Dr. Algimantas Bučys yra poetas, prozininkas ir vertėjas, literatūros kritikas ir istorikas, literatūrologas teoretikas, humanitarinių mokslų daktaras. Jis įvertintas Rašytojų sąjungos premijomis, Valstybine premija, Vyriausybės kultūros ir meno premija, Nusipelniusio kultūros veikėjo garbės vardu.
2012 m. sausio 22 dieną Lietuvos mokslų akademijos mažojoje menėje dr. Algimantas Bučys pristatė ką tik išleistą didžiulės svarbos žinyną tyrinėtojams ir studentams - „Seniausios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“.
Apsvarstysime ir ankstesnių autoriaus tyrimų išvadas bei iškeltus opius litaratūrologijos, kultūrologijos, istoriografijos, tautotyros klausimus. Apie įvykius XIII amžiuje, kuriuos Marija Gimbutienė yra pavadinusi didžiausia tautos tragedija per keturis tūkstančius metų. Dalyvavo akademikai Romualdas Grigas, Eugenijus Jovaiša, Vytautas Martinkus, Viktorija Pakerienė, dr. Vykintas Vaitkevičius su dr. Daiva Vaitkevičiene, rašytojas Vytautas Girdzijauskas. Vilniuje, Gedimino pr.
Lietuva Europos žemėlapyje
Knygos turinys ir reikšmė
2013 m. pristatyta knyga „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“ joje tyrėjas įrodė, kad lietuvių literatūros pradžia yra Mindaugo epocha, nes kaip ir aplinkinių tautų literatūros buvo kuriamos religine kalba - lotynų ar pravoslavų.
Šį slėpinį atvėrė literatūrologo, kultūrologo ir rašytojo, apdovanoto Lietuvos valstybės premija, A. Bučio knyga „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. Autorius lietuvių literatūros pradžią nukelia į XIII a. Tiesa, jos parašytos ano meto religijos sklaidos kalbomis: pravoslavų, kuria buvo skleidžiama Konstantinopolio bizantiškoji krikščionybė ir lotynų, kuria buvo skleidžiama Romos katalikų krikščionybė, tačiau ano meto visų tautų literatūros buvo rašomos religinėmis kalbomis ir priskiriamos tų tautų literatūrai, todėl lietuvių pareiga dabar, XXI a.
Sąsajos su Krėvės idėjomis
Čia ir priartėjame prie Vinco Krėvės idėjų, kurios jį užvaldė studijuojant Kijevo universitete ir jo viso gyvenimo darbų prasmė jo žodžiais kalbant buvo: „Aš norėjau atvaizduoti tų žmonių milžinų sielą - senobinę Lietuvą“.
XX a. pradžios kūrėjo Krėvės, istoriniais faktais ir idėjomis pagrįstų kūrinių sąsajos su A. Bučio atskleistais mūsų tautiečiais, bizantiškos krikščionybės šventaisiais, kuriuos mums reikia pažinti ir didžiuotis. Taigi, Krėvė lietuvių literatūroje iškyla kaip ambicinga valia, o ryškiausi jo sukurti paveikslai yra baironiškojo ir filosofo Fridricho Nyčės herojai - Šarūnas ir Skirgaila. Štai kodėl tinka V. Krėvės muziejuje atverti A. Bučio knygas skaitytojams.
A. Bučys labai įspūdingai ir teisingai rašo: „ …senieji metraščiai bei kiti tekstai ir kūriniai, anksčiau tvirtai ‚prisegti‘ prie rusų literatūros, dabar atsiranda ukrainiečių, baltarusių, bulgarų literatūros istorijose ir chrestomatijose.
Tai tik lozungai naivuoliams, nes globaliam menui, kultūrai palaikyti yra vienintelis šaltinis - senovės tautų mitai, religija ir praeities didžioji literatūra.
Aigi, A. Bučys XXI a. pradžioje atveria mūsų tautai lietuvius šventuosius Mindaudo sūnų, karalaitį Vaišvilką, vienuolę Šv. Mes juos čia matome labai drąsius, kupinus naujo tikėjimo į Visagalį Viešpatį, o maldos suteikia jų sieloms stiprybės ir ryžto pasiekti savo tikslus, štai ką gali pasiekti „dvasios milžinų“ (V.
Apie lietuvių tautos atstovus XIII a. sukurta literatūra, kurią žino viso pasaulio stačiatikių, ortodoksų krikščionybės išpažinėjai, o Šv. Kiek turi įtakos žmogaus sielai tikėjimas ir malda iliustruoju A. Bučio knygos ištrauka: „Prozos kūriniai apie Daumantą (Šv. Timotiejų - V. T.) liudija nesilpstantį kunigaikščio kultą Pskove.
Tikėjimas, kad šventieji tampa artimi Viešpačiui Visagaliui ir būna nuolatos jo akivaizdoje, skatino viduramžių žmogų tiesiogiai kreiptis malda į savo miesto ar krašto šventąjį globėją.
