Kas nutiktų Žemei, jei Saulė būtų toliau?

Hipotetiniai scenarijai visada domino tyrinėtojus ir žmones, nes verčia pažvelgti į tai, ką žinome, kitu kampu. Be to, tokie apmąstymai leidžia mokslininkams geriau suprasti milžinišką mūsų planetos mastą.

Žemė visą laiką sukasi kaip vilkelis, net jei mes to negalime pamatyti, paliesti, išgirsti ar pajausti. Taigi, kas nutiktų, jei Žemė staiga nustotų suktis?

Žemė visiškai apsisuka aplink savo ašį kas 23 valandas, 56 minutes ir 4,09053 sekundės. Tai reiškia, kad ties pusiauju ji juda maždaug 1770 km / h greičiu, o artėjant link ašigalių jos sukimosi greitis artėja link nulio.

Anot J. Zimbelmano, nuo Žemės paviršiaus atitrūkę įvairių objektų gabalai ir skeveldros imtų palengva suktis, Žemei ir jos likučiams toliau skriejant orbita aplink Saulę. Įsivaizduokite dangumi skriejantį meteoritą.

Nuolaužos, atsidūrusios tolimuose atmosferos sluoksniuose ir kosminėje erdvėje būtų sutrauktos atgal, o atsitrenkusios į Žemę išskirtų energiją. Anot J. Zimbelmano, nuolatinis šių fragmentų ir skeveldrų bombardavimas suskaldytų Žemės plutą, paversdamas ją „uolienų vandenynu“.

J. Zimbelmano teigimu, dėl šių procesų išgaruotų praktiškai visas Žemės paviršiuje esantis vanduo. Nors didžioji dalis šio išgarinto vandens būtų prarasta, dalis jo galbūt pakliūtų į naujai besiformuojančius mineralus, pavyzdžiui, oliviną.

Ties pusiauju žemės paviršius ir visa kas ant jo sukasi 465 m/s greičiu. Tačiau, pakilus į orą, žemė po mumis stovi vietoje. Nes mes iš inercijos irgi sukamės su Žeme.

Tad akimirksniu sustabdžius visus Žemės sukimosi aplink savo ašį procesus, įvyktų katastrofa. Žemei nustojus suktis, tai, kas nebuvo kaip reikiant pritvirtinta prie planetos paviršiaus (įskaitant ir mus visus), iš inercijos skrietų sau toliau.

Maždaug po 0,5 km per sekundę arba po 1 600 km/val. Rusijos link, t.y., rytų kryptimi. Įsivaizduokite, kad tame puskilometryje pasitaikys koks medis ar pastato siena... Na, ko gero nepasitaikys, nes inercija iš žemės be vargo išraus ir juos. Bet jei skrydžio trajektorijoje pasimaišys kokia uolinė siena...

Grįžkime prie akimirksniu įgyto kolosalaus greičio. 1 600 km/val. išskrieti į kosmosą nepakaktų, tam reiktų įsibėgėti iki maždaug 40 000 km/val. Vis dėlto mūsų kūnai tokioje situacijoje skrietų... 9,5 kalibro kulkos greičiu.

Atrodytų, visai neblogus išgyvenimo šansus turėtų turėti visai palei pat Žemės ašigalius atsidūrę žmonės. Bet netrukus visą Žemės rutulį (taip pat ir ašigalius) nusiaubtų beprecedentės galios vėjo gūsiai, švilpiantys atominės bombos sprogimo bangos greičiu.

Savaime suprantama, planetoje prasidėtų neregėtos galios pasaulinė superaudra. Šių oro gūsių trinties į sustojusios Žemės paviršių pakaktų kilti globaliems gaisrams.

Saulė sustotų viename dangaus taške. Ir para tada truktų ne 24 val., o 365 dienas.

Žemei nustojus suktis, išsijungtų ir Žemės magnetinis laukas. Nuogą planetą netruktų nutvilkyti mirtini jonizuotų dalelių srautai iš tos pačios Saulės. Ir iš atokesnių kosmoso kampelių.

Ramusis vandenynas visu baisumu mestųsi ant Andų grandinės ir, ko gero, be vargo ją perliptų, paskandindamas ir futbolu šiomis dienomis gyvenančią Pietų Ameriką, ir Šiaurės Ameriką. Panašias cunamio vandens procedūras Europai ir Afrikai, tikėtina, surengtų ir sūrusis Atlantas.

