Konservacinės Žemės Paskirties Ypatumai Lietuvoje

Žemė yra savitas aplinkos elementas, laikomas vienu svarbiausiu išteklių, o kartu ir nacionalinis turtas. Jos svarba matoma ne tik žemės kiekyje, bet ir derlingame sluoksnyje, kuris naudojamas kaip pagrindinė gamybos priemonė. Iš tiesų, bet kokia žmogaus veikla yra susijusi su žeme ir jos naudojimu.

Teisine prasme, žemė pirmiausia suprantama kaip suverenios valstybės teritorija, taip pat kaip nuosavybės ir naudojimo teisės objektas. Teisės normose žemė traktuojama kaip visuotinė vertybė, kurios socialinė funkcija - tarnauti visos tautos interesams. Valstybė, tvarkydama žemės santykius teisės normomis, siekia detaliai apibrėžti žemės, kaip pagrindinio nacionalinio turto, teisinį režimą, reguliuoti disponavimo žeme tvarką, garantuoti racionalų žemės naudojimą ir apsaugą.

Šiuos žemės santykius įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas ir kiti įstatymai. Vienas svarbiausių - Lietuvos Respublikos Žemės įstatymas, reglamentuojantis žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius bei žemės tvarkymą ir administravimą Lietuvos Respublikoje. Jame numatyta, kad įgyvendinant žemės tvarkymo ir administravimo politiką, žemės santykiai reguliuojami taip, kad būtų sudarytos sąlygos tenkinti visuomenės, fizinių ir juridinių asmenų poreikius racionaliai naudoti žemę, vykdyti ūkinę veiklą tausojant ir gerinant gamtinę aplinką, gamtos ir kultūros paveldą, apsaugoti žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teises.

Žemės nuosavybės teisė yra viena svarbiausių daiktinių teisių, kurios reglamentavimui skirta Civilinio kodekso 4 knyga. Nuosavybės teisės reglamentavimas yra aktualus tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims. CK 1.2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad civilines teises gali apriboti tik įstatymai ar įstatymo pagrindu - teismas, jeigu toks apribojimas būtinas viešajai tvarkai, geros moralės principams, žmonių sveikatai ir gyvybei, asmenų turtui, jų teisėms ir teisėtiems interesams apsaugoti.

Žemės Nuosavybės Teisės Įgijimo Pagrindai

Darbo tikslas - atskleisti žemės nuosavybės teisės įgijimo pagrindus, aptarti disponavimą žeme bei išnagrinėti žemės nuosavybės teisės gynimo būdus. Taip pat aptarti bendrosios nuosavybės teisės ypatumus, išnagrinėti, kaip pasireiškia žemės savininkų disponavimo teisė, kokie reikalavimai keliami sudarant žemės sandorius, išsamiau analizuojama valstybinės žemės disponavimo teisė.

Hipotezė - žemės nuosavybės teisė yra specifinė daiktinė teisė, turinti savitą reglamentavimą ir jos gynimo būdus. Tyrimas atliekamas panaudojant istorinį, lyginamąjį, loginį ir sisteminės analizės metodus. Darbe analizuojama Kasacinio teismo ir Lietuvos Vyriausiojo Administracinio teismo praktika, ja remiantis analizuojamos įstatymų taikymo teismų darbe problemos.

Iš pradžių žmonijai vertingesni buvo gyvuliai, drabužiai, įrankiai, ginklai. Vėliau nuosavybe tapo pavergti žmonės, jų gyvenamieji būstai. Žemės nuosavybė atsirado labai palengva, jau nemažą laikotarpį žmonijai pragyvenus. Kol žmonės vertėsi medžiokle, žvejyba, gyvulininkyste, žemės nuosavybės dar nebuvo. Tuo metu tautos daug keliavo ir vienoje vietoje ilgai neužsibūdavo. Kai žmonės išmoko dirbti žemę, tapo sėslesni. Tada ir atsirado poreikis savintis dirbamą žemę, o kartu ir iš jos gaunamus vaisius.

