Lietuva garsėja savo gamtos grožiu ir turtingu kultūriniu paveldu. Vienas iš būdų patirti tikrąjį lietuvišką kaimą - apsilankyti autentiškoje sodyboje. Šiame straipsnyje kviečiame susipažinti su viena tokių vietų, kurioje galima pajusti praeities dvasią ir mėgautis ramybe.
"Pagulbio" Sodyba: Istorija Ir Dabartis
Tarp Molėtų, Utenos ir Anykščių įsikūrusiame Pagulbio kaime, Alionos uošvis Kazimieras jau daugiau nei 15 metų turi labai gražią sodybą. Iš pradžių ta sodyba mėgavosi šeima, o kartą per metus čia leisdavo poetams ir rašytojams surengti nemokamą festivalį. Tačiau tai buvo vieninteliai sodybos svečiai. Viskas pasikeitė, kai 2018 metais Alionos vyro Liudo brolis ėmė ieškoti vietos susituokti, nes jam norėjosi kluono. Galiausiai buvo nuspręsti, kad ieškoti tinkamos vietos neverta, nes ją jau turi. Kluonui reikėjo tik šiek tiek meilės ir renovacijos.
Nuo Asmeninio Džiaugsmo Iki Svetingumo Kitiems
„Atnaujinome sodybą sau, bet paskui buvo gaila viską pasilikti tik sau. Norėjosi, kad ir kiti pamatytų. Maža kluono renovacija virto didele, buvo įrengta kanalizacija ir mašinų stovėjimo aikštelė. Nusprendėme, kad jau galime priimti ir svečius“, - pasakoja ji.
Renovacijos metu pavyko išsaugoti visą kluono ir kitų pastatų autentiką, tad čia atvykę svečiai gali pajausti „Pagulbio“ tikrąją dvasią. Aliona priduria, kad šiuolaikiškumo sodyboje taip pat galima surasti, tačiau jis yra integruotas taip, kad jis yra nejuntamas. „Atvykę pas mus galite pasijausti lyg gyvendami entografiniame muziejuje ar Rumšiškėse, tačiau tuo turėti ir šiuolaikiniam žmogui reikalingas paslaugas“, - sako ji.
Kambariai, Alsuojantys Istorija
Pagrindiniame sodybos pastate yra keli kambariai, kuriuose gali apsistoti čia atvykę svečiai. Name yra ir mokytojų, bibliotekos, rojalio, vasaros, didžiosios virtuvės ir draugystės kambariai. O kiekviename jų - unikalūs, išsaugoti praėjusio šimtmečio daiktai.
„Išsaugojome sodyboje kambarius tokius, kokie jie buvo dar tada, kai čia veikė mokykla. Todėl ir pavadinimai yra pagal paskirtį. Juose galima rasti įvairiausių įdomių senovę primenančių daiktų, knygų bibliotekoje. Kaip aš sakau, retas, kuris įsivaizduoja, bet čia nėra standartinis viešbutis, kokio gali tikėtis. Čia atvykę žmonės papuola tarsi į Rumšiškes ir miega šimtametėje senovinėje lovoje, užsikloja išlaikytais audiniais, randa įvairiausių senų rakandų. Net mūsų durys yra išlikusios su klemkomis (aut. past. senovinėmis durų sklendėmis), kurias reikia suspausti ir jų dauguma net nėra matę, nežino kaip elgtis“, - pasakoja Aliona.
Įspūdis. Jūratės ir Vytauto Deksnių sodyba. LRT radijas aplink Lietuvą
Sezoniškumas Ir Papildomos Pramogos
Nuo gegužės iki rugsėjo mėnesio „Pagulbyje“ pats darbų įkarštis. Kluonas, kuriame žmonės švenčia vestuves ar kitas svarbias šventes, rengia festivalius, yra nešildomas, tad kitais metų laikais paprasčiausiai nėra galimybių priimti svečių, nors, pasak Alionos, norinčių tikrai būtų.
Be to, šventes paįvairinti gali ir įvairios edukacijos, kurias „Meniškas kaimas“ atveža į „Pagulbio“ sodybą. Edukacijos gali būti pačios įvairiausios - galima lieti žvakes, mokytis lipdyti molį, kepti šakotį ar atpažinti, rinkti vaistažoles.
Darbas Ir Poilsis: Sezoninis Ritmas
Aliona neslepia, kad kai kiti atostogauja - ji dirba. Poilsį ir keliones moteriai tenka planuoti žiemą, kai kiti dirba. „Atostogas ir skrydžius dažniausiai planuoju lapkritį arba sausį, tuomet keliaujant būna visiška ramybė. Man kelionės yra poilsis“, - šypsosi moteris.
