Valstiečio Troba: Patalpų Aprašymas ir Tradicinė Architektūra Lietuvoje

Kiekvienas žmogus vietą, kurioje gimė, vadina gimtine, o sodybą, kurioje gimė, gyveno ar gyvena - namais. Šiame etnografiniame žvilgsnyje į XIX a. pabaigos - XX a. pradžios Lietuvos kaimo gyventojų aplinką, sodybos pastatus, pagrindinis dėmesys skiriamas gyvenamajam namui ir jo vidaus įrangai. Iš Baltijos senovės lietuviai išsaugojo savo sodybas, namus kaip originalias šventoves, visatos centrus.

Namas Kernavėje. Šaltinis: Vikipedija

Žvelgiant senovės akimis į lietuvių namus, tampa akivaizdu, kad ne taip seniai lietuvis kaimietis savo gimtus namus laikė prieglauda džiaugsmo ir sielvarto valandomis. Ne be reikalo jis juos įkūnijo patarlėse, priežodžiuose, mįslėse, iš kurių...

Sodybos Elementai ir Jų Reikšmė

Atidžiai apsižvalgant sodybos centre - į sodą, tvoras, vartus, šulinį, tvarką kieme, tradiciją švenčių išvakarėse barstyti smėlį ant takų kieme, kad sodyba žinotų apie šventę. Žvilgsnis krypsta į lietuvaitės pasididžiavimą - rūtų ir kitų gėlių darželį, augantį po svetainės langais. Žvilgsnis metamas į dainose aprašytas jaunos merginos patalpas - klėtį, taip pat į arklides, kluonus ir kitus ūkinius pastatus. Pagaliau sustojama prie trobos (pirkios), aptariama šio pastato istorinė raida, regioninis savitumas, statyba, įkurtuvės ir kitos tradicijos.

Tarp jų - būsimos vietos prie stalo, vadinamos krikštasuolių kampais, netgi pačioje statybos pradžioje originalumas pašventinamas, ant pirmosios skersinio sijos dedant duonos gabalėlį, žiupsnelį druskos ir gabalėlį šventos žvakės - kaip apsaugą nuo perkūno ir piktųjų dvasių. Tradicijos: kai dukra išvyksta kaip nuotaka, atsisveikindama su tėvų židiniu, ji apeina jį tris kartus. Atvykusi pas anytą, nuotaka aukoja židiniui, galiausiai tvirtai tikima, kad mirusiųjų sielos lieka židinyje atlikti atgailą. Aprašomas būrimas dėl ateities Kūčių vakarą, susijęs su šeimos namų židiniu, ugnies atnaujinimas židinyje naudojant Didžiojo Šeštadienio ir Joninių laužų ugnis.

Panašiai analizuojamos žmonių tradicijos ir įsitikinimai, susiję su namų stalu, langu, durų slenksčiu, durimis. Aptariami namų langai, kaip riba tarp savojo ir chtoniškojo pasaulio, jo reikšmė lietuvių tradicijose ir įsitikinimuose; Užgavėnių persirengėliai, Velykų vaikščiotojai ir dainininkai bei nepažįstamieji beldžiasi į langus. Panašią funkciją atliko ir durų slenkstis: jaunavedžius prie jo pasitikdavo tėvai su duona, druska ir stikline vandens.

Vyro namuose marti, imdama dovanas iš savo kraičio, pagerbia vyro namų durų slenksčius, iš tiesų namų dvasių sergėtojus; nėščia moteris, patirianti skausmą, vedama per durų slenksčius; norint išgydyti žmogų, kenčiantį nuo nužiūrėjimo, jis paguldomas ant durų slenksčio.

