Partizaninis judėjimas, prasidėjęs 1944 m. Lietuvos vietovėse, jau 1945 m. pradžioje užliejo visą Lietuvą. Kiek ji pareikalavo aukų, tikslių žinių neturime.
Lietuvos partizanai 1948 m.
Lietuvoje manoma buvus apie 30 tūkst. partizanų 1945 m. balandžio mėn. Jų skaičius nuolat keitėsi. Partizaninis judėjimas, prasidėjęs 1944 m. Lietuvos vietovėse, jau 1945 m. pradžioje užliejo visą Lietuvą. Partizaninis judėjimas, prasidėjęs 1944 m. Lietuvos vietovėse, jau 1945 m. pradžioje užliejo visą Lietuvą.
Jaunimas norėjo išvengti mobilizacijos į Raudonąją armiją ir negalėjo pamiršti 1940- 1941 m. patirtų represijų. Pagaliau reikėjo ginti Tėvynę nuo svetimos kariuomenės. Partizaninis judėjimas, prasidėjęs 1944 m. Lietuvos vietovėse, jau 1945 m. pradžioje užliejo visą Lietuvą. Partizaninis judėjimas, prasidėjęs 1944 m. Lietuvos vietovėse, jau 1945 m. pradžioje užliejo visą Lietuvą.
1989 m. Lietuvos partizanai. Aleksas Samuolis. kovotojai, du paskutinieji - tos pačios apygardos „Žalgirio" rinktinės vyrai. Partizaninis judėjimas, prasidėjęs 1944 m. Lietuvos vietovėse, jau 1945 m. pradžioje užliejo visą Lietuvą.
Partizanų Organizacijos ir Apygardos
Vyriausiasis Lietuvos Atstatymo Komitetas (VLAK). 1946 m. birželio 10 d. įkurtas Lietuvos Sąjūdis (BDPS), siekiant apjungti įvairias kilusių pasipriešinimo organizacijų likučius. Kadangi VLAK veikla buvo nepriimtina, 1946 m. rugsėjo-lapkričio mėn. įkurtas Ginkluotų Partizanų Štabas (VGPŠ) su kolegija ir politiniu komitetu.
Numatyta 1947 m. sausio 18 d. suvažiavimą, tačiau jis įvyko anksčiau ir kitoje vietoje. Pasak K. Girniaus, jis buvo sušauktas sausio 12 d. netoli Pilviškių. (Kęstutis K. Girnius. ,,Partizanų kovos Lietuvoje", p. rinktines, rinktinės - į kuopas, būrius.
Krašto partizanų vadų suvažiavime, įvykusiame rugpjūčio mėn. kun. Yliaus klebonijoje, įkūrė „Tauro" apygardą. Išrinktas Lietuvos kariuomenės kapitonas L. Taunys. Vėliau jai vadovavo A. Baltūsis-Žvejys, J. Drunga-Mykolas Jonas. Dzūkai 1945 m. pulkininkas Vitkus-Kazimieraitis, pavaduotoju - mokytojas A. Ramanauskas-Vanagas. Aukštaitijoje 1946 m. J. kariuomenės leitenantai S. Girdžiūnas-Gegužis ir V. pirmasis vadas kapitonas Vaitelis, pavaduotojas artilerijos leitenantas P. Blėka. Be jų, dar veikė „Vytauto" ir „Algimanto" apygardos. sričiai (Kalnų sritis), kurią sudarė keturios apygardos, vadovavo leitenantas J. taip pat vadai. mažesnėmis grupėmis.
1949 m. vasario mėn. suvažiavimas įvyko tarp Baisogalos ir Radviliškio. apygardos vadą kapitoną Žemaitį-Vytautą, jo pirmuoju pavaduotoju A. Ramanauską-Vanagą. 1951 m.
| Apygarda | Įkūrimo data | Vadai |
|---|---|---|
| Tauro | Rugpjūtis | L. Taunys, A. Baltūsis-Žvejys, J. Drunga-Mykolas Jonas |
| Dzūkų | 1945 m. | Vitkus-Kazimieraitis, A. Ramanauskas-Vanagas |
| Aukštaitijos | 1946 m. | S. Girdžiūnas-Gegužis, V. , kapitonas Vaitelis, P. Blėka |
| Vytauto | Nežinoma | Nežinoma |
| Algimanto | Nežinoma | Nežinoma |
Pokario Pasipriešinimo Žiaurumai
Pokario pasipriešinimo metais žuvusių partizanų kūnai buvo demonstruojami aikštėse, spjaudomi, spardomi, bjaurojami. Juos drausta laidoti kapinėse. Daug jų susisprogdino, nusišovė, kiek buvo žiauriausiai nukankinta! Autentiški vaizdai, kuriuos pasakoja tų kovų dalyviai bei liudininkai.
