Kodėl Gyvenime Negalime Būti Užtikrinti: Priežastys

Gyvenimas yra nuolatinė kaita, ir niekada negalime būti visiškai tikri dėl to, kas mūsų laukia ateityje. Daugelis faktorių gali įtakoti mūsų emocinę būseną, požiūrį į pasaulį ir gebėjimą valdyti stresą. Šiame straipsnyje aptarsime įvairias priežastis, kodėl negalime būti užtikrinti gyvenime, pradedant nuo vaikystės patirčių ir baigiant visuomenės spaudimu.

Vaikystės Patirtys ir Depresija

Labai ilgą laiką buvo manoma, kad vaikų pažintiniai gebėjimai dar nėra tiek subrendę, kad jie sirgtų depresija. O jei paauglys tapdavo liūdnas, užsidaręs, mąstantis apie tai, kad gyventi beprasmiška, tai būdavo laikoma normalia paauglystės būsena.

Nors su šia diagnoze mes tikrai retai susidursime, nes niekas depresijos diagnozės neskubės rašyti kelių mėnesių mažyliui. Kad vaikai serga depresija, gal ir galima sutikti, bet kūdikiai?! Iš kur jiems ta depresija?

Kūdikių Depresija

Nors sužinoję, kokie simptomai būdingi kūdikių depresijai, tikriausiai neprieštarausite, kad tokių atvejų būna. Pagrindinė kūdikių depresijos priežastis - atsiskyrimas nuo savo mamos ar kito pagrindinio globėjo (žmogaus, kuris daugiausia rūpinasi mažyliu, tarp kurio ir kūdikio sukuriamas ryšys).

Pirmosiomis dienomis kūdikis, prisimindamas mamą, jos visur ieško, eina (ar ropoja) ten, kur jie įprastai žaisdavo ar kitaip leisdavo laiką, stipriai reaguoja į atidaromas ar uždaromas duris, skubėdamas pasitikti ir tikėdamasis vėl pamatyti mamą.

Vaikas jaučia nerimą, todėl gali mažai domėtis žaislais ar jais žaisti chaotiškai, pradėdamas domėtis žaislu ir čia pat jį mesdamas, ieškodamas kito. Mažylis tampa verksmingesnis, gali verkti ilgai, būti sunkiai nuraminamas, po verkimo būsenos ateina apatijos būsena, kai vaikas niekuo nesidomi.

Jei išsiskyrimas su mama trunka ilgiau, vaikas iš verksmingumo pereina į sustingimo stadiją: tuomet jis tik guli, nesidomi aplinka, nereaguoja į kalbinimą. Gali pradėti trikti psichikos raida: anksčiau mokėjęs čiauškėti mažylis nebečiauška, nebesidomi žaisliukais, vėliau ima sėdėti, stovėti ar vaikščioti, ypač vėluoja kalba.

Ilgainiui mažylis susitaiko su patirta netektimi, ir depresijos požymiai švelnėja. Gali būti, kad vaikas susiras kitą prieraišumo asmenį, tai yra žmogų, su kuriuo užmegs artimą ryšį, ir tokiu būdu mamos netekties skausmą užpildys bendravimas su kitu žmogumi.

Vis dėlto viduje skauda bet kokiu atveju, ar mama tyčia paliko mažylį, ar kito sprendimo nebuvo galima priimti.

3-6 Metų Vaikų Depresija

3-6 metų vaikų depresija gali pasireikšti elgesio sutrikimais: dažnai pastebime sujaudintą, nerimastingą, agresyviai besielgiantį vaiką, kuris gali ne tik mušti ar muštis su kitais, bet ir žaloti save, ilgai save stimuliuoti (pavyzdžiui, masturbuotis).

Kita vertus, depresiškas vaikas gali tapti tylus, jis niekam neužkliūva, būna „nematomas“, atrodo nervingas, įsitempęs, baikštus, nėra laimingas, kaip kiti vaikai, atrodo, kad nesugeba džiaugtis.

