Lietuvos urbanistikos istorijos pradžia siejama su klajoklių stovyklomis, nes dar jose išryškėjo kai kurie vėlesnių gyvenviečių svarbiausi dislokavimo ir plano ypatumai. Stovyklos kūrėsi nuo penkto-ketvirto tūkstantmečio prieš Kristų iki apytiksliai trečio tūkstantmečio prieš Kristų pabaigos-antro tūkstantmečio prieš Kristų vidurio (beveik visą neolito laikotarpį); kaip ir kitose Europos šalyse, buvo stovyklų ir šalia vandens telkinių (Pietų, Pietryčių ir Rytų Lietuvoje, prie Baltijos jūros).
Pirmosios ikimiestinio pobūdžio pastovios gyvenvietės pradėjo kurtis vėlyvojo neolito viduryje. Iš pradžių gyvenvietės susidarė vandens telkinių apatinėse terasose, bet, vandens lygiui visuotinai pakilus, persikėlė į viršutines terasas, o daugelis - į upių ir upelių santakų kyšulius. Gyvenvietės buvo įvairaus dydžio (Nidos - 77, Kubilėlių - 9 šeimos). Didesnėse gyvenvietėse susidarė sodybų grupės (vadinamosios aikštelės), kuriose gyveno didžiosios (kelių kartų) šeimos.
Labiau įtvirtintos gyvenvietės (ankstyvieji piliakalniai) atsirado pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų. Šalia jų susidarė įvairaus dydžio papėdės gyvenvietės (Sokiškiai), kurios būdavo anksčiau išryškėjusių plano formų: dažniausiai padriko, rečiau - lanksmo ar linijinio. Tautų kraustymasis ir slavų ekspansija į baltų žemes paskatino lietuvių genčių apgyvendinimo struktūros kaitą (manoma, tai paveikė ir skirtingo pobūdžio gyvenviečių sklaidą).
Didėjant gyvenviečių užpuolimo grėsmei įtvirtinimai tapo vis sudėtingesni, o 9-10 a. lietuvių genčių žemėse suklestėjus ūkiui ir pagausėjus gyventojų, gyvenvietės padidėjo, išsiplėtė jų funkcijos. Atsiradę vadinamieji pavieniai didieji piliakalniai (pvz., Kunigiškiai) t. p. sudarė prielaidas ryškesnei gyvenviečių diferenciacijai, jų kokybiniam persitvarkymui. Kai kurios prie tokių piliakalnių besikuriančios papėdžių gyvenvietės (20 a. pabaigoje jos pradėtos vadinti protomiestais) ėmė įgyti daugiau miesto pobūdžio gyvenvietėms būdingų funkcijų (amatai, prekyba) ir išorinių požymių.
Manoma, anksčiausiai tokios gyvenvietės galėjo susikurti pajūryje (prūsų žemėse - Tursas, Viskiautai) dėl palankesnių sąlygų prekybai su Baltijos jūros pakrančių kitais uostamiesčiais (Švedijoje - Birka, Sigtuna, Visby) plėtoti. Lietuvių genčių žemėse besiformuojančios pagoniškos miesto pobūdžio gyvenvietės iki 12-13 a. pradėjus labiau tvirtinti ūkinės veiklos ir gynybos atžvilgiu palankesnėje gamtinėje aplinkoje (upių arba upių ir upelių santakų kyšuliuose) išsidėsčiusius piliakalnius (Vilnius, Merkinė, Ukmergė, Veliuona), labiau išryškėjo ne tik jų diferenciacija, bet (panašiai kaip Rytų ir Vakarų Europoje) susidarė prielaidos tose vietose esančioms gyvenvietėms plėstis ir įgauti ryškesnių miesto pobūdžio gyvenviečių požymių.
Kuriantis šalies gynybos sistemai atsirado daugiau linijinio plano gyvenviečių prie mažųjų piliakalnių. Jų forma, kai kada ir aplinkos gamtinės sąlygos, geriau atitiko žvejyba ir žemdirbyste besiverčiančių žmonių poreikius (Imbarė). Kai kuriose prie svarbių gynybos centrų išaugusiose gyvenvietėse susidarė kvartalai (Kernavė) arba pradėjo ryškėti spindulinio plano užuomazgos (Vilnius). Gyvenviečių raida buvo savaiminė.
