Ar pilnamečiai vaikai turi teisę į turtą?

Dažnas vyresnio amžiaus asmuo susimąsto apie tai, kam ir kokiu būdu būtų galima perleisti savo užgyventą turtą. Lietuvos Respublikos įstatymai numato kelias pasirinkimo galimybes - ką svarbu žinoti apie kiekvieną iš jų, paaiškinsime šiame straipsnyje.

Tėvų teisės ir vaikų turtas

Kai kalbama apie vaikus, kurie jau yra pilnamečiai ir savarankiški, tėvams nėra jokių apribojimų ir jiems nereikia kokio nors vaikų sutikimo ar leidimo, sprendžiant, ką daryti su savo turtu. Vaikams nepriklauso tėvų turtas ir tėvai turi teisę patys laisvai priimti sprendimą dėl to, ar nori kažkam perleisti savo turtą ir kokiu būdu tai padaryti.

Turto perleidimo būdai

Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas (LR CK) numato dvi paveldėjimo rūšis: pagal įstatymą bei pagal testamentą. Paveldėjimo klausimas sprendžiamas pagal įstatymą, jeigu palikėjo nėra sudarytas testamentas.

Dovanojimo sutartis

Dovanojimo sutartis - tai sandoris, kuriuo viena šalis neatlygintinai perduoda turtą kitai šaliai. Civilinis kodeksas numato, kad nekilnojamojo daikto dovanojimo sutartis, taip pat dovanojimo sutartis, kurios suma didesnė kaip 14 500,00 eurų, turi būti notarinės formos.

Svarbu paminėti, kad po turto perdavimo dovanojimo sutartis yra įvykdyta ir dovanotojas negali atšaukti savo valios, o turtas valdomas jau naujojo savininko (apdovanotojo).

Dovanojimo sutartis gali būti nutraukta ir turtas grąžinamas tik išskirtiniais atvejais, pavyzdžiui:

• kai apdovanotasis pasikėsina į dovanotojo ar jo artimųjų giminaičių gyvybę ar tyčia juos sunkiai sužaloja;
• jei apdovanotasis atlieka prieš dovanotoją tokius veiksmus, kurie neabejotinai griežtai smerktini geros moralės požiūriu;
• dovanotojas turi teisę kreiptis į teismą dėl dovanojimo panaikinimo ir tokiu atveju, jeigu apdovanotasis su jam dovanotu turtu, turinčiu dovanotojui didelės neturtinės reikšmės, elgiasi taip, kad kyla reali to turto žuvimo grėsmė.

Teismų praktikoje pasitaiko, kad senyvo amžiaus asmenys prašo panaikinti dovanojimo sutartis, nes susipyko su asmenimis, kuriems padovanojo savo turtą. Taip pat praktikoje pasitaiko atvejų, kad panaikinti dovanojimo sutartį siekia ne dovanotojas, bet jo artimieji giminaičiai, pavyzdžiui, kiti dovanotojo vaikai.

Įstatymas numato, kad dovanojimo sutartis gali būti pripažinta negaliojančia, jeigu ją sudarė fizinis asmuo, kuris nors būdamas veiksnus, sutarties sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti.

Tokiais atvejais teismas vertina tokias aplinkybes: koks dovanotojo amžius, išsilavinimas, gyvenimiška patirtis, kokia buvo dovanotojo būsena dovanojimo sutarties sudarymo metu, ar dovanotojas aiškiai suvokė savo atliekamų veiksmų pasekmes, ar nebuvo apgautas, suklaidintas, ar jam nebuvo daroma įtaka, psichologinis spaudimas, ar jam nebuvo grasinama, ar apskritai sandoris nebuvo žalingas pačiam dovanotojui, ar dovanotojas sutarties sudarymo metu nesirgo ligomis, galinčiomis paveikti jo valią, pavyzdžiui, kraujagysline demencija, Alzheimerio liga ir pan., net jei nebuvo pripažintas neveiksniu, gali būti skiriama teismo psichiatrinė ekspertizė (taip pat ir po asmens mirties, kada vertinama asmens sveikatos būklė pagal medicininius dokumentus).

