Gyvenamoji vieta - tai ne tik pastatas, kuriame praleidžiame didžiąją laiko dalį. Tai vieta, kur gimsta prisiminimai, formuojasi vertybės ir mezgasi ryšiai. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip žodžiai, apibūdinantys mūsų namus, atspindi mūsų patirtis, jausmus ir prisiminimus.
Atsiminimai apie butą gali būti subjektyvūs, kaip ir mūsų atmintis. Kalbėdami apie praeitį, dažnai prisimename įvykius skirtingai, o prisiminimai gali būti pagražinti naujomis detalėmis. Panagrinėkime, kaip tai atsispindi prisiminimuose apie sovietmetį ir gyvenimą butuose.
Sovietinė architektūra Klaipėdoje. Šaltinis: Wikipedia
Gyvenamojo būsto trūkumas sovietmečiu
Sovietmečiu buvo didžiulis gyvenamojo būsto trūkumas, tad, bandydama kažkaip spręsti šią problemą, valdžia ėmė statyti vadinamuosius bendrabučius. Mažą varganą kambarį juose dažniausiai gaudavo jauni techninės krypties specialistai bei didelių gamyklų darbininkai. Apie gyvenimo sąlygas tokiuose bendrabučiuose su bendrom virtuvėm ir su pertrūkiais veikiančiais bendrais apšnerkštais dušais nekalbėsiu - kas gyveno, tas žino. Vieniši, beje, juose gyvendavo ne po vieną, o po kelis kambaryje ir tik jaunai šeimai nusišypsodavo „laimė“ gauti atskirą kambarėlį.
Tačiau kur kas blogesnė padėtis laukė humanitarinės pakraipos specialistų, kurių dauguma net ir tokių gyvenimo sąlygų savo darbinės veiklos pradžioje neturėdavo, nes bibliotekos, mokyklos ar kitos biudžetinės įstaigos bendrabučių arba neturėjo, arba juose vietų visiems neužtekdavo. Baigusi Vilniaus universitete žurnalistikos studijas, dirbti pradėjau tuometiniame televizijos ir radijo komitete. Komitetas turėjo, beje, labai neblogą bendrabutį, tačiau man buvo pasakyta, jog vietų jame nėra. Su kursioke per vargus Antakalnyje išsinuomojome vieną kambarį bendrame 3 kambarių bute kartu su šeimininkais. Ką reiškia gyventi dviems jaunoms merginoms su svetima trijų asmenų šeima viename chuščiovkės tipo bute - nepasakosiu, patys galite nesunkiai įsivaizduoti.
Po kuri laiko ištekėjau ir grįžau gyventi į Klaipėdą pas vyrą. Čia - ta pati situacija: gyventi nėra kur. Ačiū Dievui, uošviai jau turėjo 3 kambarių butą, tad apsigyvenome pas juos. Penki žmonės - 48 kv. metrų bute. Pagal dabartinius standartus - sunkiai įsivaizduojama situacija, bet mes vis tiek džiaugėmės, kad turime savo kambarį ir kad nereikia nuomotis buto kartu su šeimininkais, kaip teko ne vienam mano tuometiniam pažįstamam. Beje, ne vienas mano pažįstamas jau su savo mažamečiais vaikais panašiomis sąlygomis mažuose buteliuose kartu su savo tėvais gyveno ne vienerius metus, t.y., kol sulaukdavo jau nuosavo išganingojo buto.
«Labas rytas» Su „Jaukiais namais" apžiūrėkime šviesų butą sostinės centre
Kaip būdavo skirstomi butai
Jaunimui reiktų suprantamai paaiškinti, kaip būdavo „veltui“, kaip mėgsta pabrėžti sovietmečio gerbėjai, tuo metu skirstomi butai. Pirmasis etapas, jei pasisekė, kaip minėta, buvo bendrabutis. Gavusi kambarį jame, jauna specialistų šeima, jei dirbo, pvz., kokiuose „Trinyčiuose“ ar kitame dideliame fabrike, būdavo pastatoma į eilę jau butui gauti. Priklausomai nuo gamyklos finansinių pajėgumų, atskiro buto galima buvo tikėtis sulaukti geriausiu atveju per kokius 5-7 metus, nors įprastai tekdavo laukti gerokai ilgiau.