Pagal reikšmę urbanistikos istorijai skiriami 4 laikotarpiai: 13 a. vidurys-1530-40, 1530-40-17 a. vidurys, 17 a. vidurys-18 a. vidurys, 18 a. vidurys-1795. Pirmojo laikotarpio (13 a. vidurys-1530-40) pradžioje, susidarius centralizuotai valstybei, pagerėjo gyvenviečių raidos sąlygos, o, Mindaugui tapus karaliumi ir priėmus krikščionybę, atsirado objektyvios prielaidos pagoniškoms miesto pobūdžio gyvenvietėms virsti krikščioniškomis. Tačiau kaimynystėje įsikūrus vokiečių ordinams ir prasidėjus ilgam karui su jais, dalies gyvenviečių raida ir persitvarkymas ne tik sulėtėjo, bet ir tapo sudėtingesnis.
Vis dėlto, net ir vykstant karams bei esant nepalankioms ūkinės raidos sąlygoms, daugelis anksčiau susidariusių miesto pobūdžio gyvenviečių konsolidavosi ūkiškai, diferencijavosi į miestus ir miestelius (pirmą kartą paminėti 1387), juose įvyko reikšmingų plano ir vaizdo pokyčių. Pagausėjo radialinio (spindulinio) plano gyvenviečių, kurios formavosi prie svarbesnių pilių arba ūkiniu atžvilgiu reikšmingose vietose (Merkinė, Ukmergė, Raseiniai, Naugardukas).
Po 1387 Aukštaitijos ir 1413 Žemaitijos krikšto daugelyje svarbesnių gyvenviečių pastatytos bažnyčios buvo nedidelės medinės ir neišryškėjo. Šiek tiek daugiau mūrinės bažnyčios galėjo pakeisti tik Vilniaus ir Gardino vaizdą. Apie 1440 išnykus ordinų grėsmei, kylant valstybės ūkiui, gynybiniai veiksniai ilgainiui neteko poveikio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vakarinės dalies gyvenviečių raidai ir sklaidai, todėl dauguma piliakalnių ir pilių buvo apleista ir sunyko, o nemažai prie jų buvusių gyvenviečių persikėlė į ūkinei veiklai tinkamesnes vietas.
Kūrėsi ir naujos miesto pobūdžio gyvenvietės. Visai sumažėjo padriko plano gyvenviečių, o pagausėjo linijinio ir ypač spindulinio; atsirado apskrito ir ovalaus plano gyvenviečių. Toliau ryškėjo miestų funkcinės struktūros kaitai svarbūs plano elementai - centras su turgaus aikšte, kai kur - šalutinių gatvių tinklas. Anksčiausiai ir ryškiausiai šios permainos vyko savivaldą gavusiuose miestuose (Vilniuje - nuo 14 a. pabaigos, Gardine - nuo 15 a. pradžios, t. p. Trakuose, Kaune, Naugarduke).
1503-22 Vilniuje apsisaugoti nuo totorių puldinėjimų pastatyta gynybinė siena su bokštais ir vartais iš esmės pakeitė miesto vaizdą. Iki 1530-40 pagausėjo savivaldą gavusių miestų ne tik Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vakarinėje dalyje (dabartinėje Lietuvos teritorijoje), bet ir valstybės sudėtyje buvusiose slavų žemėse (dabar Baltarusija, Rusijos ir Ukrainos didelė dalis; tuo metu savivaldą turėjo apie 50 miestų). Dėl to keitėsi šių miestų, daugiausia centro, plano struktūra ir vaizdas.
Antruoju laikotarpiu (1530-40-17 a. vidurys) dar vyravo savaiminė visų gyvenviečių raida, bet jos mastas mažėjo dėl pradėtos įgyvendinti valstybės politikos statyti ir pertvarkyti miestus bei miestelius, o šiek tiek vėliau - ir kaimavietes. Daugeliui miestų iki 16 a. pradžios padidėjus, jų planui tapus sudėtingesniam, sutankėjus pastatams centre, pradėjo ryškėti (pirmiausia - dėl gaisrų) neigiami savaiminės raidos padariniai, todėl, manoma, dar 16 a. pirmame ketvirtyje galėjo būti imtasi priemonių reguliuoti miestų statybą.
