Blokinių namų statyba 1970 metais: technologijos ir modernizmo pervertinimas

Žvelgiant į Rytų Europos architektūros istoriją, prasčiausiai vertinami, mažiausiai prestižiniais laikomi vėlyvojo modernizmo statiniai, pastatyti maždaug 8-9-ajame dešimtmetyje. Dažnai manoma, kad Stalino laikų architektūra, socialistinio realizmo monumentai esą vertingesni negu vėlesnieji statiniai.

Dauguma ambicingiausių septintojo - aštuntojo dešimtmečio modernizmo pavyzdžių Rytų Europoje pastaruoju metu tapo griuvėsiais. 21 amžiaus pradžia sunaikino iškilius socialistinio modernizmo architektūros pavyzdžius (tokius, kaip Republik der Palast Berlyne arba Supersam Varšuvoje). Šie pastatai buvo nubausti - labiausiai literatūrine ir impozantiška maniera - už režimų, kurie juos pastatė, ydas.

Tuo pačiu metu vyko ir žymus socmodernizmo pervertinimas, iš dalies menininkų ir kino kūrėjų ir, kažkuriuo mastu, architektų. David Crowley paskaitoje N. Džiaugiuosi, kad galiu kalbėti būtent šiame pastate, rekonstruotoje Nacionalinėje dailės galerijoje, Vilniuje, nes kalbėsiu kaip tik apie vėlyvąją sovietinės epochos architektūrą ir apie tai, kokia jos būklė dabar.

Pirmiausia norėčiau susitarti dėl apibrėžimų. Pagalvokime, kas yra šie pastatai, kaip mes juos suprantame. Drįsčiau teigti, kad tuos pastatus galima suskirstyti į dvi fazes.

Pirmasis socmodernizmas

Pirmasis socmodernizmas - tai pirmoji fazė. Tai technokratinė socmodernizmo pusė - pigi, paprasta, industrinė architektūra, skirta būstui ir darbo aplinkai - biurams, gamykloms. Tai universali, visur ir bet kur tinkanti architektūra.

Didžiausias to meto architektų rūpestis buvo ekonomiškumas - kaip iki minimumo sumažinti pastato kainą, blokus surenkančio krano judesių skaičių ir panašiai. Tai buvo unifikuota, standartizuota architektūra: standartinis praustuvas pritaikytas visiems standartiniams vonios kambariams, vonios kambarys - standartiniam butui, butas - standartiniam namui, o namas - standartinei gatvei ar mikrorajonui, ir taip galima viską stambinti iki miesto, iki šalies, iki pasaulio.

Šiame tarpsnyje socmodernizmas neatsiejamas nuo banalumo, vidutinybės. Pasitelksiu rašytojo Michaelo Billingo sugalvotą gerą sąvoką - banalusis nacionalizmas.

Prisiminkime 8-ąjį dešimtmetį, kai visą laiką buvo skalambijama apie socializmo sistemos pranašumus - ir spaudoje, ir ant pašto ženklų, - apie pilietinę pareigą tėvynei, apie būtinybę pagerinti gyvenamąją aplinką… Tokie buvo socializmo šūkiai. Tačiau patekę į banalią kasdienybę jie tapdavo tam tikra ateities utopija, pažadėtąja nirvana, kurios niekas niekada taip ir nepasiekė.

Aštuntajame dešimtmetyje ta pažadėtoji ateitis dingsta. Toji ateitis, kuri taip kontroversiškai buvo žadama 1940-aisiais. Kartu su ja dingsta ir motyvas: „Sunkiai dirbti dabar, kad sukurtume geresnį ateities pasaulį“.

Pereikime prie antrojo socmodernizmo. Ar banalusis socializmas kada nors užkaista? Ar bent kartkartėmis galima pasakyti, kad ateities vizijos pildosi? Aštuntajame ar 9-ajame dešimtmetyje šioje pasaulio dalyje labai sunku tai atrasti. Visi tie Gegužės 1-osios paradai, visi tie plakatai - tuštuma, vien blankus atspindys to, kas iš tiesų turėjo būti.

Antrasis socmodernizmas

Galbūt vertėtų iš naujo pamąstyti apie vėlyvojo modernizmo architektūrą kaip ateities siekiamybės išraišką? Tai galėtų būti antrasis socmodernizmas. Virtuoziški pastatai, sukurti 7-8-ajame dešimtmetyje. Meistriški statiniai, demonstruojantys technologijų galimybes. Tai plačių užmojų architektūra.

