Ar Gali Būti Viena Tiesa? Argumentai ir Diskusijos

Kiekvienas ginčas yra žodžių dvikova, kurioje dalyviai siekia apginti savo nuomonę ir paneigti priešininko. Bet kurio ginčo esmė - įrodyti savo tiesą, todėl neverta ginčytis su tuo, kuris beveik palaiko jūsų nuomonę. Susiginčijus lygiaverčiams priešininkams, kartais išsenka argumentai ir griebiamasi gudrybių.

Gudrybės Ginčuose

Pirmoji gudrybė - priversti priešininką pamesti pokalbio giją, išmušti iš konteksto. Ginčų ir diskusijų profesionalai puikiai valdo šį ginklą. Gudrybės esmė: sugebėjimas išskirti iš oponento kalbos keletą detalių ir užlieti jas gražbyliavimo lavina. Tokia kalba turi remtis geležine logika be trūkumų. Tik vienu žodžiu ar fraze to padaryti nepavyks. Jei ginčas su priešininku suplanuotas iš anksto, gerai išanalizuokite jo kritikos metodus ir jais pasinaudokite.

Yra keletas variantų:

• Pirmas: priešininko nuomonę paneigti remiantis jo paties pasirinktomis taisyklėmis ir normomis. Tai gana sudėtinga.
• Antras: surasti keletą neatitikimų taisyklėse ir normose, kuriomis oponentas grindžia savo teiginius.

Psichologinė pergalė taip pat labai svarbi. Priešininką išmušti iš vėžių galima ignoruojant informaciją. Svarbiausia - nepamiršti mandagumo. Nekritikuokite priešininko asmeninių savybių, nekelkite balso - ginčykitės argumentuotai.

Jei ginčo išvengti nepavyksta, duokite priešininkui išsikalbėti. Kuo daugiau žmogus kalba, tuo daugiau padaro klaidų. O jūs tuo metu įdėmiai klausykitės. Be teigiamos informacijos, sugebėkite sugauti ir priešininko klaidas. Taigi, kalbos analizė - svarbiausias diskusijos reikalavimas. Atminkite: turite išsakyti argumentus, kurie svarbūs ne jums, o oponentui. Šios taisyklės nesilaikymas yra pati didžiausia klaida - galų gale atsitinka taip, kad žmogus įtikinėja tik pats save.

Kaip Elgtis Ginčo Metu

Nagrinėdami oponento klaidas, stenkitės jo neįžeisti, nes vos tai padarysite, iš karto nutrauksite diskusiją ir jau nieko nebegalėsite įrodyti.

1. Neapsvaikite nuo savo argumentų. Girdėkite ir oponentą, juk kai kurie teiginiai jums tikrai priimtini - leiskite jam tai suprasti.
2. Į priešininko žodžius žiūrėkite rimtai, nors galbūt esate nusiteikę skeptiškai ir abejojate jo protiniais gabumais.
3. Nevenkite atviros konfrontacijos, kiekvienas konfliktas gali ir privalo būti pozityvus, o jūs galite jį tokį padaryti.
4. Svarbiausia, neperimkite priešininko blogų emocijų, atskirkite jas nuo savųjų ir nuo ginčo esmės.
5. Ginčo metu pasistenkite atrasti bendrus taškus. Jei atidžiai klausysitės priešininko ir analizuosite jo argumentus, sutampančių požiūrių tikrai atrasite. Būtinai atkreipkite į juos priešininko dėmesį.
6. Jokių asmeniškumų. Nelyginkite priešininko su kitais žmonėmis, ypač jeigu jie, jūsų nuomone, yra geresni.
7. Prikišti oponentui praeities nuodėmių taip pat neverta - juk ginčijatės čia ir dabar, tai ir laikykitės šiandieninės temos! Ir galiausiai: jokiu būdu neperpasakokite žmogui gandų apie jį patį - būkite atsakingi tik už savo žodžius.

Pirma, niekada nekelkite balso pati ir neleiskite to daryti vyrui. Kitaip rėksmingo barnio neišvengsite. Kalbėkite geranoriškai ir ramiai, be sarkazmo ir kandžių replikų. Jei vyras pradeda kelti balsą, jokiu būdu neatsakykite tuo pačiu - tęskite pokalbį ramiu tonu. Atminkite, kad vyrai visada remiasi loginėmis išvadomis ir pagrįstais argumentais.