Sodybos Architektūros Bruožai Skirtinguose Lietuvos Regionuose

Lietuvos gyvenviečių struktūroje sodyba visą laiką išliko šeimos gyvenimo pagrindine vieta, stabiliu ūkio vienetu. Gyvenamąją ir ūkinę erdvę formavo aplink vieną, du, kartais net tris kiemus (gerąjį, ūkinį ir kluonieną) išdėstyti pastatai (gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, klojimas, pirtis), želdiniai (sodas, gėlių darželis, pavieniai medžiai) ir smulkiosios architektūros statiniai (kryžiai, koplystulpiai, tvoros, vartai, varteliai, šuliniai, suolai, aviliai ir kita).

Senąsias lietuvių sodybas sudarė 4-5 trobesiai: gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, kluonas ir pirtis. Turtingų valstiečių sodyboje būdavo iki 20 pastatų, neturtingų - tik 1 arba 2. Iki Valakų reformos sodybos plėtojosi laisvai, pastatų išdėstymo tvarka nebuvo reglamentuota įstatymų. Gyventa didelėmis neišsidalijusiomis šeimomis, 40-50 žmonių vienoje sodyboje. Bendras didysis numas su atviru ugniakuru ir troba, atskiros klėtelės (vedusiųjų poroms miegoti) ir kiti įvairios paskirties ūkiniai ir gamybiniai pastatėliai sudarė į nedidelį kaimelį panašią sodybą.

Valakų Reforma ir Sodybos Užstatymo Normos

Valakų reforma sunormino sodybos užstatymą. Taisyklingos formos sodybos rikiuotos viena prie kitos, trobesiai statyti abiejose gatvės pusėse: gyvenamieji namai ir svirnai - vienoje, ūkiniai pastatai - kitoje. Mažažemių sodybos turėjo 1-3, dideli ūkiai - 8-10 trobesių. Gatvinių kaimų sodybų planavimas priklausė nuo rėžio pločio. Platesniuose nesudalytų ūkių rėžiuose gyvenamieji namai statyti šonu (ilguoju fasadu), siauruose - galu į gatvę. Visi sodybos pastatai buvo grupuojami aplink 1 arba 2 kiemus. Gerajame kieme statyta namas, svirnas ir viralinė arba virtuvė. Prie tvarto būdavo formuojamas ūkinis kiemas gyvuliams - diendaržis, prie klojimo - kluoniena; kiemai būdavo atitveriami. Saugantis gaisrų kluonai su jaujomis ir pirtys statyti atokiau, sodybinio sklypo gale. Į gatvę atsuktą namo fasadą puošė gėlių darželiai, kryžius arba koplystulpis. Už namo arba kitapus kaimo gatvės auginta vaismedžiai, sodinta daržai. Netoli gyvenamojo namo (gerajame kieme) buvo kasamas šulinys, už tvartų - kūdros gyvuliams girdyti ir linams mirkyti. Dažnai kluoną ties galulauke jungė ūkinis pravažiavimas, vedantis į laukus.

Padrikojo plano kaimo sodybos formavosi iš vienos arba kelių sodybų, dažniausiai įsikūrusių kalvotose vietovėse, miškuose, prie upelių. Dalijantis šeimoms ir dėl gamtinių kliūčių nesant galimybės plėstis, tankintas užstatymas pačioje sodyboje.

Vienkiemiai skirstomi į senąsias (žemaičių, užnemuniečių) ir po 20 a. žemės reformų susikūrusias sodybas. Senąsias žemaičių sodybas (iki Valakų reformos) sudarė laisvai aplink 2 arba 3 erdvius kiemus išdėstyti pastatai, keli tvenkiniai, gausūs želdynai. Suvalkijos vienkiemiai susidarė 19 a. išskirsčius gatvinius kaimus ir perėmus Mažosios Lietuvos sodybos planavimo tradiciją trobesius statyti aplink vieną keturkampį kiemą: pietų arba vakarų pusėje statyta stuba, šalia, jai statmenai - svirnas, toliau kluonas ir tvartai. Stačiakampis kiemas būdavo pertvertas į švarųjį ir ūkinį.

