Vilnius yra Lietuvos sostinė, svarbiausias šalies politinis, ūkio, kultūros ir švietimo centras. Šis miestas nuo seno yra istorinė daugelio kultūrų, tautų ir religijų susikirtimo ir bendradarbiavimo vieta. XX a. pradžioje šiame, palyginti nedideliame mieste vienu metu ryškėjo net penkių kultūrų apraiškos - lietuvių, lenkų, žydų, baltarusių ir rusų. Žydai vadina Vilnių Lietuvos Jeruzale.
Vilnius įsikūręs pietrytinėje Lietuvos dalyje, visai netoli geografinio Europos centro. Skirtingai nei kitų Pabaltijo valstybių sostinės, jis yra ne prie jūros, o Baltijos aukštumose, kalvotoje vietoje, tarp Medininkų ir Aukštaičių aukštumų, tarp dviejų upių - Neries (Gudijoje nuo ištakų ji vadinama Vilija) ir Vilnios. Senamiestį supa šių upių šlaitai. Neris dalija miestą į dvi dalis ir yra lyg savotiška ašis.
Administracinis Valdymas Ir Savivalda
Čia dirba Prezidentas, Seimas, Vyriausybė, Aukščiausiasis Teismas, įsikūrusios diplomatinės tarnybos, daugelis švietimo, kultūros, mokslo, gydymo įstaigų, bankų. Miesto gyvenimui vadovauja Vilniaus miesto savivaldybė. Šiuo metu ji įsikūrusi 2004 m. Vilniaus centre (Konstitucijos pr. 3a) pastatytame, 21 aukšto pastate (archit. T. Balčiūnas, V. Biekša, A. E. Paslaitis, G. Paslaitis, A. Paslaitis).
Po 50 metų trukusios sovietinės okupacijos Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1990 m. pavasarį buvo demokratiškai išrinkta Vilniaus miesto taryba. Pirmajame tarybos posėdyje 1990 m. balandžio 19 d. buvo išrinkti jos vadovai - tarybos pirmininkas ir pavaduotojas. Kad būtų lengviau organizuoti darbus mieste, 1990 rugsėjo 13 d. Valdybos sprendimu buvo pavesta įsteigti Vilniuje 20 seniūnijų, patvirtintos jų ribos. 2000 m. kovo 19 d. dar buvo įsteigta Grigiškių seniūnija. Kasmet rengiamos metinės Vilniaus miesto tarybos ir mero ataskaitos miesto gyventojams.
Vilniaus savivaldos istorija tęsiasi daugiau kaip 600 metų. 1387 m. kovo 22 d. krikščionybės įvedimo proga Lietuvos didysis kunigaikštis Lenkijos karalius Jogaila suteikė Vilniui Magdeburgo teises. Vilnius buvo pirmas miestas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gavęs šias teises. Magdeburgo teisės padėjo pagrindus miesto savivaldai, davė miestui įvairių privilegijų. Savivaldos vykdomasis organas buvo magistratas arba miesto taryba. Jo veiklą kontroliavo miestiečių prisiekusiųjų kolegija. Beje, beveik visas Vilniaus savivaldos archyvas sudegė 1655 m. Rusijos kariuomenei užėmus Vilnių.
Statistika Ir Demografija
Vilniaus plotas - apie 401 kv. km (2007 m.). 2011 m. duomenimis, Vilniuje gyveno 524406 žmonės. Tai sudaro apie 17% visų šalies gyventojų. Vilnius nuo seno buvo daugiatautis, įvairius tikėjimus išpažįstančių žmonių miestas. Tiksliausia tautinė gyventojų sudėtis nurodoma tik gyventojų surašymo metu.
Vilniaus miesto tautinė gyventojų sudėtis yra margiausia Lietuvoje. Paskutiniojo gyventojų surašymo duomenimis ji buvo tokia: lietuviai čia sudaro 57,8 %, lenkai - 18,7 %, rusai - 14 %, baltarusiai - 4% , žydai - 0,5%, likusieji 3,7% yra kitų tautybių atstovai.
Žemiau pateikta lentelė, kurioje apibendrinti duomenys apie Vilniaus tautinę sudėtį:
| Tautybė | Procentinė dalis |
|---|---|
| Lietuviai | 57,8% |
| Lenkai | 18,7% |
| Rusai | 14% |
| Baltarusiai | 4% |
| Žydai | 0,5% |
| Kitos tautybės | 3,7% |
Kraštotyra Ir Vilniečių Organizacijos
Kraštotyros veiklos centras sovietmečiu Vilniuje buvo senasis Vilniaus universitetas. 1957 m. čia susikūrė kraštotyros mokslinis būrelis. Jo iniciatoriumi buvo studentas istorikas Antanas Stravinskas. Moksliniu vadovu buvo etnografas Vacys Milius, vėliau - istorikė etnografė Pranė Dundulienė. Būrelis vienijo apie 80 studentų.
Prie 1988 m. įsteigtos „Vilnijos“ draugijos buvo įkurtas Senųjų (vėliau - Prieškario) vilniečių klubas. Vėliau klubas tapo savarankiška organizacija. Dabar ji vadinama asociacija „Vilniečių ainių klubas“. Šiam klubui daugiausia priklauso žmonės, kurių tėvai prieš Antrąjį pasaulinį karą gyveno Vilniuje, dalyvavo lietuvybės veikloje. Klubo narių tikslas - bendrauti tarpusavyje, prisiminti iškilius Vilniaus krašto lietuvius, siekti, kad būtų įamžintas lietuvybės puoselėtojų atminimas.
Gatvės Ir Architektūra
Per visą nepriklausomo Vilniaus istoriją vienu metu tikriausiai nevyko tiek projektų, kiek jų vyksta dabar. Keičiasi viskas - nuo Pašilaičių iki Senamiesčio. Vieni didžiausių pasikeitimų vyksta aukštutinėje Naujamiesčio dalyje, neseniai pramintoje Aukštamiesčiu. Atvykstančius į Vilnių, pro automobilio ar autobuso langą miestas pasitinka poindustriniu posovietiniu peizažu.
Jau 1950 -1960 metais JAV miestuose aktyviai vyko modernizacija, pradėti masiškai griauti senieji miestų kvartalai, o jų vietoje statyti kartais 20 eismo juostų ir daugiau turintys miesto greitkeliai, viadukai bei daugiabučių kvartalai, kurie savo struktūra labai artimi Vilniaus miegamiesiems rajonams. Tuomet jauna architektūros žurnalistė Jane Jacobs viena pirmųjų pradėjo pastebėti ir garsiai kalbėti apie tai, kad modernizmas ne tik neišpildo pažadų, bet priešingai - sugriauna aplinkos erdvinę, socialinę ir ekonominę ekosistemą ir paverčia anksčiau veikusius kvartalus nykiais ir pavojingais socialinės atskirties getais.
Panašiais principais vadovavosi ir 19 a. carinės imperijos kviestiniai architektai - planuotojai iš Prancūzijos, kurie taip pat planavo ir Vilniaus plėtrą. Pirmasis toks planas parengtas dar 1817 metais, tačiau realus poreikis plėtrai atsirado 1860 metais nutiesus geležinkelio liniją Varšuva-Sankt Peterburgas. Per 50 metų miestas padidėjo beveik 3,5 karto - iki 205 000 gyventojų 1909 metais. Taigi augant miestui, 1875 metais, prisitaikant prie geležinkelio linijos krypties, čia suprojektuotas pietryčių ir šiaurės rytų kryptimis orientuotas labai pragmatiškas gatvių tinklas.