Mokyklos Vizijos Pavyzdžiai: Kaip Patobulinti Švietimo Sistemą Lietuvoje

Visuotinai pripažinta tiesa - kiekvienas mokinys bent kartą ar tiksliau - bent dvylika turi pasiskųsti savo mokykla. Reikia taip anksti keltis, namų darbų aiškiai per daug, valgykloje smirdi. Apsėstas tokių negatyvių minčių pradedi mąstyti, kaip būtų galima viską pakeisti. Mokykloje mokausi jau dvyliktus metus, tad šiam grandioziniam mokyklos keitimo planui sukurpti turėjau daug laiko. Mokyklą sudaro keturi pagrindiniai dalykai: patalpos, mokymo programa, mokytojai ir mokiniai.

Patalpos: Mobili Mokykla ir Modernios Bibliotekos

Visų pirma - patalpos. Mokyklų yra visokių: naujų ir modernių, su interaktyviomis lentomis ir technologijų laboratorijomis, senų ir istoriškų, atrodančių lyg pilys, su sodeliu ir masyviomis skulptūromis, ir tiesiog senų, kurių bibliotekose septynios knygos, ir tos iš bibliotekininkės asmeninės kolekcijos. Pati mokiausi įvairiose mokyklose. Prie apgriuvusiųjų įpranti, prie moderniųjų - irgi. Jei minkštasuolio nėra, jo nepasigendi, jei yra - neatkreipi dėmesio. Niekas nebestebina, o tai ir yra blogiausia.

Diena iš dienos eini į tą pačią vietą, velki kojas tais pačiais koridoriais, sėdi tose pačiose kėdėse. Mane labiausiai nuo mokyklos atbaido rutina. Po kiek laiko atrodo, kad žinai kiekvieną jos kertelę, kiekvieną įbrėžimą sienoje ar dėmę ant užuolaidos. Nebėra ko laukti, ką atrasti, ką tyrinėti. Savo svajonių mokyklą kurčiau „nepririštą“ prie vienos vietos ar pastato.

Visose Lietuvos mokyklose būtų mokoma pagal vienodą švietimo programą. Kiekvienoje mokykloje rugsėjo 17 dieną 10.30 val. prasideda lietuvių kalbos pamoka, kurios tikslas - išnagrinėti moters paveikslą lietuvių literatūroje, remiantis J. Kadangi visi mokosi tą patį, tai visiškai nesvarbu, į kurį mokyklos pastatą tąryt ateisi. Pavyzdžiui, veiktų kompiuterinė programa, registruojanti mokinius. Kiekvieną vakarą gali pasirinkti, į kurį pastatą planuoji ateiti: M. Biržiškos gimnazijos, Gabijos gimnazijos ir t. t. Programa reguliuotų mokinių srautus, rodytų likusių laisvų vietų skaičių, kaip į koncertą. Mokiniai, kuriems patinka mokytis vienoje vietoje, galėtų visada eiti į tą patį pastatą, o tie, kurie norėtų pakeisti aplinką, visada turėtų galimybę taip padaryti.

Dar viena svarbi patalpa mano svajonių mokykloje - biblioteka. Dabartinėse Lietuvos mokyklose jos visai mažutės, kai kur net neegzistuojančios, tad, norėdami perskaityti privalomąją literatūrą, mokiniai taranuoja miesto bibliotekas. Dažnai būna, jog tokių antplūdžių metu daugeliui mokinių knygų pritrūksta. Tada reikia verstis per galvą ieškant kitais būdais arba, jei įmanoma, pirkti. Mano svajonių mokykloje biblioteka būtų svarbus ir būtinas pastatas. Visos Lietuvos mokyklų bibliotekos, žinoma, bendradarbiautų.

Mokymo Programa: Individualizavimas ir Diskusijos

Mokymo programa nepaprastai svarbu. Visa mokyklos esmė ir yra jos suteikiamos akademinės žinios. Problema yra žinių įsisavinimas. Mokytis sunku, mokytis nuobodu, mokytis reikia laiko. Kaip išspręsti problemą? Keisčiau tris dalykus.

Visų pirma - pakeisčiau privalomųjų dalykų sistemą. Pagal dabartinį planą, vienuoliktokai turi teisę atsisakyti kai kurių mokomųjų dalykų, pasirinkti, ką nori mokytis bendruoju, o ką aukštesniuoju kursu. Vis dėlto yra aštuonios dalykų grupės, iš kurių privaloma mokytis bent po vieną dalyką. Bet, sakykim, aš seniai žinau, jog noriu būti advokatė, gamtos mokslai manęs nedomina, nesuprantu, ir, tiesą pasakius, nenoriu suprasti. Biologijos, fizikos ar chemijos egzamino taip pat laikyti nesiruošiu. Bet man būtina pasirinkti bent vieną gamtos discipliną. Tarkim, pasirenku biologijos bendrąjį kursą. Iš bėdos. Mažiausiai formulių. Tai reiškia, jog keturias akademines valandas per savaitę turėsiu paskirti dalykui, kuris manęs nedomina ir su kuriuo nesiruošiu sieti ateities. Prie to dar prisideda namų darbai ir papildomas mokymasis.