Nors dovanojimo sutartyje galima nustatyti sąlygą, kad dovanojamas turtas būtų naudojamas tam tikram tikslui, nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, tačiau dovanotojas negali nustatyti sąlygų, kurios įpareigotų apdovanotąjį rūpintis ar išlaikyti dovanotoją.

Rentos sutartis

Rentos sutartis yra tokia sutartis, kuria turto savininkas (rentos gavėjas) perleidžia turtą kitam asmeniui (rentos mokėtojui), o šis įsipareigoja tam tikrą terminą arba iki rentos gavėjo mirties jam mokėti sutartyje numatytą pinigų sumą arba kitaip jį išlaikyti. Taigi, šiuo atveju skaitytoja (senolė), perleidusi turtą sūnui, būtų rentos gavėja, o jos sūnus - rentos mokėtojas.

Speciali rentos sutarties rūšis yra išlaikymo iki gyvos galvos sutartis, pagal kurią rentos gavėjas perduoda jam priklausantį nekilnojamąjį daiktą rentos mokėtojui, o rentos mokėtojas įsipareigoja iki pat rentos gavėjo mirties jį išlaikyti: aprūpinti rentos gavėją gyvenamąja patalpa, drabužiais, maitinimu, užtikrinti rentos gavėjo sveikatos priežiūrą. Šalys sutartyje taip pat gali numatyti vietoj išlaikymo iki gyvos galvos natūra - pareigą iki rentos gavėjo gyvos galvos jam mokėti periodines pinigines įmokas.

Taigi, ši sutartis yra vienas iš būdų, kaip senyvo amžiaus asmenys gali užtikrinti savo finansinį saugumą ir išlaikymą, tuo pačiu perleisdami turtą šeimos nariams ar kitiems asmenims.

Rentos sutartis yra panaši į dovanojimo sutartį, tačiau jos skiriasi ne tik tuo, kad rentos atveju turtas perleidžiamas su įpareigojimais, tačiau ir naujojo turto savininko galimybėmis disponuoti turtu.

Svarbu ir tai, kad, rentos mokėtojui iš esmės pažeidus rentos (išlaikymo iki gyvos galvos) sutartį (pavyzdžiui, nevykdant pareigos išlaikyti skaitytoją, ja rūpintis ir pan.), skaitytoja, kaip rentos gavėjas, galėtų kreiptis į teismą, prašant nutraukti rentos sutartį.

Pasirinkimas tarp dovanojimo sutarties ir rentos sutarties priklauso nuo poreikių, t. y. ar reikalingas išlaikymas, priežiūra, aprūpinimas būstu ir kt.

Testamentas

LR CK 5.11 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad paveldint pagal įstatymą pirmos eilės įpėdiniai lygiomis dalimis yra palikėjo vaikai (tarp jų ir įvaikiai) ir palikėjo vaikai, gimę po jo mirties.

Pažymėtina, jog paveldint pagal įstatymą, įpėdinio amžius neturi reikšmės, t. y. šiuo atveju nepilnametis vaikas (taip pat kaip ir pilnametis) pirma eilės tvarka paveldėtų palikėjo turtą lygiomis dalimis su kitais palikėjo vaikais (ar įvaikiais), nepriklausomai nuo to, ar jie yra pilnamečiai ar nepilnamečiai.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad LR CK 5.13 straipsnyje numatyta, jog palikėją pergyvenęs sutuoktinis paveldi pagal įstatymą arba su pirmos ar antros eilės įpėdiniais (jeigu jų yra). Su pirmos eilės įpėdiniais (t. y. palikėjo vaikais, nepriklausomai nuo to, pilnamečiai ar nepilnamečiai jie yra) sutuoktinis paveldi vieną ketvirtadalį palikimo, jeigu įpėdinių ne daugiau kaip trys, neįskaitant sutuoktinio. Jeigu įpėdinių daugiau kaip trys, sutuoktinis paveldi lygiomis dalimis su kitais įpėdiniais.

Kaip numatyta LR CK 5.19 straipsnio 1 dalyje, kiekvienas fizinis asmuo gali testamentu palikti visą savo turtą arba jo dalį vienam ar keliems asmenims, kurie yra arba nėra įpėdiniai pagal įstatymą, taip pat valstybei, savivaldybėms, juridiniams asmenims, taip pat testatorius gali testamentu atimti paveldėjimo teisę iš vieno, kelių ar visų įpėdinių (LR CK 5.19 straipsnio 1 dalis).

