Kolektyvinės Atminties Analizė Lietuvos Teatre

Istorinė atmintis yra galingas socialinis instrumentas, kurio dėka formuojamas kolektyvinis bei individualus tapatumas. Ją galima trumpai apibūdinti kaip tai, kas bendruomenės ir individų sąmonėje lieka iš praeities ir ką jie pateikia kaip savo praeitį. Šiuo metu sąvoka kolektyvinė atmintis taikoma ne tik mažoms socialinėms grupėms, kurios siejamos tarpusavio komunikacija vienas prieš vieną, bet ir didelėms etninėms grupėms, tautoms ar valstybėms.

Pastaruoju metu ypatingai išpopuliarėjo socialinės kultūros atminties teorijos, kurios analizuoja įvairius jos konstravimo, veikimo mechanizmus. Šis įvykis kultūrinį, kolektyvinę atmintį, savotiškai užmirštą praeitį, stengiantis ją iškelti į paviršių. Kolektyvinė atmintis ir jos konstravimas - tapo neišvengiama žmonijos egzistencijos ir tapatumo dalimi.

Lietuva po nepriklausomybės atgavimo turėjo formuoti naująjį savo tapatumą. Tam valstybėje buvo kelis kartus performuota atminties konstravimo strategija. Tuomet, tik išsilaisvinus iš sovietinės priklausomybės, valstybinio, kultūrinio bei asmeninio identiteto klausimas tapo labai svarbus naujai atsikūrusios valstybės egzistencijoje. Pradžioje viešajame diskurse buvo pradėta formuoti atminties vaizdinio strategija, iš kurios buvo eliminuoti dauguma sovietinės realybės vaizdinių. Tam tikra laiko tėkmė bei susikūrusi saugi laiko distancija, turėjo pakoreguoti ir viešumoje vykdomą atminties konstravimo strategiją.

Taigi, sovietmetis po truputį pradedamas įsisavinti, kaip neišbraukiama valstybinės ir individualios istorijos dalis. Šio padarytą žalą, jos išprovokuotas kolektyvines traumas.

Būtent dėl šios priežasties bei dėl glaudaus ryšio su visuomene, teatras taip pat, kaip ir visi kiti su socialumu susiję dariniai, patenka į atminties tyrimų lauką, kaip viena atminties reprezentavimo formų, priemonės. Šio kolektyvinė atmintis reprezentuojama Lietuvos teatre, pasitelkiami spektakliai, kuriuose yra kalbama, tiesiogiai ar netiesiogiai vaizduojama, ar kokiu nors kitu būdu yra reiškama sovietinio periodo atmintis.

Tad darbe minimi ar analizuojami šie spektakliai: Jono Vaitkaus "Pabudimas" (1989), Juliaus Dautarto "Gyvenimas po klevu" (1989), Vytauto Balsio "Penki stulpai turgaus aikštėje" (1989), J. Vaitkaus "Vėlinės" (1990), J. Vaitkaus "Dievo avinėlis" (1991), Oskaro Koršunovo "P. S. Byla O. K." (1997), Lino Ryškaus "Zoikos butas" (1997), J. Sabolio-Padegimo "Vieno tėvo vaikai" (2006), Vytauto V. Landsbergio "Savižudis" (2006), A. Vidžiūno "Salomėja: sunkiausi metai" (2007), Rolando Kazlo "Geležis ir sidabras" (2009), J. Vaitkaus "1984. Išgyvenimo drama sovietiniame bunkeryje" (2009), Jono Pociko "Duoklės baladės" (2009), J. Vaitkaus "Mergaitė, kurios bijojo Dievas" (2010), Loretos Vaskovos "Valentino diena" (2010), Cezario Graužinio "Nutolę toliai" (2010), Jono Jurašo "Antigonė Sibire" (2011). Pasitelkus išvardintus spektaklius buvo atlikta kolektyvinės atminties šiuolaikiniame Lietuvos teatre analizė.

Pagrindinis probleminis šio darbo klausimas yra - kaip šiuolaikiniame Lietuvos teatre yra vaizduojamas sovietinis periodas? Kaip sovietmetį suvokia šiandieninis žmogus ir kokie šio laikotarpio momentai jam yra skaudžiausi?

Be šio metodo tyrimui ir jo aprašymui taip pat pasitelkti lyginamasis bei aprašomasis analitinis meno reiškinių tyrimo būdai.

