Lyrika – atskiras dvasios žemynas

Jei ryžtamės kalbėti apie išskirtinesnę, ryškesnę lyrinę kūrybą, reikia bent suaktyvinti lyrikos suvokimą. Mąstymas apie lyriką yra ir grįžimas prie jos pradžių, prie jos vaizdinių ir suvokinių, bandant atnaujinti ir tai, kas jau sakyta. Apie lyriką - tokia yra dažniausia kalbėjimo apie lyriką formulė, atskirai svarbi poetams. Kuo mažiau žodžių, kuo tiesiau eiti prie reiškinio, nepaklūstančio tiesinei logikai.

Pretekstas grįžti prie lyrikos yra Liūnė Sutema, tolimoji, kuri yra ir labai arti. Yra per Šatrijos Raganą, Salomėją Nėrį, Vytautą Mačernį, Alfonsą Nyką-Niliūną, Janiną Degutytę. Lyrikai yra kituose ir kiti yra juose, net ir tada, kai nei seka, nei ką kartoja. Nėra kito tokio dvasios žemyno (jei ir tik salos), kuris turėtų tokią laisvą ir tokią būtiną konstituciją: būti kartu ir būti atskirai, individualiuoju kodu.

Lyrika iš to, kas yra ir ko nėra. Pasirodo ir čia pat nyksta, bet spėja kažką pagauti kalbos tinklu, sulaikyti. Bet kiek sueiliuotų knygų, kuriose tos lyrinės efemerijos nėra, o staiga ar bent netikėtai ji blyksteli prozoje ar filosofijoje. Ką jau kalbėti apie muziką, ypač apie gerą vokalą, kur siela visad randa savo atskirų galimybių. Lyrika ženklina atskirą balsą, būties kalbinį individualumą. Liūnės Sutemos „Aš esu“ („Tebūnie tarytum pasakoj“), vos palytėtas tariamybės „Jei esu…“, yra atskiros būties ir atskiros abejonės ženklas. Švytuoklė: esu ir nesu, bet ir kažkas tarpiška, efemeriška (šešėliška), sąlygiška: jei…

Lyrikos sąlygos ir ribos

Įžengti į lyriką reiškia ir pajusti jos sąlygas bei tarsi užbrėžiamas ribas. Kartu ir būties ribas: esi ir nebūsi. Ir tą tarpą, kuriame gerai temperuotos (pagal Johanną Sebastianą Bachą, universalųjį muzikos ženklą) kalbos būdu pabudinama ir prakalbinama amžinybė. Lyrikoje kalba veikia ir kaip muzika. Liūnė Sutema stiprina suvokimą, kad lyrika yra atskiras dvasinis žemynas. Ne tik literatūros rūšis. Už to, ką apima lyrikos „rūšiavimai“, lieka neapimama sielos teritorija.

Lyrika radosi ryškėjant žmogaus substanciniam individualumui, formuojantis atskiriesiems sielos vaizdiniams. Pirmasis apie sielą prabilo Aristotelis. Pirmieji Europos lyrikai - antikoje. Viena lyrikos viršūnių - Sapfo, jos kūrybai jau daugiau nei du tūkstančiai šeši šimtai metų. Išliko tik jos eilėraščių fragmentai. Nuostabą kelia tai, kad ir po tūkstantmečių Sapfo kūryba atpažįstama kaip lyrika, sutelkta į individo savistabą, į dvasinę savityrą, į asmeninės visatos kontūrų žymėjimą. Tirti lyriką, vadinasi, tirti asmeninę visatą, jos dvasines formas, kalbinius pavidalus. Atskirajame lyrikos žemyne įsigyvena, išsilaiko tik asmeninės visatos suverenai, atskirieji. Personos, atskirų kaukių ir atskirų balsų. Liūnės Sutemos, vienos savitųjų lyrikių, liepa, devyniasdešimt penktoji; po metų - ir J. Degutytės. Liepos seserys, susitikusios tik eilėraščiuose. Čia pat ir S. Nėries šimtas dvidešimt metų.

