Vaiko gerovė ir interesai yra prioritetas, ypač sprendžiant klausimus, susijusius su jo gyvenamąja vieta ir priežiūra. Lietuvos teisės aktai ir teismų praktika numato įvairius aspektus, į kuriuos atsižvelgiama siekiant užtikrinti geriausias sąlygas nepilnamečiam vaikui augti ir vystytis.
Vaiko Nuomonės Svarba Teisiniuose Procesuose
Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso (CK) 3.177 straipsnyje nustatyta, jog teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus. Svarbu paminėti, jog teismui sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, remiantis teismų praktika, yra vertinama aplinkybių visuma.
Paminėtina, kad vaiko nuomonė visais atvejais yra svarbi aplinkybė, tačiau nėra lemianti, paprastai tariant, tai nereiškia, kad galutinį sprendimą priima vaikas. Dėl nebrandumo, vaiko charakterio, amžiaus ir panašiai vaiko norai ir geriausi interesai ne visada sutampa, todėl kiekvienu atveju, teismas pirmumą teikia prioritetiniam vaiko poreikių ir interesų užtikrinimui ir siekia išsiaiškinti, ar vaiko norai kiek galima labiau atitinka jo interesus.
Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Šios amžiaus ribos yra tik orientacinės ir teismas kiekvieną kartą turi įvertinti ne tik vaiko amžių, bet ir jo brandą, bei požiūrį į susiklosčiusią situaciją.
Paminėtina, jog vaikai iki 7 metų teismų praktikoje, remiantis specialistų (psichologų) išvadomis, pripažįstami kaip dar negebantys pareikšti nuomonės. Tai atsispingi ir teismų praktikoje, pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 28 d. nutartis byloje Nr. 2A-1548-431/2015 teismas rėmėsi ekspertų išvadomis, kuriose buvo konstatuota, jog ginčo šalių nepilnametis sūnus (6 metai) dar nesugeba išreikšti savo pažiūrų teisme nagrinėjamu klausimu.
Svarbu paminėti, jog teismo vertinimu, vaiko kompetencija priimti sprendimą dėl gyvenimo su vienu iš tėvų bei sąmoningumas didėja vaikui augant, bręstant, kai vaikas gali aiškiai apibrėžti priimamo sprendimo priežastis ir suvokti tokio sprendimo padarinius.
## Aplinkybės, Įvertinamos Nustatant Vaiko Gyvenamąją VietąKaip jau minėta teismas spręsdamas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo vertina svarbių aplinkybių visumą, kuri leidžia nustatyti, kuris iš tėvų gali geriausiai užtikrinti vaiko interesus. Svarbiausias ir esminis vaiko interesas yra augti sveikoje, saugioje ir ramioje aplinkoje, kurioje vaikas nepatiria psichologinės įtampos, baimės ar nuolatinių konfliktinių situacijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
Atkreiptinas dėmesys, jog teismų vertinimu, ikimokyklinio amžiaus vaikui daugiau reikia motinos globos, kadangi tokio amžiaus vaiko priežiūra reikalauja daugiau švelnumo, atidumo ir kitų savybių, kurios daugiau būdingos moterims. Materialinė tėvų padėtis, nors ir nėra lemiantis faktorius, tačiau turi įtakos tėvų galimybėms suteikti vaikui tinkamas gyvenimo ir vystymosi sąlygas, todėl pirmiausia būtina įsitikinti, ar tėvai turės galimybes užtikrinti nuolatinę gyvenamąją vietą.
Vilniaus miesto pirmasis apylinkės teismas sprendime civilinėje byloje Nr. 25-9136/2000, vertindamas tėvų materialinę padėtį, atsižvelgė į tai, kad tėvui su vaiku apsigyvenus pas jo naują gyvenimo draugę, jis ir jo vaikas neįgytų jokių teisių į šį butą, todėl nors šis butas ir geresnis nei vaiko motinos, tačiau prašymas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo šiuo pagrindu negali būti tenkinamas. Kaip rodo teismų praktika, vaiko išreikštas noras gyventi su vienu iš tėvų gali turėti lemiamą reikšmę byloje dėl gyvenamosios vietos nustatymo, ypač tada kai tėvų vaikui sudaromos gyvenamosios aplinkos sąlygos yra iš esmės tokios pačios.
3) kiekvieno iš tėvų šeimos aplinkos sąlygas, t. y. pirmiausia būtina įsitikinti, ar tėvai turės galimybes užtikrinti nuolatinę gyvenamąją vietą.
Balandžio 16 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Civilinių bylų skyrius išaiškino, kad tais atvejais, kai teisė naudoti ir tvarkyti visą nepilnamečių vaikų paveldėtą turtą priklauso testamento vykdytojui, konkrečiai neapibrėžiant tokio naudojimo ir tvarkymo teisės turinio (apimties), vaiko tėvai neturi teisės šio turto tvarkyti uzufrukto teise. Tokiu atveju tarp testamento vykdytojo ir vaikų susiklosčiusiems santykiams pagal analogiją mutatis mutandis taikomos teisės normos, reglamentuojančios tėvų teises ir pareigas tvarkant nepilnamečių vaikų turtą uzufrukto teise (CK 3.185-3.191 straipsniai).