20 a. 3-4 dešimtmetyje statyti vienkiemiai yra itin aiškios struktūros. Pastatai, kaip ir Užnemunėje, dažniausiai statyti apie vieną keturkampį kiemą. Namus stengtasi sustatyti patogiai, sausoje vietoje, su geru privažiavimu. Sudarant sodybų planus buvo laikomasi gaisrų saugos taisyklių, reikalauta, kad pastatai būtų komponuojami taip, kad jie būtų gerai matomi iš gyvenamojo namo. Atstumas tarp pastatų turėjo būti nuo 6 iki 50 metrų. Sodybas leista kurti ne arčiau kaip 50 m nuo vieškelio ir 25 m nuo gretimos žemės ribos. Tokio tipo sodybų išliko visoje Lietuvoje.

Gyvenamojo Namo Architektūra

Seniausi gyvenamieji namai Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, buvo panašūs, statyti iš moliu drėbto sunertų šakų karkaso. Gyvenamojo namo viduryje buvo atviras židinys, prie jo gaminta valgis, dirbta darbai; žiemą name laikyti ir gyvuliai. 16-17 a. tokie namai (numai) neteko gyvenamosios paskirties; Žemaitijoje jie naudoti kaip vasaros virtuvė, sandėlis, daržinė arba tvartas. Kintant ūkininkavimo būdui, irstant didžiosioms šeimoms paplito naujo tipo gyvenamasis namas su šoniniu įėjimu ir plūkto molio krosnimi gyvenamojoje patalpoje (10-11 a. pradėta statyti kupolines molio krosnis valgiui gaminti ir patalpai apšildyti). Gyvenamąjį namą sudarė 1-3 nedidelės patalpos.

Skirtinguose etniniuose regionuose statyta įvairios architektūros gyvenamieji namai: troba (Vakarų ir Pietų Lietuvoje), gryčia (Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje), pirkia (Lietuvos pietryčių dalyje), stuba (Lietuvos pietvakarinėje dalyje). Jie skyrėsi planu, konstrukcijomis, šildymo sistemomis, patalpų funkcine paskirtimi. Nesudėtingo plano viengaliai arba dvigaliai gyvenamieji namai statyti aukštaičių ir dzūkų sodybose. Žemaitiška troba, lietuvininkų ir suvalkiečių stuba skaidyta į mažesnes patalpas, plėsta. Žemaitijoje vyravo 4-12 patalpų trobos, Suvalkijoje, Mažojoje Lietuvoje - 4-8 patalpų stubos, Aukštaitijoje, Dzūkijoje - 3-6 patalpų pirkios ir gryčios. Žemaitiškoje troboje, kaip ir nume, išliko atviras židinys namo viduryje, kuris ilgainiui virto erdviu uždaru kaminu; jame rūkyta mėsa, virtas valgis. Užnemunės stuba sujungė žemaičių ir aukštaičių statybos tradicijas. Kuršių nerijos ir Nemuno deltos stubos dažniausiai buvo 2 galų - šeimos ir svečių, kuriuos skyrė apie 2 m pločio koridorius. Bežemių arba mažažemių sodybose gyvenamasis namas kartais jungtas su ūkinėmis patalpomis.

Valstiečių buitis, namų interjeras, ypač dūminių gryčių, buvo skurdūs: aprūkusios plikų rąstų sienos, vožtinės lubos, plūktinės molio aslos, primityvūs baldai, dauguma jų gaminta iš medžio, puošta drožiniais ir tapyba. Turtingesniems ūkininkams miestelio amatininkai padirbdavo modernesnius, tobulesnių formų baldus.

