Atkūrus Nepriklausomybę 1990 metais, Lietuva pradėjo formuoti savarankišką ūkio politiką, orientuotą į Vakarų valstybes ir rinkos ekonomiką. Tam reikėjo sukurti savarankišką finansų sistemą, institucinę ir teisinę bazę. Užmegzti ryšiai su užsienio šalių ekspertais ir tarptautinėmis organizacijomis padėjo Lietuvai nubrėžti kryptį ir žengti pirmuosius žingsnius.
1991 metų kovo mėnesį po daugelio diskusijų buvo priimtas valstybinio turto privatizavimo įstatymas. Tas įstatymas kartu su nuosavybės, įmonių, akcinių bendrovių, ūkinių bendrijų ir privačių įmonių įstatymais atvėrė galimybes iš esmės pertvarkyti ekonominius santykius, ryžtingai pakeičiant sovietinę administracinę komandinę ekonomiką į rinkos ekonomiką. Privatizavimas, kaip vienas valstybės valdymo svertų, buvo taikomas konkretiems tikslams įgyvendinti.
Dažniausiai privatizavimas atspindi vieną pagrindinių ekonominių nuostatų (supriešinant nacionalizavimui), jog valstybė negali pakankamai efektyviai valdyti dalies jos disponuojamo turto. Buvo pradėtas privatizavimo procesas siekiant didinti ūkio efektyvumą, išlaisvinti iniciatyvą, leisti žmonėms reikštis ekonomikoje pagal savo polinkius, sugebėjimus, siekius. Privatizavimas suteikė žmonėms galimybes imtis verslo, pradėti savarankišką ekonominį gyvenimą, tapti savininkais.
Siekiant žengti į laisvą rinkos ekonomiką, norint, kad privatizavimas turėtų lemiamos įtakos ekonomikos efektyvumui, verslo plėtojimui, buvo sudarytos prielaidos kuo didesniam Lietuvos žmonių skaičiui įsijungti į naująjį ekonominį gyvenimą. Savininkais galėjo tapti Lietuvos žmonės ir valstybė. Pasaulinė praktika rodo, kad valstybinės nuosavybės įmonės dažniausiai dirba blogiau. Lietuvoje pradėtas masinis privatizavimas (privatizuojami net tie objektai, kurie neseniai dar buvo laikomi strateginiais). Tai vyksta todėl, kad privatizavimas sąlygoja spartesnį ūkio efektyvumo kėlimą.
Privatizavimo tikslai ir motyvai
Apie privatizavimą šiuolaikiniame pasaulyje imta kalbėti dviem pastaraisiais XX a. dešimtmečiais. Privatizacija siekiama sukurti konkurencinę aplinką bei sudaryti prielaidas veiklos efektyvumui augti tiek privačiame, tiek valstybiniame sektoriuje. Kartais privatizacija vadinama dereguliavimo procesas, kai atsisakoma tiesioginio valstybinio reguliavimo arba sumažinama valstybinio reguliavimo apimtis privačiame sektoriuje; liberalizacija ir kt. procesai. Mokslo darbuose privatizacijos supratimas gana siauras, kai ji sutapatinama tik su valstybinės nuosavybės perdavimu privačiam sektoriui.
Motyvas, jog valstybė neturi lėšų ūkio modernizavimui, yra nepagrįstas, ypač kalbant apie tokius pelningus objektus, kaip „Telekomas“ ar „Mažeikių nafta“. Apskritai mokslo darbų analizė išryškina skirtingą požiūrį į privačias kompanijas ir valstybinius institutus: privataus sektoriaus įmonės laikomos dinamiškomis, produktyviomis, jų veikla žymiai efektyvesnė už biorokratinių valstybinių institutų veiklą.
Privatizacijos metu valstybinis sektorius siaurinamas nežymiai. Šiuolaikinis valstybės vaidmens ekonomikoje mastų apibūdinimas remiasi dviem jo pasireiškimo aspektais: faktiška valstybinės nuosavybės dalimi ekonomikoje ir poveikio ekonominių sprendimų priėmimo procesui mastais.