Paklauskite, ką brangusis mano apie jūsų išvadas ir teiginius. Tai paglostys vyrišką savimeilę: sutuoktinis pajus, kad jus domina jo nuomonė ir esate pasiryžusi atrasti geriausią sprendimą. Ir dar - ginčydamasi niekada nešokinėkite nuo vienos temos prie kitos.

Argumentavimas Ad Hominem

Argumentu ad hominem vadinamas atvejis, kai nuo teiginio aptarimo pereinama prie teigiančio asmens aptarinėjimo. Tai tradiciškai laikoma viena didžiausių argumentavimo klaidų. Klasikinės logikos požiūriu - kad ir kas būtų asmuo, tai nėra joks įrodymas apie jo teiginio klaidingumą ar teisingumą. Vis dėlto pereinant prie konkrečių atvejų viskas atrodo sudėtingiau. Diskutuojant ar analizuojant svarbu ne tik tai, ką autorius sako, bet ir kodėl jis taip sako.

Aiškinantis, ar tai, ką jis sako, yra tiesa, svarbūs du veiksniai - (be)šališkumas ir išsilavinimas. Jei tarsime: „čia juk - moteris, ji ir mąsto kaip moteris“, tai savaime bus beprasmis teiginys. Moteris, kaip ir vyras, gali būti teisi, gali klysti, o gali ir sąmoningai meluoti.

Šališkumo tikimybė galima tiek politikoje, tiek ir moksle. Žmogus, gyvenantis uždaroje informacinėje erdvėje ir dar pasižymintis mąstymo inertiškumu vargiai galės būti lygiavertis diskusijos partneris asmeniui, nuolatos atnaujinančiam savo žinių ir minčių bagažą. Aišku, iš principo pirmasis gali būti teisus, o antrasis - klysti, bet labiau tikėtina, kad bus atvirkščiai. Tai nėra vien provincijos ir metropolio skirtumas, pirmiausiai ateinantis į galvą.

Tiek šališkumas, tiek išsilavinimas priklauso nuo daugelio sąlygų - patirties, aplinkos, prigimties, tapatybės, grupinės priklausomybės. Atsakymas į klausimą, kodėl žmogus teigia tai, ką teigia, gali būti raktas atsakymui - ar tai, ką jis teigia, yra tiesa.

Argumentavimui ad hominem rimčiausias galimas priekaištas - toks, kad jis nukreipia dėmesį nuo diskusijos ar analizės esmės, nuo objekto į subjektą, į tai, kas tiktai gali turėti reikšmės. Iš tiesų, tam tikrais atvejais ir šališkas, ir mažiau išsilavinęs žmogus gali būti teisus. Kiekvienos žinios ar minties vertę lemia tai, kas ja sakoma. Ne tai, kas ją sako.

Vis dėlto argumentas ad hominem gali turėti lemtingos vertės. Pavyzdžiui - teisėkūroje ir teisėsaugoje. Tiek leidžiant įstatymą, tiek jį vykdant būtina siekti kuo didesnio bešališkumo, o kartu ir kompetencijos. Jei galimas bent menkiausias viešųjų ir privačiųjų interesų konfliktas, toks asmuo pagal teisingumo principą arba nušalinamas nuo sprendimo, arba privalo pagrįsti savo bešališkumą.

Ko gero, perdėta sakyti, kad argumentavimas ad hominem iš esmės yra klaidingas. Jis gali būti klaidingas, o gali būti teisingas, priklausomai nuo konkretaus atvejo. Tiesiog asmuo, naudojantis argumentą ad hominem vieno ar kito autoriaus atžvilgiu, pats turėtų jį pagrįsti.

Loginės Argumentacijos Klaidos

Viešojoje erdvėje kiekvieną dieną susiduriame su milžinišku informacijos kiekiu. Pastebima, kad tokių diskusijų argumentai labai skiriasi atsižvelgiant į jų loginį pagrįstumą. Dažnai tai būna padrikai dėstomos, nenuoseklios ir prieštaringos mintys. Ieškoti tiesos, atsižvelgiant į kito žmogaus argumentaciją, tapo nebemadinga. Tokių diskusijų metu garsiausiai šaukiantis galiausiai paskelbiamas nugalėtoju. Tai - įprastas, jau nieko veikiausiai nebestebinantis vaizdas.