Po 1530 Vilniaus gaisro (per jį sudegė Žemutinė pilis, katedra ir didesnė miesto dalis) Žygimantas Senasis patvirtino magistrato ir miestiečių susitarimą, kuriuo mieste būtų statomi namai tik pagal vadinamąjį šniūrą. Po 1537 didelio gaisro Kaunas buvo iš esmės perstatytas pagal Renesanso epochos miestų formavimo principus - pritaikytas nuo 13-14 a. Vakarų Europoje naudotas, o Kaune individualizuotas stačiakampis planas. Apie 1540 pagal paprastesnę standartinę stačiakampę (klasikinę) schemą išplėstas Bonai Sforzai priklausantis Jurbarkas: šalia linijinio plano miestelio (jis nebuvo pertvarkytas) statybai numatyta tuščia teritorija su kvadratine aikšte ir 8 gatvėmis (po 2 statmenas viena kitai iš kiekvieno aikštės kampo).
Įgyvendinant Valakų reformą buvo kuriamas ir naujas kaimaviečių tinklas; jos planuotos pagal linijinį planą - sodybos numatytos vienoje arba abiejose gatvės pusėse. Vis dėlto gyvenvietės buvo pertvarkomos ne tik nevienodu mastu, bet ir ne visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (tad ir buvusiose slavų žemėse). Žemaičių ir Vilniaus vyskupų ir kai kurių privačių valdų miesteliai toliau augo arba buvo pradėti statyti nesilaikant stačiakampio plano (Panevėžys, Joniškis, Žemaičių Kalvarija).
Slavų žemėse į rytus nuo sostinės stačiakampis planas buvo taikomas vis rečiau. Per Valakų reformą jau buvo sudaromi miestų ir miestelių (Batakiai, Palanga) planai, o jų autoriais laikytini matavimo darbus vykdę asmenys. Pagal dažniausiai naudotą standartinį stačiakampį planą ir tam tikrą jo modulį miestai ir miesteliai buvo naujai kuriami (Biržai, Nesvyžius), rekonstruojami (Kražiai), plečiami ir rekonstruojami (Kėdainiai, Kretinga) arba tik plečiami (Nemenčinė, Skuodas, Prienai).
Teritorijose (Užnemunėje, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vakarinės dalies šiauriniame pakraštyje), kurios dėl karų su ordinais buvo labiausiai nusiaubtos, daugiau statyta naujų miestų. Pagal stačiakampį planą rekonstruojamos, plečiamos arba kuriamos gyvenvietės buvo formuojamos skirtingo dydžio plotuose; tai priklausė nuo gyvenvietės numatomos reikšmės: Virbaliui, Luckui ir Nesvyžiui skirta 100 margų, Senajam Bychavui - 60, Kretingai, Gomeliui, Skuodui, Biržams - 33, Baisiogalai - 22.
Pertvarkymai pakeitė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų vaizdą - įsigalėjo bažnyčių ir rotušių bokštai, visuomeniniai pastatai; panoramos tapo raiškios, panašios į Vakarų Europos miestų. Skirtingai nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų, Klaipėda stačiakampį planą įgijo 13 a. viduryje pagal romėnų karinės stovyklos pavyzdžiu parengtą schemą.
Trečiojo laikotarpio (17 a. vidurys-18 a. vidurys) Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų ir miestelių plano bei vaizdo raida itin reikšminga Lietuvos miestų planavimui. Per 17 a. viduryje vykusius karus su Rusija ir Švedija daugelis šalies vakarinės dalies miestų ir miestelių buvo sudeginta, apgriauta, išgrobta. Sumažėjo gyventojų (visose lietuvių žemėse - 39 %, Vilniaus vaivadijoje - 59 %), sunyko ūkis, kai kuriose gyvenvietėse - net dalis anksčiau užstatytų teritorijų, neliko stačiakampio plano aikščių (Kurtuvėnuose, Birštone) ar jų forma įvairiu mastu pakito (prarado ankstesnį taisyklingumą).
Atstatant suniokotus miestus ir miestelius jau gana dažnai nesilaikyta jų planingo formavimo principų, ėmė įsigalėti savaiminis statybos pobūdis. Pagal Valakų reformos laikotarpio urbanistinius principus buvo atstatoma arba naujai formuojama vos 5-8 % miesto pobūdžio gyvenviečių (Biržai, Kėdainiai, Vilijampolė).
Šiandienos kaime, deja, bet ne visur tebepulsuoja žmogaus gyvybės, veiklos dvasia. Yra kaimų, kurie jau yra apleisti, nors juose ir išlikę gyventojai. Apleistos sodybos Raseinių rajone liudija ne tik istoriją, bet ir tremtinių kelius.