Stebėjosi žemė, kodėl ją šį rudenį taip kasinėja. Reikėjo laidoti. Užkasti žuvusius. Lavonų, guldė kareivėlius vieną šalia kito. Vadus jų laidojo kartu su žirgais. Tai suprantama.
Didžiausi nusikaltėliai, lyg žemė jų nepriimtų. Negyvi žmonės išgulėdavo dienomis ir savaitėmis neužkasti. Žemelė, tada norėjo juos priglausti, nes tai buvo jos žmonės! Bėrė grūdus į dirvą, švytravo dalgiais. Garbingai į ją sugrįžti. O šį rudenį... žmonių kaulus.
Neleido žmoniškai palaidoti. Kai mirusį žmogų neša į kapines, pašlaksto švęstu vandeniu, gieda ir užkasa. O čia dešimtimis, šimtais. 95 Simne, 44 Ukmergėje, 91 Vilkijoje, 32 Garliavoje, 63 Kurkliuose ir t.t. Mokiniai futbolą žaidžia virš jų kaulų.
Nukankinti. Žuvo nuo kulkos. Kunigas R. pavergimo prasmę. Trispalves - tai todėl, kad jie sudėjo savo gyvybės ir kančios auką. Kulkos. Išnarstyti kaulai. Stropiai. Kaip šitie žmonės kentėjo, žino tik budelių atmintis ir jų sąžinė... Istorija atidengs dar ne vieną kančios puslapį.
Prašau - neskubėkite užkasti šios didžiulės duobės. Žiupsnelį ir ramybėje, be skubos prieikite prie kapo ir užpilkite. Atgimimas ateina iš kentėjimo ir kraujo, iš darbo, aukos ir didelių pastangų... Nepriklausomos Lietuvos žemė... stovės ir laisvas ateities gyvenimas.
Prieš porą metų, kai važiuodavau šiuo keliu, jo dar nebuvo. Prieš metus. Stovi jis ant nedidelio kalnelio. Pavadinta Skausmo kalneliu. Iškasti gilūs apkasai. Dirbti. Tik vienoj vietoj ant kalnelio liko neužkasta duobė.
Veiveriai - šviesulys Lietuvos padangėje. Kovėsi I. Lietuvai davė J. Geniušą, P. Arminą, J. Damijonaitį. Kaip niekur kitur. Veiverių, Šilavoto apylinkėse virė labai aštri pasipriešinimo kova. Lukša. Netoli nuo šių vietų jis ir žuvo 1951 metais.
Ir sukniubo veidu į šaltas, drėgnas samanas"... (Juozas Daumantas. p. namai. Ir laukdavo, stebėdavo, ar neateis artimieji atpažinti savųjų. Lavonai, kol dvokti imdavo. Kelis kastuvus žemių. Kalės, šunys nešiodavo jų kaulus... priguldyti,- pasakoja J. literatų būrelyje J.
Laisvės kovų paslaptys. Kalniškės mūšis
Antano Bucio Sodybos Istorija
Slavicko. Jis kaip gyvas žvelgė į mane... Naraukelio kaime. Sodyba prie pat miško. Pagraižių giria, Švenčioviškio miškas. Miškinių pilna. Miškas ir mūsų sodyba - enkavedistai ir stribai neduodavo ramybės.
Paprašyti iš girios. - švilpia. Užsimetusi skudurą ant maisto, einu į girią „grybauti". Bet ir giminės. Mano pusbroliai Petraškevičiai. Beldžiasi vieną naktį į langą. Kuriuos mėgino išvežti į Sibirą. Atsimenu, kaip tėvelis verkė... vagono duris ir pabėgo. Buvo labai išbadėję ir prašė valgyti. Partizanauti. Tai maistą į mišką nešdavau ir jiems.
Turėjau važiuoti į Kauną. Geležinkelio stotį. Prie Būdviečių kaimo netoli Veiverių stovi kryžius. Šiandien jį matau. Apaugęs alyvom. (Alyvų žydėjimo metas). Aptriušusi tvorelė. Jį... Ir beržas toks storas storas. Jo irgi nebėra. Numelioravo...
