Vieno pasienio pareigūno poste: iššūkiai, istorija ir dabartis

Lietuvos pasienio pareigūno darbas - tai ne tik profesija, bet ir misija, reikalaujanti patriotiškumo, atsakomybės ir drąsos. Šiame straipsnyje panagrinėsime pasienio pareigūno darbo ypatumus, iššūkius, su kuriais susiduriama, ir kaip keitėsi ši profesija per Lietuvos istoriją.

Sienos kontrolės pradžia ir iššūkiai

Atkūrus nepriklausomybę, 1990 m. kovo 15 d., buvo priimtas nutarimas steigti valstybės sienos kontrolės postus. Po pusmečio, spalio 1 d., pradėjo veikti ir Lietuvos muitinė. Jau lapkričio mėnesį pasienyje veikė daugiau nei 50 kontrolės postų, patruliavo užkardų tarnybos.

Tačiau sienos kontrolės pradžia buvo dramatiška. Sovietų Sąjunga priešinosi Lietuvos siekiams atsiriboti, pasitelkdama okupacinę kariuomenę ir specialiuosius sovietinės milicijos būrius - Vilniaus ir Rygos OMON-ą. Pasienio ir muitinės postai buvo puldinėjami ir siaubiami. Pasienio karas tęsėsi 9 mėnesius - nuo 1990 m. gruodžio iki 1991 rugpjūčio pučo Maskvoje.

Kariaujančiųjų jėgos buvo labai nelygios. Lietuvos pasieniečiai ir muitininkai turėjo tik reguliuotojo lazdelę ir kilnojamą užtvarą (šlagbaumą), jų ginklai buvo patriotizmas, laisvės siekis ir tvirta valia. Kita fronto pusė buvo apginkluota visų rūšių ginklais ir jautė galingą imperinę paramą, jos tikslas buvo įbauginti pasieniečius ir muitininkus, sunaikinti Lietuvą nuo Sovietų Sąjungos skiriančias ribas.

Pasienio ir muitinės postai buvo užpulti daugiau kaip 40 kartų, pats pavojingiausias ruožas buvo pietryčių Lietuvos siena su Baltarusija. Būtent pietryčių Lietuvoje ir prasidėjo pasienio karas, čia įvyko ir kraupios Lietuvos pareigūnų žudynės: gegužės 19-os naktį nušautas 33 metų Krakūnų (Šalčininkų raj.) posto pasienietis Gintaras Žagunis, o po dviejų mėnesių nušauti Medininkų poste (Vilniaus raj.) budėję septyni pareigūnai.

Pirmą kartą Lietuvos pasienis buvo užpultas 1990 m. gruodžio 17 d., kai į Eišiškių postą atvyko apie 20 agresyvių vyrų su šunimis. Po 1991 m. sausio 13-os užpuolimai tapo pasieniečių ir muitininkų kasdienybe. Negalėdami palaužti pasieniečių ir muitininkų valios, teroristai darėsi vis nuožmesni.

1991-ųjų liepos 31-osios ankstyvą rytą, apie 4 val., į Medininkų postą įsiveržė ginkluoti užpuolikai. Į beginklius pareigūnus paleista ne mažiau kaip 13 šūvių, taikyta į galvas. Žuvo greitojo reagavimo rinktinės „Aras” policininkai - dvidešimtmetis Mindaugas Balavakas ir dvidešimt dviejų Algimantas Juozakas, Kelių policijos rinktinės policininkai - dvidešimt devynerių Juozas Janonis ir keturiasdešimt vienerių Algirdas Kazlauskas, Vilniaus muitinės inspektoriai - trisdešimt trejų Antanas Musteikis ir trisdešimt penkerių Stanislovas Orlavičius. Du muitininkai - dvidešimties Ričardas Rabavičius ir dvidešimt devynerių Tomas Šernas buvo sunkiai sužeisti.

Dėl Medininkų žudynių kilusio didelio pasaulio visuomenės pasipiktinimo pasienio ir muitinių postų puldinėjimas baigėsi.