Beje, cunamio bangos po kurio laiko panašiu intensyvumu atslūgtų. Kitaip tariant, jų kelyje atsidūrę sausumos plotai būtų nuvelėti abiem kryptimis.

Tačiau cunamio bangų vanduo galiausiai pradėtų srūti ašigalių link, kur gravitacija dabar būtų stipresnė. Ir ten kuriam laikui pasiliktų. Tačiau prieš jam sugrįžtant į dalį ankstesnių pozicijų, ties pusiauju būtų sausa.

Beje, pati Žemė, kuri dabar yra šiek tiek suplota ir išsipūtusi ties pusiauju, virstu beveik idealios sferos formos rutuliu.

Visa tai nutiktų, jei Žemė nustotų suktis. Taip neatsitiks, bet... mūsų planetos sukimasis aplink savo ašį lėtėja.

Žemės sustojimas ties pusiauju būtų panašu į automobilį, kuriam važiuojant 1670 kilometrų per valandą greičiu, staiga būtų nuspausti stabdžiai. Jei būsite pastate, kai planeta sustos, greičiausiai būsite rėšitės į artimiausią rytinę sieną ir patirsite gravitacinį pagreitį, 47 kartus didesnį už Žemės gravitacinį pagreitį.

Mūsų planeta paprastai lėtėja pati. Per pastarąjį šimtmetį vidutinė dienos trukmė jau pailgėjo 1,7 milisekundės.

Tačiau kintantis šios žvaigždės aktyvumas Žemei ir jos gyventojams gali pridaryti žalos. Apie tai portalui Delfi papasakojo Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto astrofizikė dr. Renata Minkeviciūtė.

Remiantis naujausiais mokslininkų skaičiavimais, Saulės aktyvumo periodo pikas gali prasidėti anksčiau nei tikėtasi. Iš pradžių buvo prognozuojama, kad aktyvumo pikas bus pasiektas 2025 metų liepos mėnesį, tačiau dabar ekspertai teigia, kad tai gali įvykti ir 2024 metų viduryje arba pabaigoje.

Pasak dr. Renatos Minkevičiūtės, įtaką Žemei, vis dėlto, daro ne Saulės dėmės, kurios susijusios su Saulės magnetiniu aktyvumu, o įvairūs galingi reiškiniai, tokie kaip žybsniai ar plazmos pliūpsniai.

Nors Žemė yra apsaugota magnetinio lauko, ciklo aktyvumo metu mūsų planetą gali paveikti galingiausi procesai Saulėje.

Kas nutiktų, jei Žemė šio sunkiai suvokiamo greičio netektų? Viskas labai paprasta ir dėsninga - ji imtų kristi tiesiai į Saulę. Ar ilgai?

Matematinius skaičiavimus praleisime ir pateiksime atsakymą: Žemė į Saulę kristų 64,5 paros. Tiesa, nei žmogus, nei joks kitas gyvas padaras iki paskutinės kritimo dienos neištvertų.

Kristi Žemė pradėtų labai lėtai, tačiau kuo toliau, tuo labiau kritimo greitis didėtų. Po 6 dienų oro temperatūra Žemės paviršiuje pakiltų maždaug 0,8°C.

35-ą kritimo į Saulę parą Žemėje taip karšta, kad neištveria ir karščiui vienas atspariausių sausumos gyvūnų - sidabrinė Sacharos skruzdėlė (Cataglyphis bombycina). Jos sugeba gyventi +53,6°C temperatūroje.

47 dieną Žemė išskriejo iš gyvybės zona vadinamos Auksaplaukės juostos aplink Saulę. Joje teoriškai nei per karšta, nei per šalta skystam vandeniui, taigi ir gyvybei. Temperatūra Žemėje siekia jau +103°C.

Jei jau taip atsitiktų, kad visiškai žemės sukimasis apie ašį sustotų, mėnulio sukeliami potvyniai ir atoslūgiai po truputį suktų žemę, aišku labai lėtai. Po keleto ar keliasdešimt milijonų metų žemės apsisukimo periodas taptų panašus į mėnulio apsisukimo aplink žemę periodui.

Jei Žemė būtų visą laiką atsisukusi į saulę viena puse, kaip mėnulis į žemę, viena pusė žemės pradėtų degt, kita sušaltų, o pusiaukelėje tarp šalto ir karšto būtų mūsų rojus kur gyventų visi kas gyvena.

