Apžvelgus Žemaitijos sodybų peizažus, negalima nepastebėti jų unikalumo ir įkvėpimo šaltinio menininkams. Tokių namų lieka vis mažiau, nes dažnai jie apšiltinami, apkalami plastikinėmis dailylentėmis ir įgauna kitokį pavidalą. Pastaruoju metu tos senos sodybos vis labiau traukia mano žvilgsnį, todėl, tikriausiai, bus daugiau...
Žemaitija - vienas iš penkių etnografinių Lietuvos regionų
Peizažas - Sielos Susitaikymas Su Žeme
Vilniaus fotografas ir fotografijos teoretikas Janas Bułhakas 1936 m. Šviesos estetikoje jam antrino: „Peizažas - gyvo žmogaus sielos būvis, kuris tęsis, kol egzistuos žmonija... Peizažas - sielos susitaikymas su žeme...“ . Enciklopedijos ar žodynai pateikia konkretesnį, ne tokį poetišką apibrėžimą: peizažas [pranc. paysage < pays - kraštas, vietovė] dailės, grafikos bei fotografijos žanras ar kūrinys, vaizduojantis natūralų ar žmogaus pakeistą gamtovaizdį. Sąvoka apima rea...
Žmogus Ir Gamta
Žmogus - gamtos kūdikis. Jis nuo pat sutvėrimo visą laiką gyveno gamtos prieglobstyje, naudojosi jos vaisiais. Dabar užsisklendęs akmeninėse džiunglėse - miestuose - jis tik retkarčiais laisvalaikiu apsilanko gamtoje, o likusį laiką praleidžia miesto mūrų apsuptyje. Gal todėl mūsų dienų menininkų akys vis dažniau ieško neliesto, pirmapradžio, egzotiško peizažo, fiksuoja nuostabiausias akimirkas ir suteikia atgają miestiečių akims.
Kaimo sodyba - puiki vieta pabėgti nuo miesto šurmulio ir pasimėgauti gamta
Nebūtina vykti į egzotiškus kraštus, stebėti raudoniu tviskančių saulėlydžių, kopti į aukštus debesis remiančius kalnus, plaukti didžiosiomis pasaulio upėmis, kai nepakartojamas grožybes turime čia pat - savame krašte. Iškiliausias mūsų menininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis rašė: „O virš tų krantų, virš to mylimo Nemuno dangus toks skaistus, švelnus, toks lietuviškas - žiūri žiūri ir negali atsižiūrėti. Tuomet širdis smarkiau pradeda plakti, o siela nudžiugus himną pradeda giedoti Tam, kuris tėvynę tau davė Lietuvą. O ir graži gi ta mūsų Lietuva. Graži savo liūdnumu, graži paprastumu ir širdingumu. Nėra čia kalnų, debesis remiančių, nei kaskadų ūžiančių; pažvelk tik aplink! - koks graudus paprastumas tame reginyje. Laukas kaip didelis šilkinis kilimas su tamsiai ir šviesiai žaliais langeliais; per lauką juokingai vingiuoja kelias ir pranyksta kažkur grioviuose; palei kelią kryžius, o šalia jo beržas stovi ir verkia. Toli horizonte mėlynuoja miškas. Prisiartink prie jo, tai jis tau paslaptingu kuždesiu seną seną legendą apsakys arba raudą graudžiai pradės ošti“ .
Sodybos Idilė Biržų Rajone
Jeigu norisi ištrūkti į gamtą, atsipalaidavus ramiai klausytis šnarančio vėjo, miško ošimo, vandens čiurlenimo, kviečiame apsilankyti Vienkiemio oazės sodyboje Biržuose. Čia susijungia nepaprasta autentiško kaimo ramybė, šiuolaikiškas jaukumas ir gamtos idilė. Sodybą supa nesibaigiantys laukai ir pievos, todėl rytais galėsite anksti pasitikti saulę, o vakarais - vėlai horizonte ją palydėti. Prisiminsite ir iš naujo atrasite nerūpestingas vasaras, laukuose žaidžiantį vėją, žiemiškus, apsnigtus ir paslaptingus miško takus, o galiausiai - ryšį su gamta.
Vienkiemio Oazėje, dalis namelių buvo perkelti iš netoliese esančios apleistos “ulyčios” Galvokų kaime, kuriame gyventojų jau kuris laikas nebelikę. Išlikę stovintys senoviniai nameliai - nuostabiai mieli ir savyje laikantys glėby ramybės, jaukumo ir ypatingos dvasios. Nameliai dalimis buvo išardyti, pervežti ir vėl surinkti vienkiemyje. Nameliai turi neįtikėtinai gilią ir ilgą istoriją, ypatingą aurą ir nuotaiką, kurią galima pajusti atvykus.
