Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) režisierius Gintaras Varnas pristatė Tadeuszo Różewicziaus pjesę „Kartoteka“. Tiesa, Tadeuszo Róźewicziaus pavardė mažai girdėta Lietuvos publikai.
Yra išverstos dvi jo poezijos rinktinės, tačiau teatre jis beveik nežinomas, nors iš tiesų yra vienas svarbiausių, didžiausių dramaturgų greta Sławomiro Mrożeko ir kitų pokario lenkų modernistų kartos atstovų. Lenkijoje Róźewicziaus pjesės statomos labai dažnai, ypač „Kartoteka“, kuri gyva įvairiose scenose iki šiol.
Pjesės autorius yra vienas iš svarbiausių Rytų (Centrinės) Europos XX amžiaus dramaturgų, tokių kaip Witoldas Gombrowiczius, Sławomiras Mrożekas, Czesławas Miłoszas ar Václavas Havelas, plėtojantis šiam regionui savitą teatrinę raišką ir temas.
Apie pjesės aktualumą, absurdo dramaturgijos plėtojimą teatro scenoje - pokalbyje su režisieriumi G. Varnu.
Witold Gombrowicz
Kodėl „Kartoteka“ aktuali šiandien?
Kodėl ją statau? Mes gyvename keistu laiku - tarsi tarp dviejų ribų, kurias nubrėžia karai. Daugiau nei prieš septyniasdešimt metų baigėsi Antrasis pasaulinis karas, kuris ir įkvėpė „Kartoteką“.
Skaudi ir ryški pjesės herojaus patirtis, karo trauma yra viena svarbiausių šio kūrinio temų. Šiuo metu gyvename naujų karų fone - Rusijos karo Ukrainoje, karo Artimuosiuose Rytuose, kurie gali išplisti iki Trečiojo pasaulinio.
Róźewicziaus pjesė yra žmogaus kelionė į save, permąstant gyvenimą, kurį sudaro atskiri puslapiai - prisiminimai, sapnai, vizijos, toks failų rinkinys - kartoteka. Herojus jaučiasi atsidūręs kryžkelėje. Jis pasyvus, sulindęs į savo kiautą, gulinėjantis lovoje.
Tebejaučia ano karo traumas, ir kiekvienas sprogimas jam sukelia galimo karo baimę. Netgi klausia: „Vėl karas?“. Tai žmogaus ne herojaus, antikovotojo situacija po karo ir tarp karų. Nujaučiu, kad po šio karo tokių „Kartotekų“ bus ir ne viena.
Yra daug atpažįstamų dalykų, santykių su jo gyvenimo žmonėmis, kurie sugrįžta gyvi ar mirę. Teatre ne visada išsitrina toji riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų.
Greta pjesėje plėtojama ir teatro tema. Pavyzdžiui, yra antikinis choras, labai susirūpinęs tuo, kas vyksta scenoje. Ir pats pjesės veiksmas iš tiesų vyksta teatro scenoje, herojaus kambarys yra teatro scenoje.
Žanras ir stilistika
Kaip jūs nusakytumėte Róźewicziaus pjesės žanrą ar stilistiką? Ko žiūrovai gali tikėtis?
Stilistiškai Róźewiczius, kaip ir kiti jo kartos lenkų rašytojai, yra absurdo teatro pasekėjai, Eugène‘o Ionesco, Samuelio Becketto mokiniai. O įvardyti pjesės žanrą sunku. Ar tai tragikomedija? Sunku pasakyti.
Yra labai juokingų scenų. Pjesė parašyta gana šiuolaikiškai: scenos gali būti keičiamos vietomis, arba nurodoma tik tema, kuria reikia kalbėti, taigi tam tikra prasme tai pjesė „pasidaryk pats“, nes gali susikonstruoti kokią nori jos versiją.
Mūsų versija - tragikomiška, komiška, kartais groteskiška. Svarbu paminėti, kad pjesėje nėra realizmo, tradicinio siužeto, greičiau tai - scenų koliažas, ir visos jos kyla herojaus galvoje kaip prisiminimas, kaip sapnas, mintis.