Pagrindinės Gyvenamosios Patalpos

Pagrindinės gyvenamosios patalpõs (žemaičių šeimyninėje troboje, aukštaičių ir dzūkų pirkioje, sūduvių ir lietuvininkų šeimyninėje stuboje) svarbiausioje vietoje - geriausiai apšviestame kampe prieš duris - stovėjo stalas. Kiti baldai (suolai, kėdės) dėstyti pasieniais, spintelė indams, spinta, šaukšdėtė - šalia krosnies. Kambario tamsesniame kampe, už krosnies, stovėjo 1 arba 2 lovos, skrynia, kūdikio lopšys, žiemą - audimo staklės. Trobos gerajame gale (seklyčioje, troboje arba stuboje) buvo sustatomi geresni, ąžuoliniai arba uosiniai ištobulintų formų, raižiniais, tapyba puošti, kaustyti baldai (rankšluostinė, kraičio skrynia, kraitkubilis, spinta), kartais pramoninės gamybos baldas - veidrodis arba laikrodis.

Kiti Sodybos Pastatai

Svirnas

Svirnas - antras pagal svarbą pastatas sodyboje (daugelyje regionų vadintas klėtimi); tai nešildomas pastatas, skirtas grūdams, miltams, kitoms žemės ūkio gėrybėms, įvairiems daiktams laikyti. Svirne miegodavo jaunesni šeimos nariai, jaunavedžiai, kartais samdiniai arba svečiai. Svirnų būta įvairių dydžių ir formų: Vakarų ir Pietvakarių Lietuvoje didesni, platesni, 3-5 patalpų, Rytų ir Pietryčių - mažesni, 1-3 patalpų. Seniausi svirnai būdavo vienos patalpos, kvadratinio plano (4-5 m ilgio sienomis) su tradiciniu priesvirniu ir įėjimu iš galo, be langų ir lubų. Priešais duris buvo įrengti aruodai, šonuose stovėjo skrynios, lovos arba spinta. Turtingesniuose ūkiuose būdavo du svirnai, vienas skirtas grūdams, kitas - daiktams laikyti; jie statyti netoli vienas kito, dažnai sujungti vienu bendru stogu. Tarp svirnų buvo įrengiamos ratinės (vazaunės, lazaunės). Žemaitijoje svirnas kartais būdavo trobos galinėse patalpose.

Svirnai statyti iš geros kokybės medienos, ant pavienių didelių akmenų arba medžio trinkų, 0,5-1 m pakelti nuo grunto paviršiaus, kad gerai vėdintųsi. Kartais po pastatu būdavo įrengiamas akmenų mūro rūsys. Svirnai buvo pirmieji pastatai su grindimis, jos darytos iš skeltinių (kol nebuvo paplitę pjūklai) sandariai suleistų storų lentų arba tašų. Abipus durų būdavo išpjaunami nedideli įvairių formų (rombiniai, apskriti, pusapskričiai, stačiakampiai) langeliai. Visos patalpos turėjo į vidų atidaromas dvigubas duris.

Tvartas

Tvartai (dar vadinami staldais, kūtėmis, gurbais, abarėmis, namais) plito plėtojantis žemdirbystei ir gyvulininkystei. Jų būta stačiakampių, su vienu arba dviem linkiais (L, U formos), o dydis ir kiekis sodyboje priklausė nuo ūkio pajėgumo. Didesniuose ūkiuose plito kvadratinio plano tvartai su uždaru kiemu (diendaržiu) viduryje, kuriame net ir vasarą laikyti gyvuliai. Modernėjant ūkiams uždari diendaržiniai tvartai išnyko. 19 a. statyti stačiakampio plano tvartai su atskiromis gyvulių patalpomis ir pašiūrėmis (kiaulėms ir paukščiams).

