Mokesčiai - viena aktualiausių ir jautriausių temų valdžios ir verslo diskusijose. Šioje politikos srityje dažnai kyla valdžios ir verslo atstovų nesutarimai.
Verslininkai linkę mokėti kuo mažiau, o valstybė suinteresuota gauti kuo daugiau, kadangi tai užtikrina sėkmingą valstybės bei visuomenės raidą. Mokesčiai - tai pagrindinis valstybės biudžeto šaltinis. Juolab, kad valstybė, kaip visuomenės politinė organizacija, vykdo atitinkamas bendras funkcijas, kurioms realizuoti būtini finansiniai ištekliai.
Dalis krašto nacionalinių pajamų įstatymais nustatytais būdais ir tvarka pereina valstybės žinion ir nuosavybėn. Valstybės perimtos piniginės lėšos tampa valstybės pajamomis. Valstybės pajamos yra kaupiamos atitinkamuose finansiniuose fonduose, kurių pagrindinis yra valstybės (savivaldybės) biudžetas, ir yra naudojamos įstatymais nustatytomis kryptimis: švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos programoms finansuoti; socialinei apsaugai ir paramai; aplinkos apsaugai; krašto apsaugai; ūkio plėtrai reguliuoti; viešajai tvarkai ir visuomenės apsaugai; valstybės (savivaldybės) institucijoms išlaikyti; kitoms bendroms visuomenės reikmėms.
Šiame straipsnyje aptarsime pagrindinius mokesčius, mokamus žemės ūkio subjektų Lietuvoje, jų funkcijas, paskirstymo į biudžetus bei fondus ypatumus ir identifikuosime esamas problemas bei pateiksime galimus šių problemų sprendimo variantus.
Mokesčių sistema, kaip ir kiti kultūros elementai, visiškai veikiami evoliucijos. Mokesčių sistema - tai jos raidos išdava, evoliucijos dėka išsirutuliojusi ir šiuo metu gan sėkmingai funkcionuojanti.
Būtent tam, kad ji iš tiesų tikslingai bei efektyviai atliktų savo funkcijas būtini atitinkami pagrindai. Vienas iš jų - mokesčių mokėtojų teisinis statusas.
1. Mokesčių administravimas Lietuvoje
Mokesčių administravimo įstatymas, kuris buvo priimtas 2004 m. balandžio 13 d. ir įsigaliojo nuo LR narystės Europos Sąjungoje dienos, t.y. nuo 2004 m. gegužės 1 d. Ši nauja MAĮ redakcija, pakeitė beveik dešimtmetį galiojusį MAĮ, kuris buvo priimtas 1995 m. birželio 28 d. ir kuris buvo tobulintas apie penkiasdešimt kartų.
Tai lėmė pasikeitusios mokesčių administravimo politikos tendencijos, pasikeitusios verslo sąlygos. Mokesčiai - tai įvairūs privalomi mokėjimai į valstybės (savivaldybės) biudžetus bei piniginius fondus.
Šio mokėjimo apmokestinimu. Mokesčiai turi būti administruojami veiksmingai, tai užtikrins mokesčių pajamų surinkimą, patiriant kuo mažiau išlaidų. Tai apima mokesčių mokėtojų registravimą, detaliai reglamentuoti jų tikrinimo procedūras ir t.t.
Mokesčių inspekcijos, savivaldybės tarybos ir kt. vykdo veiklą, kurią jos atlieka joms Konstitucijoje ir įstatymuose priskirtos kompetencijos ribose. Įstatymus įgyvendina Vyriausybė, o kai yra jos pavedimas - Finansų ministerija. Įstatymų įgyvendinimas taip pat yra pavestas ir vietos savivaldos institucijoms.
Mokesčių administravimo specialistams šis įstatymas yra pagrindinis teisės aktas, kuriuo jie vadovaujasi savo veikloje.