Šalia atsirado ir individuali nuosavybė, kuri buvo stengiamasi išlaikyti. Mirus senajam šeimininkui, žemė ir kitas turtas perduodamas vyriausiajam šeimos nariui, kuris turėjo rūpintis visos šeimos išlaikymu. Taip atsirado žemės nuosavybės įgijimas paveldint turtą. Bet žmonija nepasitenkino tuo ką turi. Tautos kariavo, grobė kitų gyvenamas ir dirbamas žemes, o taip pat užimdavo ir dar niekieno nepasisavintus žemės plotus. Taigi savininkais galėjo būti ne kiekvienas, o išskirtiniai vadai ir kiti išskirtieji. Ilgainiui savininkų ratas plėtėsi, bet moterys, vergai ar svetimšaliai nuosavybės turėti negalėjo. Pati nuosavybės samprata irgi kito.

Justiano laikais Romėnų teisėje vietoj Romos civilinės teisės ir taip vadinamos pretoris nuosavybės susiformavo vieninga nuosavybės sąvoka ir teisinė jos konstrukcija. Tai buvo absoliuti daiktinė teisė, turinti savyje tris pagrindinius elementus, būtent išskiriamai naudotis daiktu (ius utendi), gauti daikto vaisius (ius fruendi) ir rikiuoti, disponuoti daiktu, net jį ir sunaikinant pagal savo nuožiūrą (ius abutendi). Ši nuosavybė suprantama kaip absoliuti, nes su savo nuosavybėje turimu daiktu gali elgtis kaip nori. Be to, ši teisė ir amžina, nes yra paveldima, o savininkas negali netekti jos prieš savo valią. Justiano kodifikuota Romėnų teisė turėjo didžiulę įtaką vėlesnėms kitų Europos šalių kartoms.

Iki tol daugelyje šalių galiojo jų nacionalinė teisė, kurios daugelis principų skyrėsi nuo įtvirtintų Romėnų teisėje. Šioje teisėje privatinės žemės nuosavybės nebuvo. Visa žemė priklausė tautai ir pavieniam asmenim buvo visuomenės perleista tik naudojimuisi. Nuosavybės sąvokoje buvo daugiau viešojo ir visuomeninio pobūdžio nuosavybės apribojimų, negu pagal Romėnų teisę. Vakarų Europoj žemės nuosavybės teisė formavosi įtakojama feodalizmo santvarkos. Pilna žemės nuosavybės forma- alodai galėjo priklausyti tik laisvam asmeniui, buvo paveldimi ir ginami teisme. Vasalai pilnos nuosavybės teisės neturėjo, jie buvo priklausomi nuo savo senjoro. Baudžiauninkai žemės nuosavybės teisės neturėjo.

Tuo metu nebuvo žinoma ir valstybinė žemės nuosavybės teisė. Atskirai reikėtų paminėti pirmąją Lietuvos istorijoje žemės reformą, pradėtą vykdyti XVI a. antroje pusėje, pavadintą Valakų reforma. Valakas - XVI a. antrosios pusės žemės ploto vienetas. Pati reforma truko 20 metų.

Žemės reforma atkkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę. Šios nuosavybės teisės esmę riboja Lietuvos civilinėje teisėje įdiegta vadinamoji "triada" - nuostata, kad nuosavybės teisės turinį sudaro trys savininko teisės - teisė turtą valdyti ir naudoti bei juo disponuoti. Nuosavybės teisės turiniui apibrėžti "triada" naudojama tik Rusijoje. Europoje vyrauja prigimtinės nuosavybės teisės doktrina. Nuosavybės teisės sąvoka Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso 4.37 str. suformuluota kaip teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti.