Lyrikos orbitoje

Yra Sapfo poetinė orbita. Yra Annos Achmatovos. Yra ir S. Nėries. Savo priklausymą S. Nėries orbitai stipriai juto ir Liūnė Sutema, kartu prisitraukdama ir J. Degutytę, iš stipriojo jos laiko, iš „Šiaurės vasarų“: „Degutytės poezija yra absoliučiai asmeninė, su nieku nesurišta, tik su pačia savimi…“1. Gali būti toks lyrikos apibūdinimas: absoliučiai asmeninė; poetas - asmeninės visatos suverenas.

Stiprūs lyrikai tarsi gauna ženklus, savo tapatybės patvirtinimus. „Aš esu lyrikė“, - 1936 metais, jau artėdama į savo kūrybos viršukalnę, dienoraštyje įrašo S. Nėris. Ir Vytautas Kubilius iš esmės šia fraze dar 1968 metais išleistoje studijoje2 paremia poetės tyrimą. Grįžta į lyrikos pradžią, nes kito kelio, kuriuo galima būtų prieiti prie S. Nėries kūrybos, tiesiog nėra. Ištaria svarbius žodžius, kad lyrizmas (tad ir lyrika) „gimsta kas kartą iš naujo“, kad lyriką formuoja „gyvoji žmogaus prigimtis, jo vidinė būsena ir dvasinis patyrimas“, kad lyrizmas neturi taisyklių, nesileidžia apibrėžiamas. Vadinasi, nepavaldus ir metodui, tad ir socialistiniam realizmui. Patikinimas, kuris buvo svarbus ir dar tik į literatūrą ateinantiems, kad ir tamsios ideologinės priespaudos metu iš lyrikos sklinda dvasią persmelkianti laisvė. S. Nėris jau buvo pasiekusi savo kūrybos pilnį, savo dvasinę tapatybę. Galėjo kalbėtis su savo Mūza, vidine galia ar balsu, sakančiu, netgi diktuojančiu, žodžius ir melodijas. „Sugrįžtu į tave, mano mūza baltoji, / Sugrįžtu…“ („Sugrįžtu“).

Didžioji Liūnės Sutemos poezijos rinktinė, su Nacionalinės kultūros ir meno premijos ženklu ir lakonišku pavadinimu: „Sugrįžau“ (2009). Žodžiais, kalba, eilėraščiais įvykdoma tai, kas kitaip nebuvo lemta. Stipri turi būti kūrybos energija, kuri geismą realiai sugrįžti įtikinamai ištartų kaip poetinį sugrįžimą. Rinktinė be palydimojo žodžio, tokia tikriausiai buvo pačios poetės valia. Neapkrauti, neapvelti eilėraščių kitų žodžiais. Palikti jų erdvę gryną. Ant aplanko trumpas pačios autorės pasisakymas.

Perspėjantis: „Mano kūrybos procesas nenusakomas.“ Bet ir bandymas paaiškinti: „Aš tarsi girdžiu man sakomus žodžius, tada galvoju, nešioju juos savyje. Neskubu tuojau atsisėsti ir užrašyti… Vaikštau ir žodžiai bręsta viduje. Vėliau atsiranda tokia nuotaika ir tada man nesvarbu - ar naktis, ar diena, ar vidudienis, net kartais vairuojant mašiną užeina noras rašyti. <…> Kažkas pasako iš vidaus, kad turiu rašyti. Knygos gimė lengvai. Juk ir muzika, ir gamta sukrauna į tave viską… ir viskas darbuojasi tavyje. Tai gali būti įvadas į Liūnės Sutemos būsenas, atsiveriančias kūrybai. Kaip būsena pasirodo, kaip ieškoma kalbos apie ją pranešti, pasakyti. Tarsi iš kažkur išgirstami žodžiai, kurie sakomi man. Negalima tiksliai išgirsti to, kas sakoma ne man. Iš tiesų - pasaulis yra taip, kaip jis yra man, kaip esu su juo susaistyta.