Be to, nuo pat mažens vaikai linkę perimti tėvų požiūrį į save, pasaulį ir ateitį. Depresiški arba pavargę, tarpusavyje konfliktuojantys, besiskiriantys ar išsiskyrę tėvai gali sunkiau sugebėti palaikyti savo vaiką, stiprinti jo savivertę, įdiegti jam mintį, kad jis daug ką gali ir moka pats arba sėkmingai to išmoks.

Paauglių Depresija

Vaikams augant, jų depresijos požymiai vis labiau artėja prie suaugusiųjų depresijos požymių. Tokio amžiaus vaikai dažnai masturbuojasi, graužia nagus, gali atsirasti naktinių košmarų ir naktinis šlapimo nelaikymas.

Augant vaikų depresija kartais pasireiškia ir niekuo nesidomėjimu, džiaugsmo ir pasitenkinimo netekimu, užsisklendimu, nekalbėjimu, išsakomomis mintimis: „Aš negaliu“, „Man nesiseka“, „Nežinau“, „Aš pavargęs“.

Tyrėjų duomenimis, depresiją išgyvenančių vaikų padaugėja brendimo laikotarpiu: 13-15 metų paaugliai depresija serga kur kas dažniau nei mažesni vaikai, pikas pasiekiamas 17-18 metų. Vėliau dažnumas šiek tiek mažėja, kol pasiekiamas suaugusiųjų depresijos dažnio lygis.

Manoma, kad taip staiga depresijos atvejų padaugėja dėl to, kad paaugliai pradeda geriau suvokti savo jausmus ir giliau juos išgyventi bei jausmą išlaikyti kuriam laikui.

Be to, mažas vaikas daugiau ar mažiau saugiai jaučiasi, žinodamas, kad yra šeimos dalis, ir šeima jį lyg mūro sienos gali apsaugoti nuo įvairių pavojų (žinoma, su šeima ir jos saugumu būna visaip, tačiau dažniausiai priklausymas šeimai suteikia vaikui papildomą nepažeidžiamumo jausmą).

Paauglio raida vyksta taip, kad jis turi atsiskirti nuo tėvų ir kurti savo gyvenimą, galbūt visai kitokį, tapti savarankišku suaugusiuoju, turinčiu savo požiūrį į gyvenimą. Taigi net ir nedepresiškas paauglys gali išgyventi liūdesį ir jausmų sumaištį, lydinčius atsiskyrimą nuo tėvų.

Paaugliai jau geba žodžiais išsakyti tai, kaip jaučiasi, todėl gali tokiu būdu išreikšti nepasitenkinimą gyvenimu ir aplinkiniais. Apie depresiją paauglystėje galime galvoti ir tuomet, kai matome ryškią nuotaikų kaitą, bendrą neigiamą požiūrį į gyvenimą ar kokius nors užsiėmimus.

Depresijos Priežastys

Kaip ir kalbant apie daugelį kitų psichikos ir emocinių sutrikimų, vienos priežasties paprastai nebūna.

Biologiniai Veiksniai

Tyrimų duomenimis, daugiau tikėtina, kad depresija susirgs vaikai, paaugliai ir suaugusieji, kurių artimi giminaičiai serga depresija. Depresijai atsirasti reikšmės turi sutrikusi tam tikrų biologinių medžiagų apykaita: pavyzdžiui, padidėjęs hormono kortizolio kiekis arba sumažėjęs serotonino kiekis.

Vis dėlto sunku atskirti biologinius ir nebiologinius veiksnius, nes, jei vaikas auga depresiškų tėvų šeimoje, didelės reikšmės depresijai atsirasti turi ne tik paveldimumas, bet ir nepakankamai šiltas ar nesaugus ryšys su tėvais, iš kartos į kartą perteikiama informacija, kad gyvenimas yra sunkus, o pasaulis - atšiaurus. Dar vienas dalykas, kurį vaikai paveldi - tai temperamentas ir gebėjimas valdyti stresą.