Žemaičių Kaimo Žmonės
Gaspadoriais tebuvo vadinami tie ūkininkai, kurių ūkis buvo maždaug 20-80 ha. Neturintis tiek žemės buvo menkas gaspadorius, bet dar nebuvo trobelninkas ar darbininkas. Socialinių grupių skirtumas buvo akivaizdus, ir kiekviena grupė buvo savotiškai uždara. Santuokos su mažažemiu ar bežemiu tėvų buvo draudžiamos. Žmogus buvo tapatinama su jo turtu.
Žemaičiu buvo tas, kuris turėjo apie 10 ha žemės. Toks ūkininkas laikė keletą smulkių naminių gyvulių bei paukščių. Jis retai važiuodavo į turgų, nes neturėdavo ką į jį vežti. Dažniausiai užauginto derliaus užtekdavo tik prasimaitinti. Toks ūkininkas ieškodavo pusvaikį ar pusmergę, o vėliau - už vaikį ar mergą. Arklį išlaikyti toks jau nebepajėgdavo, todėl samdydavo pagalbininkus šienapjūtę ir kitus didesnius darbymečius. Smulkesnieji ieškodavo darbo pas ūkininkus, nes neužtekdavo darbo mažame savo ūkelyje.
Troba, kad ir kur ji bebūtų, buvo statoma panašiai. XX a. trobos paskirtimi ir išvaizda buvo panašios. Jei reikėdavo naują trobą, pasivadindavo meistrą. Jokie nurodymai nei brėžiniai jam nebuvo duodami, nes kiekviena troba turėjo atrodyti. Meistras nebūtų sugebėjęs nukrypti nuo įprasto šablono. Tokios trobos buvo statomos metai iš metų.
Pravardės - nenutrūkstamas procesas. Jas kuria visi: suaugę ir vaikai. Iškreipta pavardė ar vardas pakeisti neįstengsi, todėl ginčų dėl to, nerasta. Tačiau pasitaikydavo, kad žmogus pats pasirinkdavo sau pravardę. Pavyzdžiui, Stasys Grigalauskas iš Pakutuvėnų, kurio sodyba buvo ant kalvelės, apsodintos eglėmis, pasirinko pravardę Voverinis.
Pakutuvėnų Kaimas
Pakutuvėnų kaime 1940 m. buvo Grigalauskio troba, kurioje gyveno ir vargonininkas. Prieš 1940 m. kaime buvo daug šeimų, kuriose augo 5-10 vaikų. Po didiesiems 1948-49 metų trėmimams, kaime liko mažai gyventojų, toks šeimų skaičius sumažėjo. Į Sibirą buvo ištremta 16 šeimų. Po melioracijos vajų iš kaimo išsikėlė 20 šeimų, išmirė 4, persikėlė į gyvenvietę Aleksandrave.
1941 metų birželio 22 d. rytą nušvietė gaisro pašvaistė vakaruose. Kaimo keliuku padrikai bėgo rusų kariuomenės likučiai. Netrukus kaimą okupavo vokiečiai. Sunkūs buvo ir pirmieji pokario metai. Kaimą užplūdo įvairiausi perėjūnai, intensyvus žmonių judėjimas. 1997 m. kovo mėn. kaime gyveno 16 šeimų. 2001 m. kaime buvo 4 sodybos.
Pakutuvėnų parapijoje 1940 m. dirbo darbininkais. Po II Pasaulinio karo kaimą nusiaubė melioracija, apytuštį kaimą ir paliko tik keletą vienkiemių. Daugiausia žmonių kėlėsi iš kaimo į miestą. Daugelis gyventojų slėpėsi nuo ragintojų stoti į kolchozus, bijodami tremties į Sibirą.
Žmonių Likimai
Žilinskų ir Petro Grigalausko kaimynų Čyžauskų kaimynė Veronika visiems buvo žinoma kaip Vere. Ji verpdavo linus ir vilnas ūkininkams, taip prasimaitindama. Pranas Žilinskas (g.1896 m.) vedė 1932 metais ir susilaukė sūnų Vytauto (g.1941 m.) ir Andriaus. Vytautas gyvena Plungėje, dirba „Minijoje“ stalių ceche. Stanislava Grigalauskaitė liko kaime su tėvuku.
Žygus Kazimieras (g. 1901 m.) turėjo apie 28 ha žemės, dukterį Adolfiną ir du sūnus Kazimierą ir Bronių. Sūnus Kazimieras dirbo siuvėjo Brazdeikio gizeliu Klaipėdoje. Tėvas Žygus Kazimieras mirė vėžiu 1959 metais. Grigalauskas Petras vedė Marijoną Kasparavičiūtę ir susilaukė sūnų: Juozo, Jurgio ir Petro (g. 1925 m.).