Pažymėtina, kad siekiant apsaugoti tam tikrų asmenų interesus, LR CK visgi numato privalomąją palikimo dalį, kuri reiškia, jog palikėjo vaikai (įvaikiai), sutuoktinis, tėvai (įtėviai), kuriems palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas paveldi, nepaisant testamento turinio, pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš jų tektų paveldint pagal įstatymą (LR CK 5.20 straipsnio 1 dalis).

Taigi, tuo atveju, jeigu mirusio vieno iš tėvų būtų paliktas testamentas, kuriuo pakeista įstatyminio paveldėjimo tvarka, nepilnametis vaikas bet kuriuo atveju turėtų teisę į privalomąją palikimo dalį, t. y. į pusę tos dalies, kuri jam tektų paveldint pagal įstatymą.

Testamente galima kaip nori paskirstyti savo turtą įpėdiniams, atimti iš kai kurių įpėdinių paveldėjimo teisę, įpareigoti atlikti prievolę kitų asmenų naudai, įpareigoti išlaikyti asmenis, leisti naudotis verslu ar nekilnojamaisiais daiktais. Visgi, testamentu negali būti apribota privaloma palikimo dalis, kuri skirta išlaikymo reikalingiems vaikams, sutuoktiniams, tėvams.

Testamentas gali būti ginčijamas įprastais sandorių negaliojimo pagrindais, tiek dėl formos neatitikimo, prieštaravimo įstatymui, viešajai tvarkai ir gerai moralei, tiek dėl to, kad sudarytas neveiksnaus asmens ar savo veiksmų negalėjusio suprasti asmens, sudarytas dėl suklydimo, apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo, grasinimo ir panašiai. Praktikoje dažniausiai siekiama įrodyti, kad asmuo faktiškai buvo neveiksnus arba nesuvokė savo veiksmų testamento sudarymo metu, buvo suklaidintas, jam grasinta.

Tėvų išlaikymas

Lietuvos įstatymai tėvų teisę į išlaikymą sieja su dviem privalomomis sąlygomis: tėvai turi būti nedarbingi (dėl pensinio amžiaus, neįgalumo, ligos ar kitų priežasčių) ir jiems turi būti reikalingas išlaikymas (tėvų turimas turtas ar gaunamos pajamos nėra pakankami jiems patiems save išlaikyti).

Ar tėvams reikalingas išlaikymas nustatoma pagal pateiktas teismui patiriamas objektyvias ir realias tėvo/motinos išlaidas, kurios yra jo patiriamos ir kokio dydžio pajamos reikalingos jam pragyventi, t.y. minimaliems poreikiams patenkinti, kitaip tariant privalo būti teikiami įrodymai: kiek jis ar ji gauna pajamų ir kokias išlaidas patyria, jog pragyventų.

Tačiau pažymėta, Lietuvos įstatymuose numatyta ir sąlygos, kuomet pilnamečiai vaikai gali būti atleisti nuo nedarbingų tėvų išlaikymo:

1. tėvai vengė atlikti savo pareigas nepilnamečiams vaikams (neteikė išlaikymo, nesirūpino patys vaikais), arba
2. vaikai buvo atskirti nuo savo tėvų nuolatinai dėl pačių tėvų kaltės.

Turto padalijimas skyrybų metu

Nutraukiant santuoką arba sutuoktiniams dalinant turtą ne skyrybų procese, dažnai kyla klausimas, kaip sutuoktiniui apsaugoti savo nuosavybę, išvengti jos padalinimo ir dalies atitekimo kitam sutuoktiniui arba kaip apsaugoti dovanotą ir/ar paveldėtą turtą ir pan.

Ieškant atsakymų į šiuos klausimus, pirma reikėtų nustatyti, kokia nuosavybės teisine forma sutuoktiniai valdo turtą, identifikuoti, kuris turtas priklauso sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise ir turėtų būti dalinamas, o kuris yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė ir dalinamas nebus.

Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė

Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą galioja sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, kuri reiškia, jog turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Pvz. jeigu po santuokos sudarymo sutuoktiniai įsigijo butą, automobilį, kompiuterį ar skalbino mašiną ir pan.,- šis turtas jiems priklausys bendrosios jungtinės nuosavybės teise.

Civiliniame kodekse yra pateiktas turto, priklausančio sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, detalizavimas.

• Pirma, tai yra turtas (kilnojamasis, nekilnojamasis), įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. Taigi, jeigu automobilį/butą po santuokos sudarymo įsigijo sutuoktinis savo vardu, šis turtas priklausys abiems sutuoktiniams, nepaisant to, kas jį įsigijo ir kuris iš sutuoktinių nurodytas nuosavybės dokumentuose.
• Antra, bendros yra pajamos, gautos tiek iš abiejų sutuoktinių, tiek ir iš vieno jų veiklos. Pvz.
• Trečia, jeigu abu sutuoktiniai pradėjo verstis verslu po santuokos sudarymo, bendrai jiems priklauso ir jų įsteigta įmonė bei iš jos veiklos gautos pajamos. Tačiau jeigu iki santuokos sudarymo įmonė nuosavybės teise priklausė vienam iš sutuoktinių, tai bendrosios jungtinės nuosavybės teise sutuoktiniams priklausys po santuokos sudarymo iš šios įmonės veiklos gautos pajamos ir įmonės (verslo) vertės padidėjimas. Pavyzdžiui, po santuokos sudarymo individuali įmonė buvo pertvarkytą į uždarąją akcinę bendrovę, iš esmės padidėjus jos kapitalui. Tad įmonės vertės padidėjimas, prieaugis pripažintinas bendrąja jungtine buvusios individualios įmonės savininko bei jo sutuoktinio (-ės) nuosavybe.

• Ketvirta, bendras turtas taip pat yra ir pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokios išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas. Taigi, vieno sutuoktinio gaunamas darbo užmokestis yra bendra sutuoktinių nuosavybė, taip pat kaip ir honoraras už profesinę veiklą. Pavyzdžiui, sutuoktinė yra rašytoja ir už išleidžiamas knygas gauna honorarą. Honoraras yra bendroji sutuoktinės ir jos vyro nuosavybė.
• Penkta, bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe Civilinis kodeksas pripažįsta pajamas bei vaisius, gautus iš sutuoktinio asmenine nuosavybe esančio turto. Pavyzdžiui, vienam iš sutuoktinių asmenine nuosavybės teise priklauso butas, kuris yra nuomojamas. Už buto nuomą gaunomos lėšos priklauso abiems sutuoktiniams bendrai.

Taigi, sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė apima gan platų įvairaus turto ratą, todėl dalinant turtą tiek skyrybų metu, tiek sudarant sutartį dėl turto padalinimo, reikia nustatyti, koks turtas yra bendras ir todėl turi būti dalinamas.

Žinoti, koks turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, yra naudinga ir tam, kad sudarant tam tikrus sandorius, kuriems reikalingas abiejų savininkų dalyvavimas, nebūtų atimama galimybė perleisti tam tikrus nuosavybės objektus. Pavyzdžiui, jeigu pas notarą buto pardavimui atvyksta tik vienas sutuoktinis, notaras negalės patvirtinti sutarties, kadangi yra reikalingas ir antro sutuoktinio parašas.

Žinoti, koks turtas priklauso abiems sutuoktiniams bendrai, yra pravartu ir todėl, kad būtų galima ginčyti sandorius dėl turto perleidimo, su kuriais vienas iš sutuoktinių nesutinka ir nebuvo davęs jiems sutikimo.

Asmeninė sutuoktinių nuosavybė

Sutuoktiniai turi ne tik bendro, bet ir asmeninio turto, kuriuo gali naudotis, valdyti bei disponuoti, nepriklausomai nuo kito sutuoktinio valios. Kas gi įeina į asmeninio turto sudėtį?

