„Ar jūs nežinot, ar jūs neišmanot, kupiškėnai geri žmonės, jų tiesūs kelaliai“, - skelbia kupiškėnų himno žodžiai, kuriuos pacituoti galėtų, ko gero, ne vienas įvairiuose šalies regionuose gyvenantis lietuvis. Būtent šias ir dar kelias himno eilutes prisipažįsta mokantys ir šiandieniai Kupiškio rajono abiturientai. Paprašyti įvardyti išskirtines kupiškėnų savybes, penki šiemet baigusieji Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnaziją ir viena šio rajono Subačiaus gimnazijos abiturientė teigė: kovingumas, svetingumas ir linksmumas, draugiškumas, geranoriškumas, dainingumas, meniškumas, gal net pernelyg įžūlus išdidumas. O štai visi jie vieningai patikino savo ateitį siejantys su Lietuva - čia jiems geriausia.
Pirmą kartą Kupiškio parapinė mokykla minima 1678 m. Kupiškio klebono Jono Stanislovo Krukovskio sudarytame bažnyčios inventoriuje. Mokykloje apie 1763-1767 m. 1781 m. Kupiškio seniūnijos valdytojo kunigaikščio Adomo Čartoriskio įsteigta Lankasterio parapijos mokykla. Tais laikais mokėsi apie 80 mokinių. 1908 m. pastatytas dviklasės mokyklos pastatas, išlikęs iki šiol.
Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazija
Aukštesniosios mokyklos įkūrimas
1917 m. klebono Antano Bajorino ir vikaro Antano Kripaičio rūpesčiu buvo kreiptasi į vokiečių okupacinės valdžios Lietuvos srities karinės valdybos viršininką kunigaikštį Francą Jozefą Izenburgą-Biršteiną, kad leistų įkurti aukštesniąją su keturių klasių mokymo programa mokyklą. Leidimas buvo gautas ir 1917 m. lapkričio 17 d. prasidėjo mokslas.
Gimnazijos statuso suteikimas
1938 m. liepos 1 d. švietimo ministras J. Tonkūnas išleido įsakymą Kupiškio progimnaziją plėsti iki pilnos gimnazijos. 1940 m. spalio 1 d. 1941 m. prasidėjus karui, okupacinė valdžia užėmė mokyklos pastatą ir mokykla buvo perkelta į buvusių kareivinių patalpas. Į jas mokytojai ir moksleiviai persinešė visą mokyklinį inventorių ir knygas. Klasėse sėdėjo po 50 - 60 mokinių. 1943 m. ir šis pastatas buvo atimtas (čia įsikūrė vokiečių kareivių ligoninė).
Pokario metai ir plėtra
1953 m. rugpjūčio 31 d. 1960 m. 1974 m. 1986 m. rugsėjo mėn. Kupiškyje buvo atidaryta II vidurinė mokykla. Senojoje Vl. 1990 m. 1995 m. Kupiškio rajono taryba 1997 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Nr.
Gimnazijos statusas ir dabartis
Kupiškio rajono tarybos 2000 m. birželio 8 d. sprendimu Nr. 73 suteiktas gimnazijos statusas ir pavadinta Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazija. 2000 m. lapkričio 17 d. įvyko gimnazijos inauguracijos šventė. 2006 m. Nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. 1940-2017 m. 1945-1993 m. 1994-2017 m.
Abiturientų prisiminimai ir tradicijos
Praėjus 50 metų nuo mokyklos baigimo rugpjūčio 6 dieną susitiko Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos, tuometinės Vlado Rekašiaus vidurinės mokyklos, dalis 35-os laidos abiturientų. Vasara - buvusių klasės draugų susitikimo metas. Šios tradicijos laikėsi ir Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos, tuometinės Vlado Rekašiaus vidurinės mokyklos, dalis 35-os laidos abiturientų. Visus susitikti šia neeiline proga subūrė Alma Bukėnaitė iš buvusios 11a klasės, gyvenanti Lilio mieste, Prancūzijoje, o vasarojanti gimtajame Kupiškyje. Prie šios klasės prisijungė ir penki šios laidos atstovai iš kitų dviejų klasių. Tad prie Kupiškio gimnazijos rugpjūčio 6-osios popietę nestigo šventinio šurmulio, apsikabinimų, šypsenų.
Pravertos ir gimnazijos durys, pasėdėta klasėje, įsijausta į, rodos, vakar buvusį mokinio vaidmenį. Vyko ir mokytojos B. Pasak A. Bukėnaitės, po penkiasdešimties metų visi slaptumo grifai nebegalioja. Ji priminė, kad 1974 metais šią mokyklą baigė 88 abiturientai. „Dėkoju visiems, kurie susirinkote po daugybės metų Kupiškyje ir nepamirštate savo mokyklos. Kai kurie savo klasės draugų nebuvo matę net penkiasdešimt metų, kiti pasimatė po dvidešimt penkerių ar dešimties metų. Džiaugiuosi už tuos, kurių tėvai dar gyvi, džiaugiuosi mūsų atžalomis, anūkais. Pamenate, kaip svajojome, už ko ištekėsime, ką vesime, kiek vaikų turėsime, fantazuodavome, kur gyvensime. Gaila, kad ne visi šiandien susirinko. Apskambinau visus, kiek tik žinojau. Kas negalėjo atvažiuoti, perduoda linkėjimus. Pažiūrėjau mūsų laidos vinjetę ir pamačiau, kad keturių bendraklasių nebėra tarp mūsų“, - kalbėjo A. Kalbėjęs Henrikas Dauderys dėkojo mokytojai G. Vilčinskienei, kad gerai išmokė lietuvių kalbos. Šmaikščiai papasakojo, kaip pats taisydavo bendradarbių raštus.