Privatizavimo etapai ir rezultatai
Lietuvoje privatizacija vyko dviem etapais: iš pradžių privatizuojama buvo už investicinius čekius, vėliau - už grynuosius pinigus.
Nuo privatizavimo pradžios (1991) iki 1995 m. sausio 1 d. Lietuvoje privatizuoti 5148 objektai, arba 78 proc. visų privatizuotinų. Iš šio skaičiaus 2492 didelės ir vidutinės įmonės (privatizuotas valstybinis kapitalas sudaro 2310 mln. Lt) privatizuotos viešo akcijų pasirašymo būdu, 2611 smulkių objektų (privatizuotas valstybinis kapitalas - 74 mln.Lt) parduota aukcionuose, 10 įmonių (privatizuotas valstybinis kapitalas - 453 mln. Lt) parduota skelbiant geriausiam verslo planui parengti bei 42 objektai (privatizuotas valstybinis kapitalas - 24 mln. Lt) parduoti už laisvai konvertuojamą valiutą.
Pagal įmonių skaičių 1991 m. privatizuota 16 proc., 1992 m. - 44 proc., 1993 m. - 37 proc., 1994 m. - 16 proc. visų privatizuotinų įmonių, tačiau pagal privatizuojamą valstybinį kapitalą 1991 m. privatizuota 3 proc., o 1992 m. - 29 proc., 1993 m. - 37 proc., 1994 m. - 31 proc.
Privatizavimo pradžioje didžiausią paklausą turėjo mažos prekybos, visuomeninio maitinimo bei buitinio aptarnavimo įmonės. Šios įmonės dažniausiai buvo privatizuojamos parduodant aukcionuose. 1991 m. aukcionuose parduota 78 proc., o 1992 m. - 55 proc. tais metais parduotų objektų.
Ūkio šaka, kurioje privatizuota didžiausia valstybinio kapitalo dalis, yra pramonė. Pramonės įmonių privatizuotas valstybinis kapitalas, įskaitant ir akcinį, sukauptą iki privatizavimo pradžios, sudaro 65 proc. viso privatizuoto valstybinio kapitalo.
Daugiausia valstybinio kapitalo yra privatizuota akcijų pasirašymo būdu - apie 65 proc. viso privatizuoto valstybinio kapitalo (įskaitant ir iki privatizavimo sukauptą akcinį).
1995 m. sausio 1 d. duomenimis, 82 proc. gyventojams išduotų investicinių čekių jau panaudoti privatizavimui. Didžiausia jų dalis - 54 proc. - panaudota valstybiniam turtui įsigyti, 20 proc. - butams pirkti, o likusi dalis - žemės ūkio įmonėms privatizuoti bei žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai išpirkti.
Vertinant kiekybinius privatizavimo rodiklius Lietuvoje tarptautiniu požiūriu, reikia pastebėti, kad privatizavimas mūsų valstybėje, prasidėjęs 1991 m., vyko gana aktyviai.
Teisiniai ir ekonominiai aspektai
Siekiant nustatyti, kokias pasekmes valstybės valia įvykdyta žemės reforma turėjo Lietuvos žemės ūkiui, daugiausia dėmesio skirta teisiniams ir ekonominiams žemės reformos aspektams. Tyrimų tikslas - nustatyti, kaip kito žemės santykius reglamentuojantys įstatymai žemės reformos laikotarpiu ir koks jų poveikis žemės ūkio paskirties žemės naudojimui bei žemės ūkio struktūrų transformacijai.
1991 m. priimti Lietuvos Respublikos įstatymai, numatantys žemės ūkio įmonių reorganizavimą ir žemės reformą kaimiškose teritorijose, siekė vieno pagrindinio tikslo - išsaugoti arba sukurti bei stiprinti ekonomiškai gyvybingus ir turinčius perspektyvą ūkius. Vėliau ši svarbi agrarinės pertvarkos idėja buvo pamiršta.
