Žydai iki Antrojo pasaulinio karo ne vieną šimtmetį buvo neatsiejama Lietuvos dalis, ypač tokiuose miestuose kaip Palanga ir Kaunas. Šiame straipsnyje aptariama žydų bendruomenių istorija, turtas ir tragiškas likimas per Antrąjį pasaulinį karą.
Palangos žydų bendruomenė
Palangos žydų bendruomenė pradėjo kurtis XV a. 1540 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis suteikė žydams privilegiją Palangoje pasistatyti pirmąją sinagogą ir kitus sakralinius statinius. Tais pačiais metais čia buvo įkurtos ir žydų kapinės, vėlesniais metais pastatyta dar keletas sinagogų.
Būdavo laikotarpių, kai Palangoje žydai sudarydavo itin didelę dalį nuolatinių gyventojų. Štai 1920 m. mieste gyveno 808 lietuviai ir 452 žydai. Didžioji jų dalis užsiėmė prekyba ir amatais. 1931 m. iš 54 Palangoje veikusių verslo įstaigų 30 priklausė žydams.
Šios tautybės žmonių čia gerokai sumažėjo po 1938-ųjų metų gaisro, kuris sunaikino apie 300 pastatų, iš kurių 120 buvo gyvenamieji namai. Didelė jų dalis stovėjo žydų kvartale, kuris buvo susiformavęs rytinėje dabartinės Vytauto gatvės pusėje ir ėjo nuo buvusios autobusų stoties, kuri veikė Kretingos gatvėje, iki dabartinės Žvejų gatvės. Netekę namų, turto, dalis žydų iš Palangos išvyko.
Dalies turtingesnių ir po gaisro kurorte naujus savo namus pasistačiusių, čia dirbusių, verslą plėtojusių žydų neaplenkė 1941-ųjų metų birželio 14-15 d. sovietų vykdyti trėmimai.
Palangos Vytauto gatvė 1930 m.
Nacių okupacija ir žydų naikinimas Palangoje
Antrojo pasaulinio karo metais Palangą, buvusią Vokietijos ir Sovietų sąjungos pasienio zonoje, vokiečiai užėmė 1941 m. birželio 22 dieną. Užėmę Vokietijos-Sovietų sąjungos pasienio zoną, naciai jau trečiąją okupacijos dieną pradėjo Palangos žydų naikinimo operaciją.
1941 m. birželio 24 d. vokiečių kareiviai ir vietiniai smogikai per 4 valandas suėmė visus nespėjusius iš Palangos ir jos apylinkių pasitraukti žydus ir suvarė juos prie autobusų stoties. Vyrai buvo atskirti nuo šeimų ir kartu su sulaikytais buvusiais sovietinės valdžios atstovais uždaryti Palangos sinagogoje. Moterys ir vaikai (iš viso apie 200 žmonių) buvo uždaryti Vilimiškės dvarui priklausiusioje Valteriškės daržinėje.
Palangos žydų sinagogoje laikytus suimtus žydus naciai antrąją dieną po suėmimo (birželio 25-ąją) išvarė „tvarkyti sudegusios pionierių stovyklos.
Birželio 29 d. iš Tilžės atvyko būrys, kuris įsakė pradėti žydų likvidavimą pietinio Lietuvos pasienio ruože. Šis būrys, padedamas lietuvių partizanų, birželio 29 d. už Birutės kalno sušaudė 111 Palangos žydų, daugiausia vyrų.
Birželio 24 d. suimtas žydes moteris ir vaikus laikinai paliko gyvus. Jiems 1941 m. birželio paskutinėmis ir liepos pirmosiomis dienomis Valteriškėse buvo įkurtas laikinasis getas (darbo stovykla).
Artėjant žiemai buvo nutarta moterų ir vaikų getą likviduoti, o ten laikytus suimtuosius sušaudyti. Getas veikė iki rudens. Į Palangą vėl atvykus Tilžės saugumo policijos ir saugumo tarnybos operatyviniam būriui, Valteriškių gete buvusių žydų moterų ir vaikų žudynės prasidėjo spalio 12 d.
Spalio 12 d. naciai, Vilimiškės gete buvusiems žydams pasakė, kad juos perkels gyventi į kitą vietą, susodino juos į sunkvežimius ir išvežė į Kunigiškių pusėje buvusį tuo metu vadintą Stalino ūkį - Kunigiškiuose prie žvyrduobių buvusią akmens skaldyklą.
Pasak liudininkų, iš nevilties klykiančios moterys buvo sušaudytos, o dalį vaikų budeliai tiesiog žiauriai nužudė - paimdavo vaikus už kojų ir, įsiūbavę juos, trenkdavo galva į čia augančias pušis, o tada įmesdavo į duobę.