A. Bukėnaitė pratęsė jo mintį ir prisiminė, kaip vasarą mokytoja duodavo ilgą sąrašą knygų, kurias reikėdavo perskaityti per atostogas. To negana. Apie tas knygas reikėdavo parašyti ir savo nuomonę. Genovaitė Dručkutė, atstovaujanti 11b klasei, tvirtino, jog 11a klasei baltai pavydėjo, kad lietuvių kalbos ir literatūros juos moko mokytoja G. Vilčinskienė. Norėjo, kad būtų jos mokytoja. A. Bukėnaitė prisiminė, kad jų lietuvių kalbos mokytoja dirbo direktoriaus pavaduotoja ir kartais negalėdavo laiku ateiti į pamoką. Tai keli iš klasės eidavo į jos kabinetą paimti iš anksto paruoštų užduočių. Jas reikėdavo užrašyti lentoje. H. Dauderys sakė, kad geriausios perskaitytos jo knygos visgi buvo rusų kalba. Tai ir rusų kalbos mokytojos B.
Gimnazijos auklėtiniai apie Kupiškį
Ugnė neslepia, kad kupiškėnų himnu tapusios dainos „Kupiškėnai geri žmonės“ žino tik pradžią, ir svarsto, kad vaikystėje galbūt mokėjusi ją visą. Ugnė - spontaniška, iškalbinga, o šios savybės, pasak jos, turėtų padėti jai tapti teisininke. Teisės mokslų studijuoti bandys stoti į universitetą, o jei nepavyks, rinksis kolegiją. „Gražus tas mūsų Kupiškis, vien ko vertos gražiosios jo marios“, - Kupiškio krašto grožį paliudijo Ugnė. O šit patys kupiškėnai, anot Ugnės, pasižymi kovingumu.
„Visas mūsų kaimas įsikūręs ant Kupiškio marių kranto. „Suprantu, kad tai sunkus darbas, kurį dirbdamas turi būti disciplinuotas, privalai gerai planuoti ir laiką, ir darbus, pagaliau ir pats turi visą laiką mokytis. Mergina sakė, kad stojant studijuoti pedagogikos nepakaks gerai išlaikyti egzaminus, jos lauks ir motyvacinis pokalbis. Aušrinė Uckutė mokykloje garsėjo kaip viena iš geriausiai besimokančiųjų, o jos žinios paprastai buvo įvertinamos dešimtukais. Ji labiausiai linkusi į gamtos mokslus bei kalbas, tad krimsti matematiką bei fiziką ir mokykloje buvo kiek sunkiau. A.Uckutė pasiryžusi studijuoti mediciną, o ateityje galbūt dirbti vaikų ar šeimos gydytoja. „Man galbūt pasisekė: nors ir gyvenu Kupiškyje, netoli nuo miesto centro, bet drauge gyvenu tarsi kaime, gamtoje, kur man labai gera“, - teigė abiturientė.
„Įgijęs žinių ir gavęs diplomą bent iš pradžių norėčiau dirbti paprasčiausiu vaistininku, kad galėčiau konsultuoti vaistų pirkti atėjusius žmones. Vėliau, įgijęs patirties, galbūt pasukčiau į vaistų gamybą ar daryčiau kitokią karjerą“, - sako T.Ragauskas. Į užsienį jis išvyktų nebent gilinti žinių kuriame nors kitos šalies universitete. Būdamas diplomuotas vaistininkas ar agronomas jis mielai dirbtų ir gimtajame Kupiškyje. Jis buvo folklorinio ansamblio narys, grojo orkestre, dalyvavo mokyklos organizuojamuose projektuose, taip pat yra aktyvus bažnyčios bendruomenės narys, dainuoja jos chore bei yra įsitraukęs į parapijos gyvenimą.
„Esu sumanęs Kauno technologijų universiteto Elektronikos inžinerijos fakultete studijuoti automatiką ir valdymą. Technika, mechanizmai jį domina nuo vaikystės, tad sprendimas rinktis būtent tokias studijas - visai logiškas. „Nenorėčiau taikytis prie kitos kultūros, kitos šalies, noriu gyventi ten, kur gimiau ir augau“, - sako vaikinas. Jį ypač žavi, kad žaliame, jaukiame nedidukame Kupiškyje yra erdvu, tad ir būdamas tarp žmonių turi erdvės sau. Savo kupiškėnišką tarmę jis moka, bet kalbėti ja vis neatsiranda progų.
„Kupiškis man - gražus miestas, bet tai ne mano miestas ir savo ateities su juo nesieju“, - tvirtina Viktorija. Kupiškio krašto žmones Viktorija apibūdina kaip linksmus, dainingus, meniškus ir gal kiek įžūliai išdidžius žmones. Ji yra laiminga, kad pagaliau baigė mokyklą, bet kartu išlieka ir paslaptinga.
Centrinė Kupiškio aikštė vieną dieną per metus priklausė išleistuves švenčiantiems šio miesto abiturientams. „Mūsų miestelį turbūt labiausiai garsina pasakojimas apie tai, kad jame buvo pasirodžiusi pati Dievo motina Mergelė Marija. Galbūt ir dėl šio įvykio į miestelio bažnyčią gausiai atvyksta tikintieji, pro jį pravažiuoja į Šimonių girią traukiantys grybautojai“, - sako Ugnė.