Štai Lenkijoje pastatytą areną, vadinamą „Lėkšte“, drąsiai galima įtraukti į antrojo socmodernizmo statinių sąrašą.

2012 m. Partizanų, arba kovotojų su fašizmu, memorialas, kurį suprojektavo V. Bakićius, siejamas su Naujųjų tendencijų menininkų grupe, gali būti dar vienas antrojo socmodernizmo pavyzdys. Skulptūrinę šio pastato koncepciją išplėtojo architektas B. Šerbetićius. Gelžbetoninė statinio konstrukcija, padengta nerūdijančio plieno plokštėmis, sudaro neįtikėtiną, organišką skulptūrinę formą, kiek primenančią architekto Franko O. Gehry’o kūrybą.

Pastebėjau, kad antrajam socmodernizmui itin būdinga, jog tuos išskirtinius pastatus kūrė ištisos grupės, komandos, bendradarbiaujant architektams, menininkams ir inžinieriams.

Tai Slovakijos radijo centras, suprojektuotas išties puikaus architekto Š. Svetko. Apverstos piramidės konstrukcija su centrine ašimi, tarsi šerdimi. Didžioji dalis visuomeninių patalpų - įrašų studijos ir koncertų salės - įrengtos cokolinėje dalyje, o biurai, pritvirtinti prie centrinės ašies, atrodo tarsi pakabinti ore. Iš tiesų nepaprastas pastatas.

Šiaurės Bohemijoje esančio Ještedo miesto telekomunikacijų bokšte drauge buvo įrengtas ir viešbutis, o pastatytas jis ant pačios kalno viršūnės, kuri sustiprina ir taip dramatišką jo formą. Šį bokštą, tikrą inžinerijos šedevrą, suprojektavo architektų grupė SIAL. Praėjo išties daug laiko, kol toks ambicingas pastatas buvo užbaigtas. Teko padaryti gręžinį iki pat pamatinės uolienos ir šachtą užpildyti betonu, kad pastatas taptu savotiška švytuokle, nes tik taip buvo galima užtikrinti jo atsparumą oro sąlygoms.

Išvardysiu kelis bendrus bruožus. Pirma, manau, jog paprastai tai statiniai, esantys neįprastose erdvėse. Išskirtinėse erdvėse - kad ir kalno viršūnėje. Na, galbūt sovietmečiu ir viešbutį buvo galima laikyti išskirtiniu objektu, galbūt tai buvo erdvė, į kurią eiliniams žmonės nebūdavo leidžiama įžengti. Antra, tai specialiai projektuojama architektūra - panašiai kaip pagal individualų užsakymą siuvami proginiai drabužiai. Trečia, atrodo, kad antrajame socmodernizme menas tiesiogine prasme derinamas su architektūra - pastatus kuria mišri menininkų ir architektų grupė.

Penkta - ilgas statybos laikas. Tai pastatai, kurie neretai taip ir lieka neužbaigti. Įdomu, jog kai kurie šių pastatų nebuvo užbaigti iki pat sovietų sistemos žlugimo.

O jei paklaustume, ar jie panašūs? Kuo jie panašūs? Galbūt galėtume klausimą apsukti ir paklausti, kuo jie skiriasi? Kuo abu unikalūs? Ko gero, tai kur kas įdomesnis klausimas. Galbūt dar derėtų paklausti, koks tokio statinio, kaip šis, santykis su valdžia? Kodėl buvo užsakyta jį suprojektuoti? Ko valstybė tikėjosi iš šio statinio? Koks buvo jos politinis ego, jei ji norėjo būtent tokio, o ne kitokio pastato?

Įdomu tai, kad dauguma jų jau tapę griuvėsiais. Taigi jeigu jie ką nors ir simbolizuoja, tai tik juos sukūrusio komunistinio pasaulio žlugimą. Šie pastatai atsidūrę tam tikrame akligatvyje. Pagalvokime apie tai, kas nutinka tokiems statiniams, kai prie jų atvažiuoja buldozeriai, arba jie tiesiog sugriūva. Kodėl jie sugriūva?

Manau, jog kartais tokie pastatai griaunami todėl, kad asocijuojasi su tėvų kaltėmis. Jie naikinami, nes primena tėvų nuodėmes. Štai Vokietijos Bundestagas nusprendė nugriauti didžiulius Respublikos rūmus (Palast der Republik), esančius pačiame Berlyno centre, nes jie atrodė tarsi koks „pastatas kolaborantas“, blogas visai ne architektūrine prasme, bet morališkai, istoriškai blogas.