Atminimo kryžius Medininkų pasienio kontrolės poste, kur 1991 m. liepos 31 d. sovietų omonininkai žiauriai nužudė septynis Medininkų pasienio kontrolės posto pareigūnus, muitininkus ir policininkus. Žodžiai ant kryžiaus: „Atleisk jiems, Viešpatie“

Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) personalo kvalifikacijos kėlimo sistemos funkcionavimo specifika ir problemos

Spartūs socialiniai procesai tiesiogiai veikia valstybės institucijų veiklą, jų vidaus administravimą. Institucijos, siekiančios kovoti su nusikaltimais, negali spręsti savo vidaus administravimo problemų atsiribodamos nuo šalies viešojo gyvenimo. Institucijų, įstaigų vidaus reglamentavimo koncepcija kuriama atsižvelgiant į daugelį socialinių veiksnių.

Atsižvelgiant į tai, Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) personalo strategijoje pabrėžiama, kad VSAT privalo užtikrinti asmeninių ir tarnybinių poreikių suderinamumu pagrįstą sistemingą, tęstinį ir nuolatinį VSAT pareigūnų kvalifikacijos tobulinimą, pagal kompetenciją plėtoti personalo galimybes tobulinti kvalifikaciją užsienio šalyse. Kitaip sakant, mokymasis visą gyvenimą turėtų būti nuolatinis VSAT pareigūno tarnybinės veiklos atributas. Ar taip yra iš tikrųjų?

Organizacijoms reikalingi kompetentingi darbuotojai. Dažnai darbuotojo pagrindinė paskata tobulėti yra karjera, atverianti galimybes kurti savo gerovę, gauti moralinį pasitenkinimą. Tai savo ruožtu reiškia, kad organizacija turėtų sudaryti galimybes patenkinti darbuotojo poreikius: užtikrinti tinkamas darbo sąlygas, įdomų ir atsakingą darbą, mokėti teisingą, priklausantį nuo darbuotojo kompetencijos ir darbo rezultatų, atlyginimą. Šios aplinkos neįmanomas be nuolatinio personalo kvalifikacijos tobulinimo: tiek darbo vietoje, tiek mokymo renginiuose išorėje ar tobulinantis savarankiškai.

Konstatuotina, kad VSAT pastebima nepakankama personalo motyvacija kelti savo kvalifikaciją.

Profesinė kvalifikacija - tai žmogaus profesinis aktyvumas ir meistriškumas. Tačiau negalima pamiršti, kad kvalifikacija nėra amžinas dalykas. Jau neminint to, kad nebūdama sąveikoje su tam tikra veikla (profesija), kvalifikacija savaime pradeda "tirpti". Tai paaiškinama žmogaus psichofiziologinėmis savybėmis ir galiomis.

Kvalifikacijos kėlimas, kaip nuolat vykstantis procesas, suprantamas ir tapatinamas su sąvoka "mokymasis visą gyvenimą". Kaip rašoma ES mokymosi visą gyvenimą memorandume, mokymasis visą gyvenimą jau nėra tik vienas iš švietimo ir mokymo aspektų; jis turi tapti svarbiausiu principu, dalyvaujant pilname mokymosi konteksts kontinuume.

Švietimo politika - tai visuma kryptingų veiksmų, kuriais siekiama įgyvendinti strateginius švietimo sistemos arba organizacijos tikslus. Aukštos kvalifikacijos tarnautojų darbas yra efektyvesnis. Darbuotojų kvalifikacijos kėlimas yra darbdavio užduotis. Jis turi būti suinteresuotas, kad jo personalas dirbtų kuo efektyviau. Taip pat reikia, kad tarnautojų lavinimui būtų sukurtos ilgalaikės lavinimo programos, nes trumpalaikės programos gali neduoti norimų rezultatų.

Pagal šiuos etapus, galima sukurti kvalifikacijos kėlimo planą, siekiant tarnautojų darbą padaryti efektyvesnį. Atsižvelgiant į tai, būtina pabrėžti, kad švietimui įžengus į nuolatinės kaitos laikotarpį, vis populiaresnė tampa plėtros planavimo samprata. Plėtros planavimo tikslas - padėti švietimo organizacijai sėkmingai įdiegti naujoves.

