Būti Kitokiam ar Būti Kaip Visi: Visuomenės Požiūris į Individualumą

Kiekvienas žmogus yra individualus ir unikalus. Kitokiu žmogumi įprasta vadinti tokį žmogų, kuris turi kitokią nuomonę apie gyvenimą ir pasaulį, kuris kitaip supranta gyvenimo vertybes ir jausmus. Žmogus išsiskirti gali dėl įvairiausių aspektų. Vieni jų yra kitokie savo liūdnu ir sunkiu gyvenimu, patiriant skaudžius įvykius, kiti žmonės išsiskiria savo negalia ir panašiai.

Šiandieną viena didžiausių problemų - žmonių bijojimas išsiskirti ir būti kitokiu nei kiti. Kodėl? Mano nuomone, juk nebūtų taip jau ir sunku būti savimi... Tiesiog reikia elgtis, daryti viską taip, kaip tau atrodo. Bet čia yra tik mano nuomonė. Dažnai žmonės yra vadinami kitokiais, kai jų išvaizda neatitinka tam tikrų sukurtų standartų, ir dėl to žmonės susikuria daug kompleksų. Dėl visų šių priežasčių žmonėms tenka išgyventi patyčias, skriaudas ir pažeminimus, kurie žlugdo žmogaus savivertę ir skatina nepasitikėjimą savimi.

Būti kitokiam- tai viena iš didžiausių problemų šiais laikais. Ypač tai aktualu šių dienų jaunimui. Daugelis jaunų žmonių seka naujausias madas, tačiau ne visiems tai atrodo priimtina ir taip vaikai tampa patyčių aukomis. Kita jaunimo grupė bijo, jog iš jų šaipysis ir pradeda atrodyti taip pat, kaip ir visi jų bendraamžiai, jų bendravimas bei elgesys tampa lyg klonais.

J. Marcinkevičius ištarė skandalingą frazę: „Matyt, yra „kolektyvinė pasąmonė“, kitaip kuo paaiškinsi masinės psichozės reiškinius?“ Jo žodžiai tiesiog atsako į klausimą, jis pašiepia šių laikų žmonių panašumą ir bando padėti visuomenei atsipeikėti, kol visi netapome „vienodo plauko“ padarais.

Lietuvos prozininkė, eseistė, poetė Jurga Ivanauskaitė yra pasakiusi: „Sužinot viską apie kitą žmogų - beprotiškas, pamišėliškas noras. Juk žmogus - visada visiems ir visur kitoks.“ Rašytoja tuo pasako, kad kiekvienas žmogus yra individualus, skirtingai suvokiamas pasaulio reiškinys. Žmogaus kitoniškumas yra svarbus. Kitokie žmonės išsiskiria iš kitų, taip pabrėždami savo unikalumą.

Literatūriniai pavyzdžiai apie kitoniškumą atskleidžia, su kokiais iššūkiais susiduria individai, neatitinkantys visuomenės normų.

Kitoks žmogus literatūroje

Tačiau būti kitokiam sunku buvo net ir XX a. Garsus to amžiaus australų rašytojas, vienas iš moderniosios prozos autorių Francas Kafka savo kūrinyje „Metamorfozė“ pasakojo apie neturtingų miestiečių sūnų Gregorą Zamzą. Rytą vyras atsibudęs pajuto, jog pasivertė „baisingu vabalu“. Nuo tada jis tapo našta savo šeimai.

Franz Kafka, vienas žymiausių XX a. rašytojų

Ši kalba puikiai tiks pažiūrėti iš kitos perspektyvos į kitokius žmones ir suprasti, ką jie iš tikrųjų jaučia. Ši kalba puikiai tiks, kas nagrinėja giliai samprotaujant vertybių, visuomenės problemų ir be abejo kitokio asmens temomis. Tad kyla klausimas: koks jausmas būti žmogumi kuris neatitinka visuomenės standartų ir kokias patirtis gali lemti buvimas kitokiu? Būtent šiuos dalykus galima išsaiškinti šioje kalboje.

Migrantų krizė ir visuomenės nuostatos

Prasidėjus migrantų krizei išryškėjo neigiamos visuomenės nuostatos kitų kultūrų bei religinių grupių, ypač musulmonų, atžvilgiu.

Tai tik keli pavyzdžiai iš to, kokie komentarai (jų kalba netaisyta - 15min) pasipila po straipsniais apie į Lietuvą iš Baltarusijos atkeliaujančius migrantus.

