Arklio muziejus - vienintelis tokio tipo muziejus Baltijos šalyse, esantis Niūronių kaime, Anykščių rajone, apie 6,5 km į šiaurę nuo Anykščių, prie kelio 1209 Anykščiai-Niūronys-Stakės . Ši kultūros įstaiga yra A. Baranausko ir A. Žukausko-Vienuolio memorialinio muziejaus padalinys, be to, patenka į Anykščių regioninio parko teritoriją. Už 8 kilometrų nuo Anykščių esantis unikalus Arklio muziejus - vienintelis Lietuvoje.
Muziejaus g. El. paštas: [email protected]. Žiūrėti didesniame žemėlapyje // Surasti kelią į Muziejaus g. 55°34′24.93″ š. pl. 25°5′8.39″ r. ilg. / 55.5735917°š. pl. 25.0856639°r. ilg.
Muziejaus įkūrimas ir istorija
Jis įkurtas 1978 m. agronomo prof. Petro Vasinausko iniciatyva. 1977 m. atostogaudamas Niūronių kaime, Petras Vasinauskas pasidalino savo sumanymu su tuometiniu EImininkų eksperimentinio ūkio direktoriumi Antanu Puodžiuku. 1977 m. liepos mėnesį P.Vasinauskas ir A.Puodžiukas Anykščių vykdomajam komitetui pateikė projektą „Dėl Arklio muziejaus įsteigimo Anykščių rajone“.
Muziejų atidaryti buvo numatyta 1978 m. birželio mėnesį, kartu surengiant ir liaudišką šventę „Bėk bėk, žirgeli“. Buvo sudaryta muziejaus organizacinė taryba, A.Puodžiuko rūpesčiu sparčiai vyko muziejaus statybos darbai, po visą Lietuvą pradėta rinkti eksponatus. Sužinoję apie muziejaus steigimą, Aukštaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos, Žemaitijos žemdirbiai į Niūronis vežė arklinį inventorių, žemės dirbimo padargus.
Muziejaus pradžia - du klojimai ir šalia jų esančios pradinės mokyklos patalpos, kur “apsigyveno“ pirmieji eksponatai: išsirikiavo iš visos Lietuvos surinkti vežimai, lineikos, bričkos, ratai, arklai, plūgai, padargai, pakinktai, balnai, arklių sukamos linaminės, kuliamosios, sėjamosios, bulviakasės, pjaunamosios...
1987 m. buvo pastatyta kalvė, 1993 m. duris lankytojams atvėrė aukštaitiška sodyba (vad. Legų sodyba). Iki 1992 m. pavasario Arklio muziejų išlaikė Elmininkų bandymų stoties eksperimentinis ūkis. 1996 metais buvusiose Niūronių bendrovės patalpose įsikūrė arklio istorijos ekspozicija, o buvusios mokyklos pastate - J.Gelaževičiaus kolekcija arklininkystės tematika. 1998 m. arčiau pagrindinių ekspozicijų atkelta kalvė, stovėjusi kaimo gale.
Nė vienas iš muziejaus steigėjų neįsivaizdavo muziejaus be gyvų eksponatų - arklių, Niūronyse atsiradusių 1980 metais. Muziejui dabar priklauso 11 pastatų. Pastaraisiais metais atnaujintos muziejaus ekspozicijos, lankytojai gali susipažinti su įvairiais žemės ūkio padargais, transporto priemonėmis, sužinoti apie arklį visokiausių įdomybių.
Muziejaus ekspozicijos
Arklio muziejus renka, saugo ir eksponuoja Lietuvoje surinktus arklio traukiamus žemės ūkio padargus (akėčias, arklus, volus, pjaunamąsias, sėjamąsias), kūlimo, linų brukimo, malimo įrenginius, susisiekimo priemones (vežimus, roges), pakinktus, amatininkų - kalvių, račių, šikšnių, audėjų - darbo įrankius. Muziejuje saugoma apie 4000 eksponatų, dauguma jų iš 19-20 amžiaus, tarp jų - rašytinių šaltinių apie arklį, pašto ženklų bei ženkliukų kolekcijos.