Asmeniniai Veiksniai

Kaip jau minėta anksčiau, labai svarbu, koks ryšys susiformuoja tarp kūdikio ir juo besirūpinančio globėjo: pastebėta, kad, esant nesaugiam priešiškam ryšiui, vaikas bijo, kad jis bus paliktas, jis jaučiasi vienišas ir bejėgis.

Toks vaikas kabinasi už jo gyvenime atsiradusių žmonių, tikėdamasis, kad šie juo pasirūpins ir globos. Kitokio tipo depresija atsiranda tada, kai vaikas su savo globėju suformuoja nesaugų vengiantį ryšį. Šiuo atveju vaikui būdinga savikritika, žema savivertė, kaltės jausmas.

Jis išsikelia labai aukštus vidinius standartus, siekia tobulumo ir iš savęs labai daug reikalauja. Kad ir ką pasiekęs, jis nesijaučia patenkintas, nuolat bijo būti iškritikuotas ir prarasti aplinkinių pagarbą.

Manoma, kad depresija atsiranda dėl pykčio, kai užuot pykus ant artimųjų, jausmai nukreipiami į save. Depresijai atsirasti reikšmės turi ir požiūris į gyvenimą ir pasaulį: depresija sergantiems vaikams ir paaugliams būdinga, kad jie išgyvena savo netinkamumą („Aš nieko nesugebu“), bejėgiškumą („Aš nieko negaliu padaryti, kad tai pakeisčiau“) ir beviltiškumą („Taip bus visada“), juos kamuoja jausmas, kad yra dėl visko kalti ir nesugebės pasikeisti.

Šeimos Veiksniai

Nepriteklius, dažni konfliktai tarp tėvų, prievarta prieš vaikus (fizinė, emocinė ar seksualinė), tėvų ar kitų artimųjų netektys - tai yra veiksniai, kurie stipriai padidina depresijos riziką.

Veiksniai, Susiję Su Bendraamžiais

Turi reikšmės ir patiriamos patyčios bei draugų neturėjimas, tačiau įdomu, kad, tyrėjų nuomone, depresija sergantys vaikai bei paaugliai patys elgiasi taip, kad jiems gali būti sunku užmegzti ar išlaikyti santykius su bendraamžiais: jie linkę būti kiek agresyvūs, pavyzdžiui, prasivardžiuoti, stumdytis ir panašiai.

Taigi patenkama į užburtą ratą: su piktu, užkabinėjančiu vaiku nesinori draugauti, o jis dėl to išgyvena ir tampa dar piktesnis. Jeigu vaiko ar paauglio depresija nėra atpažįstama, jiems laiku nesuteikiama pagalba, labai lengva tokiam vaikui „prasprūsti“ ir dėl savo blogo elgesio būti pasmerktam kaip „būsimam nusikaltėliui“.

Arba dėl tykumo, nematomumo tapti tiesiog „patogiu vaiku“, su kuriuo mažai rūpesčių, tačiau kuriam vis dėlto labai skauda širdelę. Ilgainiui šis skausmas gali pasireikšti kitais simptomais (tuo pačiu agresyvumu, įvairiomis ligomis, kūno skausmais ir panašiai).

Agresyvus elgesys, nesvarbu, kokios jo priežastys, augant gali pereiti į elgesio sutrikimus, riziką, kad vaikas susidės su bloga kompanija, pradės anksti rūkyti, vartoti alkoholį ar kitas psichiką veikiančias medžiagas (narkotikus).

Nuolat jaučiamas nerimas, viduje išgyvenamas nepasitenkinimas savo gyvenimu verčia ieškoti būdų, kaip nurimti, o tai labai lengva padaryti dirbtinai save raminant ar dirbtinai gerinant nuotaiką, tai yra, vartojant svaigalus ir kvaišalus.