Kad verkia, kad verkia. Kas gi čia dabar, galvoju, kas jam nutiko? Priėjau. Verki, žmogeli?"-paklausiau. Barzda. Atsisuko - gi Slavicko Antanas. Jis gyveno prie Šilavoto. Lankė. Aukštesnėj klasėj buvo. Todėl gerai pažinojau... Partizanas atsitiesė, atsisėdo. Nepasakė, ko raudojo. Tik tylėjo. Kaip ąžuolus. Jis pakilo ir nuėjo sau, o aš sau.
Žuvo. Juos nuvežė į Veiverius ir numetė prie stribų būstinės. Kažkokį griovį. Išgulėjo ten keturiasdešimt metų. Skausmo kalnelį... mergautine pavarde Juodsnukytė.- Jauna buvau, viskas įsiminė. Dabar po dviejų infarktu, po lagerių ir kalėjimų. Išgvero atmintis. Kuo aiškiausiai prisimenu. Mokiausi Šilavoto mokyklos šeštoje klasėje. Metas. Pavasaris. Kursevičius. Bilietus. Bendraklasiai. Padaryto suolelio. Ir staliukas gražus. Kartojam istorijos bilietus. Tokia raudona, raudona lenda iš miško... Rasa blizga, žėruoja. Bilietas pakartoti. Išgirdome miške tra-ta-ta. Taip be perstojo. Girioje kaunasi. Nueidavome anksčiau į tą girią grybauti. Pusės tratėjimas sklinda. Rytojaus dieną nueinu į mokyklą. Jonu girdėjome šaudant Pagraižio miške... Mūsų klasės langai į bažnyčios pusę. Bažnyčia ant kalnelio. Ten pat vaistinė, parduotuvė ir kiti pastatai. Centriukas. Sprendėm matematikos uždavinius. Vilniuje gyvena) neramus seka mus ir žvilgčioja į langus. Sminga ten pat. Laukiam kažko baisaus pasirodant. Lipa į kalnelį. Ratuose negyvi partizanai. Neikite, mokiniai, tenai". Bet kas mus išlaikys. Šiai dienai negaliu pamiršti... Pamesti ant bruko. Stribų arti nematyt. Pasislėpę stebėjo, kas prieis prie lavonų... Subjauroti. Dieve tu mano. Dieve tu mano... Veidą, praviras akis, krūtinę apnuogintą ir dar perdurtą. Juodas. Dičpinigaitytė iš Marijampolės. Ji miške pas partizanus buvusi medicinos sesele. Vyrų atlapotos kelnės, begėdiškai atsegiotos. Devyni lavonai. Mokytojas Strevinskas. Gimnazijoje, nes Vytas mokėsi ir Prienuose... Atlaidai, kad po pamaldų išvirto tiek daug žmonių. Žmonių, pasikeikia, paklausinėja, vėl pasitraukia ir stebi iš toli. Kažkas iš minios padėjo ant kiekvieno mirusiojo po raudoną bijūną. Tada stribai. Šūkavo ir tardė: kas padėjo gėles?.. bolševikų divizijas, artėjo prie mūsų būstinės.
Kovotojus labai nuvargino. Prieš pat rytą jau pasiekė Pagraižio miškelį. Nakčia buvo paliję. Kovotojai skubėdami negalėjo tobulai paslėpti pėdsakų. Partizanų pėdsakus į Pagraižį. Atvyko į pastebėto pėdsako vietą ir su šunimis pradėjo ieškoti partizanų. Partizanai tuoj buvo atrasti. Jie visi miegojo. Visai arti ir pradėjo iš kulkosvaidžių ir automatų tarškinti. Išleisti vos po kelis šūvius. Skirmantui. Kiti visi žuvo vietoj arba kiek pasitraukę. Numetė turgaus aikštėje. Vainikų. Atpažinti. Žuvusiųjų pavardes. Į Prienus, kur juos atpažinti reikalavo gimnazijos mokytojus. Smarkiai apnuoginti, kiti ir visai nuogi. Paleistuvavimo scenas." (Juozas Daumantas. „Partizanai", p. - Ir aš kitų partizanų pavardžių nežinojau.
Pasakė Izabelė ir nutilo. Susimąstė, gal grįžo į baisias dienas. Lagerius. Kėdės įkaitintais iki raudonumo virbalais degino panages. Išlikusios iki šių dienų. - Kai suėmė tėvą ir brolį, aš gyvenau Kaune. Vakarinėje mokykloje ir dirbau „Žaibo" spaustuvėje linotipininke. Sako: „Zabieliuke, atspausdink šitą" - ir paduoda popierių. Raidė raidėn atsimenu iki šiol... lietuviai! Laikykimės, nepasiduokime raudonajam terorui... Ištraukim iš žemės: ar automatą, ar peilį, ar kirvį... Pavardę. Tik dabar staiga prisiminiau: Buza... Izabelė ir nutilo.