Grigalauskas Petras (g. 1959 m.) vedė našlę Zuzaną Vitkienę (g. 1915 m.) ir susilaukė dviejų dukrų: Irutės ir Genutės. Jie buvo tvarkingi žmonės, pagelbėdavo kaimynams. Senasis Grigalauskas buvo persekiojamas už lietuviškus raštus. Greitjuzeliu buvo vedęs Salomėją žūtautaitę ir susilaukė Aldonos (g. 1933 m.), Algį (g. Alpį (g.1935 m.).
Aldona Grigalauskaitė 1949 m. ištekėjo už Vitkaus (g. 1923 m.) iš Baltmiškių kaimo. Bonifacas (g. 1870 m.) vertėsi taisydamas ratus. Dukterį Adelę (g. išleido į mokslus (tapo gydytoja). Prieš II Pasaulinį karą nusipirko nedidelį namelį. Knietienė turėjo keturis sūnus: Juozą, Benį, Alfonsą ir Vladą. Knietų į vakarus, pamiškėje gyveno du broliai Dobilai.
Juozas Dobilas (g. dukterį Liudą (g.1863 m.), 1900 m.), Zuzaną ir sūnų Juozapą (g. 1906 m.). Liudvisė ir Marcelė mirė sulaukusios daugiau nei 80 metų amžiaus. Juozas Dobilas mirė nuo sužeistos rankos gangrenos 1915 m. vedė Stanislavą Varnelytę (g. 1920 m.), kilusią iš Karklėnų. Stanislava pagimdė du sūnus Juzuką (g. m.) ir Justinėlį, bet pastarasis kelių savaičių mirė. Dobilai pabėgo nuo pirmojo vežimo (tik mėsą stribai išsinešė), tačiau vėliau buvo priversti grįžti. Dobilai pateko į aukso kasyklas. 1958 m. Dobilai sugrįžo į Lietuvą. Apleista sodyba, tačiau namas išlikęs. Jame gyveno 4 šeimos. Stanislava mirė 2011 m.
Stropai paliko apie 30 ha žemės labai gražioje vietoje. Žemelę paaukoti bažnyčiai (1942 m.). Pastatus pardavė nugriovimui. Tik tuščia kalvelė liko vietoje klebonijos.
Kiti Lietuvos Kaimai ir Miesteliai
- Aleksandravas - Plungės rajono kaimas, išsidėstęs Minijos kairiajame krante.
- Babtai - Kauno rajono miestelis, to paties pavadinimo seniūnijos centras.
- Beržoras - Plungės rajono Platelių seniūnijos senas gatvinis bažnytkaimis.
- Biržai - šiaurės Lietuvos miestas, to paties pavadinimo rajono savivaldybės ir seniūnijos centras.
- Darsūniškis - Kaišiadorių rajono Kruonio seniūnijos gyvenvietė ant dešiniojo Nemuno kranto.
- Deltuva - Ukmergės rajono miestelis.
- Tytuvėnai - Kelmės rajono miestelis, kuriame siekiama išsaugoti medinės architektūros paveldą.
- Viduklė - Raseinių rajono miestelis, garsėjantis medine Šv. kryžiaus bažnyčia ir senąja klebonija.
Melioracija ir Kolektyvizacija: Dr. Edžio Kriaučiūno Įžvalgos
Lietuvos socialinių mokslų centro vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Edžius Kriaučiūnas dalijasi įžvalgomis apie melioracijos procesą Lietuvoje ir jo įtaką sovietmečio industrializacijos etapui. Industrializacija kaimiškose vietovėse buvo kitokia, susijusi su pramonės įmonių ir gyvenviečių statyba šalia durpių, žvyro, molio, smėlio, klinčių, dolomito ar kitų statybos medžiagų gavybos įmonių.
Melioracija glaudžiai susijusi su kolchoziniu žemės ūkiu. Dr. Kriaučiūnas teigia, kad sovietmečio kaime labiau tiktų žodis „modernizacija“. Tiek kolektyvizacijoje, tiek melioracijoje sutapo du dalykai: politinis ir ūkinis aspektai. Iš anuometinės valdžios pozicijos, jie labai gerai derėjo tarpusavyje: tradicinio kaimiško gyvenimo naikinimas Lietuvoje ir kartu bandymas pagerinti ūkinę situaciją.