Egzekuciją Kunigiškiuose matę žmonės yra paliudiję, kad čia moteris ir vaikus žudė lietuviškai kalbantys vyrai - uniformuoti policininkai ir civiliais rūbais vilkintys vyrai. Žudynėms vadovavo Kretingos apskrities policijos vadas Pranas Jakys, kriminalinės policijos vyr.
Sušaudžius žydus, jų namai ir butai buvo apiplėšiami, daugelį juose buvusio turto pasisavino kai kurie vietiniai gyventojai. Vėliau nacių valdžia žydų turtą nacionalizavo.
Po karo į Palangą gyventi grįžo tik vienas žydas - buvęs mėsos parduotuvės savininkas Senderis Bruckus. Laikui einant žydų tautybės žmonių Palangoje padaugėjo.
Už Birutės kalno esanti vieta, kurioje 1941 m. birželio 27 d. naciai nužudė ir palaidojo 111 žmonių, yra smėlingoje vietoje. 1958 m. liepos mėnesį ši masinių žudynių vieta buvo atkasta, o nužudytųjų palaikai perkelti į Palangos senųjų kapinių vakarinę dalį (Vytauto g.).
2017 m. sausio 4 d. Palangos parko naujosios dalies pietvakarinėje pusėje, netoli jūros, tako, einančio palei kopas Klaipėdos pusėn, simbolinėje žydų vyrų masinių žudynių, vykusių 1941 m. birželio 27 d., vietoje, buvo pastatytas didelis rausvos spalvos granitinis akmuo, ant kurio žydų ir lietuvių kalbomis užrašyta: „Šio miško pietinės dalies kopose nacistiniai budeliai ir jų vietiniai talkininkai 1941 m. žiauriai nužudė 105 žydus.
Atminimo akmuo Palangoje
Kauno žydų bendruomenė
Lyginant su kitais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestais, Kaune žydai dėl draudimo apsigyventi pradėjo kurtis vėlai. Remiantis tuo, kad XV a. vidurio šaltiniuose minimi muitinės nuomininkai, enciklopedijose rašoma, jog žydai aktyviai dalyvavo Kauno prekyboje su Gdansku nuo XV a.
Žydų Kaune ėmė gausėti XVII a. pabaigoje. Bendruomenės atsiradimas skendi miglose, tačiau žinoma, kad dar prieš 1716 m. žydai Kaune Pilies jurizdikoje buvo pasistatę maldos namus, o kapines įsirengę Vilijampolėje.
1711 m. žydams buvo pavykę laikinai susitarti su miesto valdžia: už globą ir leidimą gyventi, verstis prekyba mieste jame gyvenantys ir prekiaujantys žydai savo valia apsiėmė mokėti vieną penkioliktąją dalį visų miesto mokesčių.
1753 m. asesorių teismas priėmė miestui palankų nuosprendį, pagal kurį žydai turėjo išsikraustyti iš miesto. Vis dėlto lėta ir netolima (į Vilijampolę) “evakuacija” vyko.
1788 m. dokumentuose atsirado Kauno Kahalo su Mauša Soloveičiku priešakyje pavadinimas. Žvelgiant į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpio Kauną, būtina skirti dvi sąvokas: miestą plačiąja ir siaurąja prasmėmis.
Dabartinio Kauno teritorijoje esanti ankstyviausia žydų tankiai gyvenama zona buvo Vilijampolė. Kažkiek žydų čia apsigyveno po 1682 m. valdovo draudimo žydams kurtis Kaune.
XVII a. pabaigos šaltiniai žydus užfiksavo gyvenus tik Pilies jurzdikai arba muitinei priklausančiuose sklypuose. Broliai Mozė ir Aronas Soloveičikai buvo pirmi žydai, gavę teisę pasistatyti nuosavus mūro namus Kaune.
Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo prijungus Kauną prie Rusijos, Lietuvos gubernijos Rūmų teismas 1797 m. patvirtino, kad žydai gali gyventi tik Pilies jurzdikos teritorijoje, o 1847 m. Kauno plane jau ir dabartinė Jonavos gatvė pažymėta kaip žydų gyvenamasis rajonas.
Galiausiai, nuo 1858 m. žydams buvo leista gyventi visame mieste.
Šiaurės vakarų kraštu pavadintos buvusios LDK žydams pagal 1804 m. “Žydų statutą” buvo draudžiama gyventi ir užsiimti verslu kaimo vietovėse, tad jie kėlėsi į miestus.
1843 m. Kaunas tapo naujai sukurtos gubernijos centru, buvo tiesiami keliai, jungiantys Kauną su kitais miestais, vėliau geležinkelis - tai skatino prekybą ir gyventojų skaičiaus didėjimą. Kadangi valstiečiai vis dar buvo baudžiauninkais, prekybininkų ir amatininkų nišą užpildė iš kaimo vietovių atsikėlę žydai.
1858 m. panaikinus visus apribojimus, prasidėjo spartus žydų bendruomenės augimas: jų skaičius mieste didėjo geometrine progresija ir per pusę amžiaus nuo 203 vyriškos lyties asmenų 1811 metais išaugo iki 16,5 tūkstančių 1864 metais.