Loginės argumentacijos klaidos yra įprastas dalykas mokyklos suole, televizijos diskusijose ir ko gero visuose interneto forumuose bei socialiniuose tinkluose. Tokios klaidos dar kitaip vadinamos samprotavimo klaidomis, kai naudojami silpni ar paprasčiausiai išgalvoti argumentai.

Žemiau rasite dažniausiai pasitaikančias loginės argumentacijos klaidas:

• Apeliacija į žmogų (lot. ad hominem) - visiškai nepaisomi pateikiami argumentai, o puolimas yra nutaikytas į žmogų. Tokiu atveju argumentai netgi būna nesusiję su diskutuojama tema. Asmeniniai išpuoliai ne tik prieštarauja racionalios diskusijos argumentams, bet ir dažniausiai pasireiškia balso pakėlimu ar net šaukimu.
• Šiaudinė baidyklė (angl. straw man) - paimamas priešininko argumentas ir suprantamas neteisingai arba tikslingai pakeičiamas į kraštutinumą, o tuomet tas teiginys puolamas ir bandomas paneigti. Šiaudinės baidyklės argumentas yra pigus ir lengvas triukas, norint atstovėti savo poziciją. Tokiu būdu bandoma dirbtinai sustiprinti savo poziciją diskusijoje.
• Apeliacija į baimę (lot. argumentum ad metum) - jos tikslas yra išgąsdinti žmones dėl jų tam tikro elgesio. Taip norima sukelti poveikį, kuriuo siekiama parodyti blogiausią galimą scenarijų.
• Cikliškas argumentas (lot. circulus in demonstrando) - kartojamas argumentas, kuriuo bandoma pagrįsti išankstinę nuomonę. Pavyzdžiui: knygoje yra tiesa, nes taip rašoma knygoje.

Kitos Argumentacijos Klaidos

• Argumentas prieš žmogų - Argumentacijos klaidos tipas, kurio pagrindinis tikslas - diskredituoti oponentą, nekreipiant dėmesio į diskusijos objektą.
• Ir tu irgi! - Šis argumentas atsiranda tada, kai žmogus bando apsiginti kaltinant savo kaltintoją.
• Apeliavimas į mases - Argumentas grindžiamas tuo, kad jeigu dauguma žmonių taip mano, reiškia tai turi būti tiesa.
• Apeliavimas į tradicijas - Dažnai sakoma, kad kažkas yra gerai, nes visada taip buvo.
• Apeliavimas į autoritetą - Toks argumentas gali būti naudingas tik tuo atveju, jeigu tas „autoritetas” turi tiesioginių ryšių su ginčo objektu.
• Netikrasis pasirinkimas - Šiuo argumentu bandoma įvaryti oponentą į keblią padėtį, o vėliau primesti jam iš anksto susidarytą nuomonę, kuri padės išsisukti iš šios keblios padėties.
• „Po” nereiškia „Dėl” - Ši argumentacijos klaida yra labai populiari.
• Apibendrinimas - Perėjimas nuo tam tikrų faktų ar įvykių prie jų tapatinimo.
• Šiaudinė baidyklė - Dar viena argumentacijos klaida, kai oponentas klaidingai interpretuoja ar perfrazuoja kritikuojamą poziciją, siekdamas padaryti ją mažiau atsparią kritikai.
• Netikrasis kompromisas - Jeigu yra du priešingi argumentai, tai galima daryti prielaidą, kad tiesa yra kažkoks vidurkis tarp jų.
• Apjungimas - Šis argumentas klaidingai priskiria kažkokios dalies savybes visumai.
• Įrodymo neturėjimas - Kai kažkas daro pareiškimą, jis turi pateikti įrodymus, kurie tą pareiškimą patvirtintų. Tačiau neturint įrodymų pareiškėjas dažnai pateikia tokį klaidingą argumentą: „Tada įrodykite kad tai netiesa!”. Tokiu būdu jis bando perkelti savo sunkumus oponentui.
• Klaidinga analogija - Ši argumentacijos klaida dažnai naudojama, kad sumažinti nesutarimus ir įvesti į diskusiją pašalinį objektą.
• Slidus takelis - Tai dar vienas apibendrinantis argumentas.
• Klaidos klaida - Ši argumentacijos klaida atsiranda, norint pagauti oponentą kai jis naudoja neteisingus duomenis.