Kartais pastatai patiria milžinišką komercinį spaudimą. Kylanti žemės vertė skatina griuvėsių gamybą. Štai Varšuvoje pastatytas „Supersam’as“, kurį suprojektavo labai talentingų architektų grupė - jai priklausė ir „Spodek’ą“ suprojektavęs M. Krasinskis. Pastato konstrukcija tiesiog pribloškianti, ypač žvelgiant mūsų laikų akimis. Itin pretenzingas buvo pastato stogas, sumontuotas panaudojant originalias vantines ir kabančiąsias betono konstrukcijas.

VII. Pokarinėse iliustracijose ir amžininkų atsiminimuose Klaipėda primena Feniksą ir Hirošimą. Tačiau tai - klaidingas vaizdas, kurį piešė oficialioji valstybės propaganda ir jos veikėjai. Miestas nekilo iš pelenų, o buvo statomas iš paprasto betono ir silikatinių plytų - lėtai ir praktiškai iš naujo. Nebuvo jis ir visiškai nušluotas nuo žemės paviršiaus, nors panašiai būtų galima pasakyti apie senuosius miesto gyventojus.

Fiziniai miesto praradimai buvo skausmingi, tačiau nebuvo tokie drastiški. Tai geriausiai iliustruoja 1947 m. miesto tuometinės situacijos schema. Tik dabartinės Atgimimo aikštės vietoje, Sportininkų g. rajone (tuomet Bomelio Vitėje), ir keliuose senamiesčio bei naujamiesčio kvartaluose riogsojo griuvėsių krūvos. Visas miesto gatvių tinklas išliko sveikas, o dauguma namų buvo patenkinamos būklės ir po nedidelio remonto tiko gyventi.

Didžiąją dalį naujųjų klaipėdiečių problemų sudarė gyventi tinkamo būsto paieška ir jo legalizavimas. Nenuostabu, geriausiai išsilaikę gyvenamieji pastatai miesto centre perėjo kariškių ir naujosios partinės nomenklatūros bei stambių pramonės įmonių globon. Darbininkų klasė ir aptarnaujantis personalas turėjo laukti eilėje arba tenkintis tuo, kas liko - prastesnės būklės namais, palėpėmis, garažais, sandėliukais.

Pirmieji rimtesni darbai „gyvenamojo fondo“ statyboje prasidėjo ėmus steigti stambias pramonės įmones. Valdžios supratimu, būtent jos tuo metu buvo pajėgios spręsti gyventojų būsto klausimus kompleksiškai - o kalbant paprasčiau - „savanoriškai priverstinai“. Pirma tokia įmone Klaipėdoje tapo „Baltijos“ laivų statykla.

Šeštojo dešimtmečio pradžioje augant pramonei pradėti ir pirmieji gyvenamųjų kvartalų projektavimo darbai. Tačiau susidurta su rimtais iššūkiais - trūko profesionalių architektų, nebuvo projektavimo įrankių, techninės dokumentacijos, o ką jau ir kalbėti apie statybines medžiagas - tai žinome iš pirmojo miesto vyr. architekto Alberto Cibo skundų įvairioms žinyboms Vilniuje.

Įdomu tai, kad pirmasis oficialus statybos leidimas gyvenamajam namui statyti P. Cvirkos (Turgaus) g. 5 išduotas 1948 05 02, o pavieniai nauji gyvenamieji namai pagal tipinius socrealistinio braižo projektus pradėti statyti 1949 m. ne tik P. Cvirkos (Turgaus), bet ir Pergalės (Tiltų), bei Montės (H. Manto) gatvėse. Visi jie, išskyrus vieną, stovi ten ir šiandien.

Naujas gyvenamųjų kompleksų projektavimo etapas prasidėjo SSRS generalinio sekretoriaus Nikitos Chruščiovo „atšilimo“ laikotarpiu ir sutapo su naująja statybos industrijos doktrina, paskelbta 1957 m. Komunistų partijos Centro komiteto ir SSRS Ministrų tarybos nutarimu „Dėl gyvenamųjų namų statybos išvystymo Tarybų Sąjungoje“.