1915 m. gegužę žydai, kaip gyvenantys per arti fronto linijos, per kelias dienas buvo ištremti į Rusijos gilumą. Kauno savivaldybės statistikos biuro duomenimis, 1937 m. mieste buvo 135 tūkst. gyventojų, tarp jų 27 515 žydai (25%).
Po Katastrofos dauguma išlikusių Kauno žydų persikėlė į Izraelį, tačiau į miestą atvyko žydų iš kitų vietovių.
Žydų gyvenamoji erdvė ir architektūra Kaune
XIX a. žydai stengėsi apsigyventi senojoje miesto dalyje ir naujajame centre - čia pirko sklypus, statėsi ir remontavo namus. Jie iš dalies formavo XIX a. antrosios pusės Naujamiesčio architektūrinį veidą: dalis jų namų ne tik Kauno, bet ir visos Lietuvos mastu yra tapę architektūros paveldo objektais.
Kauno architektūros istorikė Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė nurodo, kad Fišelio ir Dveiros Donskių įpėdinio Lipmano Donskio 1900 m. statytas dviejų aukštų namas su vertingiausiu istorizmo laikotarpio gyvenamojo pastato interjeru Kaune yra Laisvės al. 27.
Po 1920 m. paveldėtojai Chava ir Rachilė Pružanai namą nuomojo Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijai.
N. Lukšionytė-Tolvaišienė teigia, kad daugelis žydų pirklių statė ir nuomojo namus carinės Rusijos administracijos įstaigoms: Feinbergo name veikė gubernatūra, iki 1892 m. Bernardo Monasevičiaus dviaukščiame name Nepriklausomybės a. ir Gedimino g. kampe - pašto kontora, o Moušos Hausmano namuose buvo įsikūrę teismai, kontrolės rūmai ir telegrafo stotis.
Geriausi XIX a. viešbučiai Nikolajaus prospekte buvo Isero Levinsono 1873 m. pastatytas “Šambr-garni” (dab. Laisvės al. 86), Vainšteino “Russkaja gostinica”, 1899 m. Izidoriaus ir Rachilės Volkovyskių statytas viešbutis ir restoranas “Metropol”.
I. Frumkinas dar turėjo namus Maironio g. 22 (1864 m.) ir Laisvės al. Grigorijus Frumkinas 1891 m. pasistatytą namą šalia miesto sienos Malaja Žandarmskaja gatvėje nuomojo Pašto kontorai.
Pirktame sklype su namu pirklys Šavelis Vainšteinas ir jo našlė Šprinca bei įpėdiniai XIX a. paskutiniame trečdalyje pastatė kelis namus, kuriuose įsikūrė krautuvės, o antruosius aukštus nuomojo įvairios įstaigos.
Turtas iki 1940 m. priklausė ją 1907 m. Noachas Lapinas turimame dideliame sklype Malaja Žandarmskaja ir Trubnaja gatvių kampe apie 1899 m. pastatė trijų aukštų namą ir jį išnuomojo gubernijos valdybai.
1903 m. turtingas pirklys Mordchelis Gorzonas įsigijo valdą Šv. Gertrūdos g. 14 ir 14 b ir čia įsirengė savo kontorą, butą, o namą prie gatvės nuomojo krautuvėms, policijos valdybai, privačiai A. Kagano mokyklai.
Gydytojas Abelis Lapinas XIX a. pabaigoje įsigytame sklype prie Įgulos soboro (dab. Laisvės al. 30) pastatė namą prekybai ir privačiai gydyklai.
Palyginti dideli statybų mąstai ir investicijos į nekilnojamą turtą liudijo bendruomenės elito finansinę padėtį. Iškilo daug ūkinės ir prekybinės paskirties pastatų.
Išskirtinio dėmesio vertos 1853-1853 m. pirklio Merkelio Kadisono statytos “mėsos eilės” - ilgas pastatas, supantis stačiakampį pereinamą kiemą su 32 krautuvėlėmis, sandėliais bei gyvenamaja erdve. Visą įdomaus architektūrinio sprendimo kompleksą įrėmina V. Kuzmos, Muitinės ir J. Naugardo gatvės.
Tragiški Holokausto įvykiai paliko ryškius pėdsakus IX forte - Antrojo pasaulinio karo metu jis paverstas viena iš didžiausių masinių žudynių vietų nacistinės Vokietijos okupuotoje Lietuvoje. Masinės žudynės prasidėjo 1941 m. lapkričio 25 d. Vien tądien sušaudyti 2 934 žydai.
IX Fortas
Statistika
Žydų skaičiaus dinamika Kaune XIX-XX a.
| Metai | Gyventojų skaičius |
|---|---|
| 1811 | 203 (vyrai) |
| 1864 | 16,500 |
| 1937 | 27,515 (25% visų gyventojų) |