Na, jeigu sustotų sukimasis aplink savo ašį, tai nebūtų visąlaiką vienoj pusėj saulė, kuri viską išdegintų, o kitoje tamsa ir ledynas, nes žemė dar sukasi aplink saulę, todėl diena truktų metus.

Žemei nustojus suktis, išsijungtų ir Žemės magnetinis laukas. Nuogą planetą netruktų nutvilkyti mirtini jonizuotų dalelių srautai iš tos pačios Saulės. Ir iš atokesnių kosmoso kampelių.

Saulės sistema gali būti daug trapesnė, nei iki šiol manyta. Šią grėsmingą žinią paskelbė žurnalas „New Scientist“, remdamasis naujais modeliavimais.

Mokslininkų skaičiavimai atskleidžia, jog esant išoriniam trikdžiui, pavyzdžiui, žvaigždės artėjimui, galimų nelaimių scenarijai tampa realesni ir net greitesni nei buvo manyta.

Pasak tyrimo, Žemė taip pat gali tapti šio domino efekto auka. Net ir menkas orbitos pokytis gali išprovokuoti katastrofiškus klimato svyravimus, kurie per trumpą laiką paverstų mūsų planetą netinkama gyvybei.

Mokslininkai pripažįsta, kad vis dar mažai tikėtina, kad artimiausiu metu (kosminiu mastu) prie mūsų sistemą priartės tokia žvaigždė, kuri sukeltų chaosą. Tačiau tikimybė išaugo, nuo 1 iki maždaug 1,5 proc. Ir tai jau nebeignoruotinas skaičius.

Tai priminimas, kad mūsų kosminė kaimynystė - gyva, judri ir nenuspėjama. Visata kinta, žvaigždės migruoja, o Saulės sistema nėra uždara ir nepažeidžiama struktūra. Kiekvienas netikėtas praskridimas gali sukelti rimtus padarinius, net jei tai nutiks tik po milijardų metų.

Taip nenutiks. Bent jau dar keletą milijardų metų. Per tą laiką Saulė švies, šildys, paskui - smarkiai išsipūs, pasiglemš artimiausias planetas (tarp jų - ir Žemę), tuomet susitrauks ir mirs.

Tą akimirką, kai pradingtų Saulė, apie jos dingimą nieko nežinotume - ją ir toliau regėtume danguje. Tiesa, nebeilgai. Dar 8 minutes ir 20 sekundžių. Nes per jas Žemę šviesos greičiu pasiektų paskutiniai dingusio šviesulio pasiųsti spinduliai.

Saulės trauka, kaip ir spinduliai, Žemę veiktų taip pat dar apie 8 minutes. Tad tą pačią akimirką, kai pamatytume, kad Saulės staiga nebeliko, prapultų ir Saulės gravitacija.

Ką tai reiškia? Ogi atsitiktų labai neįprastas dalykas: Žemė pradėtų skrieti nebe apskrita orbita, o tiese.

Kol Žemės gyventojų sąmonėmis ristųsi išgąsčio ir panikos bangos dėl dingusios Saulės, pakėlę akis į dangų tebematytume kitas Saulės sistemos planetas, skriejančias taip, tarsi nieko nebūtų nutikę.

Be Saulės ir Mėnulio šviesos, vienintelis šviesos šaltinis Žemėje būtų iš visatos atskriejanti šviesa.

Nereikėtų pamiršti, kad elektrą ir degalus kurį laiką dar būtų galima naudoti. Tad miestus galėtų apšviesti žmogaus sukurtų įrengimų šviesa. Kaip eilinę naktį. Skirtumas tik tas, kad naktis būtų absoliučiai visur - kiekviename Žemės kampelyje.

Fotosintezės Žemėje, galima sakyti, neliktų visiškai (išskyrus kambarinius augalus, bet lyginant su viso pasaulio augmenija jie sudaro niekinę dalį). Pasirodo, 99,9 proc. produktyvumo Žemėje atlieka fotosintezė.

Kur kas liūdnesnė lemtis ištiktų augaliją. Be Saulės daugelis augalų išmirtų labai greitai - per keletą dienų ar savaičių. Išskyrus didžiuosius augalus (aukštuosius medžius): jie savyje turėtų sukaupę pakankamai cukrų, kad galėtų egzistuoti dar ne vienerius metus.