- Viską papasakosiu atvirai. Nei vyrui. Nepasakojau, kaip jums, maestro. Kaip per išpažintį. Nenukentėtų, kad keršto nebūtų. Gana jau prisikeršijom. Atleidau. Klausiate, kiek man metų? Dvidešimt trečių aš gimimo. Man dabar eina šešiasdešimt šeštieji. Aš pasakosiu, netoli Ukmergės. Keturi kilometrai. Prie vieškelio, kuris veda iš Ukmergės į Panevėžį. Graži sodyba. Buvo! Aštuoniasdešimt medžių. Ir jaunų, mano ir brolių sodintų, ir senų obelų. Suskaičiavus buvau ir kiekvieną medelį gerai žinojau. Nuo neatmenamų laikų, apsamanojęs. Tai mes ten ir gyvenom. Žinojo. Ir aš pati Mackelaitė... Apolonija. Vyrą. Tai va, maždaug prieš keturiasdešimt metų viskas įvyko. Atvažiuodavo pas mus gimnazistų, studentų. Gimnazijoje mokėsi. Žeme. Ragavo... Kai tik bolševikai antrą kartą užėjo, tuoj pradėjo šaukti į Raudonąją. Vyrai nėjo. Dauguma į miškus patraukė.
Policininkas, ar šiaip veikėjas. O apie mus miškų daug: Siesikų miškas. Ir Varžų girios. Ir Juozas išėjo į mišką. O Vyto dar nelietė armija. Vadovavo... tasai, kaip jis... Ūselis, kapitonas... Gyveno netoli nuo Ukmergės. Jį sušaudė. Du kartus teisė. Po pirmo teismo Vorkutoj atsidūrė. Buvo viešas teismas... Mirties bausmė... jau pradėjo vežti negyvus partizanus ir guldyti ant bruko. Gegužinių pamaldų metas. Brolis tik pasitraukęs į mišką. Mes ėjom į bažnyčią. Pamatėm - atvažiuoja mašina nuo to miško, kur jis. Atvažiuoja prikrauta negyvų. Dieve mano, mama vos nenualpo. Šešiolika lavonų suguldė turgaus aikštėj. Mūsiškio Juozo toj krūvoj nebuvo. Nekliudė kulka. Kautynės Varžų girioj, netoli nuo Siesikų. Kraujo klanai... ilgai žmonės neužmiršo kalbėti. Tai pirmas partizanų susidūrimas su rusais. Mažeika. Tas, kuris dabar gyvena Savanorių prospekte, netoli nuo „Juzės"... visų lagerių išliko gyvas. Išsiskirstyti, kas gyvas liko. „Matote, kas darosi,- sakė jis.- Išmuš visus. Divizijos eina ant mūsų." Tada mano brolis namuose ėmė slapstytis. Bunkeriuose. O Mažeika, kuriam ranką nutraukė, pasidarė dokumentus ir apsigyveno Kaune. Jį vėliau, po metų, kai aš jau Kaune gyvenau. Rungtynių žiūrėti. Jis su žmona ir aš. O 1945 metais aš dar nebuvau susirišusi su partizanais. Jau organizavomės. Antanas Simaškos. Pastarasis buvo gimnazijos kapelionas. Mokinių chorą, kur ir aš giedojau altu. Sako: „Už Lietuvą reikia kovoti. Visi, kas gali ir kaip gali. Reikalas. Mūsų broliai žūva, argi galim mes ramiai sėdėti?.. gailestingosios seserys". Mūsų vadove paskyrė gimnazistę Stasę Imbrasaitę. Buvo labai graži ir organizatorė nuostabi. Kur saugiau. Karštai pasimeldžiam. Net maldą savo turėjom. Stasė paskaito eilėraščių. Kraują sustabdyti. O žaliukai per žiūroną mus pamato ir ateina. Brolis, tai pažįstamas. Išsirinkom visos slapyvardžius. Buteikytė - Pinavija. Našlėnaitė, ta jauniausioji mūsų ratelio narė. Visai jaunutė. Vasarą rinkdavomės. Štai rugsėjis atėjo, prasidėjo mokslo metai. Imbrasaitė buvo labai drąsi ir nieko nebijojo. Kankinimai. Mokykloje pradėjo skaityti partizaniškus eilėraščius. Suėmė ją. Neišlaikė kankinimų ir išdavė visą mūsų seselių ratelį. Pradėjo suiminėti. Vienkiemy dar nieko nežinojau. Ateina vakare pas mus būrio vadas