Šeimininkai visus namelius paruošė ir įrengė patys, stengdamiesi palikti kuo daugiau autentikos. Prisilietus prie jų, sutvarkius, detalėmis sukūrus jaukumą - jie atgyja naujam gyvenimui ir vėl džiugina jų gyventojus.
Vienkiemio Oazės sodybos namelių aprašymas:
| Sodybos pavadinimas | Aprašymas | Talpina |
|---|---|---|
| Namelis Prie Šermukšnio | Atsinaujinęs, tačiau autentiškumą išlaikęs. | 3 asmenis |
| Namelis Prie upelio | 2 aukštų namelis su šiuolaikišką loftą primenančiais elementais. Rąstai išlikę nuo 1919 metų! | 6 asmenis |
| Pasakų Namelis | Įrengtas stengiantis palikti kuo daugiau autentikos ir kaimo dvasios, bet turi ir šiuolaikišką loftą primenančių elementų. | - |
Richardas Alfredas Eugenas Jettelis: Gyvenimas Ir Kūryba
Richardas Alfredas Eugenas Jettelis (1845 m. kovo 20 d. - 1901 m. rugpjūčio 27 d.) buvo austrų dailininkas, garsėjęs savo peizažais. Savo kūriniuose jis subtiliai stebėjo aplinką ir išsiskyrė išraiškinga spalvų palete, perteikiančia gamtos ramybę bei grožį.
Richard Alfred Jettel - "Am Strande von Scheveningen"
Jettelis studijavo Vienos dailės akademijoje, kur įgijo žinių apie tapybos technikas ir meninį stilių. Jo kūrybai įtakos turėjo XIX amžiaus antrosios pusės peizažistų judėjimai, būdingi tiek Austrijai, tiek aplinkinėms Europos šalims.
Tarp žymiausių jo kūrinių išsiskiria Austrijos ir Vengrijos kaimo peizažai, kuriuos jis vaizdavo ypatingai jautriai aplinkai.
Siūlomi įvairių dydžių Giclée kokybės spaudiniai, leidžiantys mėgautis Jettelio kūryba savo namuose: 39x80 cm 51x80 cm 48x80 cm 80x65 cm 52x80 cm 80x54 cm 40x80 cm 46x80 cm 58x80 cm 50x80 cm 51x80 cm 50x80 cm 64x80 cm 57x80 cm 43x80 cm 54x80 cm 64x80 cm 66x80 cm 57x80 cm 50x80 cm 52x80 cm 57x80 cm 49x80 cm 63x80 cm 44x80 cm 29x80 cm 56x80 cm 45x80 cm 80x65 cm 64x80 cm 80x57 cm 56x80 cm 54x80 cm 50x80 cm 35x80 cm 52x80 cm 56x80 cm 52x80 cm 61x80 cm 58x80 cm 54x80 cm 59x80 cm 53x80 cm 57x80 cm 80x80 cm
Reprodukcijos gaminamos pagal užsakymą, tai užtrunka nuo 5 iki 7 darbo dienų. Jas išsiunčiame kurjeriu, pristatymas užtrunka dar dvi darbo dienas. Jeigu reprodukcija reikalinga anksčiau, susisiekite su mumis - dažniausiai galime rasti sprendimą ir pagaminti šiek tiek greičiau. Jei suabejojote praėjus ne daugiau negu 30 dienų nuo įsigyjimo datos, susisiekite su mumis - priimsime reprodukciją atgal ir grąžinsime pinigus arba pasiūlysime išsirinkti kitą! Iš vieno kliento priimame ne daugiau dviejų grąžinimų - turėkite omenyje, kad gaminame reprodukcijas pagal užsakymą, todėl prašome rinktis atsakingai.
Žemaitė Ir Tautos Psichikos Pokyčiai
Retas kuris XIX a. pab. - XX a. pr. lietuvių rašytojas susilaukia tokių pagyrų, kokios dosniai yra seikėjamos lietuvių literatūros klasikei Žemaitei. Ne vienas literatūros tyrinėtojas ir skaitytojas, pedagogas ir rašytojas išvysta Žemaitės apsakymų gelmėje glūdinčius neįsivaizduojamos meninės vertės ir išminties klodus. Dažnas skaitytojas dėl tokio vertinimo ironiškai nusišypso, nes blaiviai suvokia, kad tai tėra naivus bandymas ir lietuviškoje dirvoje žūtbūt iškasti meno lobių, kuriais turtingos kitų tautų literatūros.
Vis dėlto net ir skeptiškasis Žemaitės skaitytojas paradoksaliai pastebi, kad nors jo sąmonė priešinasi Žemaitės garbinimui, pasąmonė tuo pat metu noriai atsiveria iš jos kūrinių sklindančiai ypatingai jėgai, kuri prasibrauna iki giluminių lietuviškos kolektyvinės pasąmonės sluoksnių ir juose išjudina tuos archetipinius provaizdžius, kurie sklandžiai įsikūnija Katrės, Vingių Jono, Vingių, Petro Kurmelio, Marcės ir kitomis figūromis, tarsi iš tikrųjų tai būtų lietuviškų pasąmoningų provaizdžių lobynas.
