Mitologija - tai mokslas, tiriantis mitų kilmę, esmę, reikšmę kultūrai, o taip pat tai visuma kurios nors etninės grupės mitų.
Mitai - pasakojimai apie dievus, pusdievius, jų kilmę, žygdarbius, jų tarpusavio santykius, gerąsias ir blogąsias dvasias. Mitai dėsto pirmapradę istoriją, aiškina pasaulio ir žmogaus atsiradimą, gimimą ir mirties paslaptis, moralines vertybes ir pan. Tai kolektyvinė, žodinė kūryba, turinti daug variantų.
Senoji mitologija, religija ir su jomis susijusios apeigos - vienas seniausių žmonijos dvasinės kūrybos reiškinių. Senieji žmonės jautėsi glaudžiai susiję su kosmoso ritmais. Jiems būdingas ciklinis laiko suvokimas: gimimas - augimas - brendimas - nykimas - mirtis - atgimimas.
Baltų gentys savo kultūrą ir religiją ilgus šimtmečius kūrė bendrai. Tik nuo I tūkst. pr. Kr. baltų gentys palaipsniui išsiskyrė į lietuvius, latvius, prūsus ir kt.
Kas yra Kaukas?
Kaukas - tai lietuvių ir prūsų mitinės būtybės. Krikščionybės autorių paliktuose istoriniuose šaltiniuose kaukas įgavęs neigiamą atspalvį, priskiriamas velniams ir pavadinamas velniu. Tačiau tautosakoje kaukas yra veikiau teigiama būtybė, nors ir chtoninė, t.y. žemiškos, požeminės, tamsios prigimties. Atrodo kaukai kaip maži “žemės žmogeliukai” ir primena nykštukus.
Kauko sąsajos su mirusiųjų pasauliu
Iš tikrųjų kauku pavadinamas ir nekrikštytas kūdikis, arba nekrikštyto mirusio kūdikio vėlė. Senovėje į krikštą žiūrėta labai griežtai: kol vaikas nėra pakrikštytas, jis priklauso ne žemiškajam, o anapusiniam pasauliui. Ir žinomo šiuolaikinio mokslininko Vykinto Vaitkevičiaus įžvalgos leidžia šias mitines būtybes susieti su protėvių vėlėmis: jis iškėlė mintį, jog buvusio kunigaikščio Kukovaičio vardo reikšmė yra susijusi su kaukų, arba kukų vieta, senoviškai veita. Kukoveitis reikštų kapavietę, vėlių vietą.
Taigi viena vertus, kaukai yra anapusinio pasaulio atstovai, kita vertus, jie yra teigiamos būtybės, žmonėms nešančios derlių ir gerovę, o tai kaip tik būdinga protėvių vėlėms.
Kauko atsiradimas ir tikslai
Paprastai kaukai ir apsireiškia žmonėms siūlydami pagalbą (kartais pradžioje atneša krūvelę skiedrų), ir jeigu žmogus ją priima, tai pas jį ir užsiveisia kaukučiai. Jie, beje, neša į namus tik bekraujus, pieno ir grūdinius produktus. Iš tikrųjų įvyksta savotiški mainai, atspindintys ir pačių kaukų interesus. Tarkime, skalsą nešantys kaukai pasirodo pliki ir, jeigu žmonės jiems pasiuva rūbelius, nuliūsta, nes priima tai kaip galutinį užmokestį, o tai reiškia, kad jiems reikia pasitraukti. Ir dingsta.
Kaukas, priešingai negu aitvaras, niekada nėra perkamas, tačiau kartais jį sąmoningai galima išperinti iš kuilio pauto (gali būti, jog tai aitvaro išperinimo iš gaidžio kiaušinio parodija). Kitąsyk kaukai kviečiami prie padengto stalo, jiems padedama sviesto, sūrio ir alaus, kurį jie, pasak senesnių šaltinių, labai mėgo. Jeigu šeimininkas pamato, kad valgis ragautas (kaip ir vėlių atveju), ateityje tikisi didesnės sėkmės. O jeigu valgis neliestas, būgštauja dėl gresiančių bėdų.