Gydymas

Gydymas prasideda nuo, atrodytų, visiškai nesusijusių, tačiau vis dėlto kiekvienam vaikui ir paaugliui svarbių dalykų. Turbūt ne vienas prisiminsite, kad depresijai gydyti taikomi vaistai, vadinami antidepresantais. Ar jų skiriama ir vaikams? Ir taip, ir ne.

Vaikų depresija niekada nepradedama gydyti antidepresantais. Kaip matėte, priežasčių vaikui būti liūdnam ir piktam yra labai daug, ir jokia tabletė jam neatstos šiltai apkabinančios ir juo besidžiaugiančios mamos arba neužpildys jausmo, kad yra kažkuo netikęs.

Tiek liūdnam, tiek ir depresija nesergančiam vaikui labai reikia savo tėvų, kurie jį mylėtų ir parodytų, kad jis jiems svarbus. Būkite su savo vaikais, leiskite su jais laiką, skirkite pasimatymus paaugliams, kviesdami juos į kiną ar pasivaikščioti, išvažiuokite kad ir vienam savaitgaliui, kad ir netoliese, bet dviese su vienu iš vaikų, kur galėtumėte kalbėtis ir klausytis vienas kito.

Visuomenės Spaudimas ir Asmeninės Ribos

Visuomenė verčia mus skubėti, priimti sprendimus, kurių visai nenorime priimti, rinktis tokį gyvenimo būdą ir ritmą, kuris svetimas mūsų prigimčiai. Ji verčia mus pirkti, kad jaustumėmės laimingi, vartoti, kad nusiramintume. Ji verčia mus nuolat ką nors daryti, nes tik taip gali išgyventi, ir verčia mus jausti kaltę dėl neveiklumo. Tačiau taip darydami mes savo vidiniam gyvenimui visiškai nebepaliekame vietos.

Gebėjimas pasakyti „ne“ ir apsaugoti savo ribas yra svarbus įgūdis, kuris padeda išlaikyti emocinę pusiausvyrą, apsaugoti savo laiką ir energiją bei išlikti ištikimam sau. Šios priežastys verčia mus sakyti „taip“ net tada, kai iš tiesų norėtume atsisakyti.

Asmeninės Ribos

Asmeninės ribos - tai psichologinės ir emocinės ribos, kurios padeda mums išlaikyti vidinę harmoniją. Apsaugoti savo ribas reiškia pripažinti, kas yra priimtina, o kas ne, ir nebijoti veikti atsižvelgiant į šias ribas.

Nors iš pradžių gali būti sunku pasakyti „ne“, praktika ir tam tikros strategijos gali padėti tai daryti drąsiau ir tvirtai. Pirmas žingsnis - suprasti, kas jums iš tiesų svarbu. Kai aiškiai žinosite savo prioritetus ir vertybes, bus lengviau nuspręsti, kada verta sakyti „taip“, o kada geriau atsisakyti.

Jei nesate tikri, ar galite sutikti su prašymu, nebijokite šiek tiek laiko pagalvoti. Kai sakote „ne“, nereikia meluoti ar ieškoti sudėtingų pasiteisinimų. Paprastas ir tiesus atsakymas, pvz., „Ačiū, bet negaliu to padaryti“ arba „Šiuo metu neturiu galimybės imtis šio darbo,“ yra tinkamas ir pagarbus būdas atsakyti.

Jei jaučiatės nepatogiai sakydami griežtą „ne“, galite pasiūlyti alternatyvą. Kaip ir bet koks kitas įgūdis, sakyti „ne“ reikia mokytis praktikuojant.

Daugelis iš mūsų jaučia kaltę, kai atsisakome padėti ar dalyvauti kažkame, ypač kai kalbame apie artimus žmones. Tačiau svarbu suprasti, kad negalime visko kontroliuoti ar visiems padėti.