Mokymo metodai dažniausiai skirstomi į formalius ir neformalius bei mokymus darbo ir ne darbo metu. Istoriškai mokymas reiškia formalų mokymą. Jis yra iš anksto planuojamas ir struktūrizuojamas. Įvairios ir vietose prieinamos mokymosi visą gyvenimą galimybės padeda užtikrinti, kad žmonėms nereikės palikti savo namų ir išvykti mokytis. Jiems turi būti suteiktos tokios galimybės.

Dideles galimybes keliant kvalifikaciją suteikia nuotolinis mokymas. Viena opiausių problemų yra ta, kad iki šiol nėra sukurta aiški bei vieninga ir kiekviena prieinama mokymosi visą gyvenimą sistema.

Kalbant apie švietimo valdymą pažymėtina, kad kol kas nėra veiksmingo švietimo valdymo mechanizmo, dažnai sprendimai priimami remiantis intuicija, o ne patikima ir išsamia informacija bei analize, juos priimant vadovaujamasi grupiniais ar partiniais interesais.

Glaustai apibendrinus tai, pasakyta, galima teigti, kad teisės aktai bei kiti priimti tiek Europos Sąjungos, tiek Lietuvos valdžios institucijų gausa duoda rimtą postūmį problemų kvalifikacijos kėlimo visą gyvenimą srityje sprendims paieškai. Pažymėtina, kad problemos yra bendros daugelyje ir suprantamos tiek Lietuvos, tieks visos ES mastu. Šioje šiuolaikinėje visuomenėje suprantami ir priimami.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) pareigūnų kvalifikacija

Kiekvienos valstybės būtinas atributas yra jos teritorija. Dabar Lietuvos Respublika ribojasi su keturiomis valstybėmis: šiaurėje - su Latvija, rytuose - su Baltarusija, pietvakariuose - su Lenkija, vakaruose - su Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi bei Baltijos jūra. Pagrindiniai klausimai, susiję su sienos apsauga reglamentuojami Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatyme, priimtame 2000 m.

Valstybės sienos apsaugos patikimumą daugiausia lemia Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų kvalifikacija. Valstybės sienos apsaugos tarnybos struktūriniai padaliniai jau formuojami tik profesionalios tarnybos pagrindais. Vadovaujantis valstybės sienos apsaugos sistemos plėtotės programa nuo 2002 m. rudens Valstybės sienos apsaugoje atsisakyta privalomosios pradinės karo tarnybos karių tarnybos.

Pareigūnai mokomi Valstybės sienos apsaugos tarnybos, Švietimo ir mokslo ministerijos bei kitose mokymo įstaigose, taip pat užsienio valstybėse mokymo įstaigose pagal gautus iš užsienio šalis pasiklausimus ir atsižvelgiant į Valstybės sienos apsaugos tarnybos poreikius. Siekiama, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai, kurie atlieka tarnybą rinktinės (užkardos) valdymo grandyse bei pasienio kontrolės punktuose, mokėtų užsienio kalbas.

Kaip teigia minėta strategija, pareigūnų karjeros galimybės ir jų realizavimas turi būti neatsiejami nuo kvalifikacijos tobulinimo, kuris turi būti planuojamas, nepertraukiamas ir tikslinis per visą pareigūno tarnybos laiką. Atsižvelgiant į strategijoje išdėstytas nuostatas, galima teigti, kad, VSAT pareigūnų kvalifikacijos tobulinimo organizavimas turi remtis individualiais pareigūno poreikių nustatymu, atsižvelgiant į VSAT ar jo padalinio interesus ir bendrą būtinumą ugdyti pareigūno kompetenciją ir gebėjimus.