Kaip išvyti Kauką?
Kaip jau minėjau, tereikia kaukui pasiūti rūbelius arba nepriimti jo atneštų skiedrų. Kita vertus, vėliau čia prisideda krikščioniškas požiūris, esą už bet kokią anapusinę pagalbą turėsi sielą velniui atiduoti, bet ir tai veikiau taikoma aitvarui, kuris yra pavojingesnė, kerštinga būtybė.
Aitvaras ir Kaukas - ar tai tas pats?
Iš dalies - taip, Žemaitijoje aitvaras paprastai ir vadinamas kauku. Bet tai gal vis dėlto tik pastarųjų amžių maišatis. Kai kuriais būdingais požymiais aitvaras ir kaukas iš esmės ir labai ryškiai skiriasi. Antai kaukas niekad neskraido, dažniausia pasirodo ne vienas, o poromis ar nedideliais būreliais. Šaltiniuose nėra užfiksuota moteriškosios kaukės ar kaukos formos, bet kaukams būdinga sukurti šeimeles, pasirodyti su žmonomis. Aitvaras yra visai kitokios prigimties - tai šviesi, ugninga, dangiška (ar bent jau oriška), skraidanti būtybė. Aitvaras maitinamas kiaušiniene ir niekuomet - alumi.
Štai keletas esminių skirtumų tarp Kauko ir Aitvaro:
| Savybė | Kaukas | Aitvaras |
|---|---|---|
| Judėjimas | Neskraido | Skraido |
| Pasirodymas | Dažniausiai grupėmis | Vienas |
| Lytis | Dažniausiai vyriška, gali turėti šeimą | Neaiški, dažniausiai vyriška |
| Maitinimas | Pieno produktai, grūdai, alus | Kiaušinienė |
Kauko skleidžiami garsai
Iš tikrųjų, jie gali pasireikšti kaip kokie bildukai, skleisti tam tikrą garsą. Vienas iš paties kauko vardo aiškinimų tiesiog sieja jį su veiksmažodžiu kaukti. Bet tai veikiau tėra antrinė, vėliau pagal žodžių panašumą atsiradusi sąsaja. Pirminė kauko vardo etimologija veikiau susijusi su veiksmažodžiu kukti, reiškiančiu linkimą, gaubimą. Taigi kaukas būtų kas sukukęs, kuktelėjęs arba reikštų tam tikrą gaubiantį paviršių, kaip kad kaukolė.
Kaukas ir šiuolaikiniai naminukai
Viena iš kauko apraiškų leistų jį pavadinti naminuku arba šiuolaikinio naminuko vienas iš provaizdžių galėtų būti kaukas. Naminis kaip toks daugiau žinomas slavų kultūroje. Tačiau kategoriškai negalima sakyti, kad slavų naminis ir lietuvių kaukas yra vienas ir tas pat - skirtingų kultūrų mitinės būtybės nebūtinai turi sutapti.
Dabartinis mažybinis naminuko įvaizdis yra daugiau paveiktas populiariosios kultūros, tačiau atsirasti jis būtų galėjęs ir lietuvių atitinkamų mitinių būtybių pagrindu.
Bildukas ir Poltergeistas
Bilduko terminas taip pat nėra senas. Ar tik nebus jis tiesiog vokiečių mokslinio termino “Poltergeist” (pažodžiui, besibaldanti dvasia) vertimas. Tai tik abstraktus pavadinimas pagal atliekamą veiksmą - beldimąsi. Tačiau kas būtent bilda, šis terminas nepatikslina. Gal tai mirusiojo vėlė, naktį grįžusi į namus? O gal vėjas? Vėjas, beje, irgi yra ne tik fizinis reiškinys, bet ir mitinė būtybė. Baladotis, bildėti gali ir kai kurios kitos lietuvių mitinės būtybės, tarp jų gal ir kaukai.