Ribinio naudingumo teorija, arba maržinalistinė ekonominė teorija, teigia, kad prekių ir paslaugų vertę bei rinkos kainą lemia jų ribinis naudingumas vartotojui. Ši teorija atmeta požiūrį, kad prekės vertės šaltinis yra darbo ir kitos sąnaudos, patirtos ją gaminant, ar kitos objektyvios savybės, būdingos pačiai prekei.
Pagal ribinio naudingumo teoriją, vertę prekei suteikia subjektyvūs vartotojų įvertinimai, pagrįsti jų poreikiais, kuriuos ši prekė gali patenkinti. Vartotojo sprendimus, kokius produktus jam įsigyti ir kokį jų kiekį, nagrinėja vartotojo elgsenos teorija.
Šiame straipsnyje nagrinėsime bendrojo ir ribinio naudingumo sąvokas, kurios yra esminės vartotojo elgsenos teorijoje. Aptarsime, kaip vartotojai vertina prekes ir paslaugas, kaip jie priima sprendimus dėl pirkimų ir kaip jų poreikiai yra patenkinami. Taip pat nagrinėsime skirtingus požiūrius į naudingumo matavimą - kardinalistinį ir ordinalistinį.
Ribinio Naudingumo Teorijos Istorija ir Pagrindiniai Teiginiai
Ribinio naudingumo teorijos pagrindinius teiginius pirmasis 1854 m. suformulavo H. H. Gossenas (Gosseno dėsniai). Kaip savarankišką ekonominę teoriją ją 19 a. 8-9 dešimtmečiais išplėtojo Austrų mokyklos atstovai (C. Mengeris, E. von Böhm‑Bawerkas, F. von Wieseris), t. p.
Pagal ribinio naudingumo teoriją, vertę turi tik tos gėrybės, kurių kiekis pasaulyje yra ribotas ir nepakankamas visiems žmonių poreikiams patenkinti (kitaip nei, pvz., oras, kurio Žemėje užtenka visiems). Kiekybiškai prekės vertę vartotojo požiūriu ir kainą, kurią jis pasirengęs už ją sumokėti, išreiškia prekės ribinis naudingumas.
Įvairiems žmonėms jis bus nevienodas, nes skiriasi jų gyvenimo prioritetai, poreikiai, skoniai, ir netgi tam pačiam žmogui prekės ribinis naudingumas kinta atsižvelgiant į vartojamą jos kiekį: iš pradžių ji vartojama būtiniausiems, vėliau - vis mažesnės svarbos poreikiams, kol visi įmanomi poreikiai patenkinami ir toliau didinti prekės vartojimą tampa visiškai nenaudinga ar net žalinga (pvz., maistas iš pradžių vartojamas, kad žmogus nemirtų badu, paskui sveikatai ir darbingumui išsaugoti, paskui dėl malonumo, kol pasiekiama tokia būklė, kai vartodamas daugiau maisto žmogus negauna iš jo jokios naudos ir gali tik susirgti nutukimu).
Vartotojas visada elgiasi racionaliai, t. y.:
- ,,naudingumas“ yra subjektyvi sąvoka: tai, kas naudinga vienam, kitam gali būti visai nenaudinga;
- žmonės žino, kokią naudą duoda konkrečios gėrybės vartojimas, lyginant ją su kitų gėrybių teikiama nauda.
- vartotojo piniginės pajamos norimiems produktams įsigyti yra ribotos, tačiau jis gali laisvai rinktis, kokias prekes ir paslaugas pirkti.
Mažėjančio Ribinio Naudingumo Dėsnis
Didinant prekės vartojimą jos ribinis naudingumas nuolat mažėja (vadinamasis mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis). Vartotojai sutinka pirkti daugiau jos vienetų tik tada, kai rinkoje mažėja jos kaina - taip formuojasi prekės paklausa.
Mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis teigia: didėjant gėrybių suvartojimui, kiekvieno papildomo vartojamo gėrybės vieneto ribinis naudingumas mažėja. Tai reiškia, kad kiekvienas papildomas ekonominio ištekliaus vienetas bus panaudotas mažiau svarbiam asmens poreikiui tenkinti, t. y. kiekvienas papildomas ištekliaus vienetas suteiks jam mažiau pasitenkinimo. Šis dėsnis teisingas, esant prielaidai, kad kitų produktų vartojimas nesikeičia, t.y. nėra substitucijos efekto.
