Ar kančia leidžia pajusti būties pilnatvę? Šis klausimas yra giliai įsišaknijęs filosofijoje ir literatūroje, skatinantis mus apmąstyti žmogaus egzistencijos prasmę ir vertę. Kančia, kaip praradimas, netektis, trūkumas, neigiamų emocijų sukelta būsena, yra neatsiejama žmogaus patirties dalis.
Žmogus vis dėl to yra kenčianti būtybė, galiausiai turinti susitaikyti, kad kančia yra neišvengiama gyvenimo dalis. Yra žmonių, kurių kančia tarsi kasdienė nepaliaujama liūtis permerkia kiekvieną gyvenimo minutę. Silpni žmonės palūžta, stiprūs pajunta norą toliau gyventi.
Kančia Kaip Dvasinės Stiprybės Išbandymas
Visų pirma, žmogus, kęsdamas skausmą, išbando dvasinę stiprybę. Ypač daug blogų akimirkų buvo išgyventa Antrojo pasaulinio karo metais, kuomet šimtai tūkstančių žmonių buvo ištremti į koncentracijos stovyklas. Būtent toks žmogus yra parodomas Balio Sruogos memuarų knygoje „Dievų miškas“.
Šias akimirkas išgyveno Balys Sruoga - XX amžiaus pirmosios pusės rašytojas. Prasidėjus nacistinės Vokietijos okupacijai, neslėpė priešiškumo nacių ideologijai, todėl buvo ištremtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Tai knyga, kurioje atsispindi rašytojo išgyvenimai nacių Štuthofo koncentracijos stovykloje. Lageryje visus mušdavo, kankindavo. Esesininkai parodydavo, kad kaliniai yra menki, nieko neverti. Pareigūnams kaliniai turi parodyti pagarba, daryti viską, ką jie liepdavo. Nors Sruogą lageryje kankino pyktis, tačiau, tai tik laikinas pasireiškimas. Tuo žmogus ir yra gražus, kad savo jausmus ir emocijas jis gali laisvai keisti ir tam jis turi laisvą pasirinkimą. Nors ir kaip bebūtų tamsu ir baugu, žmoguje visada turi likti, nors maža Vilties, Tikėjimo ir Meilės kibirkštėlė.
Baigiantis karui grįžo į Vilnių, tačiau neberado šeimos. Siekdamas sumažinti vienatvės jausmą ir patirtus klaikius išgyvenimus, gydydamasis Birštono sanatorijoje parašė atsiminimų knygą „Dievų miškas“. Joje pasakojama apie lietuvių inteligentus, patekusius į fašistinę mirties stovyklą. Apibūdinami prižiūrėtojai esesininkai ir kalinių santykiai. Aprašoma orumą žeminanti lagerio buitis - kankinimą primenantys darbai, kuriuos patyrė pasakotojas. Jis buvo priverstas dirbti patį sunkiausią darbą - kirsti miškus. Pastebėję jo talentą, gestapininkai priima dirbti į raštinę, kurioje gauna galimybę rinkti informaciją, klastoti dokumentus, gelbėti kalinius, remti juos morališkai. Tas kupinas kančios gyvenimas lageryje B. Sruogą tik stiprino.
Asmeninis Augimas Per Kančią
Šiais laikais yra pilna žmonių, kurie neišbando savęs ir nauju dalykų. Tik susidūrus su menkiausiu sunkumu jie pasiduoda ir nebesistengia. Tokie žmonės dažniausiai nebūna laimingi, nes be sunkumų žmogus negali pajausti tikrosios būties pilnatvės. Kad ja pajust asmuo turi stengtis, kovot net jei jis turės labai kentėti.
Geras to pavyzdys XXa. modernizmo srovės rašytojo Antano Škėmos romanas “Balta drobulė”. Pagrindinis veikėjas dėl tuometinės rusų okupacijos buvo privestas emigruoti i svetimą kraštą - Ameriką. Jis joje nesijautė laimingas, taip pat dėl paveldėtos neurozės ligos, jis suprato, kad jam liko mažai laiko. Kūrinio gale dėl patirtų sunkumų, Geršva nepasidavė jam slegiančioms problemoms ir pajuto savo būties pilnatvę.
Kančios Priežastys ir Jų Įveikimas
Įdėmiau pažvelgę į savo kasdienybę, pabandę ją šiek tiek paanalizuoti, pastebėtume mus nelaimingais padarančias 5 esmines priežastis:
- Kūnas juda greičiau nei protas. Žmogus kenčia, nes nepaleidžia praeities įvykių. Pamiršk, paleisk, nusispjauk ir atleisk.
- Protas juda greičiau nei kūnas. Kančia kyla, kai protas nori gauti tai, ko kūnas dar negali duoti. Kantrybė bei pasitenkinimas esama padėtimi tave išlaisvins iš kančios.
