Šiame straipsnyje nagrinėsime egzistencinius žmogaus būties sunkumus ir kalbos filosofijos aspektus, remiantis įvairių filosofų, įskaitant Sartre'ą, Heideggerį ir kitus, idėjomis. Aptarsime, kaip skirtingi požiūriai į kalbą ir žmogaus egzistenciją veikia mūsų supratimą apie pasaulį ir save.
Žanas Polis Sartras
Neobjektinis ir Objektinis Požiūriai į Kalbą
Heideggerio veikaluose galima pastebėti kalbos atžvilgiu asmeninę mąstytojo filosofinę poziciją, kurią galima pavadinti neobjektiniu požiūriu į kalbą. Neobjektinis Heideggerio požiūris į kalbą - tai manymas, kad kalba nėra žmogaus nuosavybė, kad kalba žmogui yra duota jo paties atsiradimo įvykyje (Ereignis) tuo tikslu, kad kalba pasitarnautų kaip tarpininkas tarp esinijos būties (Sein) ir žmogiškosios čia - būties (Dasein). Taigi kalba Heideggerio asmeninėje eksplikacijoje nėra nei žmogaus, nei aplinkos daiktas, bet veikia kaip viena iš santykio jungčių (kuri nėra svarbesnė už patį santykį), dėl to kalba pati savaime nevirsta objektu kaip šneka.
Priešingas nei Heideggerio filosofinis požiūris yra vadinamas objektiniu požiūriu į kalbą. Logikas Rudolfas Carnapas, vokiečių filosofas Immanuelis Kantas atstovauja objektinės kalbos filosofinei pozicijai. Antrojo filosofinio požiūrio į kalbą esmė: mąstytojas savo darbe taiko tik techninius įgūdžius, dėl to jam nereikia arba reikia tik labai minimaliai asmeninės vaizduotės.
Tiek ankstyvojo, tiek vėlyvojo Heideggerio filosofijos raštuose galima pastebėti asmeniniam mąstytojo kalbos suvokimui oponuojantį objektinį požiūrį į kalbą. Objektinio požiūrio į kalbą esmė: kalbą žmogus vartoja savo būtyje ir savo poreikiams patenkinti kaip objektą - žmogiškąjį daiktą.
Rašto ir Šnekos Skirtis
Prancūzų filosofas Jacques Derrida teigė, kad raštas kalboje yra pirmapradis. Kitaip nei raštas, šneka nėra pirmapradė kalbos diskurso dalis Derrida filosofijoje. Vokiečių filosofas Martinas Heideggeris šneką suvokia kaip filosofinio apmąstymo plėtojimo būdą. Šis būdas kyla iš sokratiškojo dialogo formos. Mano nuomone, pati rašto ir šnekos skirtis yra sąlyginė. Tekste Heideggerio mintys yra užrašytos, todėl jos iš prigimties nėra šneka. Priešingai nei Heideggeris, Derrida absoliutina rašto, kuris įgija daug šnekos elementų, vaidmenį.
Rašto ir šnekos skirtis reiškia, kad filosofiniame diskurse pirmenybė yra teikiama arba raštui, arba šnekai.
Heideggerio Filosofijos Esmė
Kaip pastebėjo savo laiške filosofas Juozas Girnius, Heideggerio filosofija veikiau pateikia klausimus, o ne atsakymus į pamatinius filosofijos klausimus. Iš to išplaukia, kad Heideggerio filosofijos pagrindas neslypi hermeneutinių sąvokų, kurios dėl to tampa viso labo šio vokiečių mąstytojo filosofijos sudedamąja dalimi, bet ne pačios filosofijos gilumine esme, aparato išaiškinime. Juk, pasilikę vien Heideggerio sąvokų analizės plotmėje, atsidurtume mokyklinės filosofijos, kuriai rūpi tik mokyklinių sąvokų eksplikacija ir kurią kritikavo už tai pats Heideggeris, linijoje. Taigi Heideggerio filosofijos esmė yra metafizinis filosofinis klausimas, kuris svarstančiajam sužadina troškimą apmąstyti vis naujas gyvenimo sritis ir filosofijos aktualijas.
Taip filosofija klausimų dėka suvokiama kaip procesas, kuriame atsakymai nėra pasyvus vien filosofinės sąvokos reikšmės interpretavimas, bet patys atsakymai drauge yra subtili mąstymo provokacija, stimuliuojanti filosofinį klausinėjimą, ir, žinoma, paties filosofinio mąstymo judesius.
