Žmogaus teisės apibrėžiamos teisės aktais ir kitomis socialinėmis normomis. Vienas pagrindinių žmogaus teisių bruožų - jų visuotinumas, universalumas ir nedalumas. Žmogaus teisės remiasi žmonių lygybe prieš įstatymus ir lygiateisiškumu.
Šiuolaikinė žmogaus teisių ir laisvių samprata susiformavo filosofijos ir dviejų teisės doktrinų - prigimtinės ir pozityviosios - raidoje. Prigimtinės teisės doktrina į žmogaus teises žvelgia kaip į neatskiriamas nuo individo teises, kurių ištakos - protas, Dievo valia, žmogaus prigimtis.
Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija
Žmogaus teisių terminas yra plačiai vartojamas, tačiau ne visi autoriai žmogaus teises traktuoja kaip nedalomas, apimančias pilietines, politines, ekonomines ir socialines. Kartais bandoma išskirti ir vadinamąsias pagrindines teises (basic rights): taip klasifikuojant, prie pagrindinių teisių priskiriamos teisė į gyvybę ir laisvę. Dabartinė žmogaus teisių sistema atspindi kelių šimtmečių filosofines ir teisines idėjas.
Visą žmogaus teisių evoliucijos laikotarpį buvo plėtojami trys svarbiausi žmogaus teisių aspektai - žmogaus vientisumas (integralumas), laisvė ir lygybė, pagarba kiekvieno žmogaus orumui. Žmogaus teisių atsiradimo istorija siekia seniausius laikus - Senovės Graikijos ir Romos humanistines idėjas, judėjų, krikščionių etiką.
Pagrindinės Žmogaus Teisės
Žmogaus teisės vystėsi ne vieną šimtmetį, jos apima platų spektrą teisių, kurios iš esmės skiriasi savo turiniu. Todėl 1979 m. teisės skirstomos į tris kartas:
- Pirmoji karta - pilietinės ir politinės teisės, dar vadinamos „mėlynosiomis“ teisėmis. Joms priklauso teisė į gyvybę, lygybė prieš įstatymą, žodžio laisvė, teisė į teisingą teismą, religijos laisvė, balsavimo teisė. Šios teisės įsitvirtino JAV ir Prancūzijos revoliucijų metu, o dalis jų jau buvo ir Didžiojoje laisvių chartijoje bei kituose to meto dokumentuose. Pirmosios kartos teisės įtvirtintos tarptautinėje teisėje, t.y. 1948 m. JT Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (toliau ir - VŽTD) ir vėliau, 1966 metais priimtame Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte.
- Antrosios kartos žmogaus teisės dar vadinamos „raudonosiomis“, susijusios su lygybe ir priimtos po Antrojo pasaulinio karo. Šios teisės yra ekonominės, socialinės ir kultūrinės, jos garantuoja lygias galimybes ir teises kiekvienam visuomenės nariui. Tokios teisės apima teisę į darbą teisingomis ir palankiomis sąlygomis, teisę į maistą, būstą, sveikatos apsaugą, socialinę apsaugą, nedarbo išmokas ir pan. Kaip ir Pirmosios kartos teisės, šios sugulė į VŽTD ir buvo įtvirtintos 1966 m. Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte.
- Trečios kartos teisės vadinamos „žaliosiomis“ ir apima kolektyvines teises, kurių neapima pirmosios ir antrosios kartos teisės. Daugelis jų nėra įtvirtintos valstybėms privalomuose tarptautinės teisės dokumentuose, tačiau yra įtvirtintos taip vadinamojoje „soft law“ („minkštosios teisės“) sistemoje, pvz. Aptartos 1972 m. Stokholme vykusioje JT žmogaus aplinkos konferencijoje, 1992 m. Rio deklaracijoje dėl aplinkos ir plėtros, 1981 m. Afrikos žmogaus ir tautų teisių chartijoje ir kt. Kadangi kol kas nėra visų šalių sutarimo, sunku šias teises įtraukti į konvencijas ar kitus dokumentus, privalomus šalims. Kai kurios regioninės organizacijos yra įkūrusios institucijas, kurios saugo trečios kartos žmogaus teises, pvz., ESBO Vyriausias nacionalinių mažumų komisaras, Europos Komisijos Generalinis direktoratas, atsakingas už aplinką.
Pastarąjį dešimtmetį literatūroje pradėtos išskirti ir ketvirtosios kartos teisės. Jos taip pat galėtų būti pavadintos „ateities kartų teisėmis“. Tai teisės, kurios priklauso ne individui ar socialinei grupei, o visai žmonijai. Mokslininkai teigia, kad ketvirtosios kartos teisės galėtų apimti genetinę inžineriją, žmogaus genomo tyrimus (žmogaus kūnas neliečiamas genetinių bandymų tikslais), kosmoso tyrimėjimus ir eksploataciją, teisę į privatumą ir saugumą internetinėje erdvėje, technologinį vystymąsi, įskaitant dirbtinį intelektą, skaitmenines teises ir kitas „naujas“ teises, kurių neapima trijų prieš tai išvardintų teisių kartos.
Teisė Į Nuosavybę
Teisė į nuosavybę reiškia netrukdomą naudojimąsi savo nuosavybe. Tai reiškia, kad jūs turite teisę naudoti, plėtoti, parduoti, sunaikinti savo nuosavybę ar disponuoti ja taip, kaip norite.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 str. 1 d. nuosavybės teisė - tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti.
Nuosavybė bendriausia, buitine prasme suprantama vienprasmiškai - kaip savininko teisė elgtis su nuosavu daiktu savo nuožiūra. Ši teisė yra tiek kiekvieno civilinis teisinis santykis subjekto, tiek visos visuomenės gyvavimo ekonominis pagrindas.