Migrantai - tik viena iš diskriminaciją patiriančių grupių M.Ališauskienė atkreipė dėmesį, kad kitokio žmogaus priėmimo problema susijusi ne vien su pastarųjų mėnesių įvykiais - migrantų krize - o yra gerokai senesnė. Anot jos, klausimai apie tai, kaip visuomenė mato kitokį žmogų, aktualizuoti ir 2015-aisiais, Europoje kilus migrantų krizei.

„Matome, kad požiūris į kai kurias visuomenės grupes išlieka nuosekliai neigiamas arba šiek tiek, kai kuriais aspektais, neutralėja, bet yra visuomenėje grupių kurios patiria neigiamą požiūrį, o migrantai - tik viena iš jų“, - kalbėjo ji.

Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr./„Lietuvos Šeimų Sąjūdžio“ akcija dėl migrantų

„Šalia yra romai - Lietuvoje itin stigmatizuojama grupė. Penketuke labiausiai nemėgstamų visuomenės grupių visą laiką matome įvardijamus musulmonus, LGBT bendruomenės narius. Dabar neigiamo požiūrio paaštrėjimas ypač matosi transseksualių asmenų atžvilgiu. Mes nuolatos visuomenėje turime grupes, kurios susiduria su neigiamu požiūriu, o šiuo metu, kadangi viešajame diskurse migrantų klausimai dominuoja, tai ir neigiamas požiūris į juos išryškėja“, - paaiškino M.Ališauskienė.

Lietuvos gyventojų nuomonę apie skirtingas žmonių grupes (romus, žydus, musulmonus, LGBTQ bendruomenę ir t.t.) nuo 2005 metų atlikdamas apklausas tiria Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų institutas.

Praėjusių metų apklausa parodė, kad religijų kontekste didžiausia socialinė atskirtis išlieka musulmonų atžvilgiu.

„Palankiau vertinamos atskiros migrantų grupės (atvykstantys studijuoti ar pas savo šeimos narius / šeimos susijungimo tikslais), tuo tarpu darbo migrantų, pabėgėlių iš musulmoniškų kraštų priėmimas vertinamas mažiau palankiai. Didelė dalis gyventojų (beveik 7 iš 10) pritartų Baltarusijos gyventojų, atvykstančių dėl ypatingų humanitarinių priežasčių, priėmimui“, - skelbiama apklausoje.

Taip pat pabrėžiama, kad šalies visuomenė tebėra kultūriškai ir socialiai uždara, o didelei gyventojų daliai (69 proc.) atrodo, jog pabėgėliai gali padidinti šalies nusikalstamumo lygį. Nemaža dalis apklaustųjų (62 proc.) mano, kad pabėgėliai gali sukelti socialinių neramumų.

Atsižvelgiant į tai, kad neigiamas požiūris į vieną ar kitą visuomenės grupę glaudžiai susijęs su aktualijomis, galima įtarti, jog naujausiose apklausose požiūris į migrantus (taip pat ir pabėgėlius) pasikeis į neigiamą pusę.

Tyrimo metu domėtasi, šalia kurių visuomenės grupių gyventojai nenorėtų gyventi. Net 58 proc. nurodė romus, 54 proc. - iš įkalinimo įstaigos išėjusius asmenis. Labiausiai neigiamai vertinamų grupių penketuke atsidūrė žmonės su psichine negalia, musulmonai, homoseksualūs asmenys. Atitinkamai jų kaimynystėje nenorėtų gyventi 45, 41 ir 36 proc. tyrimo dalyvių. Tos pačios visuomenės grupės figūruodavo ir ankstesnėse apklausose.

15min kalbinta M.Ališauskienė paaiškino, jog tikimybė, kad tas pats žmogus turės tiek ksenofobines, romafobines, homofobines bei antisemitines pažiūras, yra labai didelė.

123RF.com nuotr./Homoseksuali pora

Anot pašnekovės, Lietuvoje, kaip ir daugelyje Vidurio ir Rytų Europos šalių, kurioms būdingos homogeniškos visuomenės, žmonės, atstovaujantys kitokiai etninei grupei, rasei, tikėjimui, sulaukia neigiamo požiūrio. Be abejo, svarstė ji, mes neturime kolonijinės patirties, kokią turi dauguma Vakarų Europos valstybių, ir kuriose ilgus metus gyvena iš kitų kultūrų atvykę asmenys.

