Velionies arkivyskupo Teofiliaus Matulionio asmuo sušvito Lietuvos gyvenime labai savita šviesa, kuri pasklido ne tik Lietuvos, Latvijos, Rusijos žemėse, bet ir už Atlanto vandenyno, ypač Šiaurės Amerikoje, kur nuo seno yra įsikūrusi gana gausi lietuvių išeivija. Toji šviesa buvo ne mokslinė, ne politinė, ne valstybinė, o asmeninė, moralinė, spindinti krikščioniškomis vertybėmis. Tie Velionies žingsniai per konkretų gyvenimą buvo tokie žmogiški, tokie taurūs ir tokie spalvingi, kad juos mačiusieji bei stebėjusieji negalėjo tylėti. Dėl to ir atsirado ši monografija kaip anų žingsnių liudijimas.
Jos medžiaga buvo telkiama per daugelį metų abiejose Atlanto pusėse - Europoje ir Amerikoje. Žinoma, daugiausia jos buvo sutelkta Lietuvoje. Istorikas kun. dr. J. Stakauskas žymią jos dalį surinko iš paties arkiv. T. Matulionio. Gana daug jos sutelkė N. N. ir parašė net dviejų versijų epizodinio pobūdžio darbą, kurio rankraštis pasiekė šių eilučių autorių, gyvenantį už Lietuvos ribų ir taip pat surinkusį nemažai medžiagos apie arkiv. T. Matulionį. Apdorojus visą turimą medžiagą, išėjo štai ši monografija, kuri vis dėlto į pilnumą negali pretenduoti.
Nors viešumon išeina tik vienas šios monografijos autorius, tačiau autorinė atsakomybė tenka ne jam vienam - antrasis autorius, gyvenąs Lietuvoje, šiuo metu negalėjo būti paskelbtas.
Šis darbas yra suskirstytas į tris dalis. Pirmojoje dalyje iškeliamas reljefinis arkivyskupo T. Matulionio vaizdas, nušviestas įvariais požiūriais pagal visą turimą medžiagą. Antrojoje dalyje pateikiami Velionį pažinusių bei artimų liudininkų pasisakymai ir atsiminimai. Trečiojoje dalyje sudėti būdingesnieji Velionies laiškai. Pastarosios dvi dalys įvairiomis detalėmis papildo pirmąją dalį, kurioje arkiv. T. Matulionis iškyla apibendrintų bruožų vaizdu.
Tiesa, ir antrojoje, ir trečiojoje dalyje yra pasikartojimų, kurių būtų buvę galima išvengti viską inkorporavus į pirmąją dalį ir sudarius grynai vientisą veikalą, bet tuo atveju būtų nukentėjusi ir dokumentinė, ir reljefinė pusė. Būtų išnykę daug detalių, kurios išliko dabar laiškuose ir įvairiuose atsiminimuose. Antrojoje dalyje sudėti atsiminimai yra dokumentinio pobūdžio, ir jų atsisakymas būtų nuostolingas, juoba, kad galvojama apie būsimą Velionies beatifikaciją bei kanonizaciją.
Arkiv. T. Matulionis yra parašęs daug laiškų, kuriuose ryškiai atsispindi asmeninis jo gyvenimas pilkoje kasdienybėje. Nevisi jo laiškai išliko. Be to, dėl suprantamų priežasčių, nubuvo įmanoma surinkti visus išlikusius jo laiškus. Iš turimų laiškų buvo atrinkti tiktai būdingesnieji, turintieji platesnės reikšmės.