Sprendžiant, ar toks namo naudojimas bendriems šeimos poreikiams tenkinti nepažeidžia I. S. ir J. G. S. interesų, teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis, be kita ko, laikytinos:
- ar namo parametrai - vieta, dydis, suplanavimas ir kt. atitinka vaikų interesus (pvz., ar, atsižvelgiant į individualius I. S. ir J. G. S. poreikius, jiems nereikėtų gyventi kitoje vietoje);
- ar namas yra tinkamas konkrečiai šeimai;
- ar vaikų interesai nepažeidžiami šeimai priimant „vidinius“ sprendimus dėl namo naudojimo tvarkos (pvz., ar I. S. ir J. G. S. skiriama pakankamai vietos name, atsižvelgiant į šeimos sudėtį);
- ar vaikų paveldėto turto pakanka jų prievolėms, susijusioms su paveldėtu turtu, įvykdyti (pvz., ar mokesčiams ir įmokoms, susijusiems su paveldėtu namu, užtenka I. S. ir J. G.
Kitoje nutartyje LAT teisėjų kolegija pasisakė, kad LAT, formuodamas teisės normų, reglamentuojančių išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, aiškinimo ir taikymo praktiką, konstatavo, kad išlaikymo iki gyvos galvos sutartis pagal savo prigimtį yra fiduciarinė, grindžiama asmeniniu pasitikėjimu, kad rentos gavėjui paprastai yra svarbios asmens, teikiančio išlaikymą, savybės, nes rentos gavėjas tampa priklausomas nuo rentos mokėtojo tinkamo prievolės vykdymo.
Taigi išlaikymo iki gyvos galvos sutartimi rentos gavėjas išreiškia pasitikėjimą konkrečiu asmeniu, sutikdamas būti jo prižiūrimas, šiam teikiant atitinkama forma išlaikymą natūra, ir perduodamas rentos mokėtojui nuosavybės teisę į savo nekilnojamąjį turtą. Išlaikymo iki gyvos galvos sutartimi negali būti įpareigotas teikti išlaikymą, t. y. priežiūrą, gyvenamąją vietą, maitinimą ir t. t., rentos mokėtojo sutuoktinis, kuris įstatyme nustatyta forma nėra išreiškęs savo valios atlikti tokius veiksmus rentos gavėjui, o šis savo ruožtu nėra išreiškęs pasitikėjimo rentos mokėtojo sutuoktiniu ir gali nepageidauti būti nuo jo priklausomas (nuolat prižiūrimas, esant reikalui, maitinamas, slaugomas ir pan.).
Aplinkybė, jog rentos gavėjas sudaro sutartį su vienu iš sutuoktinių, antrajam neišreiškus valios prisiimti iš šio sandorio kylančių teisių ir pareigų, teikia pagrindą daryti išvadą, kad išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pagrindu rentos gavėjo perduotas kitai šios sutarties šaliai - rentos mokėtojui nekilnojamasis daiktas tampa asmenine rentos mokėtojo nuosavybe net ir tuo atveju, kai išlaikymo iki gyvos galvos sutartis sudaroma ir daiktas perduodamas santuokos metu.
Nagrinėjamu atveju ieškovas nurodė, kad 2002 m. balandžio 30 d. sudaryta išlaikymo iki gyvos galvos sutartimi rentos mokėtoja, atsakovė, nekilnojamąjį turtą - butą įgijo bendrosios nuosavybės teise, kadangi ji nedirbo ir neturėjo materialinių galimybių išlaikyti rentos gavėjo. Šį savo teiginį ieškovas taip pat grindė aplinkybe, jog parduodant šį butą 2002 m. rugsėjo 10 d. pirkimo-pardavimo sutarties 1 punkte yra įrašyta, kad parduodamas turtas yra bendroji jungtinė pardavėjų nuosavybė. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutiko, kad nagrinėjamu atveju galėjo susiklostyti tokia situacija, kai vieno sutuoktinių asmeninės nuosavybės teise įgytas turtas tampa bendrąja jungtine nuosavybe, tačiau tokiu atveju šios aplinkybės bei juridiniai faktai turi būti įrodyti ir teismų konstatuoti.
Rentos mokėtojas gali perleisti, įkeisti ar kitokiu būdu suvaržyti teisę į perduotą jam mainais už išlaikymą iki gyvos galvos nekilnojamąjį daiktą tik turėdamas išankstinį rašytinį rentos gavėjo sutikimą. Toks rašytinis sutikimas turi būti patvirtintas notaro (CK 6.463 straipsnio 1 dalis). Teismai nenustatė, kad rentos gavėjas - atsakovės senelis buvo davęs notaro patvirtintą sutikimą rentos mokėtojai - atsakovei perleisti dalį teisių į išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pagrindu perleistą nekilnojamąjį daiktą ieškovui, kaip nustatyta CK 6.463 straipsnio 1 dalyje. Toks sutikimas galėjo būti duotas iki parduodant butą pirkėjui J. Be to, teismai, spręsdami buto pardavimo klausimą, nenagrinėjo rentos gavėjo suteikto sutikimo dėl buto pardavimo turinio.
Byloje buvo vadovautasi tik buto pirkimo-pardavimo sutarties nuostata, kurioje nurodyta, kad butui parduoti yra gautas rentos gavėjo N.
Apibendrinant, galima teigti, kad sprendimai dėl nepilnamečių vaikų priežiūros yra priimami atsižvelgiant į platų aplinkybių spektrą, siekiant užtikrinti vaiko gerovę ir interesus. Teismų praktika ir teisės aktai pabrėžia vaiko nuomonės svarbą, tačiau galutinis sprendimas visada priimamas atsižvelgiant į tai, kas geriausiai atitinka vaiko poreikius.
tags: #bute #liko #nepilnameciu #vaiku