Šaltis sukaustytų medžių kamienuose vykstančią medžiagų apykaitą, ir medžiai žūtų iš bado. Dabar, kai turime Saulę, vidutinė oro temperatūra Žemės paviršiuje (sudėjus karščiausias ir šalčiausias planetos vietas) yra apie +14°C.

Baigiantis pirmai savaitei be Saulės, vidutinė oro temperatūra Žemės paviršiuje būtų jau tik 0°C.

Pirmas savaites, regis, lyg ir galėtume ištverti. Tačiau baigiantis pirmiesiems metams be Saulės, vidutinė oro temperatūra siektų jau -73°C.

Tad galima teigti, kad visą gyvybę Žemėje (įskaitant ir mus, žmones) palaiko nežemiška energija. Tos nežemiškos energijos šaltinis yra Saulė.

Penktadalis šios šilumos atsiranda dėl milžiniško slėgio, kuris išlydo uolienas. Likusius 80 proc. šios šilumos generuoja Žemės gelmėse yrantys radioaktyvūs elementai.

Apibendrinant, Žemės branduolyje tvyro neįsivaizduojamas 5000°C karščio pragaras. Tad turint galimybę įsikurti prie kurio nors iš tų geoterminės energijos taškų (arba galbūt gyvenvietes įkūrus po žeme, aprūpinant jas branduolinių jėgainių energija), išgyventi teoriškai įmanoma.

O po Saulės dingimo praėjus 10-20 metų Žemėje taptų… šlapia. Praėjus metams ar trejiems po Saulės dingimo užšaltų Žemės vandenynai.

Tačiau ledo tankis yra mažesnis už skysto vandens tankį. Tai reiškia, kad ledas plūduriuoja. Be to, ledas yra gana nebloga termoizoliacinė medžiaga. Tad Žemėje skysto vandens (po ledu) galėtų likti milijardus metų po Saulės išnykimo.

Užšalusių vandenynų gelmėse ir toliau turėtų gyventi ekstemofilai - su Saule ar be jos. Jie energiją gaminasi ne fotosintezės, o chemosintezės būdu, konvertuodami dugne esančią geoterminės kilmės šilumą, sierą ir metaną į energiją, kurios jiems reikia.

Tokios ekosistemos ir jas sudarantys gyviai galėtų gyvuoti ir nelikus Saulės. Jie gyventų kaip gyvenę net ir niekada nesužinoję, kad Saulės nebėra ir net nežinodami, kad Saulė kažkada egzistavo.

Neįtikėtina, tačiau lediniu kosmosu skriejančioje Žemėje - be Saulės šviesos ir šilumos - gyvybė galėtų toliau gyvuoti. Žemė nevirstų sušalusiu negyvu akmeniu ar nuobodžia gyvybės sėkla.

Žemė iš kosmoso

Jei Saulė pradingtų, erdvėlaivis Žemė į kosmoso platybes tiesia trajektorija iškeliautų 108 tūkst. km/val. (apie 30 km/s) greičiu. Po milijardo metų toks erdvėlaivis būtų įveikęs 900 kvadrilijonų kilometrų arba 100 tūkst. šviesmečių.

Toks erdvėlaivis gali pakliūti ir į kurios nors žvaigždės gravitacinį lauką bei pradėtų skrieti aplink ją orbita. O erdvėlaivio triumuose - gyvi ekstremofilai. Kurie galbūt būtų naujos gyvybės epochos Žemėje pradžia.

Kodėl toks reiškinys apskritai įvyksta? Nors, ko gero, galbūt dar svarbiau - kodėl Žemėje tai dar neįvyko?

Kai buvo atrasta Zarminos egzoplaneta (tuomet darbinis jos pavadinimas buvo Gliese 581g), žmonija nudžiugo - planeta aplink gimtąją žvaigždę sukasi vadinamojoje „gyvybės zonoje“, kurioje temperatūra palanki tam, kad vanduo būtų skysto būvio.

Deja, Žemės gyventojų optimizmas netrukus gerokai priblėso, mat paaiškėjo, kad Zarmina yra pasaulis, kurio vienas šonas nuolatos atgręžtas į gimtąją žvaigždę. Sudėtingesnės formos gyvybės šansus tokia informacija numarino beveik akimoju.