Gal dar XVIII šimtmečio pabaigoje ir neabejotinai XIX šimtmečio pačioje pradžioje Žibėčių kaime, Aluntos parapijoje, gyveno paprastų ūkininkų šeima - Marcijonas Matulionis su savo žmona Jieva Telksnyte. Jų šeima buvo gausi vaikais, bet beveik visi išmirė, būdami dar kūdikiais ; liko tik dvi dukterys, kurių Uršulė ištekėjo į Trakinių k. (Kurklių par.) už Mykolo Pilkos (jos sūnus - kun. Jonas Pilka, g. 1917 m.), kita - Anastazija (šeimoje ji buvo vienuoliktoji) - į Spiečiūnų kaimą už Balaišio (jos anūkas - kun. Bronislovas Balaišis, g. 1933 m.). Jų tėvas Jonas Matulionis sirgo nervais.
Vyskupas Teofilius buvo susitikęs Čikagoje 1935 m. su Joana, pirmosios žmonos Raškevičiūtės duktė, kuri turėjo dukterį Leliją, g. 1920 m., ir sūnų Otoną, g. 1924 m. Matas buvo vedęs kitą Raškevičiūtę (Adamienės seserį), gyveno ir mirė Žibėčių kaime. Jų vaikai - Vladas, Stefanija (buvo netekėjusi, nušauta II D. Ona, Jurgio sesuo, buvo Aluntos šventovės giesmininkė, o vėliau Vilniuje skalbėja. Barbora buvo ištekėjusi už Užbalio Aluntos parapijoje. Jos anūkas buvo kun. Aleksandras Juočepys.
Vysk. Teofiliaus tėvas Jurgis Matulionis buvo žmogus tvarkingas ir taupus ; su banko pagalba įsigijo netoli Skiemonių nemažą, dviejų ar trijų valakų, vienkiemį - Kudoriškį. Jei dabar važiuosi iš Skiemonių Skudutiškio link, netoli už kapinių pamatysi prie kelio užrašą : Kolūkis Kibirkštis. Ten pat ir nedidelis Ažionių kaimas. Už to kaimo, apie 5 km. nuo Skiemonių, dešinėje kelio pusėje, ir bus Kudoriškis, arkivyskupo Teofiliaus gimtinė. Tai ne kaimas ir ne vienkiemis, bet greičiau viensėdis ar nedidelis dvarelis.
Anykščių rajono žemėlapis, kuriame yra Skiemonys
Ir mūsų laikais Kudoriškio sodyba apaugusi dideliais, senais medžiais, o jos ūkio pastatai stambūs, kaip seno dvaro. Gyvenamojo namo pusė nugriauta, bet ir dabar jis neprarado proporcijų bei normalios išvaizdos. Kiek atsimena žmonės, Kudoriškį valdė Karveliai, o viena Karvelytė buvo ištekėjusi už Satkūno, ir jai buvo duota 12 ha iš bendro ploto. Ši sodyba dabar vadinama Aukštakalniu. Jau mūsų laikais Karveliai, kaip pasiturį žmonės, turėjo palikti savo ūkį. Dabar ten gyvena kolūkiečių šeimos.
Skiemonių bažnytkaimis dabar yra Anykščių rajone, 2 km į pietryčius nuo gero asfaltuoto kelio, jungiančio Ukmergę su Utena. Skiemonys, kaip ir Svėdasai, Tauragnai ir Panevėžio senamiestis, turėjo šventovę anksčiau negu Anykščiai (taigi prieš 1505 m.). Iš Skiemonių šventovės varpinės per 1863 m. sukilimą kalbėjo kun. Mackevičius ir, turbūt, gerokai padidino sukilėlių skaičių, kad Muravjovas panaikino Skiemonių parapiją ir prijungė ją prie Aluntos kaip filiją. Ir 20 metų praslinkus, kai skiemoniečiai, gavę gubernatoriaus leidimą, 1884 m. Klausimas, kokiu būdu neturtingo baudžiauninko sūnus Jurgis Matulionis pajėgė nusipirkti ne vieno valako Kudoriškį? Atsakymas nesunkus - sukilimo malšintojas Muravjovas suprato, kad sukilimą inspiravo ir jam vadovavo daugiausia lenkai dvarininkai. Lietuviškoji liaudis didesnio entuziazmo neparodė.
