au. Kitais atvejais, kai galūnėje girdime e, rašome -iau.

Būtasis Dažninis Laikas

Būtasis dažninis laikas atsako į klausimą „ką veikdavo?“. Juo apibūdinami veiksmai, kurie praeityje kartojosi arba vyko nuolat.

Būtojo dažninio laiko veiksmažodžiai turi priesagą -dav-, kuri, susidūrusi dusliaisiais priebalsiais, pakeičia jų tarimą į skardžiuosius. Rašant tai kelia problemų: pavyzdžiui, šuo „bėkdavo“ ar „bėgdavo“? Norint šio laiko veiksmažodžius parašyti teisingai, juos paprasčiausiai reikia pakeisti kita jo forma, kurioje jis neturi šios priesagos ir skamba aiškiau.

Būsimasis Laikas

Būsimasis laikas nurodo, kad veiksmas vyks ateityje, ir atsako į klausimą „ką veiks?”. Būsimųjų laikų veiksmažodžiai visada baigiasi priesagomis -s ar -š, pavyzdžiui: miegos, šoks, vaidins, pieš, veš, neš.

Vienas iš sunkumų, kylančių rašant šiuos veiksmažodžius, yra tai, kad priebalsiai supanašėja. Pavyzdžiui, kyla klausimas - medis „augs“ ar „auks“? Norint suprasti, kuri priebalsė turi būti rašoma, reikia žodį pakeisti kita jo forma, kurioje jis skamba aiškiau.

Jei norime iš veiksmažodžio bendraties padaryti būsimąjį laiką, gali kilti abejonių, kada balsės sutrumpėja, o kada lieka ilgos. Pavyzdžiui, lietus „lis“ ar „lys“? Jei veiksmažodžio bendratis sudaryta iš dviejų skiemenų, ir prieš priesagą -ti yra balsės y arba ū, tai būsimojo laiko III asmens veiksmažodžiuose šios balsės sutrumpėja. Pavyzdžiui: būti - bus, kliūti - klius, lyti - lis, gyti - gis. Jei veiksmažodžio bendratis sudaryta iš dviejų skiemenų, ir tarp priesagos -ti bei balsių y arba ū yra priebalsė, tai būsimojo laiko III asmens veiksmažodžiuose šios balsės lieka tokios pačios ir nesutrumpėja. Kai prieš bendraties priesagą -ti yra priesaga -y, tai būsimojo laiko III asmens veiksmažodžiuose balsė y nesutrumpėja.

Lietuvių kalbos rašyba pagal vyraujantį raidžių vartojimo principą yra morfonologinė, arba morfologinė, bet yra ir fonologinės bei istorinės (tradicinės, daugiausia balsių rašyba) rašybos elementų. Bendrinėje kalboje fonetiniu principu daugiausia grindžiama ilgųjų ir trumpųjų balsių rašymas. Vartojami tam tikri ženklai žymėti ilgiesiems ir trumpiesiems balsiams i, y, u, ū, kurie kaitaliojasi tų pačių žodžių formose (pvz., veiksmažodžių šaknyse: lýti, lỹja, ljo, psti, pùčia, ptė; vardažodžių galūnėse: trỹs - trs, gardùs - gárdūs) arba tą pačią šakninę morfemą turinčiuose žodžiuose (pvz., pasùkti - pósūkis, brsti - bryd).

Neretai tais ženklais žymimi ilgieji ir trumpieji balsiai skiria žodžių reikšmes (pvz., lpa ‘burnos angos kraštas’ ir lùpa ‘muša’; lýnas ‘žuvis’ ir lnas ‘augalas’), priesagas: ‑imas ir ‑ymas, ‑ilis ir ‑ylis, ‑ilas ir ‑ylas, ‑(i)ukas ir ‑(i)ūkas (plg. kláusimas < kláusti, klaũsymas < klausýti).

Pagrindinės Taisyklės

Apibendrinant, galima išskirti pagrindines taisykles, kurių laikantis galima taisyklingai rašyti veiksmažodžius įvairiais laikais:

1. Esamojo laiko trečiojo asmens veiksmažodžių, atsakančių į klausimą ką veikia?, galūnėse rašoma -ia arba -a (po j).
2. Būtojo kartinio laiko vienaskaitos pirmojo asmens vaiksmažodžių, atsakančių į klausimą ką veikiau?, galūnėse rašoma -au (po j)arba -iau.
3. Būtojo kartinio laiko antrojo asmens veiksmažodžių, atsakančių į klausimą ką veikei?, galūnėse rašoma -ei, jei esamojo laiko trečiojo asmens galūnė -ė, arba -ai, jei esamojo laiko trečiojo asmens galūnė -o.
4. Dviskiemenių veiksmažodžių bendraties ilgosios balsės, esančios prieš -ti, būsimojo laiko trečiame asmenyje sutrumpėja. Pvz..: būti-bus, žūti-žus (fonetinė rašyba).
5. Dviskiemenių veiksmažodžių bendraties ilgosios balsės, prieš -ti turinčios priebalsių, būsimojo laiko trečiame asmenyje išlieka ilgos.
6. Būsimojo laiko trečiojo asmens forma baigiasi priesaga s arba š (kai kuriais atvejais susilieja su šaknies paskutiniu priebalsiu). Pvz.: augs, grįš, megs, veš (fonetinė rašyba).

Norint geriau įsiminti veiksmažodžių laikų rašybos taisykles, galima pasinaudoti šia lentele:

Nors kartais gali būti sunku pasirinkti tinkamą laiką arba parašyti be klaidų, svarbu atsiminti, į kokius klausimus atsako kiekvienas laikas ir šias svarbiausias rašybos taisykles. Veiksmažodis yra kalbos dalis, kuri reiškia daikto veiksmą. Veiksmažodžio laikai nurodo, kada veiksmas vyksta: dabartyje, praeityje, ar ateityje.

tags: #butojo #kartinio #laiko #priesafa