Panašiai nuosavybės teisės sąvoka traktuojama ir kitų valstybių teisėje. Pagal CK 4.38 str. nuosavybės teisės objektais gali būti daiktai ir kitas turtas, skirstomas į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį. Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad visa Lietuvos Respublikos teritorijoje esanti privati, valstybinė ir savivaldybių žemė sudaro Lietuvos Respublikos žemės fondą.

Žemės nuosavybė - tai žemės savininko teisė valdyti jam priklausančią žemę, ja naudotis ir disponuoti. Valdymo teisė suteikia galimybę turėti žemę savo žinioje ir daryti jai fizinį bei ūkinį poveikį. Naudojimo teisė savininkui leidžia žemės naudingąsias savybes pritaikyti savo poreikiams tenkinti ir taip gauti iš žemės naudą. Savininko naudojimo teisė apima teisę gauti derlių, vaisius ir žemės duodamas pajamas. Disponuodamas žeme savininkas įgyja teisę keisti žemės teisinę padėtį, tai yra sudaryti žemės pirkimo - pardavimo, nuomos, dovanojimo, įkeitimo ir kitus sandorius. Žemės sklypo savininko teisės ir jų apimtis reglamentuota Civilinio kodekso 4.40 - 4.46 straipsniuose.

Civilinio kodekso naujovė nuosavybės teisinis santykis srityje yra nuosavybės atsiradimo momento reglamentavimas. Pagal 1964 m. Civilinio kodekso 149 str. jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruojama, tai nuosavybės teisė atsiranda nuo įregistravimo momento. Pagal 1964 m. Civilinį kodekso 255 str. nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje. Šiame Civiliniame kodekse sutarties neįregistravimas nesukelia tokių sunkių pasekmių kaip sutarties pripažinimas negaliojančia. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad 2001 m. Civilinis kodeksas neskatina neregistruoti nuosavybės teisės. Šiuosius asmenis remiantis kitais įrodymais. Šiuo atveju sandorio šalys teisme negalės įrodinėti savo nuosavybės teisių remiantis tokiu sandoriu, be to, asmuo tokios nuosavybės negalės parduoti, padovanoti ar kitaip perleisti ir atlikti kitų veiksmų. Iš to darytina išvada, kad iš esmės Civilinis kodeksas numato neigiamas pasekmes asmenims, kurie neregistruoja nuosavybės teisės perėjimo fakto.

Žemės nuosavybės teisei įgyti taikomi analogiški pagrindai. Žemės teisės subjektai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, savivaldybės, taip pat užsienio valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie atitinka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus (Konstitucijos 47 str.), bei užsienio valstybių diplomatinės ir konsulinės atstovybės. Privati žemės nuosavybės teisė įgyjama administraciniu aktu, sandoriu arba teismo sprendimu.

Nuosavybės teisė į žemę bei suteikiama žemę nuosavybėn neatlygintinai apskrities viršininko sprendimu. Nuosavybės teisės į žemę atkūrimą reguliuoja eilė įstatymų: 1991 m. Lietuvos Respublikos įstatymas "Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo", 1991 m. Žemės reforma, 1993 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas "Dėl žemės reformos vykdymo", kurį Vyriausybė 1997 m. liepos 1 d. pakeitė nauju nutarimu. Nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, 1997 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo pakeitimo įstatymas, Žemės įstatymas. Nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje.

Asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisis perėmėjai testamentu paliko turtą, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, jog testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą.

Asmenims, turintys teisę į turto sugrąžinimą, prašymas surašytas ne ant nustatytos formos blanko, nenurodomas nekilnojamojo turto dydis ir pan.

Lietuvos Respublikos teritorijoje esanti žemė sudaro LR žemės fondą. Lietuvos valstybės žemės fondą sudaro tiek privati, tiek ir valstybinė žemė, esanti jos teritorijoje. Taigi LR žemės fondas susideda iš privačios ir valstybinės žemės. Pagal Konstituciją žemė, miškai, vandenys nuosavybės teise gali priklausyti LR piliečiams ir valstybei.