Jurgis Matulionis buvo tipiškas Lietuvos kaimo žmogus - protingas ir apdairus. Įsigydamas Kudoriškį, jis susisuko sau lizdą ir tik tada, jau būdamas 36 metų, vietos klebono paragintas, vedė jauną 19 metų mergaitę iš Bajorų kaimo - Oną Juočepytę. Abudu buvo tos pačios Aluntos parapijos. Po trijų šventovėje paskaitytų užsakų, jų sutuoktuvės įvyko 1870 m. vasario 1 d. Prie altoriaus buvo nemažas būrelis žmonių. Metrikų knygoje pasirašė šie liudytojai : Domininkas Stripeikis, Kazimieras Juočepys, Antanas Karvelis, Jonas Lasys, Antanas Umbrasas ir Juozapas Barauskas. Jaunosios tėvas buvo Gabrielis, motina - Ona Strazdaitė. Santuoką palaimino Aluntos klebonas kun.
Šeima ir vaikystė
Jurgis ir Ona Matulioniai, gyvendami Kudoriškyje, susilaukė trijų sūnų : Jono (1871-1920), Teofiliaus (1873.VI.22 [n. st. VII.4]-1962.VIII.20) ir Juozo (1875-1955). Jaunoji motina ketvirto kūdikio jau nesulaukė - mirė gimdydama. Teofiliui tada buvo ketveri metai, ir jis tik prisimena, kad karste šalia motinos buvo padėtas nedidelis ryšulėlis su jos negyvu kūdikėliu... Visa tai įvyko 1877 m. gegužės 9 d., kai motina turėjo tik 27 metus amžiaus. Ji buvo palaidota Aluntos kapinėse. Sūnus vyskupas Teofilius, grįžęs iš Busijos 1933 m., lankydavo motinos kapą.
Alunta arba, anot žinovų, Alanta (lotyniškai nuo seno rašoma Owantha) yra viena seniausių ne tik Lietuvoje, bet gal ir Europoje, gyvenviečių. Iš rašytinių šaltinių žinoma, kad 1436 m. Žygimantas Kęstutaitis Aluntos dvarą buvo atidavęs Kristinui Astikui. Šio palikuonis Jokūbas (Macislavo vaivada) 1534 m. pastatydino Aluntoje mūro šventovę ir pavadino šv. Jokūbo vardu. Yra duomenų, kad ir anksčiau (prieš 1522 m.) Alunta turėjo medinę bažnytėlę. Tų pačių Astikų giminei tada priklausė ir Kavarskas. Steigiant ten parapiją 1538 m., Trakų vaivados sūnus Jurgis Astikas su visa komisija atvyko į Aluntą ir liepos 22 d. Astikų rūmai Aluntoje buvo prie pat Virintos upelio.
Po to, kai 1580 m. Kavarsko ponas Gregorijus Astikas buvo nukirsdintas už išdavystę, o Astikų dvarai valdžios konfiskuoti, jų rūmai Aluntoje buvo sudeginti... XVI š. pabaigoje Aluntos dvarą buvo įsigijęs uolus kalvinistų rėmėjas Kristupas Badvilas. Nuo to laiko Aluntos šventovę valdė kalvinistai ir joje laikėsi net 58 metus (1598-1656). Senoji mūro šventovė išstovėjo Aluntoje iki 1904 metų, kai ją sugriovus toje pat vietoje buvo pastatyta dabartinė - didesnė ir gražesnė. Ji buvo užbaigta kun. D. Vainausko 1909 m.