Pavyzdžiui, pirkėjas, kuris labai nori mandarinų, nusipirkęs vieną mandariną jaus didelį pasitenkinimą. Su kiekvienu pirkimu, pasitenkinimas mažės, tai reiškia, kad po 5 mandarinų jie pasidarys ne tokie svarbūs kaip buvo anksčiau. Pasiekus tam tikrą ribą, pirkėjo mandarinai tiesiog nebedomins ir kreivė ima mažėti.
Bendrasis naudingumas (TU - total utility) - tai pasitenkinimas, kurį žmogus gauna suvartoję visą jo turimą konkrečios prekės ar paslaugos kiekį. Patenkinus konkrečios prekės ar paslaugos poreikį, kiekvieno papildomo tos prekės ar paslaugos vieneto naudingumas vartotojui mažės. Ir atvirkščiai, jei vartojamų gėrybių kiekis mažėja, tai kiekvienos kitos vartotojui likusios gėrybės ribinis naudingumas didės.
Bendrojo ir ribinio naudingumo kreivės
Prekės bendrasis naudingumas didėja, kol jos ribinis naudingumas yra teigiamas dydis. Ribinis naudingumas palaipsniui mažėja, kol tampa lygus nuliui ir netgi neigiamas (taip nutinka, kai suvartotas papildomas produkto vienetas sukelia nepasitenkinimą). Bendrasis naudingumas didžiausias, kai ribinis naudingumas lygus nuliui. Kai ribinis naudingumas yra neigiamas, bendrasis naudingumas mažėja.
Taigi racionalus vartotojas, priimdamas sprendimą, kokį konkrečios prekės ar paslaugos kiekį pirkti, kad gautų sau didžiausią naudą, tol pirks prekes ar paslaugas, kol paskutinio jos vieneto teikiama nauda, t. y. ribinis naudingumas netaps lygus nuliui.
Ribinio naudingumo kreivė turi tokią pačią formą, kaip ir paklausos kreivė. Tai rodo, kad vartotojas įsigys papildomą produkto vienetą tik tada, kai jis kainuos mažiau, nei prieš tai įsigytas. Tai paaiškinama tuo, kad vėliau įsigytas produktas teikia vartotojui mažesnį pasitenkinimą, nei prieš tai įsigytas, t. y. jis pasižymi mažėjančiu ribiniu naudingumu.
Ir atvirkščiai, jei produkto kaina ims didėti, tai vartotojas jo pirks mažiau, palaipsniui atsisakys tų prekių ir paslaugų, kurios jam teikia mažesnį pasitenkinimą. Vartotojas paprastai formuoja paklausą ne vienos rūšies prekėms ar paslaugoms. Savo ribotas pinigines pajamas jis paskirsto daugeliui gėrybių įsigyti.
Ribinio Naudingumo Skaičiavimas
Siekiant apskaičiuoti ribinį naudingumą, yra remiamasi dvejų rodiklių santykiu - bendrojo naudingumo pokyčiu (∆TU) ir vartojimo kiekio pokyčiu (∆Q). Sudėję viską į vieną, gauname formulę ribiniam naudingumui skaičiuoti:
MU = DTU/DQ
Kardinalistinis ir Ordinalistinis Požiūriai į Naudingumą
Ribinio naudingumo teorijos pradininkai teigė, kad naudingumą galima išmatuoti kokiais nors vienetais. Jie žinomi kaip kardinalistai (cardinal - kiekinis), nes tikėjo, kad vartotojai subjektyviai kiekybiškai vertina gėrybių naudingumą sąlyginiais vienetais - jutiliais.
Prekės ar paslaugos naudingumas gali būti aprašytas matematiškai, t. y. naudingumo funkcija TU = f (Q), kur TU - prekės ar paslaugos bendrasis naudingumas, Q - suvartotas prekės ar paslaugos kiekis. Ryšys tarp bendrojo ir ribinio naudingumo nusakomas taip: MU = DTU/DQ.
Tačiau labiau priimtinas ne kiekinis, bet kelintinis gėrybių naudingumo vertinimas. Šį būdą pasiūlė italų ekonomistas V. Pareto. Jis ir jo šalininkai, pasiūlę vertinti vienų gėrybių (ar jų rinkinių) naudingumą lyginant su kitų gėrybių naudingumu, žinomi kaip ordinalistai (ordinal - kelintinis). Jų nuomone, ribinis naudingumas negali būti išreikštas kiekybiniais skaičiais. Jie teigė, jog vartotojai tik gali pasakyti, kad pirmojo gėrybės vieneto teikiamas naudingumas didesnis nei antrojo vieneto, o antrojo - didesnis nei trečiojo ir t. Realiame gyvenime vartotojas sprendžia, ne kiek to paties produkto vienetų vartoti, o perka įvairius produktus.