• Pirma, tai yra abiejų sutuoktinių atskirai įgytas turtas iki santuokos sudarymo. Pavyzdžiui, jeigu iki santuokos sudarymo sutuoktinė turėjo butą, jis po santuokos ir liks jos asmenine nuosavybe, ji juo galės disponuoti savo nuožiūra ir jis nebus dalinamas. Tačiau jeigu, pavyzdžiui, šis butas bus nuomojamas po santuokos sudarymo, gaunami nuompinigiai bus bendroji sutuoktinių nuosavybė.
• Antra, asmenine nuosavybe yra sutuoktiniui dovanotas ar paveldėtas turtas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn. Taigi, jeigu, pavyzdžiui, po santuokos sudarymo kuris nors iš sutuoktinių paveldi turtą, toks turtas pripažįstamas to sutuoktinio asmeninine nuosavybe. Dovanotas sutuoktiniui turtas, jeigu dovanojimo sutartyje nenurodoma, kad turtas dovanojamas abiems sutuoktiniams, yra asmeninė apdovanotojo nuosavybė.
• Trečia, asmenine nuosavybe taip pat yra sutuoktinių asmeninio naudojimo daiktai (avalynė, drabužiai, profesinės veiklos įrankiai), kas yra gan logiška ir suprantama.
• Ketvirta, kalbant apie intelektinę nuosavybę, kaip minėta, pajamos, gaunamos iš intelektinės veiklos, yra bendroji sutuoktinių nuosavybė, tačiau autorinės neturtinės teisės, intelektinės ir pramoninės nuosavybės teisės yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė. Tai yra, pavyzdžiui, teisė į patentą, prekės ženklą, asmeninė neturtinė teisė į autorystę.
• Penkta, asmenine nuosavybe taip pat yra ir lėšos bei daiktai, reikalingi asmeniniam sutuoktinio verslui, išskyrus lėšas ir daiktus, skirtus verslui, kuriuo verčiasi abu sutuoktiniai bendrai. Taigi, jeigu vienas iš sutuoktinių turi verslą, įmonę, tuomet šios įmonės veiklai reikalingos lėšos, daiktai bus asmeninine sutuoktinio nuosavybe.

• Šešta, jeigu sutuoktinis gauna tokias ypatingo pobūdžio lėšas, kaip žalos atlyginimą ar kitokią kompensaciją už žalą, padarytą dėl sveikatos sužalojimo, neturtinę žalą, tikslinę materialinę paramą ir kitokias išmokas, išimtinai susijusias tik su jas gaunančio sutuoktinio asmeniu, teises, kurių negalima perleisti kitiems asmenims, šios lėšos bus asmeninės to sutuoktinio. Pavyzdžiui, sutuoktinis pateko į avariją, kurios rezultate buvo sužalota jo sveikata. Nagrinėjant bylą teisme, buvo kaltu pripažintas vairuotojas, kuris sumokėjo iš jo priteistą pinigų sumą už sveikatos sužalojimą. Gauta pinigų suma priklauso tik sveikatos sužalojimą patyrusiam sutuoktiniui. Arba, pavyzdžiui, dėl darbe įvykusio nelaimingo atsitikimo sutuoktinis buvo sužalotas, ko rezultate jam buvo išmokėta sveikatos draudimo išmoka.
• Paskutinis asmeninės nuosavybės teise priklausantis turtas yra sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Pavyzdžiui, po santuokos sudarymo sutuoktinis parduoda asmenine nuosavybės teise jam priklausantį butą, o notaras pirkimo-pardavimo sutartyje pažymi, kad lėšos už butą yra gaunamos kaip asmeninė sutuoktinio nuosavybė. Pažymėtina, kad šio punkto nenurodžius, gautos lėšos bus laikomos bendrąja sutuoktinių jungtine nuosavybe.

Šiame straipsnyje apibrėžiamas turto teisinis režimas galioja tik tada, jeigu sutuoktiniai nėra sudarę vedybinės sutarties ir ja pakeitę turto teisinio režimo.

Procesiniai aspektai

Nagrinėjant bylą teisme dėl skyrybų ar turto padalinimo, pirma nustatytina sutuoktinių turto nuosavybės rūšis. Nuo turto nuosavybės formos priklausys, kuriam sutuoktiniui tas turtas atiteks, ar turtas bus dalinamas ar ne.