Apie maldos galią byloja ir Naujųjų laikų bedievystės triumfo liudininkas prancūzų rašytojas Viktoras Hugo, savo romane aprašęs apie stichijos galybę ir žmogaus grumtynes su stichija. Universali romano idėja nulėmė giluminį maldos nusakymą, ji iškyla virš religijų skirtybės: „Malda- galinga sielos jėga, nesuvokiama jėga. Malda kreipiasi į tamsos kilniadvasiškumą, malda šaukiasi paslapties, pati panaši į paslaptį, ir ima vaidentis, kad prieš nenutilstančią, nepaliaujamą maldą negali atsilaikyti nežinomybė.
Ar visa tai nesisieja su viduramžių prancūzų didvyre Žana d‘Ark, Šventąja Orleano mergele, kuri tikėdama ir prieš mūšį nuoširdžiai iki ašarų melsdamasi Dievui, išvijo okupantus anglus iš Prancūzijos.
Štai kaip metraštininkas „Pasakojime apie Daumantą“ aprašo Daumantą-Šv. Timotiejų prieš mūšį su įsibrovusiais Rygos magistro kariais į Pskovą: „[…]Bet palaimintasis kunigaikštis Daumantas, išgirdęs apie didžiulę, be Dievo [teisybės] susirinkusią kariuomenę, įžengė į Švenčiausiosios Trejybės katedrą ir paguldė savo kardą priešais altorių, ir puolė ant kelių, ir ėmė melstis karštai su ašaromis akyse. Ir meldėsi ilgai, tada pakilo. O vienuolyno vyresnysis Izidorius Spaskietis paėmė kardą visų aukščiausių dvasininkų akivaizdoje ir apjuosė kunigaikštį diržu su kardu, ir palaimino didžiuoju kryžiumi, ir išlydėjo. […]” (A.
Keletas minčių iš A. Bučio knygos: „Niekados nesužinosime, kas buvo tie, kurie ne vieną šimtmetį meldėsi į Šv. Daumantą Timotiejų, tikėdamiesi iš legendinio lietuvio karžygio sulaukti paramos, prilygstančios stebuklui, ir pasisemti stiprybės savo pačių grumtynėse su ligomis, apkalbomis ir velniškomis pinklėmis. Tai savotiška liaudies kūryba, religinė tautosaka, bet viduramžiais užrašyta ir turinti savo du konkrečius lietuvių kilmės herojus - išeivius iš XIII a. Lietuvos.
Viduramžių žmogaus ir galbūt partizano Juozo Lukšos-Daumanto tikėjimą dangiškais globėjais ir Dievu byloja ši ištrauka iš „Maldos į Šventąjį ištikimąjį Kunigaikštį Daumantą Pskovietį stebukladarį“: - „O nuostabusai tarp šventųjų, Dievo numylėtini, Šventasai kunigaikšti Daumantai! Juk žinome, kokia stipri yra tavo malda Dievo akivaizdoje, ir didi yra tavo meilė tavo žmonėms. […] Apjuoski mus malda, tarsi apjuostum savo kardo diržu atsikapoti nuo visų priešų, apsiginti susilaikymo pasnikuose gerais darbais. Kad mums sektųsi dvasios darbuose, padėkokime Viešpačiui Dievui, kuris davė mums tave, tvirtadvasį maldininką ir mūsų užtarėją šitokį mūsų mokintoją, ir nusilenkime Jam, gyvenančiam per visus amžius.
Apsisprendimą įsijungti į kovojančių partizanų eiles Juozas Lukša-Daumantas savo testamentinėje knygoje „Partizanai“ taip aprašo: „Mumyse vyravo kovos dvasia, trokštanti kuo skubiau prisidėti prie sutriuškinimo naujai iškylančio pasaulio tautų laisvės priešo.
Norėčiau prigretinti V. Krėvės kūrybą kuri atliko analogišką misiją atgimstančiai tautai XX a. pradžioje. Pasitelksiu literatūrologo dr.
Kviečiu skaitytojus ir klausytojus Martyno Mažvydo žodžiais: „Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit.
Muziejaus šią knygą pristatė intriguojančio pavadinimo renginiu „Lietuviai partizanai ir šventieji lietuviai“, nes paskutiniuosius Lietuvos partizanus dėl jų pasiaukojimo Tėvynei buvo galima gretinti su šventaisiais, juolab gretinti stačiatikius šventuosius lietuvius su partizanais skatino tai, kad įžymusis partizanas Juozas Lukša prisiėmė slapyvardį Daumantas. Gali kilti klausimas: kodėl Krėvės muziejus imasi istorinių-kultūrinių temų siekiančių XIII a. Mindaugo laikus ir dar visa tai derina su XX a. partizanų kova, įžymiuoju partizanu Daumantu - Juozu Lukša.
2019 m. balandžio 25 d. muziejus vėl pristatė naujausią A. Bučio knygą „Lietuvos karaliai ir karalystės. De fakto ir de jure viduramžių Europoje“.
Ačiū autoriui už paskutinę savo tyrimų studiją „Lietuvos karaliai ir karalystės”.
Lietuvos herbas
tags: #algimantas #bucys #seniausios #lietuviu #literaturos #istorija