Objektyvios Tiesos Egzistavimas

Pirma, Rene Dekartas suprato, jog visa, ką jis iki šiol manėsi žinąs, yra tik kitų žmonių nuomonės ir dažnai neturi jokio tvirto pagrindimo. Todėl pažinti tikrovę jis pasirinko radikalaus abejojimo metodą. Dekartas priėjo prie išvados, kad vienintelis dalykas, kuriuo negalima abejoti, yra jis pats - mąstantysis. Visa kita gali būti sapnas, sąmonės konstruktas ar tiesiog iliuzija. Taigi, jis teigė, jog objektyvi tiesa yra nepasiekiama, arba net neegzistuoja - tiesų yra tiek, kiek mąstančių individų. Vadinasi, tikėti, kad yra viena objektyvi, visiems prieinama tiesa, nėra pagrindo.

Antra, Skirtingos civilizacijos, epochos ir religijos turi radikaliai skirtingus įsitikinimus apie gėrį, dievybes, tikrovę ir žmogaus prigimtį. Tie dalykai, kurie vienoje kultūroje yra laikomi gėriu, kitoje yra nepriimtini. Objektyvi tiesa turėtų būti akivaizdi ir visuotinai pripažįstama. Kaip bebūtų, mes matome nuolatinį neišsprendžiamą konfliktą tarp skirtingų vertybių ir pažiūrų. Vadinasi, tai ką laikome tiesa, yra sąlygota religijos, auklėjimo ir kitokio konteksto, kuriame gimsta tiesa, kuria žmogus tiki. Tokia tiesa yra subjektyvi ir negali būti patikrinta.

Trečia, nors mokslas yra laikomas patikimu metodu pažinti tiesą, gamtamokslio srityje vyksta nuolatinis procesas, kurio metu nuolat patvirtinamos ir paneigiamos teorijos. Net gamtos mokslai negali pasiūlyti nekintančių ir vienareikšmių tiesų.

Bet yra priešingai: objektyvi tiesa egzistuoja ir yra pažini žmogui. O tai reiškia, jog tiesą pažinęs žmogus tampa moraliai įsipareigojusiu ją ginti. Šv. Tomas Akvinietis, perimdamas mintį iš Aristotelio, teigia, kad tiesa yra atitikimas tarp daikto ir proto. Jeigu protas gali pažinti daiktus, tai reiškia, kad turi būti tiesa, kuri egzistuoja anapus žmogaus. Be to, objektyvios tiesos egzistavimą, kalbant apie moralinius klausimus, įrodo sąžinė. Žmogus gali atskirti gėrį nuo blogio.

Dėl pirmojo, Dekarto pasirinktas abejonės metodas ir jo prieita išvada ,,mąstau, vadinasi esu“ iš tikrųjų nėra bandymas apsiriboti subjektyviu žinojimu. Tai kaip tik buvo siekis ieškoti to, kas yra tikra. Dekartas atrado, jog žmogaus egzistavimas yra tikra ir nenuginčijama realybė. Objektyvi tiesa. Nors žmogaus gyvenime egzistuoja riboto teisumo dalykų, kaip kad minėtosios iliuzijos, sąmonės konstruktai ir t.t., tai nepaneigia egzistencijos objektyvumo.

Dėl antrojo, tai, kad žmonės nesutaria dėl to, kad tiesa egzistuoja ir kokia ji yra, dar nereiškia, kad jos nėra ar kad ji nėra pažini. Pasak C. S. Lewis‘o, net skirtingose kultūrose egzistuoja bendražmogiški moraliniai principai, net jei jų taikymas ar formulavimas skiriasi.

Dėl trečiojo, tai, kad žmogus yra įgalus išrasti naujas technologijas, tyrinėti ir vienas teorijas keisti kitomis, kaip tik rodo, kad objektyvi tiesa egzistuoja. Nors mokslas yra nuolatiniame progrese, šis progresas juda link vis tikslesnio pasaulio dėsnių suvokimo. Dažniausiai nėra taip, kad vieni moksliniai atradimai paneigtų kitus. Greičiau vyksta atradimų papildomumas. Pavyzdžiui, dalis graikų filosofų pasaulį suprato kaip sudarytą iš 4 elementų: žemės, vandens, oro ir ugnies. Nors dabar žinome, jog taip nėra, atomo modelis ne paneigė šią teoriją, bet papildė. Taip, pasaulį sudaro ne tik 4 elementai, tačiau atskirų elementų, sudarančių visą materialų pasaulį, idėja vis dar išliko. Taigi, tai tik įrodo, jog egzistuoja tam tikri universalūs ir objektyviai tikri gamtos dėsniai, kuriuos galima apibrėžti tiksliau arba mažiau tiksliai.