Jei jaučiate kaltę, pabandykite įvertinti situaciją objektyviai. Ar jūsų atsisakymas padės išsaugoti jūsų sveikatą, laiką ir energiją? Mandagiai pasakyti „ne“ gali būti iššūkis, tačiau tai įmanoma išmokti ir išlaikyti pagarbų bei profesionalų bendravimo toną.

Svarbiausia yra pasakyti „ne“ tiesiai, bet su pagarba. Vietoj griežto atsakymo, naudokite švelnesnę formuluotę. Dažnai žmonės geriau supranta atsisakymą, kai yra pateikiama trumpa, bet aiški priežastis. Nors gali būti viliojanti mintis atidėlioti atsisakymą, kad išvengtumėte nepatogios situacijos, geriau iš karto pranešti, kad negalite. Mandagus „ne“ nereiškia, kad turite pasijusti blogai. Svarbiausia yra būti užtikrintam savo sprendimu.

Finansinis Neužtikrintumas

Gyvenime susiduriame su finansiniu neužtikrintumu, kuris gali kelti stresą ir nerimą. Pavyzdžiui, jei šiuo metu turiu 1 mln. eurų portfelį, investuotą į akcijas. Jo vertė gali smarkiai kristi per kelias dienas ar mėnesius. Nusprendus kasmet išleisti 40 tūkst. eurų (tai būtų 4% nuo pradinės portfelio vertės), šis planas gali atrodyti tvarus. Tačiau jei rytoj portfelio vertė nukris 50%, norint išlaikyti tą patį pragyvenimo lygį, teks išleisti jau 8% per metus. Tai toli gražu nėra tvari strategija.

Dėl šių svyravimų planavimas tampa sunkiai įgyvendinamas praktikoje. Jei šiuo metu už 40 tūkst. eurų galiu gyventi, nėra garantijos, kad to užteks po kelių metų. Infliacija gali reikšmingai sumažinti santaupų perkamąją galią.

Kadangi neįmanoma apskaičiuoti, kiek gali išleisti, jog mirtum su 0$ sąskaitoje (o mirti dėl to, kad turi 0$, irgi neskamba kaip viliojantis problemos sprendimas), vienas iš problemos sprendimo būtų yra remtis istorine patirtimi.

4% Taisyklė

Ši legendinė studija, publikuota 1998 m., nagrinėja įvairias investicinio portfelio alokacijas, sudarytas iš JAV akcijų ir 10 metų trukmės JAV obligacijų. Pavyzdžiui, jei nuo 1 mln. eurų portfelio kasmet nusiimtumėte 40 tūkst. eurų, tai kokia tikimybė, kad po 30 metų sąskaitoje vis dar turėsite pinigų?

Kitaip tariant, per visus 30 metų rolling periods nuo 1926 iki 1995 m. Portfelio, sudaryto iš 75% akcijų bei 25% obligacijų, success rate prie 4% nusiėmimo normos siekia net 98%. Kita svarbi Trinity studijos išvada - obligacijų įtraukimas į portfelį (25-50% dalimi) pagerina arba išlaiko tą patį success rate kaip ir vien akcijų portfelis.

Atrodo, kad viskas aišku: saugu nusiimti 4% per metus nuo portfelio pradžioje ir vėliau koreguoti šią sumą pagal infliaciją. Trinity studija skaičiuoja success rates apibrėžiant juos taip: po 30 metų sąskaitos likutis turi būti daugiau nei 0$. Kitas trūkumas - studija neatsižvelgia į akcijų vertės rodiklių pokyčius.

Early Retirement Now (ERN) Blogas

ERN nagrinėja success rates, tikimybes, jog nusiimant tam tikrą procentą nuo pradinės portfelio vertės ir šią sumą koreguojant pagal infliaciją, pinigų pakaks norimam laikotarpiui. For longer horizons, 100% stocks gives the highest success rate.

For example, a 4% withdrawal rate has a 95% success probability in a 50%/50% over 30 years, but only 65% over 60 years. 100% akcijų portfelyje success rates prie 4% nusiėmimo normos taip pat mažėja: nuo 97% iki 89%, jei pragyvenama 60 metų.