Kita erdvė, - kaip galiausiai ištars Czesławas Miłoszas, nukeldamas, transcenduodamas. Liūnės Sutemos judesys labiau retranscendentinis - į save, savyje. Lyg savyje (tavyje), viduje, būtų kažkokia vieta; vieta viskam sukrauti, nešiotis tai, kas ypatinga, atskira. Dėl tos atsiveriančios ar bent prasiveriančios erdvės negalima gyventi ramiai, „kaip kiti žmonės…“ Jutimas, kad „viskas darbuojasi tavyje“, kad lyg savaime viskas, be vargo, tik užrašyti. Ramiai, su meile, - papildytų Donaldas Kajokas. O Nijolė Miliauskaitė ataidėtų lyg ir iš toliau, bet Liūnei Sutemai artima tonacija: „Giliai giliai manyje, kažkur pačiame mano esybės dugne, yra kažkas, kas visados budi ir viską stebi, viską atsimena, viską žino. Renka po kruopelytę įspūdžius, vaizdus, garsus ir spalvas, krauna tamsiame lobyne ir palieka ten fermentuotis, keistis, transformuotis. Prireikus - atneša kartais ir į eilėraštį. Nesikišu į tai, tiesiog esu <…>“ („Ruduo ir mano poezija“)3. Vieta - giliai giliai manyje.

Lyrinė būsena

Tai lyrinės būsenos, susitelkimo, pajutimo, kad jau, vieta. Transcendencijos (nutolimo) ir retranscendencijos (artėjimo į save, susitelkimo savyje) tvinksnis. Lyrinis balsas - kreipimasis į save ar į tave (tai tik gramatika), kaip į kažką kitą. Kitas nesutampa su tuo, kuris kalba, kreipiasi, galiausiai užrašo. Kitas yra ir kitas manyje, mano artimiausias pokalbininkas, išgirstamas tik tyloje. Lyrika daugiausia žino apie tylą, ją patiria įsiklausymu, kūrybiškai aktyvia būsena. Iš vietos viduje, kur tarsi įsikūręs kažkas, randasi kitų peržengimų ir įžengimų galimybės - į gamtą, daiktus. Tropai, ypač metaforos, formuojasi iš įžengimų ir peržengimų, iš vietos viduje plėtimosi, gilėjimo. Metafora reiškia didžiausią vidinės kalbos suintensyvėjimą, perkėlimo (net permetimo) galios radimąsi.

Lyrikės balsai

Lyrikių balsai. Lyrikių liudijimai: tarsi girdimi žodžiai, kurie ilgai bręsta viduje, „darbuojasi tavyje“, kažkas pasako, kad reikia juos užrašyti; giliai, „pačiame mano esybės dugne yra kažkas, kas visados budi“, renka įspūdžius, garsus ir spalvas. Neįmanoma į tai, kas vyksta giliai, viduje, kaip nors įsikišti, paspartinti, pakeisti. Koks nors veikimas „pagal programą“ keičia tik paviršių, ir tai gerai matyti ideologinės prievartos eilėraščiuose, parašytuose stiprių lyrikų: S. Nėries, Vinco Mykolaičio-Putino. Gilieji lyrikos klodai lieka nepaliesti. Silpni poetai neturi savyje to paslaptingo „kažko“: juk ir Liūnė Sutema, ir N. Miliauskaitė kartoja tą patį: „kažkas pasako iš vidaus“, „yra kažkas, kas visados budi“.

Atkaklioji Liūnės Sutemos manifestacija: „Nieko neatiduosiu - / užsiginsiu, kad turiu. / Savyje išnešiosiu“ („Nieko neatiduosiu“). Ir lyrikių liudijimai apie kūrybinį procesą, jo vidujiškumą sugrąžina prie lyrikos atskirybės. Lyrikos tik kaip literatūros rūšies (vienos iš trijų, greta epo ir dramos) supratimas šios atskirybės neatveria ir neišsemia. Skiriami tik formalieji požymiai, neapimama tai, kas sunkiai nusakoma, kas yra „kažkas“ arba „niekas“, bet kartu ir „viskas“: persona (budėtojas, stebėtojas, liūdėtojas, šypsotojas, sapnuotojas, žodžių ir būsenų rinkėjas, rankos vedžiotojas).