Gražiausios Musninkų Seniūnijos Sodybos: Konkurso Akimirkos
Rugpjūčio 6 dieną vyko geriausiai tvarkomų Musninkų seniūnijos sodybų bei įstaigų teritorijų apžiūra. Komisija, vadovaudamasi patvirtintais apžiūros-konkurso nuostatais, Musninkų seniūnijoje turėjo išrinkti 3 geriausiai sutvarkytas sodybas ir 1 įstaigos teritoriją.
Buvo apžiūrėtos vileikiškietės Aldonos Sakavickienės, musninkiečių Angelės ir Alvydo Žemaičių, Nijolės ir Algio Gelažauskų, Laimos ir Aurimo Inčiūrų, Janinos ir Rimo Gurskų bei Musninkėlių kaimo gyventojų Daivos ir Alvydo Lučiūnų, Eglės ir Kęstučio Dikčių sodybos ir vieno visuomeninio pastato - Musninkų seniūnijos - teritorija.
Kebliausia apsispręsti, kuri sodyba gražiausia, nes jos viena už kitą dailesnės, šeimininkų išradingai tvarkomos ir puoselėjamos. Puikiai besitvarkantys Musninkų seniūnijos žmonės ne tik laikosi pasiektų pozicijų, bet stengiasi ir toliau, rodo didelį išradingumą.
Pasak seniūnės Birutės Jankauskienė ir bendruomenės pirmininkės Jadvygos Kielienės, Musninkuose yra ką parodyti ir į ką pažiūrėti. Daugelis sodybų savininkų jau yra nominuoti. Aplankiusi visas seniūnės pasiūlytas sodybas, vertinimo komisija padarė išvadą, kad grožis, matyt, užkrečiamas.
Sodiečiai, matydami besitvarkančius kaimynus, prie namų sodina labai daug gėlių, įdomiai komponuoja dekoratyvinius krūmus, beveik visose aplankytose sodybose yra iškasti tvenkiniai, kurių pakrantės meistriškai apželdintos.
Įvertinimo Kriterijai Ir Nugalėtojai
Komisija, kurią sudarė Musninkų seniūnė Birutė Jankauskienė, Musninkų kaimo bendruomenės pirmininkė Jadvyga Kielienė, Vileikiškių kaimo bendruomenės pirmininko pavaduotoja Irena Savlevičienė, Širvintų rajono savivaldybės tarybos nariai Marija Gudonienė ir Romas Zibalas, apžiūrėjusi aštuonias gražiausiai tvarkomas teritorijas, atkreipė dėmesį į sodybų originalumą, etnografinių detalių gausumą, spalvų ir augalų dermę, mažosios architektūros elementus, aplinkos tvarkymo novatoriškumą.
Nutarta geriausiai iš geriausių tvarkomomis paskelbti Angelės ir Alvydo Žemaičių (Musninkai), Laimos ir Aurimo Inčiūrų (Musninkai), Aldonos Sakavickienės (Vileikiškiai) sodybas. Geriausiai tvarkoma teritorija pripažinta Musninkų seniūnijos visuomeninio pastato bei tvenkinio aplinka.
„Sodybos švarios, gražios, jaukios - tuo galima tik pasidžiaugti. Po sunkaus darbo džiugu sugrįžti į gražią aplinką.
Etnografinių Sodybų Paieškos Vilkaviškio Krašte
Savivaldybių muziejų bendrija, minėdama Lietuvos muziejų metus, parengė projektą „Parodų tiltai: informacija ir komunikacija“. Vilkaviškio krašto muziejus pagal šį projektą pristatė parodą „Vilkaviškio krašto etnografinės sodybos: paieškų, fiksavimo ir pritaikymo galimybių studija“.
Paroda parengta pagal 2007 metais vykdytos ekspedicijos Pilviškių seniūnijoje etnografinę medžiagą. Pristatydamas Sūduvos krašto istoriją ir patį muziejų, įžanginį žodį tarė Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius Antanas Žilinskas.
Išsaugotas Paveldas Ir Prarastos Galimybės
Pilviškių seniūnijoje yra daugiausia išlikusių senųjų etnografinių vienkiemių. Kitoms Vilkaviškio krašto sodyboms likimas nebuvo toks palankus. Mat sovietmečiu Vilkaviškio rajonas tapo „pirmūnu“ tarp buvusios LTSR rajonų, kai vykdant eksperimentą derlingų žemių melioravimo vajaus metu buvo nugriaunami vienkiemiai su jų senaisiais etnografiniais pastatais, o gyventojai prievarta perkeliami į kolūkines gyvenvietes.