Kluonas

Kluonas (dar vadinamas klojimu, jauja, rėja) - didžiausias sodybos pastatas, skirtas javams sukrauti ir kulti. Iki 19 a. pabaigos kluone dažnai būdavo speciali patalpa javams džiovinti, jauja su krosnimi. Kluonų būta stačiakampių, L formos, kryžiškųjų, su išilginiu arba skersiniu pravažiavimu. Jį sudarė klojimas (dar vadinamas kluonu, laitu, padu, grendymu - plūkto molio asla javams kulti), jauja (dar vadinama duoba, rėja - atskira sandari patalpa javams džiovinti), nampusės (dar vadinamos šalinėmis, strėkiais, galais - erdvė javams sukrauti), prieklojimis ir peludės (vieta pelams supilti). Jauja sandariai ręsta iš sienojų, lubos šiltintos, kertėje stovėjo dūminė krosnis, šalia sienų tvirtintos kartys (ardai) javams krauti. Virš jaujos būdavo įrengiama vadinamoji aznyčia - iš vytelių tankiai išpintas rėmas grūdams, salyklui džiovinti. Šiaurės Lietuvoje iki I pasaulinio karo dažnai statytos atskiros molinės jaujos. Prie kluonų kartais būdavo pristatomos daržinės ir žardinės šienui ir vasarojui laikyti.

20 a. 3-4 dešimtmetyje įkurtuose vienkiemiuose kluonus keitė daržinės (arba statyta ir kluonai, ir daržinės), kurios mažuose ūkiuose buvo sujungtos su tvartais. Jos buvo ilgo stačiakampio plano su durimis šoninėje sienoje. Pirtis statė ir naudojo vienas arba keli ūkininkai. Tai nedidelis (3-4×5-7 m) stačiakampis pastatėlis, kurį sudarė dvi patalpos be grindų: priepirtis ir patalpa su akmenų krosnimi (senesnės pirtys buvo vienos patalpos). Priepirtį sudarė stogo užlaida, kartais paremta kolonėlėmis.

Kiti Sodybos Elementai

Vienas svarbiausių sodybos elementų ‒ tvoros. Jomis buvo skiriami kiemai, tveriami gėlių darželiai, kluoniena, daržai, sodas, pievos, ganyklos,... trobà, žemaičių tradicinis gyvenamasis namas. Būna viengalė (mažesnė) ir dvigalė (stačiakampio plano, plati ir ilga). Suręsta iš tašytų arba pjautų rąstų, kampuose suleistų į lygias sąsparas, sienos kartais apkaltos vertikaliomis lentomis. Stogas pusiau valminis arba keturšlaitis 2/3 arba 3/4 pastato aukščio; dažniausiai su čiukurais, plačiomis pastogėmis, erdvia pakraige. Prie lauko durų į gerąjį kiemą kai kada pristatytas masyvus prieangis, per vadinamąją blogąją priemenę kitoje pastato pusėje buvo einama į ūkinį kiemą, tvartus. Manoma, troba susidarė iš senovės gyvenamojo namo su atviru židiniu - numo. 16 a. troba buvo vienos patalpos su moliniu kaminu. 19 a. sudėtingesnio plano, 3-4 skersinėmis sienomis į 2-5 dalis padalytoje troboje buvo nuo 5 iki 15 (dažniausiai 4-12) patalpų, 2/3 jų šildomų. Virenės šonuose esančios priemenės skyrė trobą į 2 galus. Viename gale buvo vadinamoji prastoji troba (šeimyninė; šviesesniame kampe prieš duris stovėdavo stalas, pasieniais - suolai, kėdės, spintelė indams, spinta, arčiau krosnies - šaukštdėtė, tamsesniame kampe - 1-2 lovos, skrynia, kūdikio lopšys, žiemą - audimo staklės), vadinamoji geroji troba svečiams priimti (ji būdavo geriau įrengta, čia stovėdavo komoda, spinta, stalas su 4 kėdėmis, gražiai paklota lova) ir virtuvė (užpečinė). Kitame trobos gale - erdvi priešininkė, kamara ir trobelė (langinė) tėvams karšinčiams. Už gerosios arba prastosios trobos buvo nešildomi miegamieji (alkieriai, vienas jų - vadinamasis prastasis - maisto produktams laikyti) šeimininkams ir svečiams.

tags: #valstiecio #trobos #patalpa