Būties šaknys

Lyrika kyla iš pačių žmogaus būties šaknų, iš galėjimo patirti didžiausią džiaugsmą ir giliausią liūdesį, žinojimą, kad esi mirtingas, kad visa apleisi, paliksi. Bet patiri ir amžinybės akimirkas. Kiekvienos tautos žodžiai tarsi jūros akmenėliai ilgai gludinami, šlifuojami, kol kažkieno sielos būsenoje pagaliau virsta ritminėmis, intonacinėmis dermėmis. Liaudies kūryba tik pramina taką, lyrinis balsas yra atskiras, individualus, vienkartinis. S. Nėris: „Nušviesk ilgai, saulele, / Gyvenimą mūs gražų! - / Paskui naktis akloji / Ties jūra nusileis…“ („Saulės kelias“). Lemtis - „paskui naktis akloji…“ Vos vos, tik krypsnis: naktis akloji. To lemties (ar nakties) aklumo nesuvoktume kitaip - tik patirdami „gyvenimą mūs gražų“, jį nušviečiančios saulelės malonę.

Lyrikos viršukalnėse („Diemedžiu žydėsiu“, „Prie didelio kelio“) S. Nėris veikė visa savo lyrinio talento galia, tą vidinio balso paslaptį, vėlesnių lietuvių lyrikių vadinamą „kažkas“ vardu, ji buvo įėmusi savin, su juo sutapusi: iš tos sutapties ir pasitikėjimas savim: „Nes jaučiu, žinau, kad ir mirdama aš savo lyrika drąsiai galiu konkuruoti su kiekvienu Lietuvos poetu. Ir tendencingiausios kritikos manęs nesunaikins. Tai tik atskirų asmenų ar grupių pagieža <…>“ (dienoraščio įrašas, 1935.XII.15). To, kas giliai viduje, metafizinė sauga: neatims, nesunaikins. Ir nuojauta: ta galia trapi, nykstanti, efemeriška. Mitinis veiksmas - bandymas pašaukti vardu. N. Miliauskaitė: „Visokiausiais vardais vadinu tai, kas slypi giliai viduje. Vieną kartą sakau - atmintis, kitą kartą - intuicija, trečią kartą - pasąmonė arba mano tikrasis aš. Iš tikro nežinau, kas tai“ („Ruduo ir mano poezija“).

N. Miliauskaitei pasisekė priartėti prie to, slypinčio giliai viduje: tai aš, tikrasis ar tik kitas, labiausiai nutolęs nuo reikmių ir reikalų, labiausiai priartėjęs prie to, kas tėra tik efemerija, tik būsena, galiausiai - tik artėjimas prie to, kas atsimenama, kas intuityviai nujaučiama, kas yra, jokiu kitu būdu, niekaip kitaip nebūdamas. Būsena, kuri susidaro iš vidinio kalbumo, kalbėjimosi su savimi; solliloquia, turbūt šv. Augustino įvesta sąvoka, aiškinanti ir lyrinę būseną.

Lietuvių literatūroje

Lietuvių literatūroje kalbėjimosi su savimi apraiškos jau gana ryškios Šatrijos Raganos lyrinėje prozoje, eilėraščiuose proza, dienoraštikuose fragmentuose, kurie apibūdinami kaip vieta: „čia, kur kalbu pati su savim…“4. Šatrijos Ragana „Sename dvare“ pirmoji pavartoja ir vizijų žodį („Eina mano siela auksuotu taku, į savo vizijas įsižiūrėjusi, - ir ilgis ilgis tomis tyliomis, šiltomis sidabrinėmis naktimis…“). Ir netikėtas, bet tarsi ir būtinas perėjimas į mirtį: „Ir žavi mane mirtis…“ Kuo aukščiau savo vidiniu taku kyla siela, tuo labiau priartėja mirtis - ir ne baimės, o žavesio būdu. Labai intensyvioje sielos būsenoje mirties baimė išnyksta, pasitraukia stingdantis mirties šaltis. Akimirka, kai mirtis pajuntama kaip metafora, aukščiausias jos laipsnis, perkelianti galia, staiga, akimirksniu tarsi išsviedžianti į kitą erdvę ir į kitą laiką. Mintis, kuri kalbos kūnu tarsi lieka čia, o iš tiesų yra atskirta, išskirta: „Ir žavi mane mirtis…“ Metafora, kuri kaip metafora ir tegali pasirodyti lyrikoje, jos globoje.