Nuo tos dienos, kai atokiame Žemaitijos Ušnėnų kaime Žemaitė paėmė į rankas plunksną ir sukūrė pirmąjį savo apsakymą „Rudens vakaras“ (1894), Lietuvoje pasikeitė vos keturios-penkios žmonių kartos. Tomis pačiomis rankomis Žemaitė galėjo pasūpuoti ne vieną šiandien dar gyvuojantį šimtametį senolį.
Žvilgsnis į Lietuvą europietiškos kultūros šviesoje vertė daryti liūdnas išvadas dėl lietuvių kultūros būsenos. Dar nenutolę nuo kaimo ir senųjų liaudies inteligentijos tradicijų, lietuviai atsivėrė europietiškai kultūrai, kuriai būtina subręsti dvasiškai ir psichologiškai. Senoji karta to padaryti tiesiog fiziškai nebeįstengė.
Dailininkas ir meno kritikas Justinas Vienožinskis su psichikos pokyčiais tiesiogiai siejo kardinalų lietuvių tautos pasikeitimą: „Išaugome valstybiškai, tvarkomės Europos valstybių pavyzdžiu. Patrijarchalinės tradicijos nutrūko, mūsų psichika keičiasi Europos psichikos linkme.“ Daug aukų, skaudžių sukrėtimų ir net katastrofų patiria „primityviška tauta“, kai iškyla būtinybė staiga persiformuoti ir prisitaikyti prie naujų aplinkybių.
Žemaitė gyveno viešpataujant kolektyvinei mes sąmonei, kuri lėmė visą žmogaus raišką ir šeimos, ir visuomenės erdvėje, kuriai žmogaus vertės matas buvo ne jo individualumas, o sugebėjimas paklusti teisingo bendruomeninio elgesio normoms. Europoje ne tik literatūra, bet ir mokslas jau buvo įžengęs į sudėtingą vidinį asmeninės psichikos pasaulį.
Nusikelkime į XIX a. pradžios Vakarų Europą, kai po XVIII a. intelektualinių paieškų istorinis laikas suskilo į senovę ir dabartį kaip skirtingas individo sąmonės ir žmonijos dvasinės raidos pakopas, o europietis suvokė, kad tarp istorinio žmogaus sąmonės išsivystymo laipsnio ir kultūrinių jos raiškos formų yra tiesioginė priklausomybė.
Vienas etnologijos mokslo pradininkų Jacobas Grimmas 1808 m. išskyrė žmonijos raidos pakopas atitinkančius diachroninius estetinio subjektyvumo tipus: senąjį folklorinį (Naturpoesie arba Volkspoesie) ir naująjį literatūrinį meną (Kunstpoesie). Folklorinė poezija kalba apie visai tautai aktualius dalykus, kuriuos kiekvienas tautos narys nešiojasi savyje, o meninė poezija išreiškia vidinę žmogaus nuotaiką, individualią nuomonę ir gyvenimišką patirtį, kuri nėra visuotinė, „liaudiškoji poezija (Volkspoesie) iškyla iš visumos sielos, o tai, ką aš vadinu menine poezija (Kunstpoesie), - iš individualios“.
Skirtinga prigimtis abiem šioms meno rūšims neleidžia gyvuoti sinchroniškai, todėl smarkiai klysta tie, kurie tiki galimybe dabar kurti senąją poeziją. Puikus pavyzdys, rodantis, kaip vyko stiliaus modernizavimas, yra viena žymiausių rinkinio pasakų „Tikroji nuotaka“, kurią broliai Grimmai 1842 m. pasiskolino iš mokslo žurnalo.
Didžiulį poveikį formaliosios kūrinio sandaros suvokimui padariusio veikalo „Paprastos formos“ (1929) autoriaus André Jolleso nuomone, literatūra gimsta tada, kai kalba ima kurti: pasineria į beformį pasaulio chaosą ir ima tvarkyti ir pertvarkyti jį, jungdama panašų su panašiu, bet ne suversdama detales į krūvą, o sukurdama įvairovę, „kurios dalys viena į kitą įsiskverbia, susijungia, susilieja“, sudarydamos apčiuopiamą pavidalą.
Remdamasis binarinėmis opozicijomis ir vartodamas J. Grimmo terminologiją, A. Jollesas atskyrė novelę, kuri siekia kurti tikrovės iliuziją ir priklauso meninei kūrybai (Kunstpoesie), ir pasaką, „paprastąją formą“, kuri nesirūpina tikrovės iliuzijos kūrimu, nuolat remiasi stebuklingumu ir priklauso pirmapradei kūrybai (Naturpoesie).