Konstitucijos 23 str. 1 d. užtikrina nuosavybės teisės įgyvendinimo palankiausią režimą, ginti bei saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Tačiau savininkas, įgyvendindamas nuosavybės teises, nėra visiškai laisvas. Nuosavybės teisės suabsoliutinimas sudarytų prielaidas pažeisti kitų asmenų teises ir kitas Konstitucijos saugomas vertybes.
Kitaip sakant, savininko turtinės teisės yra neatskiriamos nuo jo pareigų, susijusių su ačiomis teisėmis įgyvendinimu, naudojimasis ja neturi prieštarauti kitų žmonių, visuomenės, valstybės interesams. Tikslu siekiant apsaugoti visuomenės ar kitų asmenų teises ir teisėtus interesus, galimi tam tikri savininko teisių apribojimai.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2000 m. vasario 23 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucija pripažįsta tam tikrą galimybę riboti nuosavybės teises, kaip ir kitas pagrindines žmogaus teises. Pažymėtina, jog nuosavybės teisės ribojimo visuomenės interesais galimybė numatyta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnyje.
Suprasdamas, jog įstatymų leidėjams, kurie vykdo socialinę ir ekonominę politiką, duodama pasirinkimo galimybė turi būti pakankamai plati, Europos žmogaus teisių teismas, nagrinėdamas bylas atsižvelgia į įstatymų leidėjų sprendimus apibrėžiant visuomenės interesus , nebent tie sprendimai būtų realiai nepagrįsti. Nuosavybės paėmimas, vykdomas įstatyminės socialinės bei ekonominės politikos labui, gali būti pateisinamas visuomenės interesais net ir tada, kai visuomenė tiesiogiai nesinaudoja atimtu turtu.
Tokiu būdu, nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams lemia ne tai, koks subjektas vėliau taps ačios nuosavybės savininku, o tai, ar nuosavybė, kuri bus paimta ia savininko, tikrai bus paimta dėl to, kad ji reikalinga visuomenės poreikiams tenkinti, t.y. ąiu paimamu turtu. Ąiau turi būti laikomasi esminės nuostatos, kad negalima apribojimais pažeisti teisės turinio esmės, t. y. teisę taip apriboti ar suvaržyti, jog jos įgyvendinimas tampa nebėįmanomas.
Inžinerinės infrastruktūros objektai pagal savybes yra materialūs daiktai ir laikytini savarankiaiskais nuosavybės teisės objektais. Tokiu būdu, ąis objektų savininkui įgyvendinant savo teises, jo veiksmai negali prieštarauti kitų žmonių, visuomenės, valstybės interesams.
Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog inžinerinės infrastruktūros objektų naudojimo paskirtis užtikrinti nenutrūkstamą, visiems prieinamą bet kokios paskirties objekto aprūpinimą elektros, šilumos, dujų energija, vandeniu suponuoja atitinkamas ąis objektų savininkų nuosavybės teisės gynimo ribas, t.y. ąiamumo principu, kadangi tiek ieškovams nuosavybės teise priklausantis dujotiekis, tiek atsakovams nuosavybės teise priklausantis dujotiekis yra sudedamoji dujų tiekimo sistemos dalis, kuria užtikrinamas dujų energijos tiekimas vartotojams.
Nuosavybės Teisės Įsigijimo Būdai
Teisių ir pareigų įsigijimas yra siejamas su teisės normose įtvirtintų teisinių faktų atsiradimu. Tokiu būdu, nekelia abejonių nuostata, jog nuosavybės teisę galima įgyti tik įstatymų nustatytais pagrindais, t. y. įvykus teisės normose nustatytiems įvykiams arba atlikus numatytus veiksmus.
Romėnų teisėje buvo iašskiriami bendrieji nuosavybės teisės įsigijimo principai, kuriais remiantis nuosavybės teisės įsigijimo pagrindai buvo klasifikuojami į pirminius ir iavestinius. Pirminiai nuosavybės teisės įsigijimo pagrindai - tai juridiniai faktai, kuris pagrindu nuosavybės teisė į civilinis teisinis santykis objektus yra įgyjama pirmą kartą, nes tas daiktas niekada nebuvo kieno nors nuosavybė, arba ači teisė atsiranda nepriklausomai nuo ankstesnio savininko valios ir teisės.
Tokiu būdu, nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgyjimas įgyjamąja senatimi teismo yra konstatuojamas esant ąis sąlygs visetui: asmuo daiktą įgijo sąžiningai bei sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai, kaip savą valdė teisės normose nustatyta terminą.
Įgyjant nuosavybės teises pagal sandorius (pirkimo-pardavimo, dovanojimo, mainų) naujasis savininkas įgyja tiek teisių ir pareigų, kiek js turėjo buvęs savininkas, jei įstatymai arba sutartis nenustato ką kita.
Nuosavybės teisės įgijimą įstatymų leidėjas sieja su daikto perdavimo momentu. Ąios teisės normos pobūdis yra dispozityvus, todėl aalys sutartyje gali nuosavybės teisės perėjimą momentą susieti su kitomis aplinkybėmis ir faktais.
Nuosavybės teisė
Aukščiausiasis Teismas 2008 m. kovo 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008 Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvis kataliks mokytojs sąjunga, Vilniaus miesto savivaldybės taryba, valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas pažymėjo, jog turto perdavimas kito asmens nuosavybėn yra savininko valinis veiksmas, kuriuo jis atsisako savo teisės į daiktą. Dėl to kiekvienu atveju nurodytas savininko ket...