Lyrika, tarsi balansuodama tarp kraštinių būsenų, apima, sujungia laikinumą ir amžinybę; kaip sielos patyrimas yra galima ta trapioji pusiausvyra: žinau, kad esu ir nebūsiu, bet yra akimirkų, kai esu taip, lyg būčiau amžinai, patiriu amžinai tas pačias, jei ir kintančias akimirkas. „Lyrinė gaida - tai baigtinumo balsas žmoguje. Būti baigtiniam ir suvokti savo ribas - vadinasi, atsiverti daiktams lyriškai. Atvirumas būčiai - o atsiverti būčiai gali tik būtybė, įsibūnanti į savo baigtinumą, - neišvengiamai yra lyrinis atvirumas. Būties mąstymas, kitaip nei pažintinis, yra lyrinis mąstymas, dialogas su būtimi - lyrinis dialogas“5.

Ši filosofo Arvydo Šliogerio mintis, gimusi iš sielos patirčių, labiausiai įprasmintų „Būties ir pasaulio“ (1990) pauzių, apibendrina ir tai, kas jau buvo pasiekta Šatrijos Raganos, nors pabrėžia mirtingojo ribas, baigtinumo horizontą. Bet įsibuvimas į savo baigtinumą gali būti toks intensyvus, kad ribos tarsi prasiskiria, pasirodo ir amžinybės skliautas. Tos intensyviosios akimirkos turi priminti, kad žmogus nėra plaštakė, o „augalas, įleidęs šaknis į savo gyvenimo ir savo mirties žemę“6. Ne tik „tarp“, ne tik „arba - arba“, bet ir jungtis: „ir - ir“. Metaforai svarbios visos būsenos ar pajautos. Įsibuvimas į baigtinumą stiprina amžinybės troškimą. Intensyvaus buvimo akimirką, kaip „Sename dvare“ ištaria Šatrijos Ragana, „visas pasaulis pats savyje, vienintelis, kokio nebuvo ir nebus“.

Ir šis pasaulis „pats savyje“, vienintelis, unikalus, yra lyrikos pasaulis. Mikrovisata, kartojanti makrovisatos veiksmus ir vyksmus, dramas ir tragedijas. Pasaulio pabaigos, apokalipsės nuolat vyksta pasaulyje, kuris yra „pats savyje“. Lyrinė emanacija (išsiliejimas) yra ir savęs išdauginimas, išdalinimas: turi rastis lemties dalininkų, antrininkų, personų, keičiančių kaukes. Giliausiomis tapatybės su savim tikruoju ar su savim kitu akimirkomis, kai pasirodo, atsiveria ir galimybė rašyti, poetas jaučia to kito aš akivaizdėjimą.

Kitas keičia autobiografijos kontūrus, dvigubina rėmus: aš ir ne aš. Ne biografiška, ne autobiografiška, žvelgiant faktiškumo ieškančiomis akimis, o neatskiriama. Tarp aš ir ne aš ir yra kitas, kuriam priklauso vidinė kalba, jos ritminiai-melodiniai klodai, be kurių apsieina reikmių ir reikalų žmogus. Poetas jaučiasi susijęs su savim kitu, tikresniu, bet ir svetimesniu kasdieniam gyvenimui. Jo žemė ar net žemynas yra vaikystė, lieka su ja surištas ir jos persmelktas - kaip su neišaugama savo pradžia. Kaip lyrika yra atskiras dvasios žemynas, taip ir vaikystė - ne tik gyvenimo tarpsnis, bet ir atskiras gyvenimas, reali, bet lyg ir mitinė pradžia. Puikieji pasaulio vaikystės kūriniai - poezijos žemė.