Cikliškas Argumentas

Naudojant tokio tipo argumentą susidaro ydingas ratas, kuomet prielaida grindžia išvadą, o išvada prielaidą. Dėl to toks argumentas nieko neįrodo. Cikliško argumento klaidą sunkiau pastebėti tada, kai sudarma ilgesnė teiginių grandinė. Principo reikalavimas (Visuotinė Lietuvių Enciklopedija n.d.), angliškai dar žinomas kaip begging the question yra cikliško argumento variacija. Šio argumento loginė forma: X yra teisingas, todėl X yra teisingas.

Kraštutinė principo reikalavimo forma yra tada, kai prielaida yra tiesiog pakartota išvada. Dažniau pateikiama išvada yra minimalus prielaidos perfrazavimas. Šio tipo argumente mėginama paslėpti tai, kad tarp išvados ir prielaidos nėra skirtumo. Kraštutinė principo reikalavimo forma yra kartojimo argumentas. Pastarasis neturi argumento struktūros ir yra vien to paties teiginio, kartais perfrazuoto kitais žodžiais, kartojimas. Toks teiginių kartojimas nepadaro jų teisingais.

Štai keletas pavyzdžių:

• A. Aš esu teisus, nes neklystu.
• B. Žmonės turi laisvą valią, nes jie laisvai renkasi ką daryti.
• C. Dievas egzistuoja todėl, kad Dievas egzistuoja.
• D. Dievas egzistuoja, nes taip parašyta Biblijoje ir tai kas parašyta biblijoje yra tiesa, nes tai Dievo žodis.
• E. Siela yra amžina, nes ji nemiršta. Dėl to, kad siela nemiršta, ji yra amžina.
• F. Žmogus yra moraliai atsakingas už savo veiksmus, nes turi laisvą valią. Žmogus turi laisvą valia, nes gali rinktis. Žmogus gali rinktis, todėl jis yra moraliai atsakingas.
• G. Produktas X yra geriausias rinkoje, turi aukščiausią klientų pasitenkinimo įvertinimą. Didelis klientų pasitenkinimas lemia stiprų lojalumą prekės ženklui. Tvirtas lojalumas prekės ženklui rodo produkto pranašumą. Produkto pranašumas lemia didelį klientų pasitenkinimą. Didelis pasitenkinimas rodo, kad Produktas X yra geriausias rinkoje.
• H. Kalbasi du studentai, vienas jų teigia, kad seniau, tam tikru metu, visi žmonės kalbėjo viena kalba, bet tada dėl Babelio bokšto, Dievas supyko ir sukūrė skirtingas kalbas, kurias naudojame ir šiandien. Iš studento sulaukia atsakymo, kad jis žino jog tai Dievo žodis ir, kad Biblijoje teigiama, kad žmonės kalbėjo viena kalba, kol Dievas supykęs sukūrė kalbų įvairovę.
• I. Per televiziją kartojama reklama, kurioje teigiama, kad produktas X yra geriausias pasirinkimas, tačiau nenurodoma, kodėl šis produktas yra geriausias.
• J. Siekiant kurstyti baimę, laikraštyje nuolat pasirodo grėsmingos antraštės tam tikra tema, nors realaus pavojaus tikimybė yra maža.

Postmodernizmas ir Tiesos Samprata

XVIII a. pabaigoje, po Prancūzijos revoliucijos, pereinama prie laikotarpio, vadinamo Švietimo amžiumi, kuriame įsigali proto bei individualizmo aukštinimas. Tai yra maištas prieš viduramžių filosofiją, feodalinius režimus, individo subordinaciją. Apšvietos epochos mąstytojai iškelia individo autonomiją ir požiūrį, jog egzistuoja tiesa, kurią galima pažinti protu. Tai paskatina mokslinio metodo suklestėjimą, industrinę revoliuciją, medicinos siekį suprasti žmogų. Individualizmas politikoje pasiūlo liberalią demokratiją (politinės galios išcentravimą), ekonomikoje - laisvą rinką, kapitalizmą.

