Bazilijonų vartų istorija Vilniuje

Vilniaus Švč. Trejybės šventovė su vyrų ir moterų vienuolynais kadaise užėmė nemenką senojo miesto dalį, plytėjusią tarp dabartinių Aušros Vartų ir Arklių gatvių. Ansamblio teritoriją juosė mūro tvora su vartais. Išliko įspūdingiausias jų statinys - iš dvejų vartų sudarytas pagrindinis įėjimas.

Pirmieji, vadinamieji Bazilijonų vartai yra tarsi viso ansamblio „vizitinė kortelė“, gerai matomi nuo Aušros Vartų gatvės. Jie pasitinka puošniu fasadu su reljefiniu švč. Trejybės atvaizdu, primenančiu šventovės ir vienuolyno titulą, o jų dinamiškos ir pulsuojančios barokinės formos kreipia žvilgsnius į ansamblio gilumą. Statinys iškilo 1761 m.

Už jo laukia kuklesni antrieji vartai. Jie buvo puošti tapyba, kurios išliko tik fragmentai. Kadaise ant jų būta Juozapato Kuncevičiaus atvaizdo. Jis dar buvo matomas 1837 m. Pasivaikščioję rastume ir daugiau išlikusių ansamblio tvoros ir vartų elementų.

Mūrinės Švč. Trejybės šventovės istorija prasidėjo XVI a. pradžioje. Lietuvos kariuomenės vado Konstantino Ostrogiškio funduotos šventovės (cerkvės) mūrai išliko iki mūsų dienų. Nors juos slepia vėlesnių laikų tinkas ir priestatai, tačiau ir dabar galime suprasti, koks didingas tai buvo statinys. Tyrimų duomenys liudija, kad šventovėje susipynė Rytų ir Vakarų krikščionių sakralinės architektūros bruožai. Ji buvo beveik kvadratinio plano, su trimis pusapvalėmis apsidėmis rytinėje dalyje.

Tai būdinga stačiatikių architektūrai. Kita vertus, keturi pilioriai (atraminiai stulpai) pastato viduje laikė ne kupolą, o skliautus. Tai perimta iš Romos katalikų bažnyčių. Šie pilioriai išliko, tik XVIII a. pabaigoje jie dar buvo papuošti ankstyvojo klasicizmo formų kapiteliais. Tokius pat kapitelius turi ir keturi kiti nauji pilioriai, pastatyti XVIII a. rekonstruojant šventovę.

Aukštas dvišlaitis stogas, trikampiai fasadų frontonai, sienas sutvirtinantys laiptuoti kontraforsai - šie gotikiniai elementai taip pat buvo perimti iš XVI a. bažnyčių architektūros. Deja, dėl vėlesnių perstatymų jie neišliko ir dabar atgimsta tik mokslininkų rekonstrukcijose. Visgi kai kuriuos to laikotarpio reliktus dar galima pamatyti.

Jie telkiasi rytinėje šventovės dalyje (prie galinio fasado): tai apsidžių sienas puošianti reljefinė ornamentinė mažų arkų juosta ir du apvalaus skerspjūvio kampiniai bokšteliai su sraigtiniais, į pastogę vedusiais, laiptais (viršutiniai bokštelių tarpsniai užstatyti po 1760 m. ir tai liudija jų barokinė stilistika). Čia eksponuojamas ir autentiškas XVI a. mūras, atidengtas 2018 m. vykstant restauracijai. Mūras pasižymi dekoratyviniu kryžminiu raštu, sukurtu naudojant raudonos ir gelsvos spalvos plytas.

Pagrindinis (vakarinis) šventovės fasadas neišliko. Jis sunaikintas 1792 m. plečiant šventovę vakarų kryptimi. Senojo fasado vietą dabar žymi restauratorių palikta vertikali „atodanga“ šiaurinėje šventovės sienoje. Iš XVIII a. sukurto pagrindinio fasado išliko vertikalūs piliastrai ir pusapvalės nišos (tik tapyba jose jau XIX a. pabaigos). Jo viršutinė dalis pertvarkyta 1869 m.

Šia rekonstrukcija siekta suteikti šventovei bizantinės architektūros bruožų: buvo nugriautas klasicistinis trikampis frontonas, pastatyti šoniniai bokšteliai ir juos jungianti baliustrada. 1792 m. taip pat buvo padidinti pastato langai, keistas šventovės vidus: perdaryti ar naujai sumūryti skliautai, pastatytas naujas vargonų choras.