Abejingumo Kreivės
Vertinant gėrybių naudingumą ordinaliniu požiūriu, laikomasi prielaidos, kad vartotojas perka įvairius produktų rinkinius, susidedančius iš dviejų prekių - A ir B. Šių rinkinių teikiamą naudingumą jis gali įvertinti. Suteikdamas rinkiniams prioritetus (sudėliodamas rinkinius į eilę pagal pirmenybes), vartotojas sprendžia, kuriuos iš jų vartoti.
Abejingumo kreivė rodo prekių derinius, kurie vartotojui teikia vienodą pasitenkinimo lygį. Kitaip tariant, vartotojas yra abejingas, kurį iš šių derinių pasirinkti.
Koordinačių sistemoje galima nubrėžti ne vieną, o keletą vartotojo abejingumo kreivių, rodančių skirtingus dviejų prekių rinkinius. Kiekviena tų kreivių rodo skirtingą naudingumo lygį. Grafikas, kuriame yra dvi ar daugiau abejingumo kreivių, vadinamas abejingumo kreivių žemėlapiu. Bet kuris taškas, esantis toliau į dešinę nuo koordinačių sistemos pradžios nutolusioje abejingumo kreivėje, rodo didesnį vartotojui teikiamą naudingumą, negu taškas žemiau esančioje abejingumo kreivėje.
Vartotojo abejingumo kreivės negali susikirsti. Jos dažniausiai turi koordinačių sistemos pradžios taško atžvilgiu įgaubtą formą. Taip yra tuomet, kai kreivės nuolydis (santykis DQB/DQA), judant abejingumo kreive iš viršaus į apačią, mažėja (abejingumo kreivės nuolydis matuojamas prekės, esančios ant vertikalios ašies, kiekio pokyčio santykiu su prekės, esančios ant horizontalios ašies, kiekio pokyčiu). Mat vartotojas, pasirinkdamas prekių kiekio derinius, kuriuos vaizduoja abejingumo kreivėje žemiau esantys taškai, turi atsisakyti vis mažesnio B prekės (bandelių) kiekio, norėdamas gauti papildomą A prekės vienetą (porciją ledų).
Ribinė pakeitimo norma (MRS) rodo, kokio vienos rinkinio prekės kiekio atsisakoma mainais už įsigyjamą papildomą kitos rinkinio prekės vienetą, išsaugant tą patį dviejų prekių rinkinio naudingumą vartotojui. Pagal mažėjančio ribinio naudingumo dėsnį, mes visada labiau vertiname tai, ko turime mažiau.
Biudžeto Apribojimai
Vartotojo pasirinkimą, kokį kiekvienos prekės kiekį pirkti, priklauso nuo ekonominių veiksnių ir pirmenybių. Tarkime, kad vartotojas visas savo pajamas išleidžia x ir y prekėms pirkti ir nei skolinasi, nei taupo. Išlaidų x prekei ir išlaidų y prekei suma turi būti lygi vartotojo pajamoms.
Tarkime, kad M yra vartotojo mėnesio pajamos, Px - x prekės kaina, o Py - y prekės kaina. Qx yra suvartotos x prekės kiekis, o Qy - suvartotos y prekės kiekis. Taigi QxPx - pinigų suma, kurią vartotojas išleidžia x prekei pirkti, o QyPy - pinigų suma, kurią vartotojas išleidžia y prekei pirkti. Taigi biudžeto apribojimai gali būti užrašyti taip:
M=PxQx + PyQy
Kiekvienas tiesės AB taškas rodo, kokį maisto ir drabužių kiekį (rinkinį) gali nusipirkti vartotojas, esant pastovioms prekių kainoms ir pajamoms, jei visas pajamas išleis šioms prekėms pirkti. Taškas C rodo prekių rinkinį, kurio vartotojas nepajėgus nusipirkti, o taškas D žymi rinkinį, kurį gali nusipirkti, neišleisdamas visų pajamų.
Jeigu abiejų prekių kainos kinta proporcingai, o pajamos lieka tokios pat, biudžetinė tiesė pasislenka kainoms mažėjant A linkme, o joms didėjant - AjBj, linkme. Tačiau gali būti, kad mažėja ir kainos, ir pajamos. Biudžetinės tiesės pasislinkimai, kintant kainoms ir pajamoms, pagrindžia kainų indeksavimo būtinumą infliacijos sąlygomis.
Galimas variantas, kai kainos kinta neproporcingai, tuomet yra santykinis dviejų kainų kitimas. Dalinis šio kitimo atvejis, kada vienos prekės kaina kinta, o kitos yra pastovi. Esant pastovioms pajamoms, santykinis kainų kitimas keičia biudžetinės tiesės pasvirimo kampą.