Masinės statybos pradžios nereikėjo ilgai laukti. Pirmieji tokie gyvenamieji kompleksai Klaipėdoje pradėti 1959 m., vėl pasinaudojus Kauno įdirbiu. Kvartalai formuoti buvusių priemiesčių ir senojo užstatymo fragmentų vietose.

Šiaurinėje dalyje 1960-1963 m. suplanuoti Sportininkų g., Įgulos g. ir Kretingos g. gyvenamieji kvartalai. Čia ketinta apgyvendinti šiaurinio pramonės rajono dirbančiuosius.

Kur kas menkesnė plėtra vyko rytinėje miesto dalyje: greta Mokyklos g. 1963 m. pradėtas statyti daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalas, kurį viso labo sudarė šešetas daugiabučių.

Tuo tarpu pagal 1957 m. miesto generalinio plano korektūrą abipus naujai suplanuoto Taikos prospekto, turėjusio tapti naująja miesto ašimi, pietų kryptimi iki planuojamos Kauno g. numatyta pastatyti net šešis mikrorajono dydžio gyvenamuosius kvartalus.

1962 m. Petro Janulio kolektyvo parengtame generaliniame plane jau buvo numatyti sprendiniai, apeinantys šį barjerą. Buvo pasiūlyta gyvenamąsias zonas formuoti lygiagrečiai marių krantinėse išsidėsčiusių įmonių aptarnavimo koncepcijai, o miesto plėtimasis į pietus sustiprintas ir strategiškai svarbios III vandenvietės prie Klaipėdos (Karaliaus Vilhelmo) kanalo projektu.

Iš karto už Kauno g.-Baltijos pr. pramonės rajono suformuoti du masyvūs gyvenamieji rajonai, sudaryti iš keturių mikrorajonų. Statybų eigoje ši griežtoka kompozicija virto keturiais - IV (Baltijos), V (Gedminų), VI (Žardininkų) ir VII (Bandužių) rajonais, sudarytais iš atitinkamai Pempininkų ir Neringos (IV), Debreceno ir Naujakiemio (V), 1-ojo ir 2-ojo (VI) ir 1-6-ojo (VII) mikrorajonų.

1990-aisiais masinės gyvenamųjų namų statybos epocha Klaipėdoje baigėsi. Nors dar ketvertą metų buvo statomi sovietinės komplektacijos daugiabučiai Varpų g.

Šiandien sunku suvokti, tačiau septintajame dešimtmetyje SSRS planuotojai jau žinojo japonų metabolistus, puošusius tekančios saulės šalį grandiozinėmis „natūraliai augančiomis“ urbanistinėmis struktūromis. Vieną kitą repliką galima aptikti vėlesnio laikotarpio architektūroje (Lazdynų 16-aukščiuose, „Klaipėdos“ viešbutyje).

1956 m., visoje Sovietų Sąjungoje priėmus rajoninio planavimo doktriną, gyvenamiesiems rajonams buvo nustatytos normos, kurios beveik nesikeitė iki pat „sargybų imperijos“ išformavimo.

Jau minėjome, kad pirmasis gyvenamasis rajonas Klaipėdoje suprojektuotas pietinėje miesto dalyje, abipus Minijos gatvės, dar neturint linijinio miesto vizijos. 1945 m. Klaipėdoje įsteigus Žvejybos uostą, pradėta rengti jį aptarnausianti Žuvų tresto ir tralerių laivyno gyvenamojo rajono schema.

Sovietmečiu daugiabučiai namai projektuoti laikantis politiškai ideologizuotų normatyvų. Buvo svarbu masiškai aprūpinti žmones nors ir minimaliu gyvenamuoju plotu.

Esminis lūžis būstų statyboje įvyko 1955 m., kai to meto valdžia priėmė nutarimą, kuriuo remiantis buvo parengti nauji tipiniai projektai, pagal kuriuos namai statyti visoje Lietuvoje. Siekiant taupumo ir ekonomiškumo, butai buvo maži, su pereinamais kambariais.

Stambiaplokščių namų statybos pradžia Lietuvoje galima laikyti 1959 m. pabaigą, kai Vilniuje beveik per du mėnesius buvo sumontuotas penkiaaukštis 80-ties butų gyvenamasis namas.