Kolektyvinės atminties teorijos

Jau XX a. pradžioje, kuomet buvo populiarinamos S. Freudo psichoanalitinės išvados, sociologai ėmė gilintis į semiotinę atminties prigimtį, kaip skirtingų prisiminimų sąnklodą - socialiai sąlygotą bei savaime suprantamą. Į atmintį buvo pradėta žvelgti, ne kaip į psichologinį darinį, bet kaip įtakotą socialinės ir kultūrinės padėties.

Šiomis dienomis ypatingai išpopuliarėjusi kolektyvinės atminties sąvoka yra sietina su É. Durkheimo (1858-1917), keltomis idėjomis apie ritualinius atsiminimus, kuriuos jis intensyviai aptarė savo dar 1912 metais parašytoje knygoje "Elementarios religinio gyvenimo formos" ("The Elementary Forms of the Religious Life"). Vis gi šią sąvoką išplėtojo ir toliau vystė jo mokinys M. Halbwachsas (1877-1945), kuris 1925 metais išleido knygą "Socialiniai atminties rėmai" ("The Social Frameworks of Memory") paremtą kolektyvinės atminties analize. Mokslininkui, kuriam buvo artima Durkheimo sociologinė filosofijos kritika, atmintis buvo įdomi ne kaip biologijos, bet labiau, kaip sociologijos tyrimų šaltinis: kaip atmintis veikia socialinėje aplinkoje, kokie socialiniai aspektai ją įtakoja: "tai visuomenėje žmonės "įgyja" savo prisiminimus. Tai vyksta tokioje socialinėje aplinkoje, kuri prisimena, atpažįsta ir lokalizuoja visus atmintis". Jo nuomone, kolektyvinė atmintis yra socialinės galios funkcija, ir jos išraiškos kinta socialinėje aplinkoje, ku...

Atminties reprezentavimo strategijos teatre

Lietuvos teatras per dvi dešimtis nepriklausomybės metų perėjo tiek amnezijos, tiek kolektyvinių traumų rekonstrukcijos etapus. Šio atminties srityje. Tad neišvengiamai teatrinėje erdvėje atsispindėjo panaši atminties reprezentavimo strategija, kuri buvo vykdoma visos visuomenės mastu.

Šioje visuomenės požiūris į savo praeitį. Tad sovietmetis po truputį pradedamas įsisavinti, kaip neišbraukiama valstybinės ir individualios istorijos dalis. Šios visuomenės požiūris į savo praeitį. Tad sovietmetis po truputį pradedamas įsisavinti, kaip neišbraukiama valstybinės ir individualios istorijos dalis.

Pirmai grupei yra priskiriami spektakliai, kurie savo darbais, siekia reabilituoti visuomenę. Kitą - neutralią poziciją pateikia jaunoji režisierių karta, išsiskyrusi šališku žvilgsniu į praėjusį laiką, neužsiimant nei aukos, nei vykdytojo pozicijos. Šio reprezentavimo tendencijas taip pat atskleidžia spektakliai paremti poetine literatūros kalba. Nostalgiškos atminties formos nedrąsiai, bet vis po truputį atsiranda Lietuvos teatrinėje erdvėje.

Teatrinėje erdvėje daugiausiai pasitelkiamas antrasis šios atminties tipas, kuris pasireiškia per fragmentiškumą ir siurrealistinį vaizdavimo būdą. O pirmasis - sutinkamas performatyvioje veikloje, kuriai konstruoti pasitelkiamos teatrinės priemonės.

Šiai analizei pasitelktos įvairios priemonės: teoriniai šaltiniai; straipsniai analizuojantys tyrimo objektu pasirinktus spektaklius; bei audiovizualinė medžiaga.

Tyrimui labai svarbus lokalus socialinis kontekstas, jo tiriamas laikotarpis. Darbo nagrinėjamas laiko tarpas - tai Lietuvos socialinis bei kultūrinis kontekstas po šalies nepriklausomybės atgavimo. Šio kolektyvinės atminties reprezentacijos raida visuomenėje, ji lyginama su pagrindinėmis atminties teorijomis, taip pateikiant pagrindines viešosios kolektyvinės atminties strategijas socialinėje erdvėje.

Šio atminties sklaidos, yra analizuojamas teatras ir jo vystomos saviraiškos ir visuomenės reprezentavimo formos po nepriklausomybės atkūrimo iki šių dienų. Apibrėžiama kokios sovietinės atminties reprezentavimo strategijos laikosi patys menininkai. Aptariama, kaip teatras reflektuoja skaudžios trauminės atminties vaizdinius, kokias estetines ir menines priemones pasitelkia.