Postmodernistai priešinasi Apšvietos pažangos laimės pažadui ir jam oponuoja. Visų pirma, postmodernizmas nesutinka su galimybe pažinti tikrovę, atrasti tiesą. Jis sako: tiesa neegzistuoja, kanono nėra. Yra tik įvairios tiesos, ir jos tėra žmogaus subjektyvių asociacijų arba socialinio susitarimo pasekmės. Kitaip tariant, jie iškelia radikalų reliatyvizmą ir nuo sosto verčia tikėjimą proto galia. Taip dekonstruojamas pažinimas, ir tai sukelia rimtų padarinių, kurių vienas ryškiausių yra dialogo sunaikinimas. Kadangi tikrovė yra nepažini ir mes negalime prieiti prie tiesos, nes mūsų protas yra subjektyvus, dialoge vartojami argumentai negali būti svaresni ar silpnesni.

Kadangi dekonstruojamas ne tik protas, dialogas, bet ir individas, tuomet viskas, kas lieka, yra galios santykiai tarp galingesniųjų grupių, kurios yra išnaudotojiškos, ir silpnesniųjų, kurios yra engiamos. Postmodernizmas tokią strategiją mato kaip racionalią ir atliekamą dėl kilnaus tikslo - tolerancijos.

Trumpai tariant, tai yra įsitraukimas į tarpgrupinį konfliktą engiamųjų pusėje siekiant persverti galios svertus į jų pusę, panaudojant teisines, politines, edukacines priemones. Galingieji yra išnaudotojai, žiaurūs tironai, todėl juos reikia nuversti arba suvaldyti, kas abiem atvejais reikštų patiems įvesti tironiją. Pavojingiausia yra tai, kad šios ideologijos tironija (kaip ir jų didžiausiųjų įkvėpėjų) yra įvilkta į gražų blizgantį popierėlį, ant kurio parašyta: „Prieš diskriminaciją, už lygybę“. Šį gražų mėlynąjį saldainį pirmieji praryja ne kas kitas, o socialinių ir humanitarinių mokslų atstovai bei jauni žmonės.

Argumentavimas Praktikoje

Argumentuoti arba įrodinėti mums tenka gana dažnai. Mokomės mes to nuo pat mažens, kai aiškiname, kodėl nebuvome pamokoje ar prašydami iš tėvų pinigų. Žinoma, be argumento neapsieiname ir dirbdami, ypač ko nors prašydami vadovybės ar aiškindami pavaldiniams.

Taip pat argumentuojame dėstydami kokį nors dalyką per pranešimus ir paskaitas. Argumentų mums prireikia viešųjų ginčų metu, t.y. visuomet, kai vyksta diskusija, disputas, debatai ir polemika. Mokslas apie ginčus siekia dar Aristotelio laikus.

Dažniausiai ginčuose mes naudojamės logika, o taip pat trijų rūšių argumentais:

• Ad rem - kai gvildename dalyko esmę („mums reikia papildomų finansų, nes padaugėjo darbuotojų“);
• Ad hominem - kai nušviečiame oponento asmenybę („ką jūs galite mums pasiūlyti, jei savo nuomonės dažniausiai garsiai nesakote?“);
• Ad populum - kai kreipiamės į klausytojus („pagalvokite, žmonės, žmogus, kuris ką tik su jumis kalbėjo, prieš savaitę sakė visai priešingai!“).

Tam, kad galėtumėme naudotis argumentais, mums reikia prisiminti logikos dėsnius ir mokėti griauti mums pateikiamus įrodymus. Griauti tuos įrodymus galima pastebėjus vieną iš trijų ar visus tris dalykus:

• Tezė, kurią mums pateikia, yra bloga (pav.melaginga);
• Tezė gal ir nėra bloga, tačiau ji neturi ryšio su argumentais;
• Patys argumentai yra blogi.

Vienas iš svarbesnių logikos dėsnių yra pakankamo pagrindo dėsnis. Tarkime, jei iš A visuomet seka B, ir mes turime A… teisingai, mes turėsime B. Tačiau kasdieninėje veikloje žmonės dažniausiai naudoja nepakankamą pagrindą. T.y. jie sako „kadangi iš A seka B“ tokiu tonu, tarsi tvirtai žinotų „iš A visuomet seka B“. Deja, dažniausiai tai yra silpnas pagrinda : iš A gali sekti B, tačiau gali ir nesekti. Prisiminkime tai!

tags: #ar #gali #buti #viena #tiesa #samprotavimo