„Mes, Rytų europiečiai, tokios patirties neturime ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl santykis su kitokiu žmogumi - kad ir kas jis bebūtų - komplikuotas ir ypač paaštrėja krizių akivaizdoje.“

Valstybės ir visuomenės vaidmuo integracijoje

Kalbėdama apie integraciją 15min pašnekovė pastebėjo, kad svarbus ne tik visuomenės, bet ir valstybės požiūris: ar institucijos veikia taip, kad valstybiškai žiūrėtų į šiuos žmones, kurie nepriklauso daugumai, bet yra piliečiai arba nori jais tapti - ar tam sudaromos tinkamos sąlygos? Ar ugdymo įstaigos yra pasiruošusios priimti kitokius žmones ir suteikti jiems išsilavinimą? Ar priimti kitokias kultūrines tradicijas ir lūkesčius medicininei apžiūrai turinčius žmones pasiruošusios gydymo įstaigos?

Jono Petronio, VDU nuotrauka/Milda Ališauskienė

„Dar kitas lygmuo - valstybės. Ar mes kuriame įstatymus tokius, kad matytume visus Lietuvos piliečius arba galėtume vykdyti savo tarptautinius įsipareigojimus priimant žmones, kurie mūsų šalyje ieško saugaus prieglobsčio? Ar mes pasiruošę tuos įsipareigojimus vykdyti ir įstatymiškai juos esame įtvirtinę?“ - klausimus kėlė pašnekovė.

Anot jos, taip pat negalima atmesti tikimybės, kad neigiamas požiūris apie vieną ar kitą žmogų yra suformuotas: „Galbūt žmogus neturėjo galimybės pats susižinoti ar pabendrauti, o vadovaujasi suformuota nuomone.“

Visuomenės susiskirstymas: "mes" ir "jie"

Paklausta, o iš kur atsiranda skirstymas į mes - geri, ir tie kiti - blogi, sociologė paaiškino, kad tai priklauso nuo šeimos ir visuomenės vertybių, kurios perduodamos ugdymo proceso metu.

„Tai yra tos vertybės, kurias gyvenimo tėkmėje užtvirtina ir žiniasklaida, viešasis diskursas, kuris atliepia vienokį ar kitokį vertybių rinkinį. Tos vertybės, kad štai yra kažkokie lūkesčiai visuomenėje gyvenančiam žmogui, mes esame į jas įvedami nuo mažumės. Turint orientyrą kas mes nesame, mums lengviau gyventi ir žinoti kas mes esame. Kitaip tariant, įvairios teorijos kalba apie tai, kad kai mes save apibrėžiame, pirmiausiai nusakome ne kas mes esame, bet kas nesame“, - teigė M.Ališauskienė.

Pašnekovės žodžiais kalbant, supratimas kas mes esame reikalauja žymiai didesnės savirefleksijos, savianalizės ir įsivardijimo, todėl tendencija tokia - apibrėžti, kas mes nesame.

O kas mes esame? Čia, anot M.Ališauskienės, galima maždaug įsivaizduoti tokį medialinį lietuvį: baltaodis vyras, gyvenantis heteroseksualioje šeimoje, greičiausiai turintis vaikų, kažkokį išsilavinimą.

„Čia būtų galima spekuliuoti, kas yra vidutinis lietuvis, tačiau labai aišku, kas nėra toks lietuvis, nuo kurio kuriama tam tikra socialinė distancija. Tai jau mano minėtos penkios grupės. Vėlgi, reikėtų klausti... Tarkime, musulmonų atsiradimas tarp labiausiai nemėgstamų grupių visada kvestionuotinas, nes ką reiškia nemėgti musulmonų, kai Lietuvoje jau kiek laiko šalia gyvena totoriai. Aišku, galima kalbėti apie jų religinio tapatumo intensyvumą, kiek jie save kasdienybėje išreiškia kaip musulmonus. Matyt, kai apklausose klausiama apie musulmonus, tai dažniausiai įsivaizduojami žmonės, kurie turėtų būti įvardijami kaip teroristai“, - kalbėjo ji.

AFP/ „Scanpix“ nuotr./Pasienyje įstrigę migrantai

Musulmonas = teroristas: kaip atsirado šis mitas?

Kodėl susiformavo nuomonė, kad islamas ir terorizmas - neatsiejamos sąvokos? 15min kalbinta sociologė pritarė, kad prie to labai prisidėjo Rugsėjo 11-osios įvykiai bei po jų pasipylę Holivudo filmai, kuriuose musulmonai dažnai ir vaizduojami kaip negailestingi teroristai.