Šiuo metu viso pasaulio akcijų rinkos indekso CAPE siekia 24. 4% success rate, net CAPE > 20 atveju, siekia 95%, kas tikrai nėra prastas rezultatas.

Charizma ir Asmenybė

Visi žinome, koks yra charizmatiškas žmogus, bet paaiškinti, kas ta charizma yra sunkiau. Galima sakyti, kad charizma yra tarsi magnetas, kuris traukia prie kito žmogaus arba prieskonis, kuris suteikia „skonį“ arba tiesiog, kad žmogus turi spalvų.

Charizmą galima įvardinti kaip vieną iš vidinių žmogaus savybių. Savybė, kuri yra sunkiai apibūdinama, tačiau dėl jos kiti žmonės linkę žmogų su charizma „sekti“, stebėti, domėtis, juo pasikliauti. Jis atrodo patrauklus, užburiantis. Atrodo, spinduliuoja ramybe, teigiama energija ir nuotaika, mes tokį žmogų visuomet pastebime bendroje kompanijoje.

Graikų kalboje šis žodis reiškia „dovana“ (gr. „charis“). Galima sakyti, kad charizmatiški žmonės nuo gimimo turi tarsi dovaną būti kitų labiau pastebimi ir mėgstami už kitus, tačiau ne visi žmonės šią savybę atskleidę. Todėl vienus laikome charizmatiškais, „su cinkeliu“, o kitų ne, jų tarsi nė nepastebime.

Charizma yra labai individuali ir kiekvienas žmogus, esantis charizmatiškas, išsiskiria iš kitų savaip. Sunku lyginti kelis charizmatiškus žmones, nes tai labai asmeninis dalykas, kadangi įtakos turi ir žmogaus charakterio bruožai ir gyvenimo aplinkybės, darbo pobūdis ir pan.

Charizmatiškos Asmenybės

Charizmatiškas asmenybes pastebime visada. Jie tikrai tarsi magnetai prikausto visų kitų dėmesį, nors ir stengiesi nesutelkti viso dėmesio į jį, tačiau savaime gaunasi, kad kartas nuo karto vis nukreipi žvilgsnį vėl. Taip yra dėl to, jog charizmatiški žmonės yra pasitikintys savimi, jie drąsus, dėl to jie yra pasiekę daugiau, sėkmingesni.

Charizmatiški žmonės yra emociškai lankstūs, jie žymiai geriau nei kiti supranta tiek savo emocines reakcijas, tiek kitų, jie emocijas reiškia stipriau nei kiti, jie gali prisitaikyti prie įvairių situacijų ir žmonių. Optimistai, stengiasi labiau įžvelgti teigiamus dalykus negu neigiamus. Tokius žmones norisi sekti, jie gali puikiai įkvėpti kitus. Charizmatiški žmonės nebijo iššūkių, nebijo būti atstumti kitų, jiems dėl to nereikia apsimetinėti tuo, kuo jie iš tikrųjų nėra, jie nepasiduoda kitų įtakai.

Charizmatiški žmonės mėgsta bendrauti ir dažnai yra apsupti žmonių. Jiems malonu bendrauti. Tad, jei jums yra sunku natūraliai vystyti pokalbį su kitu žmogumi, juo domėtis (pavyzdžiui, klausiate ar pagiriate tik iš mandagumo) - jūs tikrai nesate charizmatiškas.

Jei jums sunku išreikšti, parodyti savo emocijas kitiems, jūs neperprantate kitų emocijų, jums neįdomios kitų emocijos - jūs taip pat nesate charizmatiškas. Jei nepasitikite savimi, bijote, kad kiti jus atstums, nenorės su jumis bendrauti, mintyse sukuriate tik neigiamus scenarijus, jums irgi nebūdinga charizma, nes jūs visa savo kūno kalba rodote, kad esate neužtikrintas savimi.