XVII a. prie šventovės buvo pristatytos kelios koplyčios. Išliko jų tūriai. Prie šiaurinio šoninio šventovės fasado yra prisišliejusi Šv. Luko koplyčia. 1792 m. ji mūriniu koridoriumi ant arkinių atramų buvo sujungta su varpine ir moterų vienuolynu. 1840 m. koridorius nugriautas, tačiau jo pėdsakų liko varpinėje ir koplyčios sienoje (buvusio perėjimo į koplyčią vieta atidengta ir eksponuojama).

Pietinėje šventovės pusėje išliko Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai koplyčia, kitaip vadinama Skuminų koplyčia. Ji buvo ne kartą perstatyta, o 1851-1852 m. ir 1891 m. rekonstruota bei išplėsta, sujungiant su buvusia zakristija ir dalimi koridoriaus, vedusio iš šventovės į vyrų vienuolyną. Tuo metu buvo iškirstos ir dvi durų angos iš rekonstruotos koplyčios į šventovę, jos matomos ir dabar.

Pagrindinis šios koplyčios architektūrinis akcentas yra kupolas, visai erdvei suteikiantis iškilmingumo ir harmonijos. Buvusios Šv. Kryžiaus Išaukštinimo koplyčios, stovėjusios toje pačioje pietinėje šventovės pusėje, architektūros pėdsakai geriausiai matomi iš išorės. XVIII a. ji buvo paversta zakristija, o XIX a. sujungta su Skuminų koplyčia.

XVIII a. pabaigoje už Skuminų ir Šv. Kryžiaus Išaukštinimo koplyčių (pietinėje šventovės pusėje, arčiau galinio fasado) buvo pastatytas šventovę ir vyrų vienuolyną jungiantis koridorius. 1869 m. jis buvo nugriautas, o XXI a. dalis jo vėl atstatyta. 2009 m. čia įrengta ekspozicija „Konrado celė“, primenanti apie XIX a. pirmoje pusėje vienuolyne buvusį kalėjimą, jame kalintą Adomą Mickevičių ir jo garsiąsias „Vėlines“.

Šventovę supa šventorius. Seniau jame būta kapinių, o XIX a. minimi gėlynai. Įėjus į šventoriaus kiemą pro pagrindinius vartus, dešinėje vartų pusėje pasitinka varpinė. Ji pastatyta XVI a. antroje pusėje ir kadaise buvo gerokai aukštesnė, joje kabojo varpai, buvo laikrodis. Statinys turėjo renesanso bruožų. Dabar likusi tik apatinė varpinės dalis. Taip pat anksčiau varpinės sienas skaidė aukšti, pusapskritėmis arkomis užsibaigiantys langai. Jie užmūryti XVIII-XIX a., tačiau jų pėdsakai dar gerai matomi iš pastato vidaus.

Greta varpinės - vyrų ir moterų vienuolynus skyrusi tvora. Kairėje vartų pusėje stovi buvusios bursos (vienuolyno mokyklos) namas. Jis pastatytas XVIII a. pabaigoje, senų, galbūt XV-XVI a., pastatų vietoje.

Erdves į vakarus ir pietus nuo šventoriaus užėmė vyrų vienuolynas. XVIII a. antroje pusėje palei šventorių buvo pastatyti pagrindiniai vienuolyno gyvenamieji korpusai, jie išliko iki mūsų dienų. Tai neįmantrios architektūros, tačiau solidūs pastatai, ramius jų fasadus skaido langų eilės ir piliastrai. Vakarinis korpusas yra trijų aukštų ir iš „galinės“ (šventoriui priešingos) pusės turi kelis priestatus: atsišakojantį flygelį ir apskritą bokšto formos priestatą (šis pastatytas XIX a. antroje pusėje).

Pietinis korpusas - trijų aukštų su pusrūsiu. Šio korpuso šiaurinė (į šventorių atgręžta) siena stovi ant XVII a. sumūrytų pamatų, o pietvakarinė jo dalis - ant dar senesnio, XVI a. pabaigos-XVII a. pradžios, mūro. Pastatų viduje išliko autentiškų detalių: skliautų ir nišų, rasta XVIII a. pabaigos ir XIX a. antros pusės sienų tapybos fragmentų. Tačiau nemažai kas sunaikinta XIX-XX a. remontuojant šiuos pastatus, tada iš dalies buvo pakeistas ir patalpų išdėstymas.