Vartotojo Pusiausvyra
Vartotojas paprastai pasirenka tokį dviejų gėrybių santykį, kuris labiausiai atitinka jo norus. Vartotojo pusiausvyra pasiekiama tada, kai ribinis naudingumas, tenkantis vienam litui, yra vienodas visoms prekėms ir paslaugoms. Tai reiškia, kad vartotojas negali padidinti savo pasitenkinimo, perskirstydamas savo išlaidas.
Rinkoje visos prekės ir paslaugos turi savo kainą, išreikštą tam tikra pinigų suma. Jei visų produktų kainos būtų vienodos, vartotojas visada siektų įsigyti tą gėrybę, kuri jam teikia didesnį ribinį naudingumą. Tačiau prekių ir paslaugų kainos skiriasi. Todėl vartotojas turi palyginti naudingumą, gaunamą vartojant vieną ar kitą gėrybę, su išlaidomis jai įsigyti.
Tarkime, kad vartotojas perka dvi prekes - ledus ir bandeles. Ledų ribinis naudingumas, tenkantis vienam litui, yra didesnis negu bandelių teikiamas ribinis naudingumas, tenkantis vienam litui, t. y. . Aišku, kad vartotojas pirks ledus. Įsigytų ledų kiekis didės, lyginant su nupirktų bandelių kiekiu. Tada ledų ribinis naudingumas (prisiminkite mažėjančio ribinio naudingumo dėsnį), tenkantis vienam litui, ims mažėti. Kadangi bandelių perkama ir vartojama mažiau, bandelių ribinis naudingumas vartotojui padidės. Vartotojas pakeis savo elgseną ir pirks daugiau bandelių ir mažiau ledų: .
Taip kartodamas procesą, galiausiai vartotojas pasieks maksimalų poreikių patenkinimą. Tai atsitiks, kai perkamų prekių ribinis naudingumas, tenkantis vienam litui, bus vienodas, t. y. Ši lygybė tinka perkant bet kokį prekių ir paslaugų kiekį.
Kaip matote, lygybė gali būti pertvarkyta . Taigi įsigyjamų prekių ar paslaugų ribinių naudingumų santykis lygus jų kainų santykiui. Esant šiai lygybei sakoma, kad pasiekta vartotojo pusiausvyra. Tai vartotojo būsena, kai jis, esant tam tikroms produktų kainoms ir piniginėms pajamoms, perka tokį prekių ir paslaugų kiekį, kuris teikia jam didžiausią bendrąjį naudingumą, ir tam išleidžia visas savo pinigines pajamas.
Vartotojo pusiausvyra
Ribinio Naudingumo Teorijos Kritika ir Apribojimai
Ribinio naudingumo teorija turi tam tikrų apribojimų:
- Ji negalioja, esant produktų nedalomumui (pvz., automobilis).
- Yra naudingumo išmatavimo problema. Jo negalima įvertinti jokiais matavimo vienetais ir išreikšti kiekybiniais rodikliais.
Nepaisant šių paminėtų trūkumų, naudingumo teorija plačiai taikoma praktikoje. Pavyzdžiui, jei nebūtų ribinio naudingumo mažėjimo dėsnio, vartotojas išleistų visus pinigus kuriai nors vienai prekei, kuri jam teikia didžiausią pasitenkinimą, pirkti.
Vandens ir Deimantų Paradoksas
Ilgą laiką ekonomistų bendruomenėje diskusijas kėlė vadinamasis vertės paradoksas. Tai tas pats Aristotelio klausimas: kodėl kai kurie būtini reikmenys (pvz., vanduo) yra pigūs, o prabangos dalykai (pvz., deimantai) - labai brangūs?
Šis paradoksas nebuvo išspręstas daugiau nei du tūkstančius metų. A. Smithas teigė, kad tik dėl vandens gausos jis yra toks pigus, jog gali būti naudojamas kaip pakėlimo jėga, o dėl deimantų retumo jie yra brangūs. Tačiau tai nepaaiškina, kodėl deimantai kartais tampa ypač brangūs.
Paradoksas iš dalies paaiškinamas pritaikius mažėjančio ribinio naudingumo dėsnį. Vandens pasiūla labai didelė, todėl jo kaina ir ribinis naudingumas yra maži. Tuo tarpu šampano ribinis naudingumas yra didelis, todėl jo kaina yra aukšta. Bendrasis vandens naudingumas labai didelis, o šampano daug mažesnis.
Tačiau mažėjančio naudingumo dėsnis ne visuomet tinka. Jo negalima taikyti vienetiniams ir nedalomiems objektams.