Veikia ekspozicijos:
- Arklio istorijos
- Audinių (19 a. pabaigos-20 a. pradžios)
- Arklio traukiamų padargų (seniausia ekspozicija)
- Aukštaitiškos sodybos (19 a. pabaigos-20 a. pradžios)
- Jurgio Kazlausko drožinių (įkurta 1999)
- Jono Tvardausko drožinių (įkurta 2015)
- Kaimo transporto (19 a. pabaigos-20 a. pradžios arklio traukiamų vežimų)
- Miesto transporto (19 a. pabaigos-20 a.
Muziejaus teritoriją sudaro net šešiolikoje pastatų išsidėsčiusios ekspozicijos, amatų centras, aukštaitiškos sodybos. Muziejus yra vis atnaujinamas, džiugina savo lankytojus įvairiomis edukacijomis, kurių metu mokoma lietuvių liaudies amatų. Kviečiame susipažinti su arklio evoliucija, pasidomėti, kaip vadinamos arklio kūno dalys, plaukas, sužinoti apie lietuviškas arklių veisles - žemaitukus ir Lietuvos sunkiuosius.
Čia pat pateikiami ir arklio dantų muliažai, sena patarlė skelbia. "Dovanotam arkliui į dantis nežiūri". Kodėl? Veterinarijos stenduose eksponuojamos arklio gydymo ir priežiūros priemonės. įrankiai, kuriais žiūrimas arklio sukandimas, tikrinamos kanopos. Jeigu batuotą katiną galima sutikti tik pasakose, tai arklį galima pamatyti batuotą iš tiesų - intrigos daugiau nei pakankamai.
Muziejus neįsivaizduojamas be gyvų "eksponatų" - arklių, čia galėsite pasivažinėti, pajodinėti ar tiesiog paglostyti šį išmintingą ir gražų gyvūną. Čia pat galima aplankyti rašytojo Jono Biliūno sodybą-muziejų, pasigrožėti medžio drožėjų skulptūromis ir sūpynėmis, netoliese veikia du žirginio sporto klubai, kavinė. Nuošaliau, Variaus upelio atodanga ir kt.
Audimo ekspozicija
Kaip minėta, muziejus turi ir audimo amato kolekciją. Audiniai šioje ekspozicijoje yra austi XIX - XX a., daugiausiai atkeliavę iš Anykščių rajono. O gal jums kada kilo klausimas, kaip anksčiau išgaudavo spalvotus siūlus? Čia pat muziejuje taip pat yra įrengta audėjų mokykla, kur visi norintys gali išmokti austi kaimiškomis staklėmis nuo pagrindų. Išmokoma apmesti audeklą, aiškinama apie jo įrietimo mandrybes ir rašto suverimą.
Aukštaitiška sodyba
1993 m. duris atvėrusi, kaip muziejaus eksponatas, aukštaitiška sodyba kuo puikiausiai atspindi Lietuvos senolių gyvenimo būdą XIX - XX a. Tradicinė sodyba yra sudaryta iš namo, klojimo, tvarto, klėtelės ir pirties.
Jurgio Kazlausko drožinių ekspozicija
Pirmoji muziejuje atsirado menininko Jurgio Kazlausko kolekcija - dar 1999 m. atgabenta iš Paelmio kaimo. Pats amatininkas pradėjo užsiimti medžio drožyba 1966 m., būdamas 52 metų amžiaus. Autorius savo kaime garsėjo ir kaip filosofas - kiekvienas kūrinys turėdavo tam tikrą savo mintį, perduodavo žmogaus bruožus, paminėdavo, pagerbdavo kaimo šviesuolius ar rašytojus.
Drožiniai vaizduoja tam tikrus svarbiuosius ciklus - duonos auginimas, lino kelias, kaimo moters diena ar kiti įvykiai, procesai. Darbai pasižymi išskirtiniu kruopštumu, talent ir didele meile. Kazlausko darbai pasiekę yra ne tik Anykščiuose, Vilniuje, Panevėžyje vykusias parodas, bet ir Maskvoje.
