Po Sovietų imperijos žlugimo, visoje Europoje vėl ėmė suktis istorijos ratas. Šiame straipsnyje nagrinėjami užsieniečių atvykimo, buvimo, vykimo per ją, gyvenimo joje ir darbo klausimai.
Šalys be vizų Lietuvos piliečiams
Penkiasdešimties metų Sovietų Sąjungos okupacija Lietuvai davė neigiamų padarinių, nes šalis buvo izoliuota nuo užsienio valstybių, ko pasekoje nutrūko ekonominiai ryšiai su pasauliu, migraciniai srautai sumažėjo iki minimumo. Dėl Lietuvos izoliacijos, aktyvios migracinių procesų kontrolės, planinės ekonomikos ir kt. šiai būdingų padarinių beveik nevyko ir darbo jėgos judėjimas.
Šiandien užsieniečių teisinę padėtį reglamentuoja 2004 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, kurio 2 straipsnio 32 punkte įtvirtinta, kad užsienietis yra asmuo, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis, neatsižvelgiant į tai, ar jis turi kurios nors užsienio valstybės pilietybę, ar neturi jokios. Šio sąvoka iš esmės atitinka tarptautinius standartus.
Pagal 1985 m. gruodžio 13 d. Įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties ypatumai Lietuvos Respublikoje“ konceptualiuosius, metodinius ir procedūrinius principus. Užsieniečių teisinės padėties reguliavimo klausimams, teisinės padėties ypatumų analizei bei problemoms, pasikliaujant jų sprendimo būdais.
Kelionių organizatoriaus įsipareigojimai
Kelionių organizatorius įsipareigoja turisto(-ų) pateiktus asmens duomenis naudoti tik kelionės dokumentų įforminimui.
Kiekvienas turime teisę į asmens duomenų apsaugą
Turisto įsipareigojimai
Turistas(ai) įsipareigoja pateikti visą informaciją ir dokumentus reikalingus kelionės organizatoriui įvykdyti šią sutartį.
Teisės ir laisvės
Konvencija akcentuoja galimybę į nuostolių atlyginimą, jei asmuo yra sulaikymo ar suėmimo auka, numato draudžiamumą išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusisųstas į tokią valstybę.
Draudžiamas išsiuntimas į šalį, iš kurios yra atvykęs (readmisijos sutartys) ir kt. Paminėtinos daugiašalės tarptautinės sutartys, tokios kaip 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų Organizacijos konvencija dėl pabėgėlių statuso, 1954 m. Konvencija dėl asmenų be pilietybės statuso bei 1957 m. gruodžio 13 d. Europos konvencija dėl ekstradicijos.
1985 m. gruodžio 13 d. Užsieniečiai turi teisę į sveikatos apsaugą, medicininį aptarnavimą, teisę į saugias ir sveikas darbo sąlygas, teisę stoti į profsąjungą savo interesams ginti ir t.t.
Lietuva yra pasirašiusi sutartis dėl bevizės kelionės (galioja su 4 valstybėmis: Baltarusija, Moldova, Rusija, Ukraina), dėl asmenų grąžinimo (readmisijos) (galioja su 24 valstybėmis: Armėnija, Austrija, Belgija, Estija, Graikija, Islandija, Ispanija, Italija, Kroatija, Latvija, Lenkija, Liuksemburgu, Moldova, Nyderlandais, Portugalija, Prancūzija, Rumunija, Rusija, Slovėnija, Suomija, Šveicarija, Švedija, Ukraina, Vokietija).
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys yra sudedamoji Lietuvos teisinės sistemos dalis, o jos nuostatos dėl nacionalinės teisės subjektų teisių ir pareigų turi būti tiesiogiai taikomos nacionalinėje teisėje.
Be to, šiuo požiūriu labai svarbi 1999 m. birželio 22 d. Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 11 straipsnio 2 dalies nuostata: jeigu įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, įsigalioję sutarties sudarymo metu ar po jos įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos.
Natūralu, kad tarptautinės organizacijos akumuliavo skirtingų teisės tradicijų bruožus ir tiesiogiai veikė nacionalinės teisės plėtotę. Valstybės, siekdamos tapti tarptautinės organizacijos narėmis, iš anksto stengėsi savo teisės sistemą, taigi ir teisę, derinti su tarptautinės bendrijos - tiek univarsalios, tiek regioninės - teisės nuostatomis.
Lietuvos Respublika, ruošdamasi tapti Europos Tarybos nare, o paskui ir Europos žmogaus teisių konvencijos dalyve, keitė savo teisės sistemą, derindama ją prie šios regioninės organizacijos standartų.
Didžiulę įtaką nacionaliniams teisės aktams turi pirminė ir antrinė Europos Sąjungos (toliau-ES) teisė - 1992 m. 1995 m. birželio 12 d. buvo pasirašyta Europos sutartis tarp Europos Bendrijų, iš vienos pusės ir Lietuvos Respublikos, iš kitos pusės (Seimas ratifikavo sutartį 1996 m. birželio 20 d.) ir įsigaliojo 1998 m. vasario 1 d.
Tarybos direktyvos 90/364/EEB nuostatos numato apsigyvenimo teisę. Europos Bendrijos teisės nuostatos tokiu būdu garantuoja bendrovių įsisteigimo Lietuvos Respublikoje kaip ir bet kurioje kitoje Europos Sąjungos valstybėje laisvės efektyvų įgyvendinimą, t.y.
Formą blanko, į kurį klijuojama viza, nustato 1995 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentas EB 1683/95 ir 2002 m. vasario 18 d.
Remiantis abipusiškumo principu, galima būtų nesiekti tiksliai suderinti nacionalinės teisės nuostatas su atitinkamomis EB teisės nuostatomis.
Iki 1991m. rugsėjo 4 d. Užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje įstatymo, užsieniečių teisinė padėtis šalyje nebuvo reglamentuota. Šis įstatymas reglamentavo užsieniečių atvykimo į Lietuvą ir išvykimo iš jos sąlygas ir tvarką.
1995 metais Lietuvos Respublikai pasirašius Europos Asociacijos sutartį, vienas iš pagrindinių uždavinių buvo pritaikyti nacionalinius įstatymus prie Europos Sąjungos teisės aktams keliams reikalavimams, todėl 1998 m. gruodžio 17 d. buvo priimtas naujas įstatymas, kuriuo siekta sureguliuoti užsieniečių teisinės padėties reglamentavimą pagal visuotinai pripažintas normas žmogaus teisių srityje bei tarptautines konvencijas, prie kurių prisijungė ir Lietuvos Respublika.
Šiandien užsieniečių teisinę padėtį reglamentuoja 2004 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“.