Kolektyvinė atmintis ir jos konstravimas - tapo neišvengiama žmonijos egzistencijos ir tapatumo dalimi. Tačiau platesnių studijų apie tai, kaip sovietmetis yra suvokiamas šiandieniniame kontekste, šiuolaikinėje, pakitusių vertybių visuomenėje (išskyrus pavienius straipsnius ar tyrimus), nėra daug.

Šiuo žingsniu, šis aspektas teminiu požiūriu karts nuo karto įsiterpia į Lietuvos teatro repertuarus. Šio atminties reprezentacijos sklaidos Lietuvos šiuolaikiniame teatre analizės. O didelis ir įvairus šios socialinės temos vartojimas, vertė konstruoti platų teorinį problemų lauką bei tyrinėti šio reiškinio skleidimosi ypatumus ne tik teatro mene, bet ir platesnėje kultūrinėje erdvėje.

Atminties sąvokos sklaidoje, nuo pat šios temos vystymo pradžios, atsirado daug skirtingų jos konstravimo, reikšmės ir formų teorinis išraiškų. Vykdomam tyrimui labai svarbus lokalus socialinis kontekstas, jo tiriamas laikotarpis. Darbo nagrinėjamas laiko tarpas - tai Lietuvos socialinis bei kultūrinis kontekstas po šalies nepriklausomybės atgavimo. Šio kolektyvinės atminties reprezentacijos raida visuomenėje, ji lyginama su pagrindinėmis atminties teorijomis, taip pateikiant pagrindines viešosios kolektyvinės atminties strategijas socialinėje erdvėje.

Atmintis yra labai svarbus visuomenės konstravimo ir vystymosi į priekį įrankis. Kultūra šiuo atveju tampa esmine prevencine ir terapine socialinės dvasios anemijos veikimo priemone ir sykiu - normalios dvasinės savistatos instrumentu. Kolektyvinė atmintis - tai istorinė atmintis, kurią formuoja pati bendruomenė.

Šiam terminui vystyti, teoriniu atspirties tašku, buvo pasitelktas Maurice Halbwachso veikalas "Socialiniai atminties rėmai" ("The Social Frameworks of Memory") bei pamatinės Émile Durkheimo tezės apie bendruomenės atmintį. Šias kolektyvinis atsiminimus variacijų amplitudę padėjo įsisavinti ir atskleisti kitų šios srities tyrinėtojų darbai, kurių svarbiausi būtų - Jano Assmanno straipsnis "Kolektyvinė atmintis ir kultūrinis identitetas" ("Collective Memory and Cultural Identity"), Paulo Connertono kūrinys "Kaip visuomenės atsimena" ("How Societies Remember"), Pierro Nora straipsnis "Tarp atminties ir istorijos: atminties vietos" ("Between memory and history: Les Lieux de memoire"), bei tokie sociologai, kaip James E. Youngo, Aleidos Assman, Davido Grosso, Jameso o Wertsch’o atlikti tyrimai ir išvestos kolektyvinės atminties konstrukcijos teorijos.

Šio tyrimo darbo teorijos pagrindą apie kolektyvinę trauminę atmintį sudaro autorius Jeffrey C. Alexanderio ir Neilo J. Smelserio knyga "Kultūrinė trauma ir kolektyvinis identitetas" ("Cultural trauma and collective identity"), taip pat yra pasitelkiami Pietro Sztompkos bei kitų socialinės kultūros tyrinėtojų teorijos ir pastebėjimai, randami daugelyje straipsnių.

Nostalgijos fenomenas aptariamas remiantis Svetlanos Boym knyga "Nostalgijos ateitis" ("The Future of Nostalgia") bei kitais šios autorės darbais. Lietuvos kolektyvinės atminties tyrimų, palyginti su užsienio praktika, nėra labai daug. Šio vaizdavimo fenomeną nagrinėjo lietuvių literatūros kontekste. Šiuos tyrimus papildo Linos Klusaitės bei kitų teatro kritikų straipsniai apie Lietuvių teatro raidą.

Sampratą apie teatrinės estetikos postmodernias ir modernias sklaidos tendencijas suteikė Jurgitos Staniškytės išleista monografija "Kaitos ženklai: šiuolaikinis Lietuvos teatras tarp modernizmo ir postmodernizmo".

Paskutiniajai grupei yra priskiriama audiovizualinė bei vaizdinė medžiaga - tai nagrinėjami spektakliai, jų ištraukos, nuotraukos ar video reportažų vizuali medžiaga. Šis procesas analizė, leidžia kritiškai įvertinti jų principus.

tags: #bulgakovas #zoikos #butas