Vyresnysis vyskupo Teofiliaus brolis Jonas buvo nevedęs. I D. karo metu jis atsidūrė Busijoje - gyveno Petrapilyje ir Oriole; sugrįžęs į Vilnių 1918 m., laikė kepyklą ir mirė 1920 m. vasario 16 d. Palaidotas Rasų kapinėse. Jo sesuo Grasilda (kitos motinos) laikė jį geriausiu broliu ir negailėjo jam pagyrimų. Kitas vyskupo brolis, už jį jaunesnis, Juozas, gimęs 1875. III.9 d., buvo vedęs, turėjo vieną sūnų Vytautą, kuris mirė turėdamas 12 metų (1914-1925). Juozas gyveno Aukštojoje Panemunėje, prie pat Kauno.
Likęs našliu su trimis nedideliais berniukais, Jurgis Matulionis tais pačiais 1877 m. ar sekančių metų pradžioje vedė antrą žmoną - Oną Savickaitę iš Leliūnų parapijos, Ažugirio kaimo. Norėdamas savo šeimai ramybės, o antrajai žmonai daugiau laisvės auginant O. Juočepytės vaikus, protingasis Jurgis pardavė Kudoriškį Karveliui ir nusipirko mažesnį ūkį Purviniškių kaime, 2 km nuo Daugailių. Pirmoji O. Su antrąja savo žmona Jurgis Matulionis turėjo 7 vaikus - jau minėtąją Grasildą, Praną, Jurgį, Kazimierą, Antaną, Elzbietą ir Jeronimą.
Norėdamas paaugusius vaikus mokyti, Jurgis apie 1890 m. pardavė Purviniškį (visų pinigų neatgavo) ir paėmė nuomon Latviškiu vienkiemį, vėliau neilgam Merkio ūkį ir pagaliau prie pat Dusetų esantį Baraukos vienkiemį. Čia jis ir mirė 1911 m. Sergantį tėvą aplankė iš Petrapilio sūnus kun. Teofilius, bet laidotuvėse negalėjo dalyvauti.
Grasilda Matulionytė - Šeduikienė mirė A. Jurgis buvo nevedęs (1885-1952), ūkininkavo Baraukoje, mirė Kaune, palaidotas šalia motinos A. Kazimieras, gimęs 1886 ar 1887 m., kai norėjo stoti į Rygos gimnaziją, pasirodė, kad jau peraugęs, tad paėmė savo jaunesnio jau mirusio brolio Antano metriką ir jo vardu įstojo į gimnaziją. Nuo tada ir buvo vadinamas Antanu. Elzbieta, gimusi 1896 m. Latviškiu vkm., vėliau Baruolienė, 1914 m. karui prasidėjus, buvo kartu su mokykla nuvežta iš Vilniaus į Voronežą. Ten ji lankė «Saulės» mokytojų kursus, o atostogas leido pas brolį kun. Brolis Juozas, turėdamas savo šeimą, gyveno skyrium. Klebonas kun. Jeronimas, gimęs 1897 m., su žmona Emilija Markevičiūte gyveno A. Panemunėje ir turėjo keturis vaikus.
Teofiliaus tėvai gan pasiturinčiai gyveno Kudoriškyje. Netekęs pirmosios žmonos Onos Juočepytės ir susituokęs su antrąja - Ona Savickaite, Jurgis Matulionis pardavė Kudoriškį ir išsikėlė į Purviniškį, netoli Daugailių. Čia žemės plotas buvo dvigubai mažesnis ir ūkininkauti netaip sekėsi. Augantis Teofilius, netekęs savo mamytės, negalėjo patirti tos šilimos, kuri jungia vaiką su motina - jis augo, kad ir geros, bet vis dėlto pamotės globoje. Dar mažam tebesant, Teofiliui kildavo noras mokytis.
Skaityti jį išmokė Juozas Barisa iš Žiedavainių kaimo. Jis mokė vaiką lenkiškai, pats nemokėdamas tos kalbos. Teofilius labai prašė savo tėvelį, kad leistų mokytis pas Juozą Pakalnį, kuris jau buvo baigęs keturias klases Liepojos gimnazijoje. Pirmąjį elementarinį mokslą Teofilius ir gavo iš Pakalnio, kuris jį mokė ir lietuviškai. Vėliau Pakalnis įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Pirmoji lietuvių kalba parašytoji knygelė, kurią gavo iš Pakalnio, buvo kun. J. Bosko gyvenimas. Galima suprasti, kokį didelį įspūdį vaiko sieloje paliko jaunuomenės mylėtojas ir auklėtojas kun. J. Bosko !