Vienas pagrindinių spektaklio konfliktų - tai neatitikimas tarp norimo ir esamo teatro, ironija apie dabartinį teatrą ir apie žmogaus būvį dabar. Tas žmogaus būvis nėra nei herojiškas, nei linksmas, nei optimistinis. Jis chaotiškas, pasimetęs realybėje, istorijoje, o jo ateitis miglota.
Samuel Beckett
Avangardo paveldas ir Róźewicziaus vieta jame
Spėju, kad spektaklis bus dar vienas jūsų kūrinys, kur tyrinėjate teatrinį modernizmo paveldą. Esate statęs tokius avangardo autorius kaip Guillaume’ą Apollinair’ą, Luigi Pirandelą, Roger Vitracą, Federico Garcíą Lorcą. „Kartotekoje“ grįžtama prie absurdo teatro.
Kuo jums svarbus avangardo paveldas ir kokia vieta čia tenka Róźewicziaus pjesei?
Pradėkime nuo to, kad visi tie XX amžiaus pradžios avangardo judėjimai, visi -izmai, galbūt išskyrus siurreralizmą, buvo labai trumpalaikiai, tačiau, žvelgiant iš mūsų perspektyvos, jau yra tapę klasika. Man svarbiausia - avangardistų pastangos sukurti naują pasaulį, savotišką meninę utopiją.
Po Antrojo pasaulinio karo vyko vėl nauji sąmonės lūžiai, pavyzdžiui, netgi buvo paneigta veiksmo scenoje būtinybė. Nors absurdo sąvoką įvedė Albert‘as Camus 1942 metais, jo paties pjesės nelaikomos absurdo dramomis, nes jos konvencionalios, - laikosi klasikinės dramos dėsnių.
Róźewiczius buvo labai paveiktas Becketto, kuris paminimas ir „Kartotekoje“ - Choras pjesėje sako, kad net Becketto pjesėse kas nors vyksta, o tu čia guli. Tam tikra prasme Rózewiczius netgi pralenkia Beckettą savo herojaus visišku anemiškumu.
Pjesės veiksmas šiaip ar taip vyksta herojaus galvoje, ir čia jis netgi hiperaktyvus. Nepamirškime, kad dar vienas svarbus pjesės kontekstas yra tarpukario lenkų avangardas, pavyzdžiui, Gombroviczius, kuris labai svarbus autoriui ir taip pat yra įtrauktas į pjesės tekstą.
Róźewiczius kartu yra ir absurdistas, ir lyrikas. Jis pirmiausia buvo poetas, o tik po to dramaturgas. Tas derinys man labai patinka. Jam būdinga jautri, žmogiška gaida, humanizmas, ko visai neturi, pavyzdžiui, Ionesco.
Pjesė nėra tamsi, baigiasi daugtaškiu. Aš tikiuosi, kad spektaklį suprasti bus galima labai įvairiai, - kas norės, čia ras dramą, kas norės - absurdo puokštę. Žiūrovai galės atrasti prasmes spręsdami scenos kaitų rebusą.
Dvi „Kartotekos“ versijos
Pakalbėkime apie dvi skirtingas dramos „Kartoteka“ versijas: senesnę ir naujesnę. Pirmoji „Kartoteka“ buvo sukurta 1959 metais, pastatyta 1960-aisiais, o antroji - 1992-aisiais.
Taigi antroji pjesės versija turi labai aiškią socialinės, politinės kritikos kryptį. Autorius čia elgiasi visiškai laisvai ir daro, ką nori, - pavyzdžiui, supykęs ant Lenkijos seimo, pridėjo pjesės tekste kelis puslapius apie seimą ir kt.
Taip pat naujojoje versijoje siūloma dar radikaliau griauti ne tik dramos, bet ir teatro kanonus. Pavyzdžiui, autorius siūlo pabaigoje skaityti žiūrovams paskaitą apie alų, kol jie išeis iš salės. Tai visiškas radikalizmas.
O Helos teismo scenoje siūlo pusvalandį skaityti Witoldo Gombrowicziaus romano „Ferdydurkė“ ištrauką! Taigi, antroji versija yra labiau autorinė, Róźewiczius nė nesiūlo kitiems jos statyti, ne viskas netgi yra užrašyta ir išliko tik spektaklio įraše.