LR žemės fondas susideda iš tam tikrų rūšių žemių, kurios į šias rūšis skirstomos pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį. Pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis reiškia, kad yra nustatyta konkreti pagrindinė atitinkamų kategorijų žemių naudojimo pasirtis, pagal kurią turi būti naudojama tiek privati, tiek ir valstybinė žemė.

Pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį LR žemės fondą sudaro:

• Žemės ūkio paskirties žemė;
• Miškų ūkio paskirties žemė;
• Konservacinės paskirties (saugomų teritorijų ir kt.) žemė;
• Kitos paskirties (gyvenamųjų vietovių ir kt.) žemė.

Žemės nuosavybės teisė Žemės įstatyme įtvirtinta, kad žemės nuosavybė - tai žemės savininko teisė valdyti jam priklausančią žemę, ja naudotis ir disponuoti. Valdymo teisė - tai galėjimas turėti žemę savo žinioje ir daryti jai fizinį bei ūkinį poveikį (arti, sėti ir pan.). Žemės turėjimas savo žinioje suprantamas ne tik fizine, bet ir juridine prasme.

Žemės valdymo teisė, kaip savarankiška teisė, reiškia, kad tam tikros valstybės institucijos valdo valstybinę žemę, nebūdamos šios žemės savininkės. Valstybės žemės savininkė yra LR valstybė, kuri suteikia valstybės ir savivaldos institucijoms valdyti valstybinę žemę patikėjimo teise. Pavyzdžiui, žemės įstatyme numatyta, kad valstybinės žemės valdymo teisė yra suteikiama valstybės institucijoms, savivaldybėms, miškų urėdijoms, nacionalinių parkų administracijoms ir kitoms valstybinėms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms.

Naudojimo teisė - tai galėjimas gauti iš žemės naudą, pritaikyti naudingąsias jos savybes naudotojo poreikiams patenkinti. Privačios arba valstybinės žemės naudotojas, kuriam suteikta teisė naudotis žeme, gali šią žemę naudoti ūkinei ir kitokiai veiklai, gauti iš jos pajamas, taip pat disponuoti naudojamame žemės sklype išauginta produkcija ir pajamomis įstatyme, nuomos sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Tačiau kitaip nei žemės savininkas, žemės naudotojas be savininko sutikimo neturi teisės sudaryti žemės perleidimo sandorių.

Disponavimo teisė - tai savininko galėjimas sudaryti žemės pirkimo-pardavimo, nuomos, dovanojimo, įkeitimo ir kitus sandorius. Valstybinės valdymo ir disponavimo teisės, palyginti su analogiškomis privačios žemės savininko teisėmis, yra ribotos. Pvz., parduoti valstybinę žemę privačion nuosavybėn gali tik apskrities viršininkas įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Žemės teisės subjektai Fiziniai asmenys žemės santykiuose turi civilinį teisnumą ir veiksnumą. Subjektai - valstybės ir savivaldos institucijos: valstybės ir savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos. Žemės teisės šaltiniai LR Konstitucija yra pagrindinis žemės teisės šaltinis ir jos normos tiesiogiai taikomos žemės ginčuose, kurių nekonkretina įstatymai ir poįstatyminiai aktai, neprieštaraujantys Konstitucijai. Konstitucija įtvirtina, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės.

Tuo remiantis žmogaus prigimtinės teisės ir laisvės taip pat gali būti ir žemės teisės šaltiniai, kai jos įgyvendinamos konkrečiuose žemės teisiniuose santykiuose.