Tačiau J. Pakalniui išvykus į Vilniaus kunigų seminariją (jis liko kunigu Vilniaus vyskupijoje), Teofilius paliko be mokytojo. Tada tėvas norėjo leisti vaiką į rusų pradinę mokyklą, bet sūnus vengė jos. Sužinojęs, kad Antalieptės cerkvės «dijačiokas» moko vaikus privačiai, Teofilius kreipėsi į jį. Tačiau nedaug ir čia laimėjo - « dijačiokas » nemokė sistemingai to, kas reikalinga. Pagaliau Teofilius prašė tėvą, kad leistą mokytis į realinę Daugpilio gimnaziją. 1886 m. tėvas pristatė savo sūnų direktoriui. Pasirodė, kad pagal nuostatus vaikas jau yra peraugęs stoti į I-ją gimnazijos klasę ; reikėjo ruoštis į II-ją. Buvo pasamdytas VI klasės mokinys paruošti vaiką egzaminams. 1887 m. Teofilius per egzaminus gavo rusų kalbos pataisą, kurią reikėjo laikyti rudenį. Baigdamas V klasę, Teofilius gavo nepatenkinamą pažymį iš geometrijos ir per egzaminus krito. Aštuoniolikos metų jaunuolis pasiryžo stoti į kunigų seminariją. Tam reikėjo gauti savo valsčiaus gyventojų pritarimą. 1891 m. liepos 1 d.
Studijos ir kunigystė
Bandant Teofiliui stoti į Vilniaus kunigų seminariją, atsirado nenumatyta kliūtis - jo pažymėjime nebuvo lotynų kalbos. 1892 m. rudenį Teofilius buvo primtas į pirmąjį Petrapilio kunigų seminarijos kursą. Seminarija buvo netoli šv. Stanislovo šventovės, prie Jekaterinos kanalo. Tai buvo dviejų augštų pastatas, o jo kieme - fontanas ir keletas medelių. Ten pat buvo ir koplytėlė. Sekmadieniais bei šventėse klierikai eidavo pamaldoms į katedrą I-je Botoje.
Seminarijoje buvo 5 kursai. Baigusius 6 klases priimdavo į II-jį kursą. Baigęs I-jį seminarijos kursą, Teofilius gavo pažymėjimą 519 nr. 1893.X.28. Iš jo sužinome, kad Teofilius, būdamas geriausio elgesio, ir moksle buvo stiprus : katekizmo mokėjimas įvertintas 5, visi kiti dalykai - 4 (filosofija, lotynų kalba ir istorija net keturi su pliusu), tik vokiečių ir prancūzų kalboms parašyta 3. Kartu tame dokumente pažymima, kad jis keliamas į II-jį kursą, tačiau paties prašymu iš seminarijos atleidžiamas dėl nusilpusios sveikatos ir neturėjimo pašaukimo...
Aluntos bažnyčia, pastatyta 1912 m.
Aluntos šventovė, pastatyta 1912 m., konsekruota vyskupo Pr. Jis tęsė gimnazijos kursą ir gavo jos baigimo atestatą. Tačiau palikęs seminariją iš gilios pagarbos kunigystei, jis pasaulyje nerado savo dvasiai ramybės ir pasiryžo, jau daugiau patyręs ir subrendęs, grįžti į seminariją, tęsti ten filosofijos bei teologijos studijas ir siekti kunigystės. Bet štai nauja kliūtis - seminarijos rektorius Vytautas Erdmanas įtarė, kad T. Matulionis nori seminarijos rūmuose pasislėpti nuo karinės prievolės. Būdamas IV kurse, Teofilius jau turėjo subdijakono šventimus. Iš 15 to kurso auklėtinių penki buvo lietuviai. Rektorius dėstė kanonų ir civilinę teisę. Inspektorium buvo Pr. Karevičius ir dėstė filosofiją. Lietuvis Ignas Baltrušis buvo laikomas vienu geriausių profesorių. Dvasios tėvu buvo Zigmas Losinskis.