Dėl šiuo laikotarpiu atliktų žemės ūkio restruktūrizavimo ir žemės sklypų formavimo, išdalijimo pretendentams bei įteisinimo nuosavybėn darbus žemės reforma galima pavadinti tik sąlyginai. Išvadose įvardijamos priežastys, dėl kurių ūkių struktūra šalyje dar nėra racionali ir žemė naudojama ekstensyviai, bei pateikiami pasiūlymai žemės ūkio paskirties žemės naudojimui gerinti.
Advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ partneris Paulius Gruodis pažymi, kad privatizavimo procesas įsibėgėjo tuo pat metu, kai kūrėsi visa valstybės teisinė bazė: „Teisės aktai buvo keičiami taip dažnai ir chaotiškai, kad šį procesą nuolat lydėdavo skirtingos galios teisės aktų prieštaravimai, o teisinė painiava atitinkamai nulemdavo tas situacijas, kuriose privatizavimas neretai tapdavo turto dalybomis. Netobuli įstatymai ir neskaidrios privatizavimo procedūros sudarė terpę voliuntarizmui ir korupcijai, leido valstybės turtą privatizuoti pasinaudojant įstatymų spragomis“.
Teisės ekspertas atkreipia dėmesį, kad privatizavimo procesą reglamentuojančiuose teisės aktuose tuo metu nebuvo numatyta jokia Privatizacijos komisijos, Valstybės turto fondo bei savivaldybių privatizavimo komisijų atsakomybė už netinkamą joms pavestų funkcijų valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo srityje vykdymą.
Užsienio investicijos ir tarptautinis bendradarbiavimas
Nors Vyriausybės nariai minėjo privatizaciją kaip priemonę į Lietuvą pritraukti tiesioginių užsienio investicijų, reali situacija susiklostė taip, kad pirmenybė atiteko saviems, vietiniams verslininkams, kurie turėjo prieigą prie svarbios informacijos, platų ryšių tinklą ir galimybes daryti įtaką sprendimų priėmėjams.
Daugiau galimybių užsienio verslui Lietuvoje atsirado tuomet, kai 1996 metais prasidėjo privatizacija už grynuosius pinigus. Naujienos apie užsienio verslo atėjimą į Lietuvą kurstė gyventojų optimizmą, skatino verslo kultūros vystymąsi.
Privatizacijos procesai aktyviai vyko maždaug iki 2000 metų. Užsienio investuotojai tokie kaip „Philip Morris International“, „Amber teleholding“ („Telia“ ir „Sonera“ konsorciumas), „DFDS Tor Line“, „Ruhrgas AG“ ir „E.ON Energie AG“ konsorciumas, NORD/LB įsigijo didžiąją dalį valstybinio turto, kuris buvo privatizuotas nuo 1990 metų, įskaitant bankų, transporto ir energetikos sektoriaus įmones.
Šiuo metu privatizavimo programose užsienio investuotojai yra traktuojami vienodai, Vyriausybė yra pardavusi daugumą valstybinių įmonių ir turto, o Turto bankas (buvęs Valstybės turto fondas) yra atsakingas už valstybės turto valdymą ir privatizavimą.
Privatizacijos procesus Lietuvoje iki šiol veikia atitinkama Lietuvos užsienio politika bei šalies dalyvavimas įvairiose tarptautinėse organizacijose. Pastaruoju metu itin aktualios tapo Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) rekomendacijos, kuriose, be kitų dalykų, akcentuojami ir tokie Lietuvai svarbūs klausimai kaip: valstybės nuosavybės funkcijos stiprinimas, įmonių valdybų nepriklausomumo didinimas, valstybės valdomų įmonių teisinės formos peržiūra, konsolidavimas ekonomikos sektorių, kuriuose veikia didelis skaičius tą pačią veiklą vykdančių valstybės valdomų įmonių.
Į EBPO pakviesta Lietuva aktyviai siekia narystės, todėl stengiasi gerai atlikti namų darbus.