Vykdant kolektyvizaciją, pirmiausia siekta sunaikinti ūkininkų socialinį sluoksnį - kaip ideologinį priešą, o ekonominis aspektas (bent jau pradiniame etape) buvo antrinis. Po Stalino mirties represiniai metodai tokiais mastais nebebuvo taikomi, gyventojai prie kolchozinio ūkio ėmė prisitaikyti. Tačiau tik apie 1965-1970 metus žemės ūkis pasiekė prieškarinius rodiklius.
Kolektyvizacija buvo tiesiogiai susieta su kaimo gyvenviečių pertvarka: buvo ne tik nusavinami ūkiai, bet ir siekiama gyventojus iškeldinti iš savo namų, perkeliant į kolūkio gyvenvietę. Tokia kaimo gyvenviečių sistemos pertvarka pradėta 1951 metais, ją norėta pabaigti kuo greičiau, tačiau gyventojai nenoriai kėlėsi iš savo namų, tad procesas truko visą sovietmetį.
Lietuvoje, iki Antrojo pasaulinio karo iš esmės buvusioje agrarinėje šalyje, kolchozinė kaimo gyvenviečių „pertvarka“ socialiai buvo skausminga ir bent iki 1960-1970 metų dažniausiai prievartinė. Būta įvairių gyventojų išsikėlimo iš vienkiemių skatinimo būdų, vienas efektyviausių, taikantis „bizūno ir meduolio“ metodą, - asmeninio ūkio žemės ploto apribojimas iki minimumo ir nemažos piniginės kompensacijos išmokėjimas išsikėlimo iš sodybos atveju.
Dr. Kriaučiūnas pažymi, kad jei melioracija būtų apsiribojusi tik žemių sausinimu, tai neigiamo konteksto kalbant apie ją būtų gerokai mažiau. Reikia atkreipti dėmesį, kad laukų sausinimas buvo tik vienas iš sovietinės melioracijos tikslų, kitas - vienkiemių naikinimas. Taip pat pažymėtina, kad buvo vykdoma laukų konsolidacija, jie tapo labai dideli.
Dr. Kriaučiūnas teigia, kad tai buvo prievartinis procesas, todėl jis tikrai nėra geras pavyzdys. Kita vertus, Lietuva yra kritulių pertekliaus zonoje, drėgmės yra per daug ir jei norima daugiau įdirbti žemės, ją reikia melioruoti. Žinoma, tai daryti reikia savanoriškai, o ne per prievartą. Ūkinės naudos nusausinus užmirkusią žemę, be abejo, yra.
Dr. Kriaučiūnas apibendrina, kad Lietuvoje melioracija yra reikalinga dėl žemės ūkio, bet jei mes norime natūralios gamtos, tuomet melioracija yra nereikalinga. Reikia balanso, kaip dabar madinga sakyti - tvarios plėtros. Tačiau, kolūkių laikais tikrai niekas apie aplinkosaugą negalvojo.
Šiandien Lietuvos ūkininkai, kiek teko skaityti, nesutaria, kam turėtų priklausyti melioracijos sistema ir kas ja turėtų rūpintis, nes vis dėlto sistema išvedžiota visur ir viena dalis yra priklausoma nuo kitų. Jei vienas ūkininkas pataisys vieną sistemos dalį, tai dar nereiškia, kad ji visa veiks, - tokia grandinė.
Raseinių rajone, Viduklėje, stovi medinė Šv. kryžiaus bažnyčia, iškilusi 19 a. pradžioje. Šalia esantis medinis pastatas, senoji Viduklės klebonija, gyvuojanti beveik antrą šimtmetį, taip pat vertas dėmesio. Sovietmečiu pastatas buvo nacionalizuotas, apsigyveno mokytojai ir tarnautojai, vėliau klebonija buvo apleista. Medinuką prikėlė maltiečiai ir vietos savanoriai. Šiandien Viduklės senoji klebonija tarnauja bendruomenei.
Amžinybės sekmadienį Lietuvos evangelikai liuteronai prisimena mirusiuosius, šios dienos išvakarėse keliaujame po Mažosios Lietuvos etnografines kapines. Tragiškas šio krašto žmonių likimas atsispindi uždarytų, nematomų kapinių, išvartytų kryžių fone, tačiau yra ir viltingų bendruomenės dėmesio ir atminties ženklų.