Poreikis tobulinti kvalifikaciją identifikavimo ir tikslinimo metu turi būti nustatoma ir įvertinama: turėtos (suteiktos) galimybės einamaisiais metais tobulėti, silpnosios pareigūno veiklos pusės ir patikslintos, sukonkretintos tobulintinos kvalifikacijos sritys, individualūs pageidavimai ir galimybės juos realizuoti. Personalo kvalifikacijai tobulinti VSAT centrinės įstaigos, teritoriniai ir kiti struktūriniai padaliniai biudžetuose numatomos lėšos, atsižvelgiant į Valstybės tarnybos įstatymo 46 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Natūralu, kad VSAT požiūris į savo personalą ir tam tikrų problemų identifikavimas implikuoja mus apžvelgti pagrindinius VSAT personalo kvalifikacijos kėlimo valdymo organizavimo aspektus. VSAT 2007-2009 metų strateginiame veiklos plane sakoma, kad yra nepakankamas VSAT personalo užsienio kalbų mokėjimas ir kompiuterinis raštingumas, ES teisinės bazės pagrindų žinojimas bei visų lygių tarnybos vadovų administraciniai gebėjimai. Nerimą kelia personalo trūkumas prie ES išorės sienų. Kaip teigiama Vidaus tarnybos statute, pareigūnai privalo nuolat kelti turimą kvalifikaciją - mokytis arba studijuoti, kai po mokymo baigimo neįgyjama profesinė kvalifikacija, apibrėžta nacionalinėje išsilavinimo lygių, kvalifikacinių laipsnių sistemoje.

Personalo trūkumą didele dalimi lemia vidaus tarnybos sistemos pareigūnų tarnybos apmokėjimo klausimus reglamentuojanti teisinė bazė. Esant tokiai situacijai, kaip vienas iš galimų būdų neatitraukiant pareigūno nuo tarnybos, kelti jo kvalifikaciją darbo vietose.

Kiekvienas vidaus reikals sistemoms padalinys, kuriuo, beje yra ir VSAT, vadovaujantis šiomis taisyklėmis rengia savo įstaigos padalinius mokymo ir kvalifikacijos kėlimo dokumentus. Šia mokykla. Yra nustatomos prioritetinės kvalifikacijos kėlimo sritys ir remiantis šiomis strateginėmis kryptimis kiekvienais metais parengiamas VSAT vado įsakymas dėl einamųjų metų pareigūnų profesinio rengimo.

VSAT pareigūnai savo kvalifikaciją kelia 3 pagrindiniais būdais: kvalifikacijos kėlimo kursuose, kvalifikacijos kėlimu darbo vietose ir savišvieta.

2006 m. VSAT personalo mokymams panaudota 624,1 tūkst. Lt (2005 m. - 171,8 tūkst. Lt). 2006 m. ypatingas dėmesys buvo skirtas pareigūnų mokymams Šengeno teisyno klausimais.

VSAT pareigūnų mokymai

Finansiniai iššūkiai ir kompensacijos

Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) užkardos ir kontrolės punktai veikia pasienyje, toli nuo miestų ir didžiųjų gyvenviečių. Pareigūnai į tarnybos vietą ir iš jos vyksta visuomeniniu, jeigu toks yra, arba dažniausiai asmeniniu transportu. Tokiu būdu tarnybos vietą pasiekia per du tūkstančius pasieniečių. Finansų ministro įsakymu nuo 2013 m. sausio muitinės postų pareigūnų važiavimo išlaidų kompensacijos dydis nuo 0,3 bazines algos dydžio padidintas iki 0,8 proc.

Tačiau, nepaisant kompensacijų, finansiniai iššūkiai išlieka aktualūs pasienio pareigūnams.

Interviu su pasienio pareigūnu

Remigijus Burba Valstybės sienos apsaugos tarnyboje (VSAT) dirba jau du dešimtmečius. Su juo susitikome pakalbėti apie jo profesiją, VSAT reorganizaciją ir, žinoma, profesinių sąjungų svarbą.

R. Burba teigia, kad jam patriotiškumas įskiepytas dar vaikystėje - ypač senelių. Tokios vertybės kaip saugumas jam nuo mažens suprantamos ir nesvetimos. Jo giminaičiai patyrė sovietines represijas. Seneliai buvo ištremti, jo mama gimė Sibire. Taip pat gerai pamena vaikystėje skambėjusias močiutės dainuojamas liaudies dainas - tiek sutartines, tiek partizaniškas. Kadangi seneliai bendravo su partizanais ir senelis netgi buvo draugais su Vaclovu Voveriu-Žaibu, augo su pasakojimais apie partizanus ir pats daug skaitydavau apie tremtį, partizaninį karą. Visa tai prisidėjo pasirenkant pasienio pareigūno profesiją.