Stiklas. Pavardė - Bronius Jakubonis. Netoli nuo mūsų gyveno. Kaimynystėj. Lietuvos kariuomenės puskarininkis, artileristas. Dabar jo nebėr. Žuvęs. Pas mus. Kai ką žino. Tik nori patikslinti. Kurio seserį suėmė. Sužinotų. Atbėga jis iš miesto uždusęs. Dvi suimtos. Pavojus tau nakvoti namuose". Dienos. Taip ir buvo. Priteisė. Jos daug greičiau sugrįžo. Imbrasaitė net Amerikoj atsidūrė. Kryželis buvo sunkiausias... Reikia iš namų išeiti. Verkiu. Mama laužo rankas. Aš puolu ant žemės ir bučiuoju mamutei kojas. Grįšiu... Ir išėjau vis atsisukdama, palydėta skausmingų žvilgsnių. Bernatiškių kaimą, kur mama patarė prisiglausti. Prisiverkiau, kad prisiverkiau. Nusiraminau, galėjau pasimelsti. Prisiglaudžiau pas gerus žmones. Ten Kurėnuose. O bažnyčioje iš mūsiškių turėjo kas nors būti. Bažnyčią ir pasimelsti už visus. Iš Mackelų šeimos klūpojo bažnyčioj. Tą dieną mama klūpojo. Kad manęs niekas dar neieško. Saugumo viršininku Bubinkovu, gražiai lietuviškai kalbančiu. Kur?" Mano vardą gerai žinojo. Bet nieko nepešė. Varžų mūšio besislapsčiusio bunkeriuose, kuriuos buvo namuose įsitaisęs. Pirtelės lauke. Dar kitas buvo išraustas burokų lauke. Burokai žaliuoja... Išvažiavo. Kad manęs nenori laikyti, bijo. Tėviškės. Jis buvo tada pirmo kurso klierikas. Atlaidai. Privažiavo nemažai kunigų. Manęs paprašė, kad pašeimininkaučiau. Brolis Juozas slapta irgi atėjo į atlaidus. Skrebai su kareiviais pasirodyti. Šieną. Gerai, kad atėjo rusai, ne skrebai. Rusai žmoniškesni. Šimtai. Apsiautė visą miestelio centrą. Krato kleboniją, bažnyčią. Klojimą. Lipa ant šieno. O aš noriu atitraukti jų dėmesį. Nepažins. Jie tik ieško vyrų, besislapstančių nuo armijos. Riešutais, visaip šposinu ir akį pamerkiu, o kinkos dreba. Užvirto daugybė skrebų ir ėmė tėvus šokdinti: kur dukra? Sienos ir jau šaus. Į viršų iššovė, paskui areštavo ir nuvežė į Deltuvą. Keturias dienas išlaikė. Kad prieš Kalėdas grįšiu namo. Paleido tėvelį. Vietos. Su Simaškos rašteliu nuėjau pas Vydiškių kleboną. Buožis jo pavardė. Nepageidautina. Ryšininkės visi bijo, nes pas mane maišos visokie žmonės. Pasiskundžiau, kad nebėr kur man dėtis. Ji sako: „Eik pas mus partizanauti. Jau gyvena Liūto žmona, gyvena Dilgė". Bet aš nenorėjau. Vyrais. Ypač mama perspėdavo: nepadoru merginai maišytis, kur vieni vyrai. Kombinuota, ir paprašė: ar negalima kaip nors dokumentus Paliutei suveikti. Aplink siaučia ir siaučia skrebai ir saugumiečiai. Nušaus ir pames ant bruko. „Gerai,- sako,- tegu atvažiuoja į Ukmergę". Vežimą, užmetė ant galvos didelę skarą, kad vietiniai nepažintų. Susiradau savo giminaitę Savanorių prospekte. Bažnyčios kleboną, kuris buvo nuostabus žmogus. Milicija. „Gerai, viską sutvarkysiu. Man pasakė, kad kainuos 200 červoncų. Atvežė labai greitai. Atėjo paso atsiėmimo diena. Kaip aš bijojau! Atsisveikinu su visais. „Paskutinis jau žingsnis mano",- sakau. Keliais apėjau aplink bažnyčią. Kaip Dievas duos, taip ir bus. Nuėjau. Uniformuotų. Širdis daužosi, bet aš stengiuosi išrodyti drąsi. Vienas kitas milicininkas. Atrandu viršininko kabinetą. Pasibarbenu. Įeinu. „Atsiprašau,- sakau,- ar čia ...
Skausmo kalnelis Veiveriuose.