Civilinis kodeksas pateikia bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpciją, kuri reiškia, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Atsižvelgiant į šią prezumpciją, įrodinėti reikia būtent aplinkybę, kad turtas sutuoktiniui priklauso asmeninės nuosavybės teise.

Atitinkamai kyla klausimas, kokiomis priemonėmis galima įrodinėti turto nuosavybės rūšį. Civilinis kodeksas aiškiai apriboja įrodymų ratą ir nurodo, kad faktas, jog tam tikras turtas yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Pavyzdžiui, pagal turto prigimtį savaime aišku, kad rūbai, kosmetika priklauso sutuoktinei asmeninės nuosavybės teise, tačiau kitokio pobūdžio turto, pavyzdžiui, žemės sklypo, prigimtį rekėtų jau įrodinėti rašytiniais įrodymais - sutartimis, pažymomis, raštais, išrašais ir pan.

Gali susidaryti situacija, kad dėl objektyvių priežasčių nebeegzistuoja jokių rašytinių įrodymų, kuriais galima būtų įrodyti turto nuosavybės rūšį. Pavyzdžiui, gaisro metu sudegė namas su visais dokumentais. Tokiu atveju yra įmanomos išimtys, kurios leidžia įrodinėti turto rūšį, remiantis kitais įrodymais, pavyzdžiui, liudytojų parodymais.

Turto padalinimo santuokos nutraukimo procese ypatumai

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vienoje naujausių bylų pažymėjo, jog santuokos nutraukimas yra vienas iš bendrosios jungtinės nuosavybės pasibaigimo pagrindų, todėl, nutraukiant santuoką, be kitų privalomai spręstinų santuokos nutraukimo padarinių, turi būti išsprendžiamas ir bendro turto padalijimo klausimas (CK 3.59 straipsnis, CPK 385 straipsnio 1 dalis). Šios taisyklės išimtys galėtų būti taikomos tik išskirtiniais atvejais, siekiant apsaugoti proceso šalių ar kitų asmenų teises ar įstatymo saugomus interesus.

LAT išaiškino, jog teismo sprendimas padalyti konkretų sutuoktinių bendrą turtą reiškia konstatavimą, kad daugiau bendro turto sutuoktiniai nebeturi, todėl jie nebegalės pareikšti naujo ieškinio dėl kito turto padalijimo kaip bendrosios jungtinės nuosavybės. Taigi, galioja bendroji taisyklė, kad toks teismo sprendimas turto padalijimo klausimu yra galutinis ir įgyja res judicata galią.

Todėl tiek šalys, tiek teismas turi siekti, kad visi turtiniai sutuoktinių klausimai būtų išspręsti santuokos nutraukimo byloje.

Tuo atveju, jeigu paaiškėja, kad santuokos nutraukimo byloje buvo padalytas ne visas bendras turtas, taip manantis buvęs sutuoktinis turi teisę įstatymų nustatyta tvarka pasinaudoti proceso atnaujinimo institutu inicijuodamas bylos dėl santuokos nutraukimo proceso atnaujinimą CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais. LAT akcentavo, jog proceso atnaujinimo tikslas - išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą .

LAT kitoje savo nutartyje išaiškino, kokia nuosavybės forma buvę sutuoktiniai valdo skyrybų procese nepadalintą bendrosios jungtinės nuosavybės teise jiems priklausiusį turtą. Nutraukus santuoką, turto, kuris pagal šeimos teisės normas buvo priskirtinas bendrajai jungtinei nuosavybei, teisiniam režimui nebetaikomos šeimos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, t. y. tokiais atvejais, kai sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas nepadalijamas santuokos nutraukimo byloje, nutraukus santuoką, jis valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise, o buvę sutuoktiniai yra laikomi bendrosios dalinės nuosavybės dalyviais ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą valdo, juo naudojasi ir disponuoja bendru sutarimu.

Taigi, byloje pažymėta, jog nutraukus santuoką, bendroji jungtinė nuosavybė pasibaigia, bet turto ar jo dalies nepadalijimo atveju buvę sutuoktiniai nenustoja būti jo bendraturčiai.

tags: #ar #pilnameciai #vaikai #turi #teise #i