Kitas būdas sovietmečiu įsigyti jau nuosavą, ne valdišką, butą buvo galimybė savo lėšomis pasistatyti vadinamąjį kooperatinį butą. Tačiau tai sau galėjo leisti tik nedaugelis, t.y. tie, kurių tėvai buvo turtingi, o tokių sovietmečiu nebuvo daug, nebent tėvai priklausė partinei nomenklatūrai ar užėmė kitas aukštas vadovaujančias pareigas. O tvirtinti, kad butas gautas „veltui“, gali tik visiški naivuoliai arba nesuvokiantys, kas buvo vadinamoji „planinė“ ekonomika: valdiškų butų sąnaudos buvo gudriai įkalkuliuotos į žmonių tuometinius varganus atlyginimus. Be to, toks butas, kaip ir mažos algos, žmogų visam laikui pririšdavo prie vietos, nes valdiško buto parduoti nebuvo galima, net ir jų keitimą (mažesnio į didesnį ar atvirkščia) turėjo palaiminti Vykdomasis komitetas: taip valdžia gyventojus laikė ant trumpo pavadžio, jiems to dažnu atveju net neįtariant.
Dar viena palyginti nedidelė žmonių dalis po karo ir vėliau pasinaudojo galimybe miestuose valdžios išskirtuose žemės plotuose savo lėšomis pasistatyti nuosavus namus. Neatmesčiau, jog būtent „kooperatininkai“ bei nuosavų namų turėtojai ir mėgsta skleisti dezinformaciją apie esą „puikų“ gyventojų aprūpinimą butais sovietmečiu: patys to nepatyrę, jie iš tiesų galbūt galėjo ir nežinoti tikrosios padėties, nors man asmeniškai sunku tuo patikėti.
Aukštutinių aukštų privalumai ir trūkumai
Gyvenimas viršutiniuose aukštuose turi savų privalumų ir trūkumų. Vieni gyventojai džiaugiasi ramybe ir gražiais vaizdais, o kiti susiduria su problemomis dėl stogo būklės ir temperatūros svyravimų.
Privalumai:
- Mažiau triukšmo iš kaimynų
- Gražus vaizdas pro langą
- Mažesnė tikimybė, kad kas nors įlips per balkoną
Trūkumai:
- Galimos problemos dėl stogo (bėgimas, prasta izoliacija)
- Karšta vasarą, šalta žiemą
- Ne visada patogu su vaikais (ypač jei nėra lifto)
Aukštutinio aukšto butas. Šaltinis: Bustoklubas.lt
Svarbu paminėti, kad stogo remontas kainuoja daug, todėl problemos gali kilti, kol surenkami pinigai. Be to, aukštutiniuose aukštuose gali būti karšta vasarą, todėl be kondicionieriaus gali būti sunku išgyventi. Tačiau kai kurie gyventojai teigia, kad suremontuotas stogas neleidžia per daug prikaisti vasarą ar atvėsti žiemą.
Kintančios žodžių prasmės
Žodžių prasmės laikui bėgant keičiasi. Tai, ką vienas žmogus laiko laime, kitam gali atrodyti kaip kančia. Prisiminimai apie butą, kuriame gyvenome, taip pat gali keisti mūsų suvokimą apie tokius dalykus kaip laisvė, kaltė, tikėjimas ar šventė.
Žodžiai, apibūdinantys mūsų namus, atspindi mūsų patirtis, jausmus ir prisiminimus. Gyvenamoji vieta - tai ne tik pastatas, bet ir mūsų gyvenimo dalis, kuri formuoja mūsų tapatybę ir vertybes.