Ypač svarbu disciplina, atsakingumas, pareigingumas ir drąsa. Taip pat gebėjimas žaibiškai priimti sprendimus. Ypač - pirminėje grandyje dirbantiems pasieniečiams, atliekantiems stebėjimo funkciją. Sprendimai turi būti greiti, teisėti ir pasverti, nes kitaip tai gali turėti tragiškų pasekmių.

Šiuo metu VSAT įgyvendinama reorganizacija - kaip situaciją mato patys pareigūnai? Pavyzdžiui, dėl įvykdytos Policijos reformos tarnybą paliko daug policijos pareigūnų ir gerokai išaugo krūvis likusiems, pakilo nusikalstamumas. Ar susiduriate su panašiomis problemomis?

Vyksta trečiasis reorganizacijos etapas ir VSAT mažinamas pareigybių (ypač vadovaujančių) skaičius. Nori nenori darbo krūvis likusiems pareigūnams išaugs; klausimas - kaip bus su atlyginimais? Vis tik kol kas sunku ką nors tikresnio pasakyti. Dabar apjungiamos užkardos, mažėja kontroliuojančių pirminę grandį pareigūnų ir, matyt, tai atsilieps bendrai darbo kokybei. Matau dar vieną problemą - mažėja karjeros galimybių, kas demotyvuos ambicingus ir perspektyvius pareigūnus. Prastas yra tas karys, kuris nenori būti generolu, o vadovų pozicijų mažėja. Nenustebčiau, jei dalis pasienio pareigūnų pereitų į policiją, kur daugiau galimybių pakilti.

Didžiausias privalumas yra tas, kad gali į viešumą iškelti problemas ir būti geriau girdimas. Paprasta - su profesinės sąjungos užnugariu sprendimų priėmėjams išsakoma darbuotojų pozicija turi didesnį svorį. Kai esame vieningi, kai daug pareigūnų kelia problemą ir reikalauja ją spręsti, mūsų klauso kitaip. Kai yra pareigūnus vienijanti organizacija, sprendimų priėmėjai įpareigojami kalbėtis ir nenumoti ranka į mūsų keliamas bėdas.

Mūsų profesinės sąjungos santykiai su VSAT yra geri. Dialogas vyksta ir daug problemų sugebame išspręsti profsąjungos lyderiams tiesiog pasikalbėjus su sprendimų priėmėjais. Nereikia kreiptis į teismą, sprendimai nėra vilkinami (kaip, pavyzdžiui, nutinka su policija, kur problemos sprendžiamos gerokai sunkiau). Mums pavyksta tokių blogybių išvengti. Nėra taip, kad darbdaviai užsispirtų, kaip pasitaiko kitur, ir ignoruotų bet kokius darbuotojų argumentus. VSAT lygioje vietoje nekyla problemų. Sakyčiau, kad čia veikia protingumo kriterijus. Nežinau, kodėl kitur dėl paprastų dalykų kyla konfliktai.

Jei viduje nesi pareigūnas, o širdimi - patriotas, nereikia lįsti į šitą galerą. Darbas nėra lengvas, už jį nėra taip atlyginama, kaip turėtų, tad be liepsnelės širdyje bus sunku. Apskritai būti pareigūnu reikia pašaukimo - į VSAT, policiją ar PAGD žmonės ne dėl atlyginimo eina. Vis tik, bijau, kad nauji tarnybą pradedantys pareigūnai mažiau patriotiški - galbūt jie nežino ar yra primiršę svarbias istorines pamokas.

Šis interviu atskleidžia, kad pasienio pareigūno darbas reikalauja ne tik profesinių įgūdžių, bet ir stipraus patriotinio jausmo bei atsidavimo savo šaliai.

Lietuvos pasieniečiai

tags: #ar #viena #pasienio #pareigunas #gali #buti