Visuomenei trūksta žinojimo, kuris mus turėtų pasiekti per švietimo sistemą.

„Šiose valstybėse religijos vaidmuo visiškai eliminuotas iš viešosios erdvės, o mokslinio žinojimo apie religiją lygis išliko minimalus. Religijos mokslo, pažinimo klausimai iškrito iš švietimo sistemos. Ką mes turime - matome, kad visuomenėje mažėja žinojimo apie įvairias religijas, mažėja supratimo ir tai ypač pasimatė po Rugsėjo 11-osios, kai suklestėjo stereotipiniai įvaizdžiai. Visuomenei trūksta žinojimo, kuris mus turėtų pasiekti per švietimo sistemą“, - paaiškino sociologė.

Neigiamos nuostatos - išmoktos Paklausta apie neapykantos kalbą bei ne vieną smurto prieš mažumas atvejį Lietuvoje pašnekovė pabrėžė, kad būtina užtikrinti kokybišką prevenciją bei kelti klausimus, kiek visuomenė ir valstybė toleruoja smurto protrūkius.

„Dabar dažnai kalbama apie tai, kad auka pati kalta, kad kažkur ne ten ėjo, ne tą padarė, išprovokavo smurtautoją savo pasirodymu ir visiškai nekalbama apie tai, kodėl smurtautojas sau leidžia taip elgtis ir kodėl visuomenė to nepasmerkia. Tai visuomenės nepakantumo smurtui ugdymo reikalas“, - sakė sociologė.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Protestuotojai užtvėrė eismą

Neigiamas požiūris ir neapykanta - išmokstami. Anot M.Ališauskienės, tą įrodo skirtingi tyrimai. Pavyzdžiui, pastebėta, kad vaikai, skirstydami įvairias žmonių figūrėles, odos spalvos kaip išskirtinio bruožo nė neišskiria. Paprastai kalbant, jeigu vaikui nėra pasakoma, kad kitos rasės, religinės tapatybės ar kultūros žmogus yra blogas, tai jam šie bruožai ir nėra svarbūs.

„Tai tos pačios vertybės, kurias mes įgyjame, atsinešame iš šeimos, mokyklos. Dažnai gali girdėti politkorektiškumo priekaištą, bet tame yra daug gilaus suvokimo, ką kiekvienas mūsų kalbėdamas daro esančiam šalia. Ne veltui gilesnes tradicijas turinčios valstybės atkreipia dėmesį, kad labai svarbu apie tai kalbėti, atkreipti dėmesį į tai, kaip mes kalbame apie kitą žmogų, kokias etiketes lipdome ir kaip tai paveikia tą žmogų. Jautrumas kitam ir kito išgyvenimui veda prie labiau išmąstančios savo būtį visuomenės“, - svarstė sociologė.

Visuomenės požiūris keičiasi

„Mūsų visuomenė yra pereinamajame laikotarpyje. Atėjome iš sistemos, kurioje iš viršaus būdavo labai aiškiai nuleidžiama kas yra kas. Buvome tam tikro socialinio eksperimento laboratorijos triušiais, bet dabar turime galimybę pereiti į kitą etapą visuomenės ir valstybės gyvenime“, - kalbėjo M.Ališauskienė.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Eitynių akimirkos

Pašnekovė 15min sakė, kad žvelgiant į visuomenės apklausas matoma dinamika: „Matau, kad vyksta pokytis požiūryje, pavyzdžiui, į religines mažumas. 2007 metais didesnė visuomenės dalis buvo neigiamai nusistačiusi įvairių religinių mažumų atžvilgiu, o jau po 7 metų nedidele dalimi proporcija keičiasi. Didėja visuomenės dalis, kuri yra neutraliai vertinanti. Tas vertinimas ateina iš žmonių, kaip rodo tyrimas, kurie pabendrauja, susiduria su tomis grupėmis. Kitas dalykas - amžius. Matome, kad vyresnio amžiaus grupėse vertinimai dažnai lieka tokie pat, o jaunesnio amžiaus grupėse kinta. Galime spėti, kad prie to prisideda atsivėrusios sienos, žmonės daugiau keliauja ir mato kitas visuomenes. Galimybę pažinti atveria ir internetas. Visa tai daro įtaką žmonių požiūrio pokyčiams. Jie vyksta, bet galbūt ne taip greitai, kaip norėtųsi.“

Ar visuomenės pokytį turi ir gali paskatinti valstybė? Sociologė tuo neabejojo ir pabrėžė, kad visų svarbiausia - kokybiška švietimo sistema, kurioje aiškiai įvardijami tikslai, ko mes iš jos tikimės: ar žmogaus parengimas gyvenimui visuomenėje yra sistemos dalis?