1974 m. Pirmąjį devynaukštį pastatą Panevėžyje 1966 m. šalia visuomeninio prekybos centro „Bičiulis“, P. Rotomskio (dabar Marijonų) g. 29, pastatė Panevėžio statybos tresto 56-oji statybos valdyba. Jame buvo įrengti 108 mažagabaritiniai, nuo 12 iki 22 m2 dydžio, viešbučio tipo kambariai, kuriuose vietoj vonių buvo įrengti dušai.

Nuo 1966 m. daugiaaukščių namų statybos persikėlė į laisvas priemiesčio teritorijas, kur pradėjo kurtis stambūs kvartalai.

Stambiaplokščius namus Lietuvoje statė keturi namų statybos kombinatai - Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių.

Išskiriami keli sovietmečiu statytų daugiabučių gyvenamųjų namų raidos etapai: 1959-1967 m. laikotarpis vadinamas pirmąja karta, 1967-1978 m. - antrąja karta, 1978-1990 m. - trečiąja karta ir 1982-1991 m. - ketvirtąja karta (V. Gerdvilis. Daugiabučių funkcinės struktūros raida Lietuvoje. Vilnius, 1912, p.

Karikatūra, Šluota, 1962, Nr. 7, p. Matome karikatūrą, besišaipančią iš to, kaip Amerikoje esąs išspręstas butų klausimas. Tiesa, karikatūra yra gana ankstyva, maždaug šešiasdešimtųjų metų. Tačiau panašūs procesai išlieka ir vėliau.

Kitas svarbus tematinis aspektas buvo opozicija buvusiai buržuazinei Lietuvai. Šią temą taip pat galima plėtoti. Įdomu pastebėti, kaip netgi apie 1969 metus (paskui, aišku, šitie dalykai nuslopo) sovietinė sistema vis dar pozicionuoja save kaip pranašesnę už buržuazinę. Pavyzdžiui, su pašaipa prisimenama, kad tarpukariu buvo sukurtas mūrinės Lietuvos planas, tačiau jis įgyvendintas tiktai atėjus sovietų valdžiai.

Konstruojant identitetą buvo taip pat labai svarbu sukurti tokią atmosferą, kuri leistų socialistinės Lietuvos gyventojams pasijusti bendrosios Sovietų Sąjungos piliečiais. Reikėjo, kad žmogus pamatytų ne tik kokie blogi Vakarai arba koks vargas buvo gyventi buržuazinėje Lietuvoje, bet ir kaip gražu yra Sovietų Sąjungoje.

Pionierius su inkilėliu, Tarybinė Klaipėda, 1957 m. Visi puikiai atsimenate Mokslininkų namus ir Nacionalinės bibliotekos rūmus Vilniuje. Tai būdingi „socialistinio realizmo“ pavyzdžiai. Tačiau man labiausiai patinka iliustracija iš „Tarybinės Klaipėdos“. Vaizduojamas pionierius su inkilėliu, o inkilėliui... pridėtas frontonas. Jeigu puošiama, tai puošiama viskas. Tad įvairios žvaigždės ar tarybinių ordinų pavidalo elementai kaip tik ir būtų pirmoji ideologija. Tai vaizduojamoji architektūra su aiškiai atpažįstamais sovietiniais motyvais, kurie yra įgiję realų, materialų pavidalą.

Visų pirmą atkreipčiau dėmesį į keistą sovietmečiui būdingą socialinių procesų dvisluoksniškumo fenomeną. Nors egzistuoja aiški ideologinė doktrina, tačiau tuo pat metu esama ir tam tikros žodžio laisvės.

Procesą puikiai iliustruoja 1961 metų karikatūra. Čia atvirai šaipomasi iš komunizmo statybų. Jeigu paskaitytume to meto architektūrinę spaudą, rastume daugybę įvairiausios kritikos ir pan. Tad tam tikros laisvės tikrai yra. Tuo tarpu visur esanti ideologija reiškiasi „spektakliškai“, tarsi atitrūkus nuo realybės.

Tad, viena vertus, yra griežtoji stalinmečio ideologija, o kita vertus, nuo N. Kita vertus, labai svarbu atkreipti dėmesį, kad kai kalbame apie sovietmečio modernizmą (jeigu sutariame, kad tas modernizmas vis dėlto panašus į bendrą pasaulio modernizmą), žmogus čia visų pirma suvokiamas kaip darbo resursas, kaip sraigtelis sistemoje.