Žemės teisės šaltinių sistema:

1. LR Konstitucija ir joje numatytos prigimtinės žmogaus teisės.
2. Konstituciniai įstatymai papildo atitinkamus Konstitucijos straipsnius ir yra jos sudedamoji dalis.
3. LR Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys ir teisės normos, kurios reguliuoja žemės santykius.
4. LR įstatymai.
5. Poįstatyminiai norminiai teisės aktai. Jie skirstomi į centrinius, t.y. Vyriausybės, ministerijų ir kitų centrinių valstybės institucijų, bei savivaldos institucijų aktus.
6. Teisės principai, t.y. bendrieji teisės pradmenys, kai nagrinėjant žemės ginčą teisme, nėra įstatymo, reguliuojančio santykį.
7. Subjektinės teisės ir pareigos, kai teismas, nagrinėdamas konkretų iš civilinių ir žemės santykių kylantį ginčą, pripažįsta, gina arba pakeičia arba panaikina tam tikras teises ir pareigas.
8. Europos žmogaus teisių ir ES Teisingumo teismo, kurių jurisdikcija pripažįsta LR, sprendimai ir išaiškinimai žemės ginčų bylose.

Valstybinės žemės valdymo teisės atsiradimo ir pasibaigimo pagrindai yra valstybės įgaliotos institucijos sprendimas skirti žemę ir sudaryti jos panaudos arba nuomos sutartį. Žemės naudojimo teisės įgyjimo pagrindai yra valstybinės žemės skyrimas, panauda bei nuoma ir privačios žemės nuoma. Valstybinę žemę naudoti pagal įstatymo nustatytą kompetenciją skiria ir sutartis sudaro įgaliota valstybės arba savivaldos institucija, o privačią žemę - šios žemės savininkas. Žemės naudojimo teisė pasibaigia paėmus žemę visuomenės poreikiams, pasibaigus skyrimo panaudos ir nuomos terminui, nutraukus sutartį.

Žemės savininkams suteikta daugiau teisių negu žemės naudotojams ir tai suprantama, nes žemės savininkų teisės išplaukia iš žemės nuosavybės teisės, o žemės naudotojų - iš prievolinės. Žemės savininkų teises ir pareigas konkretina ir plėtoja atskirų žemės teisės institutų normos, reguliuojančios konkrečius žemės santykius, taip pat žemės sandoriai ir sutartys. Tačiau teisių ir pareigų juridinė reikšmė nevienoda. Suteiktomis teisėmis jų turėtojai savo nuožiūra gali pasinaudoti arba nepasinaudoti. Žemės savininkų ir naudotojų teisės ir interesai ginami, taip pat ir pareigų vykdymas užtikrinamas atitinkamomis valstybės priemonėmis, įstatymų nustatyta tvarka.

Žemės savininkų teisės:

• Parduoti, palikti testamentu, dovanoti, įkeisti, mainyti, išnuomoti žemę arba jos dalį, leisti laikinai ja naudotis kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims sutarčių ir įstatymų nustatyta tvarka.
• Verstis ir leisti kitiems asmenims verstis įstatymų nedraudžiama ūkine veikla privataus žemės sklypo teritorijoje: statyti pastatus ir įrenginius, melioruoti žemę, tiesti kelius, sodinti želdinius ar miškus, rengti tvenkinius, tiesti komunikacijas, laikantis servitutų ir kt. ribojimų.
• Nustatyti savo žemės sklypo servitutus.
• Pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį įstatymų nustatyta tvarka.
• Reikalauti panaikinti arba pakeisti nustatytas žemės naudojimo, tvarkymo ar veiklos sąlygas, ribojimus, žemės servitutus.
• Naudoti ūkio reikalams (ne parduoti) žemės sklype esančias naudingąsias žemės gelmių savybes, požeminį ir paviršinį vandenį, naudingąsias iškasenas, kurių naudojimą, pardavimą ir nuomą nustato įstatymai ir norminiai aktai. Naudingąsias iškasenas, esančias privačiame žemės sklype, savininkas gali eksploatuoti ne ūkio reikalms tik gavęs leidimą.
• Disponuoti savo žemės sklype išauginta produkcija ir iš šio žemės sklypo gautomis pajamomis.