Tai įdomus mūsų kaimų ir jų gyventojų istorinis tarpsnis, kuris dar laukia savo tyrinėtojų. Vienkiemiai, puošę prieškario Lietuvos kaimus, buvo masiškai naikinami, žalojama jų senųjų gyventojų psichologija. Pilviškių seniūnija išliko kaip sala to masinio žmonių perkėlimo iš gimtųjų namų į vadinamąsias „grupines“ metu.
Ekspedicijos Ir Atspindžiai Istorijoje
Tai buvo jau šeštoji muziejaus vykdoma ekspedicija - tąsa kitų, kurias organizavo buvusi jo direktorė Gabrielė Karalienė. Pirmoji tokia ekspedicija vyko 1972-1973 metais buvusiame „Šeimenos“ kolūkyje. Čia užfiksuota medžiaga atspindi krašto istoriją, kai Vilkaviškio rajonas, kaip jau minėjau, tapo vienas iš pirmųjų per eksperimentinį masišką vienkiemių naikinimo vajų.
Suvalkietiškos Sodybos Bruožai
Parodoje pristatoma suvalkietiška sodyba, kurios planas yra taisyklingas. Tai - stačiakampis kiemas, apstatytas iš visų pusių pastatais: stuba dažniausiai buvo statoma pietinėje ar pietvakarinėje pusėje arba lygiagrečiai su keliu, priešais stubą - kluonas, prie kitų kiemo kraštinių - klėtis ir tvartai. Erdvę tvora dalijo į du kiemus: gerąjį ir ūkinį. Šalia stubos visu pasieniu buvo aptveriamas gėlių darželis.
Vilkaviškio rajone yra paplitusi tradicija darželį įrengti priešais stubą. Suvalkietiškos stubos buvo vienagalės ir dvigalės. Puošiami prieangiai, durys langų apvadai, langinės, skliautai, vėjalentės, sijų bei gegnių galai ir sienų galinės pastogės, vadinamos skydais. Ypač puošnios buvo išilginės sienos iškyšos - konsolės, nufotografuotos Giraitynėje, kuri yra Pančekių kaime.
Ūkiniai Pastatai Ir Tvoros
Klėtis statydavo netoli nuo stubos ir jos buvo vienas pagrindinių ir gražiausių ūkinių pastatų. Jose būdavo laikomi grūdai, mėsa, o dažnai ir miegama. Klėčių langus puošdavo viršlangiu, polangiu ir šoninėmis lentomis.
Tvartai Suvalkijoje buvo keleriopų rūšių: suręsti iš rąstų, plytiniai ir nudrėbti iš molio. Paplitęs išilginio tvarto, turinčio atskirus įėjimus į patalpas, tipas.
Kluonai paprastai būdavo statomi rąstiniai, dvišlaičiu stogu, dengti skiedromis arba šiaudais. Juose buvo kraunami ir apdorojami javai. XX a. plito karkasinės konstrukcijos, vertikaliai lentomis apkalti kluonai. Kluono durys - iš stačių lentų, standžiai surišamos įstrižiniais ryšiais, kad durys nenusėstų.
Sodybos tvorą tverdavo iš statinių, kurių viršūnės būdavo papuoštos geometriniais rombų ir skritulių elementais. Šulinys - mediniais ar iš akmenų sumūrytais, vėliau - betoniniais rentiniais.
Tautinis Kostiumas Ir Ekspedicijos Filmas
Parodos lankytojai buvo supažindinti ir su suvalkietišku tautiniu kostiumu. Pristatydamos parodą mudvi su muziejininke Daiva Rožiene dėvėjome tautiniais drabužiais.
Baigiant ekspozicijos pristatymą, buvo rodomas fotografo Jono Juškevičiaus sukurtas filmas apie ekspediciją Pilviškių seniūnijoje.
Išvados
Žilinsku kaimo sodyba ir kitos autentiškos vietos Lietuvoje - tai ne tik galimybė pabėgti nuo miesto šurmulio, bet ir prisiliesti prie savo šaknų, pajusti praeities dvasią ir grožį. Šios sodybos saugo mūsų kultūrinį paveldą ir suteikia unikalią patirtį kiekvienam lankytojui.