Jono Tvardausko drožinių ekspozicija
Kitas muziejuje gerbiamas autorius yra Jonas Tvardauskas, jo darbų ekspozicija čia atsirado nuo 2015 m., jo dukters iniciatyva. Autorius užsiemė šiuo amatu daugiau nei 30 metų, jo darbai yra apkeliavę nemažai respublikinių parodų, taip pat saugomi memorialinėse vietose, mokyklose, kultūrinėse įstaigose bei naudojami istoriniuose paminkluose, interjeruose.
Šio talentingo ir gerai žinomo Anykščių krašte tautodalininko kūriniai yra net užsienyje: Čikagoje, JAV lietuvių namuose bei Estijoje ir Prahoje, Lietuvos ambasados kieme. Menininkas 2006 m. tapo tryliktasis laimėtojas respublikinio medžio drožėjų konkurso, skirto Lionginui Šepkai atminti, o 2007 m. jam skirta T.
Kaimo arklinio transporto kolekcija
Arklio muziejus gali pasigirti didžiausia kaimo arklinio transporto kolekcija, esančia Lietuvoje. Čia eksponuojami tiek darbiniai, tiek šventiniai visų metų laikų vežimai. Idomu tai, kad XIX - XX a. Be to, pamatysite, kokiomis transporto priemonėmis naudojosi miesto tarnybos.
Amatai
Nemažiau svarbios, be arklininkystės, ir šios amatų sritys: ratininkystė, odininkystė ir kalvystė. Lankydamiesi muziejuje sužinosite visas įmantrybes, kaip žirgai ir arkliai būdavo kaustomi. Šis aspektas yra labai svarbus puoselėjant arklius, kadangi jam turi nedurti jokie akmenys, arklys negali paslysti ant ledo.
Yra trys būdai praturtinti savo žinias, ar pagerinti amato įgūdžius. Audimo, kalvystės, keramikos amatai muziejuje demonstruojami nuolat, lankytojai čia pat mato vieną ar kitą procesą. Jei manote, kad minėtos pažinties Jums gali neužtekti, kviečiame užsisakyti vieną iš mūsų edukacinių programų. Na, o jei ir tai nenumalšins žinių troškulio, kviečiame atvykti dažniau, ir pasirinkto amato mokytis nuolat. Kol kas daugiausia pasekėjų susibūrė į audimo būrelį.
Edukacinės programos
Muziejuje periodiškai bei pagal užsakymą yra vykdomos tam tikros edukacijos. Viena populiariausių yra duonos kepimas, pavadinimu “Duonelė Kasdieninė”. Duona neabejotinai yra mūsų etninės kultūros simbolis, apie kurios istoriją turime žinoti kiekvienas. Šios edukacijos metu susipažinsite su duonos keliu - nuo rugių sėjos iki duonos riekės ant stalo.
Edukacija vyksta autentiškoje XX a. senolių troboje, kur gaspadinė dalinasi žiniomis ir istorijomis apie rugių sėjimą, kūlimą, malimą, duonos raugimą ir kepimą, su visais iš to kylančiais papročiais, gerbimo ritualus ir kitas tradicijas. Šios pramogos, įtrauktos į Kultūros paso sistemą, trukmė yra 3 valandos.
Kita smagi ir mylima lankytojų pramoga Arklio muziejuje yra jodinėjimas arkliais. Kiekvienas atvykęs susipažinti su etnografinę istoriją gali pajodinėti arkliais, taip susipažįstant su šiais gyvūnais artimiau. Taip pat siūloma pasivažinėjimo kinkiniu pramoga, kurią tempia pabalnoti arkliai.
Renginiai
Be šių pramogų pravartu žinoti, jog ypatingai rekomenduojama apsilankyti šiame Arklio muziejuje birželio pirmaisiais šeštadieniais. Čia, Niūronų kaime, tuo metu vyksta respublikinė žirgų sporto ir tradicinės kultūros šventė, pavadinimu “Bėk bėk, žirgeli”.