O tokių žmonių „sekti“ nesinori. Charizmatiški žmonės nesiskundžia, neburba, niekur neskuba, jie žino, ko nori, nepasisekus nekaltina kitų, oro, likimo, jie retai būna liūdni. Žmogus spinduliuojantis neigiamą energiją tikrai nėra charizmatiškas.

Ar Charizmos Galima Išmokti?

Tikrai negalima vienareikšmiškai teigti, kad charizma yra įgimtas dalykas. Manau, kiekvienas žmogus, padirbėjęs su savimi, stebėjęs ir analizavęs savo elgesį, kalbėjimo manierą, stilių ir panašius dalykus gali atitinkamai jį koreguoti. Tačiau siekiant tapti charizmatišku, reikia žmogaus nuoširdumo. Apsimestinai bandyti tapti charizmatišku gali ir nepavykti ir aplinkiniai tikrai pastebės, kuris elgesys yra nuoširdus, kuris ne.

Brangūs rūbai, daiktai, tobulai sutvarkyta išvaizda, puikus darbas tikrai nepadarys žmogaus charizmatišku. Tuštybė, puikybė, manau, tik atitolins žmogų nuo tapimo charizmatišku. Žmogus, norintis būti charizmatiškas, iš tikro turi norėti domėtis kitais, būti empatiškas, įsijausti į kito situaciją, o ne stengtis bandyti iškelti save, girtis savo pasiekimais, naujais daiktais ir pan., užgožti kitus.

Tikrai žinome, kad su tokiais žmonėmis nėra miela ir jauku bendrauti, tad stengiamės turėti kuo mažesnį kontaktą. Charizmatiškas žmogus mus supras, leis mums pasijausti svarbiu, domėsis. Natūraliai ir mums nereiks apsimetinėti tuo, kuo nesame, tada patys jausimės labiau atsipalaidavę, drąsiau.

Norėti būti savimi. Atpažinti savo emocijas, analizuoti, būti empatišku kitų atžvilgiu, atviru. Mokėti ne tik pačiam tinkamai „ištransliuoti“ žinutę su atitinkamomis emocinėmis reakcijomis į aplinką, bet ir mokėti priimti kitų, pastebėti, domėtis. Charizmatiški žmonės didžiąją dalį savo dėmesio skiria kitiems, o ne kitų nukreipia į save.

Norint išmokti charizmos, reikia išmokti pasitikėti savimi ir savo jėgomis, būti užtikrintam tuo, ką darai, neabejoti, nusiteikti pozityviai, galvoti apie teigiamus dalykus. Dėl to nuotaika bus geresnė, norėsis dažniau šypsotis, natūraliai gausis, kad norite bendrauti, būti atviras. Žmonės ims jus labiau pastebėti, atsakyti tuo pačiu.

Nereikia stengtis būti ne savimi, reikia stengtis kiek įmanoma labiau sustiprinti ir atskleisti turimas savo savybes. Charizmatiški žmonės nėra savimylos „narcizai“ ar pamaivos. Taip, reikia save mylėti ir save atskleisti iš gražiausių pusių, bet nedaryti to dirbtinai.

Bandyti prisiminti momentus, kuomet labiausiai pasitikėjome savimi, kuomet sekėsi, buvome kažkur lyderiai ir stengtis prisiminti visą tą savijautą, emocinę būseną, kaip jautėmės, kaip atrodėme. Bandyti atkurti tą savijautą, organizmą mokyti vėl jaustis tvirtai. Tikėtina, kad automatiškai mūsų laikysena sutvirtės (išsities nugara, pakelsime galvą aukščiau ir pan.). Visa mūsų kūno kalba transliuos į išorę žinutę, kad aš pasitikiu savimi. Tik nuoširdus noras ir keletas pokyčių savo elgsenoje ir mąstyme leis mums tapti charizmatiškiems.

tags: #kodel #gyvenime #negalime #buti #uztrikrintam