„Parengimas apima labai daug. Ir suvokimą lyčių vaidmenų, ir santykių tarp įvairaus amžiaus grupių, ir santykį su kitokiais žmonėmis, nepriklausančiais tavo etninei, religinei grupei; kultūrinės įvairovės pažinimas, suvokimas savo teisių ir pareigų, indėlio į visuomenės gyvenimą. Šiuos klausimus mes labai aštriai pamatėme iškilusius tiek pandemijos kontekste, tiek ir dabar migracijos kontekste. Žinoma, iš to, ką matau viešoje erdvėje, tikrai nenorėčiau sakyti, kad vienareikšmiškai lietuviai yra neigiamai nusistatę prieš migrantus. Juk žinome ir kiek yra įvairių iniciatyvų, skirtų padėti šiems žmonėms. Renkami daiktai, pinigai - iniciatyvų tikrai yra, tik gal ne tiek, kad pakaktų užtikrinti civilizuotą priėmimą, tačiau jų yra. Taigi, sakyti, kad viskas nuspalvinta vien tamsiomis spalvomis irgi negalima“, - teigė M.Ališauskienė bei pridūrė, kad siekiant pokyčio ir visuomenės švietimo labai svarbią vietą taip pat užima žiniasklaida.

Kitokiu žmogumi įprasta vadinti tokį žmogų, kuris turi kitokią nuomonę apie gyvenimą ir pasaulį, kuris kitaip supranta gyvenimo vertybes ir jausmus. Dažnai žmonės yra vadinami kitokiais, kai jų išvaizda neatitinka tam tikrų sukurtų standartų, ir dėl to žmonės susikuria daug kompleksų. Dėl visų šių priežasčių žmonėms tenka išgyventi patyčias, skriaudas ir pažeminimus, kurie žlugdo žmogaus savivertę ir skatina nepasitikėjimą savimi.

Ši kalba puikiai tiks pažiūrėti iš kitos perspektyvos į kitokius žmones ir suprasti, ką jie iš tikrųjų jaučia. Čia labai aiškiai ir tiksliai atskleidžiami žmonių jausmai ir išgyvenimai, kuriuos jie patiria gyvendami tokiame neteisingame pasaulyje. Kiekvienas žmogus nusipelno būti gerbiamas ir mylimas kitų, nepaisant jo išvaizdos ar kitokio požiūrio į gyvenimą.

Šiomis dienomis viena didžiausių problemų - žmonių bijojimas išsiskirti iš kitų ir buvimas savimi. Mano nuomone būti savimi yra pakankamai paprasta.

Tačiau ką tai reiškia psichologiškai besiformuojantiems žmonėms? Tai jog jaunuoliai seka madas ir nori būti panašūs į savo bendraamžius, kurie jiems yra gyvenimo „etalonai“. Jie tiesiog pradeda elgtis taip kaip bendraamžiai, rengiasi taip pat, renkasi tokias pat moralines nuostatas ir net jų mąstymas pradeda supanašėti. Jie bijo išsiskirti, bijo būti pažeminti, o toks laikotarpis kaip paauglystė padaro didžiulę įtaką jauno, besiformuojančio žmogaus gyvenime, nes tuomet draugų nuomonė yra viena svarbiausių aspektų, kuriais jaunas žmogus atsižvelgia.

Ši kalba analizuoja ką reiškia būti kitokiu žmogumi šiuolaikinėje visuomenėje. Perskaičius galima papildyti savo žinias kūrinių analizavimu, bei išnagrinėti kitokio žmogaus vaizdavimą literatūroje. Nagrinėjami žymus poetai, tokie kaip: F. Kafa, M. Ivaškevičius, J. Kunčinas. Jų kūriniuose specialiai yra išrinktos situacijos, kuriose galime nagrinėti kitokius, netipinius kūrinio veikėjus, kurie bando prisitaikyti prie įvairių gyvenimo sąlygų ir aplinkinių žmonių bendravimo su jais. Ši kalba puikiai tiks, kas nagrinėja giliai samprotaujant vertybių, visuomenės problemų ir be abejo kitokio asmens temomis.

tags: #buti #kitokiam #ar #buti #kaip #visi