Pasipriešinimas okupacijai ir archyviniai duomenys
Nagrinėjant pasipriešinimą sovietinei okupacijai, svarbu atkreipti dėmesį į šaltinių bazę ir mokslinių tyrinėjimų lygį. Pasipriešinimas užgrobėjui 1944-1953 m. gali būti skirstomas į ofenzyvinį (1944 m. vasara-1946 m. pavasaris) ir defenzyvinį (nuo 1946 m. vasaros) etapus. Pirmasis partizaninių kovų etapas (1944-1946 m.) nusipelno atskiro monografinio tyrinėjimo.
Medžiagos pažinimą stabdė tiek šaltinių trūkumas, tiek slaptas jų pobūdis. Iš prieinamos medžiagos galima paminėti J.Lukšos-Daumanto "Partizanus" bei kitų archyvų slaptus fondus. Tyrinėjant šį laikotarpį, svarbu spręsti klausimus, susijusius su bendrąja 1944-1946 m. situacija ir šaltinių panaudojimu (patikimumo ir informatyvumo lygmuo), taip pat nustatyti kiekvienos dokumentų grupės vietą ir reikšmingumą.
Dokumentinę bazę sudaro įvairūs dokumentai, atspindintys veiklą, kovą, tikslus ir siekius, kovos pobūdį ir jos galios šaltinius. Taip pat svarbūs atsiminimai ir užrašai, nuotraukos, leidžiantys įvertinti pasipriešinimo kovos mastus ir poveikį, slopinimo priemones ir būdus. Nors archyvuose saugoma gausi medžiaga, tai tėra nedidelė dokumentų, egzistavusių tikrovėje, dalis. Daug dokumentų 1951 m. pateko priešui į rankas arba dingo be žinios, o išlikę fragmentai dažnai buvo paslėpti pačių gyventojų, susiję su didele rizika.
Padėtis raštvedyboje ėmė keistis tik 1944 m., ypač 1945-1946 m., pradėjus formuotis LSSR NKVD-NKGB archyvui. Iki 1944 m. viduje vienokių ar kitokių dokumentų trūkumas buvo nuolatinis. Partizanai 1944-1945 m. kovinių operacijų metu dažnai įgydavo dokumentus, bet pasitaikydavo ir NKGB medžiagos. Tačiau 1954 m. buvo sunaikinta daug periferinio lygio 1945-1947 m. archyvinės medžiagos.
Lietuvoje didžiausia šaltinių 1944-1946 m. kaupykla yra Lietuvos ypatingasis archyvas, tačiau svarbu atsižvelgti į archyvinių apyrašų, senųjų katalogų ir teminių rodyklių stoką. Nuo 1991 m. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS) inicijavo šaltinių bei jų tyrinėjimus, o nuo 1996-1997 m. tai leido Lietuvos genocido tyrimo centras.
Lietuvos ypatingajame archyve saugomi tiek Pasipriešinimo, tiek užgrobėjų-okupantų dokumentai. NKVD padalinio Lietuvai archyvas ėmė formuotis 1945 m. pradžioje. Šiandien yra saugoma apie 0,5 mln. vienetų bylų, leidžiančių susipažinti su 22-iejų buvusių fondų ypatybėmis. Palyginus su 1953 m., 1994 m. archyve padaugėjo informacijos apie 1944-1946 m. laikotarpį.