2. Mokesčių esmė ir funkcijos
Mokesčiai yra ūkio subjektų ir gyventojų privalomieji mokėjimai valstybei. Jie atsirado kai tik susikūrė valstybė. Mokesčiai skiriasi nuo įmokų ir rinkliavų. Taigi, visos šios įmokos yra reikalingos, kad būtų gauta pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti.
Šias ir kitas funkcijas, veikdama per parlamentą ir valdymo institucijas, vykdo bet kurios civilizuotos valstybės vyriausybė. Suprantama, valdžia nieko negamina ir neparduoda, taigi nekuria piniginių vertybių. Vyriausybė rūpinasi piliečių gerove, užtikrina krašto apsaugą, teisėtvarką, remia kultūrą ir mokslą, stato mokyklas, ligonines, tiesia kelius, plėtoja tarptautinį bendradarbiavimą ir atlieka daugybę kitų funkcijų.
Mokesčiai, kaip pagrindinis valstybės pajamų formavimo būdas, yra būtini. Būtent todėl valstybė turi turėti atitinkamus pajamų šaltinius, iš kurių gaunamos lėšos būtų kaupiamos atitinkamuose valstybės pinigų fonduose ir naudojamos jos vykdomoms funkcijoms finansuoti.
Jei mokesčių pavidalu gaunamų lėšų nepakanka, tai valstybė yra priversta imti paskolas ir kartu patirti papildomas išlaidas. Tai yra, skolindamasi valstybė laikinai (trumpesniam ar ilgesniam laikotarpiui), gauna teisę disponuoti tam tikra pinigų suma, įsipareigodama ją grąžinti nustatytu terminu, iki kurio reguliariai turi mokėti palūkanas.
Mokesčius privalo mokėti tiek ūkio subjektai (įmonės), tiek gyventojai. Mokesčiai yra būtini, nes tai kiekvienos valstybės ekonominio bei socialinio gyvavimo pagrindas. Jų socialinis ekonominis vaidmuo pasireiškia jų funkcijomis.
Mokesčių funkcija yra fiskalinė - gauti pajamų, reikalingų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti. Mokesčių sistema apima krašto biudžetinės politikos dalį. Vykdydama fiskalinę funkciją, vyriausybė apsirūpina gynybinei, politinei, ekonominei ir socialinei-kultūrinei veiklai reikalingomis lėšomis.
Mokesčiais reguliuojama gamyba ir vartojimas, išlyginamos gyventojų pajamos ir net daromas poveikis demografiniams procesams. Tai mokesčių reguliuojamoji funkcija (kartais dar vadinama ekonomine, ribojamąja arba skatinamąja). Nustatant mokesčių mokėjimo taisykles ir pan. Vieni autoriai išskiria dvi funkcijas, kiti - tris. Kai kurie autoriai perskirstomąją funkciją priskiria fiskalinei funkcijai.
Mokesčiai neįmanomi be valstybės. Mokesčiai stabdo poveikį verslo plėtojimui, visai ekonominei veiklai. Bendrą valstybės biudžetinę sandarą sudaro dvi biudžeto grandys: 1) valstybės ir 2) savivaldybės. Biudžetų visuma sudaro nacionalinį biudžetą.
Nacionalinio biudžeto sudarymas - tai ilgas, praktiškai visus metus trunkantis procesas, kurio turinys, procedūros ir dalyvių vaidmuo nustatyti teisės aktais, tuo garantuojant visų dalyvių atliekamų darbų koordinavimą. Oficialia nacionalinio biudžeto sudarymo pradžia laikytinas kasmet metų pradžioje priimamas Vyriausybės nutarimas, kuriuo patvirtinamas kitų metų Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių projektų rengimo planas.
Svarbią reikšmę turi valstybės biudžetas, per kurį centrinė valdžia sukaupia dalį nacionalinio produkto, paskirstomo per finansų sistemą. Valstybės biudžetui priklauso ir stambiausi valstybės pajamų šaltiniai bei pagrindiniai išlaidų straipsniai, susiję su svarbiausiomis valstybės vykdomosiomis funkcijomis.