Kritinė Literatūros Apžvalga
Vokietijoje ypač penktajame ir šeštajame dvidešimtojo amžiaus dešimtmečiuose buvo parašyta daug veikalų, kuriuose interpretuojama Heideggerio kalbos samprata. Heideggerio kalbos sampratos pagrindu mąstytojai Ludwigas Binswangeris, Medardas Bossas kūrybiškai Heideggerio šnekos (die Rede) sampratą pritaiko tarpasmeninių santykių problemoms tirti egzistencinėje psichologijoje. Magistro darbe siekiu suprasti Heideggerio požiūrį į netechnizuotą ir dėl to autentišką filosofinę kalbą.
Lietuvoje daug rašė apie Heideggerio ankstyvojo filosofijos laikotarpio veikalo „Būties ir laiko“ hermeneutines sąvokas Juozas Girnius. Antra vertus, mano analizuojama kalbos problema plačiausiai yra nagrinėta Arvydo Šliogerio filosofijoje. Dėl šios priežasties būtent Šliogerio filosofinėmis įžvalgomis iš šiuolaikinių Lietuvos filosofų daugiausia remiuosi savo darbe.
Filosofo Savybės Platono Suvokimu
Graikų filosofas Platonas buvo ir graikų filologas - galbūt net pats didžiausias, nes iškėlė keletą filologinių klausimų, kurie aktualūs iki šių dienų ir kurių niekas dar iki šiol neišsprendė. Be to, klausimai suformuluoti tokia forma, kad priverčia kiekvieną naują kartą, nuo pat gimimo iki gyvenimo pabaigos, mąstyti apie juos. Pradėsime nuo to, kad Platonui žodis „filosofas“ buvo ironiškas. Tai ne išminčius (sophia), o tik tas, kuris norėtų būti išmintingas, ir todėl save vadina „išminties mylėtoju“.
Platonas išskiria keturias pagrindines tikrojo filosofo savybes:
- Bebaimiškumas: Filosofu gali būti tik tas žmogus, kuris įveikė baimę.
- Gera atmintis: Jeigu žmogus sunkiai įsimena, jam sunku būti filosofu, nes filosofui būtina prisiminti savo svarstymus.
- Nuovoka: Negali būti filosofu, būdamas bukas.
- Didžiadvasiškumas: Filosofas negali būti smulkmeniškas žmogus ar niekinti Kitą už tai, kad šis nėra filosofas.
Šios savybės tarpusavyje susijusios panašiai kaip nosinės, kuria žmogus apsisaugo nuo saulės, mazgeliai. Šie mazgai turėtų būti surišti vienodais intervalais, taip, kad nosinė laikytųsi. Kai atmintis ir nuovoka randasi įstrižai viena priešais kitą, viena kitai gali ir trukdyti. Filosofas turi atrasti pusiausvyrą tarp šių savybių.
Platonas
Vertimo Problemos ir Utopizmas
Iš esmės vertimo problema, - vos tik mums ėmus ją nagrinėti, - veda mus į nuostabiausius reiškinio, vardu „kalba“, slėpinius. Net ir nespėję įsigilinti į temą, mes turime gražaus darbo. Lig šiol aš tenkinausi vertimo utopiškumu, remdamasis prielaida, kad knygos - ne matematikos, fizikos ar net biologijos - autorius yra rašytojas tikrąja to žodžio prasme. Tuo noriu pasakyti, kad jis meistriškai valdo savo gimtąją kalbą, pasiekdamas du nesutaikomus tikslus: t. y. autorius moka būti suprantamas ir geba keisti įprastą kalbos vartoseną.
Egzistuoja netikras utopizmas - visiška mano aptartojo utopizmo priešingybė; tai utopizmas, teigiantis, kad visa, ko trokšta, ką numato ir sumano žmogus, yra įmanoma. Šis kuklus dalykas, kuriuo dabar užsiimame, mums suteikia progą įvertinti priešingas abiejų utopizmų prasmes. Tiek blogasis, tiek gerasis utopistai mano, kad pageidautina tobulinti gamtinę tikrovę, uždarančią žmones į įvairių kalbų gardą ir trukdančią jiems bendrauti. Blogasis utopistas mano, kad, jei pageidautina, vadinasi, galima, ir nuo čia tik žingsnis skiria nuo minties, kad ir lengva. O gerasis utopistas mano, kad nors ir pageidautina išlaisvinti žmones nuo kalbinių užtvarų, tai vargiai tikėtina, todėl rezultatas bus tik apytikslis.
Šiame straipsnyje aptarėme įvairius filosofinius požiūrius į kalbą ir žmogaus egzistenciją. Nagrinėjome Heideggerio ir Derrida idėjas apie neobjektinę ir objektinę kalbą, rašto ir šnekos skirtumus, taip pat Platono suvokimą apie filosofo savybes. Aptarėme vertimo problemas ir utopizmo reikšmę, siekiant atskleisti žmogaus būties sunkumus ir galimybes.