- Proto paskirtis - kontroliuoti. Dažnas žemietis stengiasi kontroliuoti tai, kas nekontroliuojama. Kontroliuoti reikia save, nes visa kita tavo protui nepaklūsta.
- Sveikata. Būti neveikiančiam - kančia. Geriau skirti dėmesio sveikatai bent valandėlę per dieną, maitintis energiją teikiančiu maistu bei kontroliuoti jusles.
- Nėra meilės. Jei dirbi be meilės, t.y. nemyli savo darbo - tave aplanko kančia. Todėl - daryk tai ką myli, arba mylėk tai, ką darai.
Apibendrinant vienu sakiniu: Mylėk tai, ką darai, daryk tai, ką myli, būk dėkingas už kiekvieną akimirką, rūpinkis savo proto ir kūno sveikata, kad protas neatsiliktų nuo kūno ar kūnas - nuo proto ir kančia bus tau nepažįstama, nebent papulsi į krizę.
Krizė, kaip ir kiekvienas reiškinys šiame gyvenime, turi dvi puses. Iš vienos pusės tai - kančia, grėsmė, o iš kitos - galimybė. Galimybė permąstyti įvykius, susibalansuoti kūno - proto santykius, išanalizuoti tos kančios priežastis bei pakeisti tuos įpročius, kurie privedė tave prie tos kančios. Problema - iš lotynų kalbos - UŽDAVINYS. Turi ją (-jį) spręsti. Tai tavo gyvenimas, tavo sprendimas. Jei nežinai, kaip spręsti, susirask tą, kuris žino, kuris jau išsprendė ir gali su tavim pasidalinti. Prašyk ir tau bus duota, belsk ir bus atidaryta.
Filosofinis Požiūris Į Kančią
Filosofijoje kančios prasmės analizė dažniausiai suteikia kančiai teigiamą pobūdį tuo ją paneigdama. Įvairiose religijose pabrėžiama kančios moralinė reikšmė. Krikščionybėje kančia traktuojama kaip Dievo bausmė, netobulo pasaulio savybė. Suvokta kaip kryžiaus nešimas ir sekimas paskui Nukryžiuotąjį kančia sutaurina krikščionio egzistenciją.
A. Schopenhaueris kančios priežastimi laikė žmogaus prigimtyje slypinčią metafizinę valią gyventi. Kentėjimas gali būti įveikiamas neigiant šią valią (asketizmas, kvietizmas, misticizmas). K. Jaspersas kančią traktavo kaip vieną ribinių situacijų - jos akivaizdoje žmogus neturėtų rezignuoti, o pakilti iki asmeninės prasmės paieškų. E. Lévinas kančios esme laikė tai, kad ji įtraukia žmogų į dabarties esamybę; tai būties budrumas, neleidžiantis atsitraukti, pasislėpti, išnykti.
Kančia yra tiek plati ir gili, kiek platus ir gilus pats žmogiškasis gyvenimas. Nėra nė vienos jo srities, kurią kančia aplenktų. Juo mes pasiekiame aukštesnį žmoniškosios egzistencijos laipsnį, juo mes turime patirti ir gilesnę kančią. Žmogus - kenčianti būtybė. Jis vienas pasaulyje pažįsta kančią. Kančia yra sąmonės laipsnį pasiekęs skausmas. Ji - sąmoningas žmoniškosios baigtinybės išgyvenimas. Kančia - žmoniškosios tobulybės kaina.
Juozas Girnius teigė, kad mūsajame pasaulyje būties tobulėjimas eina drauge su jos baigtinybės išreiškimo, arba „skausmo“, tobulėjimu. Juo kuri būtybė pasiekia aukštesnį būties laipsnį, juo ji giliau („tobuliau“) turi išgyventi ir savąją ribotytę: priklausomybę nuo žemiau stovinčios būties dėsnių ir drauge neperžiangiamybę to tarpo, kuris skiria kūrinius, baigtines būtybes, nuo Kūrėjo, Nebaigtinės Būties.
Todėl aišku, kodėl su būties kilimu gilėja ir jos skausmas. Juo kuri būtybė yra pasiekusi aukštesnį būties rangą, juo jai skaudesnė priklausomybė nuo žemiau jos stovinčios būties.
| Priežastis | Pasekmė | Sprendimas |
|---|---|---|
| Kūnas juda greičiau nei protas | Nervinimasis, pyktis, kremtimasis | Pamiršti, paleisti, atleisti |
| Protas juda greičiau nei kūnas | Troškimas turėti tai, ko kūnas negali duoti | Kantrybė, pasitenkinimas esama padėtimi |
| Kontrolės siekimas | Pyktis, nepasitenkinimas, lūkesčių nepateisinimas | Kontroliuoti save |
| Sveikatos nepaisymas | Neveiklumas, liga | Dėmesys sveikatai, sveika mityba, streso valdymas |
| Meilės stoka | Kančia darbe ir gyvenime | Daryti tai, ką myli, arba mylėti tai, ką darai |