Kai planeta sukasi aplink žvaigždę, ją traukia žvaigždės gravitacija. Skirtingi planetos šonai žvaigždės traukos yra veikiami skirtingu intensyvumu. Arčiausiai žvaigždės esantis šonas patiria nesmarkiai, tačiau apčiuopiamai didesnę žvaigždės gravitaciją.

Tai deformuoja planetą - iš rutulio ji virsta elipsoidu. Kad taip nutiktų, vandens planetoje gali ir nebūti.

Žinoma, tokia deformacija ties pusiauju susidaro ne akimirksniu. Tam reikia laiko. Tačiau nereikia pamiršti, kad ties pusiauju Saulės link labiau tempiama planeta dar ir juda.

Iš pradžių planeta juda dviem skirtingais būdais: aplink savo ašį (kaip ir Žemė - todėl mūsų planetoje būna diena ir naktis) ir aplink žvaigždę. Abu šie judėjimai sinchronizuojasi retai, todėl planetos sukimasis aplink savo ašį, pavyzdžiui, gerokai spartesnis už sukimąsi aplink žvaigždę.

Bėda slypi štai kur: kuo išsipūtimas arčiau žvaigždės, tuo labiau žvaigždės gravitacija stabdo planetos sukimąsi aplink savo ašį. Tai nereiškia, kad planeta tą akimirką ima ir sustingsta amžiams vienu šonu į saulę.

Tačiau jos sukimosi sistema išderinama - tiksliau, suderinama taip, kad planeta žingsneliu priartėja prie „stagnacijos“ pozicijos. Ir taip lašas po lašo...

Netolygumai tokioje pozicijoje atsidūrusios planetos paviršiuje yra daugiau nei akivaizdūs. Viena planetos pusė nuolat kepinama saulės, kita - nuolat šąla. Vienoje pusėje vanduo virsta garais, kitoje - ledu.

Jei mūsų atmosfera pastoviai netektų saulės šilumos, pirmiausia ji sutankėtų, o paskui kondensuotųsi į skystį, paskui - į ledą. Nors galima abejoti galimybe, jog tamsiojoje planetos pusėje viskas galiausiai įgis kietą pavidalą, vis tik kondensavimosi procesai tamsiojoje pusėje sukurtų savotišką vakuumo situaciją, kurioje į tamsiąją pusę būtų traukiamas karštas besisklaidantis oras iš šviesiosios pusės.

Priklausomai nuo saulės apšviestumo, uolų ir grunto erozija planetoje vyksta nevienodai. Tamsioji pusė išsilaiko gana neblogai, tačiau šviesioji pusė (likusi be vandenynų) nuolatos kepinama saulės ir gremžiama vėjų. Natūralu, kad šviesioji pusė irs intensyviau. Uolos toje pusėje laikui bėgant virs smėliu.

Jei gyvybės tokioje terpėje ir būtų, tai nebent kažkur labai giliai.

Planetų atveju sukimosi „stagnacijos“ grėsmė priklauso nuo tokių veiksnių kaip orbitos distancija, abiejų kūnų masės ir orbita skriejančio objekto „tįsumas“.

Įprastai, kuo arčiau žvaigždės planeta, tuo didesnė tikimybė, kad ji „įstrigs“ vienu šonu į žvaigždę. Tolimesniems kūnams tokia grėsmė mažesnė, nes juos žvaigždės gravitacija veikia silpniau, tad ir tas elipsinis „pūpsnis“ būna mažesnis.

Kai kurie nervingesni mokslininkai mano, kad Žemė kažkada taip pat turėtų pakliūti į tokius spąstus, tačiau panašu, kad mūsų planetai tokia lemtis negresia. O jei ir gresia, tai vienas Žemės šonas nuolat atgręžtas būtų ne į Saulę.

Tuomet į ką? Ogi į Mėnulį, kuris tuose spąstuose jau atsidūręs. Tą lėtėjimą nulemia daug faktorių.

Pavyzdžiui, reikia nepamiršti, kad Žemė ir toliau stabiliai lėtės, ir kad Mėnulis nuo Žemės vis tolsta. Taip pat klausimas, ar Saulė nepraris Žemės ir Mėnulio, kai virs raudonąja milžine.

Tačiau vieną dieną Žemė turėtų „įstrigti“ viena puse į Mėnulį.

tags: #kas #nutiktu #zemei #jeigu #saule #butu