Savivaldybių biudžetai yra kaip pavaldiniai. Kiekvienas teritorinis - administracinis padalinys turi savo biudžetą. Jie sudaromi, tvirtinami, vykdomi vietinių valdžios organų, remiantis Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo finansiniais rodikliais. Savivaldybių biudžetai padeda įgyvendinti centrinės valdžios vykdomą ekonominę ir socialinę politiką.
Ko gero, nebus suklysta teigiant, kad biudžetas yra svarbiausias valstybės finansinis dokumentas, kuriuo paskirstomi valstybės finansiniai ištekliai pagal funkcinę, ekonominę, programinę ir kitas klasifikacijas. Kartu tai ne tik finansinis, bet ir politinis dokumentas, nes būtent jis sudaro prielaidas vykdyti valstybės funkcijas.
Biudžeto struktūra ne tik rodo tam tikrą politinę orientaciją, bet ir yra vienas iš reikšmingiausių veiksnių vienokiam ar kitokiam politiniam kryptingumui gilinti. Biudžetui tenka ir daugiau vaidmenų. Pajamų perskirstymo. Šiuo požiūriu biudžeto reikšmingumas ateityje, matyt, didės, nes apibendrinti kitų šalių duomenys rodo dėsningumą perskirstyti per biudžetą didesnę BVP dalį. Socialinio aprūpinimo. Ūkio plėtros. Nustatant valstybės strateginius tikslus ir prioritetus, rengiant bei priimant programas ir jas finansuojant, įgyvendinamas tam tikras ūkio plėtros modelis. Kontrolės. Žinoma, pirmiausia paminėtina finansinė, t. y. tiesioginė finansinių išteklių panaudojimo įstatymais nustatytais tikslais kontrolė. Visuomenės informavimo. Tai informavimas ne tik apie numatomą lėšų paskirstymą (biudžeto projektą skelbiant interneto svetainėse, aptariant žiniasklaidos priemonėse ir kt.) bei finansinių išteklių panaudojimą (informacija apie biudžeto vykdymą), bet ir supažindinimas su valstybės valdymu, jos ekonomine ir socialine būkle apskritai.
Biudžeto sudarymas, kaip reikšmingas dalykas, pakankamai išsamiai reglamentuotas įvairaus lygio teisės aktais, pradedant Konstitucija ir baigiant ministru įsakymais. Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sudarymo ir vykdymo teisinis pagrindas yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymas, Seimo statutas, Vyriausybės patvirtinta biudžetų sudarymo ir vykdymo tvarka, atitinkamų metų Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas ir kiti biudžeto pajamų ir išlaidų finansavimą reglamentuojantys teisės aktai.
Savivaldybių biudžetų teisinis pagrindas yra atitinkamų savivaldybių tarybų priimti sprendimai dėl atitinkamų biudžetinių metų savivaldybių biudžetų patvirtinimo. Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų asignavimų valdytojams pavaldžių institucijų išlaidos teisinis pagrindas yra asignavimų valdytojų patvirtintos šių išlaidų sąmatos, parengtos remiantis jų programomis.
Šiais konstituciniais principais, nustatomos valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamų rūšys, jų sistema ir teisinis režimas. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kurioje biudžeto klausimams skirti 121 ir 127-132 straipsniai, apibūdinta biudžeto sistema, nustatyti biudžeto pajamų šaltiniai bei biudžetiniai metų pradžia ir pabaiga, nurodyta, kad biudžeto projektą rengia Vyriausybė, o svarsto ir įstatymu priima Seimas.