Darbo laikas
- Gegužės ir rugsėjo mėnesiais nuo 9 val. iki 17 val.
- Birželio - rugpjūčio mėnesiais nuo 9 val. iki 18 val., o savaitgaliais nuo 10 val. iki 18 val.
- Spalio - balandžio mėnesiais nuo 9 val. iki 16 val.
Jono Biliūno sodyba-muziejus
Arklio muziejus įsikūręs rašytojo Jono Biliūno gimtajame kaime. Senoji Biliūnų sodyba pastatyta dar gerokai prieš rašytojo Jono Biliūno gimimą. Ją sudarė vienoje keliuko pusėje stovėjęs gyvenamasis namas bei dvi klėtys, o kitoje - klojimas ir tvartas. Netoliese buvęs rūsys. Gerokai toliau, už gyvenamojo namo, stovėjusi daržinė, už kalno - pirtelė. Aplink sodybą augęs didelis sodas.
Iš Biliūnų sodybos pastatų Niūronių kaime teišlikusi gryčia, menanti Joniuko kūdikystę ir vaikystę, taip pat jo sugrįžimus vasaromis į tėviškę iš Liepojos, Dorpato, Leipcigo, Ciuricho, Zakopanės. Priešais gryčią, už senojo šulinio, kyšo dienadaržio-tvarto pamatų akmenys. Kažkada prie dienadaržio durų ant didžiulės spalių krūvos gulėjęs senas apžabalęs šuo Brisius, J. Biliūno aprašytas novelėje „Brisiaus galas“.
Už atstatyto ūkinio pastato patvoryje auga šermukšnių, vyšnelių atžalos. Kažkur netoliese Joniukas, vaikščiodamas su lanku ir strėlėmis, atradęs baltą katytę ir ją nušovęs. Tą skaudų prisiminimą nešiojosi savo krūtinėje ir vėliau sukūrė novelę „Kliudžiau“.
Gimtoji J. Biliūno troba - dviejų galų: gryčios ir stancijos. Troba perstatyta apie 1906-1909-uosius metus. Po rašytojo brolio Mykolo mirties sodyboje gyveno du jo sūnūs - Jonas ir Juozas. Apie 1932 m., kai buvo skirstomasi į vienkiemius, jie atsidalijo. Ekspozicija J. Senojoje (kairiojoje) J. Biliūno gimtosios sodybos namo pusėje, buvusioje stancijoje, dabar įrengta nedidelė ekspozicija, kur eksponuojami įvairūs memorialiniai daiktai - kuklūs baldai bei namų apyvokos reikmenys, buvę Biliūnų sodyboje: senas stalas, lova, dar baudžiavos laikų indauja, žibinčius, ilgi suolai pasieniais, rankšluostinė su lino rankšluosčiu.
Baldai priklausė J. Biliūno giminėms - broliams Mykolui, Juozapui, Antanui, seserims Anelei, Julijai. Dalis eksponatų į muziejų pateko jam kuriantis 1960 m. Paskutiniaisiais metais ekspozicija pasipildė giminei priklausančia kraičio skrynia, spinta, vaikų lopšio linge, verpimo rateliu, nerta staltiese, senovinėmis skaromis, rašytojo žmonos Julijos giminėms dovanota kėde. Ypač brangus eksponatas yra mažas, kirvarpų pagraužtas staliukas su stalčiuku. Kaip spėja giminės, tai yra J. Biliūno apsakyme „Lazda“ aprašyto prievaizdo Dumbraucko (tikroji pavardė Kučauskas) staliukas, dovanotas Joniukui.
Kitame kambarėlyje - stendai su nuotraukomis, atspindinčiomis svarbesnius J. Biliūno gyvenimo momentus. 1989 m., minint J. Kelią iki rašytojo tėviškės Niūronyse lydi upeliai: Anykšta, Piestupys, Elma, Varius ir pro tėviškę tekantis bevardis upelis, prie jų nuo 1990 metų rymantys Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono Nepomuko koplystulpiai. Greta namų iškilęs kalnelis su beržynėliu, Beržų kalneliu vadinamas.