Jeigu prisiminsime Atėnų chartiją - čia pradedamas formuoti mąstymas apie tai, kaip pagerinti žmonių buitį, sukurti tam tikras gyvenimo sąlygas kuo platesnei žmonių auditorijai. Tačiau Sovietų Sąjungoje šis dėmesys proletariatui iš tiesų tik formalus. Svarbiausia miestų planavimo grandimi tapo Plano komitetas, ir čia formuojami pramonės vystymo planai. Tad svarbiausia čia valstybės, o ne žmogaus tikslai.

Šalies industrializavimo ir augimo progresas turėjo būti parodomas konkrečiais skaičiais. Statybų industrializavimas neatsiejamas ir nuo medžiaginio aspekto. Ypač ryškus pavyzdys - chemijos pramonės bumas N. Chruščiovo valdymo metais. Optimistiškai manyta, kad viską išstums polimerai, nebereikės metalo, fajanso, medžio, stiklo.

Planinė ekonomika įpareigoja kiekvienais metais padaryti daugiau. Jei padarysi mažiau, be abejo, nesibaigs geruoju. Tad įsiveliama į beprotišką ir beprasmį lenktyniavimą. Naudoti atiduodami netgi nepabaigti objektai. Su šiuo skubėjimu kartu kenčia ir kokybė.

Teko šnekėti su architektu Alfredu Paulausku. Prisimindamas viešbučio Kaune, Kęstučio gatvėje, statybas, architektas teigė norėjęs įgyvendinti kur kas sudėtingesnį projektą, bet statybininkai atrėžė: „Ne, darysim paprasčiau“.

Planinės ekonomikos rezultatus galime atpažinti net ir tokiuose elementuose, kaip aplinkos sutvarkymas, socialinės insfrastrūktūros sukūrimas. Socialistinio lenktyniavimo sąlygomis, akivaizdu, tai nėra pirmosios reikšmės dalykas. Pirmosios reikšmės dalykai yra pramonė ir gyvenamosios teritorijos.

Skubėjimą lydi ir statybų brokas. Karikatūra bylojanti apie apželdinimo trestų veiklos neefektyvumą, Šluota, 1962, Nr. 9, p. 1986-aisiais Kaune iš visų priimtų pastatų patenkinamai įvertinta 69 procentai. Tai reiškia, kad vos ne vos tinkami gyventi. Tad ne veltui tipinė sovietinė daugiabučių aplinka mums asocijuojasi su panašiais vaizdais, kaip Kauno daugiabučiai 7 deš. pradžioje.

Jeigu būtų buvusi galimybė ir jis tą idėją būtų pareiškęs Vilniuje, gali būti, kad Vilnius būtų buvęs nušluotas. Galbūt šie svarstymai pernelyg spekuliatyvūs, bet akivaizdu, kad žemės nusavinimas turėjo didžiulę įtaką architektūros procesams.

Klausimas: Kokius pamatus geriau daryti namo rūsiui, monolitinius ar iš surenkamų betoninių blokų? Namo sienos bus mūrijamos iš keraminių blokelių, o namo stogas - keraminių čerpių.

Komentarai:

• Siūlyčiau daryti monolitinius pamatus. Sumontuoti klojinius ir išlieti. Nors šiaip tai jokio skirtumo, galite pasiskaičiuoti, kurie pamatai mažiau kainuos.
• Įrengiant surenkamus pamatus iš blokų, reikės kviestis kraną, o liejant monolitinius pamatus turite turėti betono maišyklę su siurbliu arba užsakyti betonvežį.
• Jei bus gerai įrengta pamatų hidroizoliacija, tai nėra didelio skirtumo kokius pamatus daryti, blokinius ar monolitinius. Aš asmeniškai patarčiau įrengti monolitinius pamatus, nes mažesnė tikimybė prasikverbti drėgmei.

Pagrindiniai blokinių namų statybos etapai:

1. Projektavimas: Architekto ir inžinieriaus darbas, kuriant namo projektą.
2. Pamatų įrengimas: Monolitiniai arba surenkami pamatai.
3. Sienų montavimas: Blokų montavimas naudojant kraną.
4. Stogo įrengimas: Stogo konstrukcijos montavimas ir dengimas čerpėmis.
5. Apdaila: Vidaus ir išorės apdailos darbai.

Blokinių namų privalumai:

• Greita statyba
• Ekonomiškumas
• Standartizacija

Blokinių namų trūkumai:

• Vienodumas
• Kokybės problemos
• Brokas

Tipinis blokinis namas Berlyne

tags: #blokiniai #namai #statyba #1970