Žemės įst. numatytos ir žemės naudotojų pareigos, kurios yra bendros tiek žemės savininkų, tiek ir kitų žemės naudotojų. Naudotojų pareigos: Naudoti žemę pagal pagrindinę tikslinę jos naudojimo paskirtį; Laikytis žemės servitutų, specialių žemės naudojimo sąlygų ir kitų ribojimų, kurie nustatyti įstatymuose arba sutartyse; Racionaliai naudoti ir tausoti žemės ūkio ir rekreacines naudmenas, mišką, vandenis, naudingąsias iškasenas ir kitus gamtos išteklius bei kraštovaizdį; Įgyvendinti teisės normose ir sutartyse numatytas priemones žemės, miško ir vandenų apsaugai nuo užteršimo, erozijos ir nualinimo.

Žemės teisės šaltiniai viduramžių Lietuvoje buvo paprotinė ir rašytinė teisė. Pirmieji rašytinės teisės, ir žemės teisės, šaltiniai Lietuvoje atsirado XXIV a. Pabaigoje, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila išleido savo garsiąsias privilegijas bajorams. Žemės teisės šaltiniu laikytinas ir 1468 m. Kazimiero teisynas, kuris daugiausia reguliavo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimus bei teismo proceso klausimus. Tačiau Teisyne buvo reguliuojamas ir žemės ginčų procesas. Bajorų žemės ginčus turėjo nagrinėti pakviesti teisėjai. Teisyne galima rasti įdomių paprotinės teisės normų, reguliavusių to meto žemės ginčų nagrinėjimo procesą. Tačiau pagrindiniai rašytiniai to meto žemės teisės šaltiniai buvo visi trys Lietuvos Statutai.

Žemės nuosavybė buvo pagrindinis tuometinės Lietuvos valstybės ekonominis pagrindas. Dirbama žemė, laukai, miškai ir vandenys buvo didžiojo kunigaikščio, bajorų ir bažnyčios nuosavybė. Laisvieji valstiečiai ir baudžiauninikai žemės nuosavybės teisės neturėjo. Tuo metu nebuvo žinoma ir valstybinė žemės nuosavybės teisė.

Žemės teisės šaltiniai LR 1918 - 1940 metais buvo iš kitų užsienio valstybių pasisavintos teisinės sistemos. Susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių jos teritorijoje galiojo trijų užsienio valstybių civiliniai įstatymai. Suvalkijoje galiojo Prancūzijos (Napaleono) CK, Klaipėdos krašte - 1900 m. Vokietijos CK, o centrinėje Lietuvoje - 1840 m. Rusijos imperijos įstatymų savado dalis.

1940 m. liepos 22 d. buvo priimta nauja Lietuvos SSR Konstitucija. Tais metais Liaudies seimui priėmus deklaracijaą dėl nacionalizacijos Lietuvoje pradėta vykdyti socialistinė žemės reforma: nacionalizuota ir suvalstybinta visa žemė, panaikinta privati žemės nuosavybė. Buvusiems savininkams palikta valdyti, bet ne nuosavybės teise iki 30 ha žemės. Atimtose iš savininkų žemėse ir dvaruose įkuriami valstybiniai (sovietiniai) ūkiai. Atimta žemė buvo nemokamai dalijama bežemiams ir mažažemiams. Tuo siekta politinių tikslų, t.y. supriešinti stambius ūkinikus, bežemiu ir mažažemius valstiečius ir parodyti, kad Lietuvos kaime vyksta “klasių kova”. Dėl to žemės reforma turėjo ne ekonominių ir socialinių, bet grynai politinį pobūdį. Tačiau valstiečiai šią reformą pasitiko su nepasitikėjimu, taigi jie atsisakė jiems skirtų žemės sklypų.

Lietuvos žemėlapis

tags: #konservacine #zemes #paskirtis