Literinės bylos buvo užvestos Šilutės ir Pagėgių apskritims: 1945 m. mėn. - NKVD ir rugsėjo mėn. apskrities ir miesto bylas. Jos buvo užpildyti daugiausia 1944 m. liepos-gruodžio mėn. ir kartais 1945 m. pradžios medžiaga. Daugiausia medžiagos už 1945-1946 m. yra Ukmergės, Utenos, Šiaulių, Švenčionių, Telšių, Trakų aps. bylose. Dėl informatorių pavardžių slėpimo, šios bylos yra defektuotos. Tačiau jos beveik netyrinėtos kaip istorijos šaltinis.
Svarbu atkreipti dėmesį į bendrąją sovietinių dokumentų patikimumo arba falsifikacijos problemą. Pasitaiko atvejų, kai Pasipriešinimo dokumentai buvo skirti aprūpinti legendomis agentūrą. Be to, okupantai 1944 m. ir net 1945 m. vykstančio Pasipriešinimo vaizdo, jo neatspindi dokumentika. NKVD vidaus bei pasienio kariuomenės štabų žvalgybos skyriai centralizavo medžiagą apie antiokupacinę veiklą.
Vėlesnio laikotarpio medžiagoje (nuo 1944 m.) privalančiais kaupti skirtingą, viena kitą papildančią informaciją. Dar 1944 m. NKVD "banditų" sampratoje buvo tik 1941 m. agentai (bandit odinočka). Tik nuo 1945 m. galime skirti prie kariaujančių su okupantais žmonių.
1944 m. sausio 1 d. atsirado "Delo Nr.17 s materialami po "LLA". Tai rodo, kad dokumentai, 1944-1947 m. bei programos atspindi LLA veiklą ir jos pobūdį. Iki pat 1945 m. pabaigos-1946 m. pradėtos vesti operatyvinės įskaitos bylos Dainavos ir Žemaičių apygardoms, katalikų dvasininkijai, vienuolių ordinams, Kauno ir Vilniaus gamykloms ir įstaigoms, komisariatams.
Literinės bylos buvo užvedamos remiantis operatyvinės įskaitos duomenimis. Šios bylos buvo dviejų tipų - archyvinės-paieškos, iš kurių 90 proc. specifinis rus. Išaiškinimų tą patį darė ir apskričių NKVD-NKGB skyriai. Išaiškinimo bylos buvo saugomos centriniuose saugumo archyvuose Rusijoje. Dalis ankstyvųjų bylų buvo tik ataskaitose, o ne tikrovėje. Taip pagal literinėse bylose minimus faktus Trakų aps. 1944 m.pabaigoje-1945 m. buvo vedamos bylos "Izmeniki", "Karateli", "Blok", "Grabiteli", "Zelenyj teror".
Gudavičiaus ir LLGS veiklai 1944-1946 m. formavimosi metu buvo skaidoma pagal jų pobūdį. Istorijos klastotojų grupės 1958-1963 m. veikė Lietuvos teritorijoje karo ir pokario metais, parengiant baudžiamųjų bylų ir parengti bendros dezinformacinės programos kontekste. Ryšių su "vokiečiais" faktas buvo siuvami 1941 m. dokumentus į vieną bylą, siekiant spartesniam ir geresniam orientavimuisi baudžiamųjų bylų fonde. Kontržvalgybos skyriaus SMERŠ slaptoji raštvedyba apima 1943-1946 m. laikotarpį. Opersektorių dokumentai apima 1945 m. birželio-1946 m. balandžio mėn. laikotarpį ir apima pranešimus iš kovinių veiksmų arenos, pirminių tardymų protokolus.
Apibendrinant, archyviniai duomenys suteikia vertingos informacijos apie arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimą, veiklą ir istorinį kontekstą. Tačiau svarbu kritiškai vertinti šaltinius ir atsižvelgti į jų patikimumo lygį.
tags: #ar #galima #vienkiemyje #deginti #lauza