2004 m. vakarinis korpusas buvo pritaikytas mokymo įstaigos reikmėms, čia įsikūrė ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas (pritaikymo projekto vadovė Alina Samukienė). 2005-2006 m. Buvusio moterų vienuolyno pastatai išsidėstę šiaurinėje ansamblio dalyje, aplink du kiemus. Vienuolynas susiformavo XVII-XVIII a., sujungus kelis nedidelius XV-XVI a. Dabartiniuose fasaduose atidengtas to meto sienų mūras, restauruotos buvusių durų, įvažiavimo vartų angos, vizualiai išryškinti iki sujungimo buvę atskirų pastatų tūriai. Pastatuose šiuo metu įrengti butai, veikia įvairios įstaigos.

Švenčiáusiosios Trejýbės šventóvės ir bazilijõnų vienuolýno ansámblis, 16-19 a. architektūros paminklas Vilniuje.Cerkvės ir vienuolyno ansamblis pradėtas formuoti 16 a. pradžioje Vilniaus kašteliono ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmono Konstantino Ostrogiškio iniciatyva.

1839 bazilijonų vienuolynas uždarytas, bažnyčia perduota stačiatikiams, vyrų vienuolyno flygelyje įrengtas kalėjimas (1823-24 jame kalintas A. Mickevičius, nuo 2009 veikia Konrado celė su 2 ekspozicijomis).Sovietinės okupacijos metais bažnyčia neveikė, pastatuose buvo įrengti butai, veikė Vilniaus pedagoginio instituto, Vilniaus inžinerinio statybos instituto padaliniai.

Nuo 1994 vyrų vienuolyno dalyje įsikūrė bazilijonai, pastato likusioje dalyje - ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas.Šventovė palaipsniui restauruojama; jos interjere išliko įvairių laikotarpių sienų tapybos fragmentų, 16 a. pabaigos-17 a. vertingų antkapinių paminklų.2014 prie didžiojo altoriaus atrasta kripta su 17-18 a.

Čia parduodami apartamentai - tobulas pasirinkimas šeimai, norinčiai mėgautis visais Senamiesčio privalumais neatsisakant šiuolaikinių patogumų.Aukštos, net 3,5 m siekiančios lubos sukuria išskirtinės erdvės įspūdį, o buto suplanavimas suteikia kasdieninio komforto visiems šeimos nariams.Viename aukšte išsidėstę trys miegamieji, du vonios kambariai.Viduje gausybė langų pripildo namus šviesos bei bažnyčių bokštų vaizdų.

Apartamentuose įrengtas grindinis šildymas su galimybe reguliuoti temperatūrą kiekviename kambaryje atskirai, yra rekuperatorius.Restauruojant pastatą naudotos itin kokybiškos statybinės bei apdailos medžiagos ir sprendimai, siekiant išlaikyti autentišką Senamiesčio charakterį ir pritaikyti jį šių dienų žmogui.Šis projektas skirtas tiems, kurie vertina kultūrą, estetiką, patogų susisiekimą ir išvystytą infrastruktūrą.„Bazilijonų namai“ - tai gyvenimas Vilniaus istorijos ir kultūros glėbyje.

Čia parduodami apartamentai - tobulas pasirinkimas šeimai, norinčiai mėgautis visais Senamiesčio privalumais neatsisakant šiuolaikinių patogumų.Aukštos, net 3,5 m siekiančios lubos sukuria išskirtinės erdvės įspūdį, o buto suplanavimas suteikia kasdieninio komforto visiems šeimos nariams.Viename aukšte išsidėstę trys miegamieji, du vonios kambariai.Viduje gausybė langų pripildo namus šviesos bei bažnyčių bokštų vaizdų.

Apartamentuose įrengtas grindinis šildymas su galimybe reguliuoti temperatūrą kiekviename kambaryje atskirai, yra rekuperatorius.Restauruojant pastatą naudotos itin kokybiškos statybinės bei apdailos medžiagos ir sprendimai, siekiant išlaikyti autentišką Senamiesčio charakterį ir pritaikyti jį šių dienų žmogui.Šis projektas skirtas tiems, kurie vertina kultūrą, estetiką, patogų susisiekimą ir išvystytą infrastruktūrą.

2020 M. Santrauka: 739 000 € / 4 kamb. / 97 m² / 2 aukšt.

tags: #butas #bazilijonu #vartuose