Metodiniams aspektams priskirtina tik vienintelė Konstitucijos nuostata, kad Seimas, didindamas biudžeto išlaidas, privalo nurodyti išlaidų finansavimo šaltinį. Taip pat pažymėtina, kad valstybės biudžetą kaip demokratiškai legitimuotos politikos instrumentą rodo Konstitucijos (131 str. 2 d.) nuostata: negalima mažinti įstatymais nustatytų išlaidų, kol tie įstatymai nepakeisti . Tokia nuostata - tarsi Konstitucijos rengėjų akibrokštas Vyriausybei, įgaliotai rengti biudžeto projektą (Konstitucijos 94 str. 4 p., 130 str.). Tai akivaizdžiai rodo nevisiškai įtikinamas Konstitucinio Teismo išaiškinimas, kad "Konsitucijos 131 straipsnio 2 dalyje nurodyti tam tikras išlaidas numatantys įstatymai yra ne taisyklė, bet išimtis".
Analizuojant formaliai savarankiškus savivaldybių biudžetus, kuriuos sudaro ir tvirtina savivaldybių tarybos (Konstitucijos 121 str. 1 d.), Konstitucijoje nepasakyta kokiais kriterijais (rodikliais) remdamasi savivaldybės taryba tai daro (ir ar ji privalo ką nors derinti su valstybės institucijomis). Nepaisant to, logiškai ir sistemiškai akivaizdu, kad nuostata Lietuvos biudžetinę sistemą sudaro /& / lemia valstybės ir savivaldybių biudžetų derinimo būtinybę, kurios užtikrinimo reglamentavimas - įstatymų leidėjo teisė ir pareiga (įgyvendinama priimant tam tikrą teisės aktą), varžoma nekonkretaus savivaldybių savarankiškumo principo (Konstitucijos 120 str. 2 d.).
Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad a) savivaldybių savarankiškumas biudžeto srityje nėra absoliutus; b) jeigu įstatymais savivaldybėms perduodamos funkcijos /& /, turi būti numatomos ir šioms funkcijoms (pareigoms) reikalingos lėšos . Be to, atsižvelgiant į tai, kad valstybinės paskolos lėšos yra valstybės pajamos, o paskolų dengimas - valstybės biudžeto išlaidos , vertas dėmesio valstybės paskolos - Vyriausybės obligacijų pardavimo su paskesnio įsipirkimo prievole ir kitokis piniginių lėšų /& /, valstybės vardu gaunamų pagal paskolos sutartis arba kitus skolinius įsipareigojimus ir grąžinamų atitinkama (vidaus ar užsienio) valiuta - konstitucinis reglamentavimas, pagal kurį ne Vyriausybė, labiausiai įgyvendinanti valdymo funkciją, bet Seimas Vyriausybės siūlymu priima sprendimus dėl valstybės paskolos ir valstybės kitų esminių turtinių įsipareigojimų (Konstitucijos 128 str. Visais kitais biudžeto finansavimo metodiniais ir technologiniais aspektais Konstitucija nesuvaržo, palikdama galimybę pagal poreikį, keliamus tikslus ir atsižvelgiant į visas kitas aplinkybes atitinkamai reglamentuoti šį procesą.
Taigi Konstitucijos lygiu sudarytos prielaidos traktuotinos kaip teigiamas veiksnys biudžeto projekto parengimo ir sprendimų priėmimo procese.
Informuojame apie nuo 2025 m. rugsėjo 23 d. įsigaliojusį Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2025 m. rugsėjo 22 d. įsakymą Nr. VA-83 „Dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2006 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. VA-55 „Dėl Žemės mokesčio administravimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau - pakeitimas). Pakeitimu papildytos ir patikslintos Žemės mokesčio administravimo taisyklės. Daugiau informacijos galite rasti VMI prie FM 2025 m. rugsėjo 23 d. informaciniame pranešime Nr.(18.29-31-1 Mr)R-3594.
Informaciją parengė Teisės departamentas Lekt. V. Doc. dr. A.
Šiame straipsnyje aptarėme pagrindinius žemės ūkio subjektų mokamus mokesčius, jų funkcijas ir reikšmę valstybės biudžetui. Svarbu, kad mokesčių sistema būtų efektyvi, teisinga ir skaidri, užtikrinanti pakankamas pajamas valstybės funkcijoms vykdyti ir kartu skatinanti ūkinę veiklą.