Savo svajonių mokykloje mokiniams, perėjusiems į gimnaziją, tai reiškia devintoje klasėje, leisčiau priimti sprendimus dėl savo mokomųjų dalykų pasirinkimo. Nebūtų dalykų grupių. Nebūtų septynių dalykų vienu metu, dešimtos klasės pabaigoje. Taip mokiniai nesijaustų švaistą laiką ar besimoką beprasmiškai.

Iš to gimsta ir mano antrasis mokymo programos pakeitimas. Manau, kad prieš pradedant naują temą reiktų visada iškelti diskusiją: „Kodėl reikia to mokytis? Kodėl tai svarbu? Kas iš to?“ Labiausiai motyvaciją mokytis žudo mintis, kad tau to nereikia. Kad mokaisi tuščiai. Kad niekur šito nepanaudosi. Todėl manau, kad, norint geriau įsisavinti žinias, būtina įtraukti diskusiją „Kodėl?“ į oficialų mokymo planą.

Dar vienas svarbus dalykas - tabu temos. Nors gyvename laisvo žodžio laikais, mokykloje vis dar sunku diskutuoti „provokuojančiomis temomis“. Mokytojai siūlo nediskutuoti apie religiją, abortą, diskriminaciją, eutanaziją ir t. t., nes tai „per daug sudėtingi dalykai“. Galima per daug lengvai ką nors įžeisti. Bet aš manau, jog tai ne išeitis. Mokykla - ugdymo įstaiga, mokiniai čia nenori ir dar negali primesti kitiems savo principų, nes jų dar neturi. Diskutuodami mokiniai juos kuriasi, mąsto apie savo poziciją. Jaunam žmogui baisiai įdomu pafilosofuoti didžiaisiais gyvenimo klausimais. Be to, turėti savo nuomonę apie tokius dalykus reikia. Manau, protingiausia yra išsamiai jas „išdiskutuoti” saugioje aplinkoje, tai yra mokykloje, kad neaiški pozicija nepridarytų nemalonumų ateityje. Mano svajonių mokykloje nebūtų tabu. Būtų savaitiniai diskusijų vakarai.

Mokytojai: Asmenybės ir Imunitetas

Mokytojai - mokyklą valdanti kuopa. Mokiniai juos mato kiekvieną dieną, pagalvojus turbūt dažniau nei, pavyzdžiui, senelius. Leidžiant tiek daug laiko kartu nori nenori sužinai ką nors apie juos, jie sužino ką nors apie tave. Čia slypi problema. Tikimasi, jog su mokytojais palaikysi oficialius santykius, nors matai juos taip dažnai, jog kartais norisi kreiptis vardu. Pats baisiai nejaukiai pasijunti, jei mokytojas pašaukia atsakinėti pavarde. Norisi sušukti: „Matomės kiekvieną dieną!“ Žinoma, blogiausia, kai susitinki mokytoją ne mokykloje. Nežinai, ar sveikintis, ar ne. O ir jie vengia tavo žvilgsnio.

Mokytojai dabar labai suvaržyti: reikia galvoti, kaip nepažeisti vaikų teisių: „Jei dabar jam taip pasakysiu, įdomu, ar jo tėvai nesupyks?“ Tai sukuria nenuoširdų santykį tarp žmonių, kurie mato vienas kitą kiekvieną dieną. Mano svajonių mokykloje santykiai tarp mokinių ir mokytojų būtų familiaresni. Jokių „ponių“ ar „panelių“. Mano planas yra suteikti mokytojams imunitetą. Kaip politikams. Tai leistų jiems kalbėti laisvai. Nusikeikti. Elgtis savo nuožiūra. Nesusipratimai būtų sprendžiami mokyklos rengiamame mokytojų ir mokinių teisme.

Žinoma, tokia sistema veiktų tik tuo atveju, jeigu mokytojautų ne šiaip sau atėję prašalaičiai, desperatiškai bandantys užsidirbti. Viena didžiausių gyvenimo paslapčių - mokytojo profesijos sumenkinimas. Lietuvoje visi žino: mokytojų algos mažos, o mokytojauja dažniausiai tie, kurie nesugalvojo, kaip gyvenime prasisukti. Nesąmonė. Visiškai nelogiška. Galima net drastiškai teigti, jog kokie mokytojai, tokia ir visuomenė. Todėl mano svajonių mokykloje pagrindinė lėšų dalis būtų skiriama mokytojų algoms. O štai patys mokytojai būtų asmenybės.

Mokytojas, aklai besilaikantis taisyklių, niekada nenukrypstantis nuo temos, specialiai neįsimenantis mokinių vardų, niekada stipriai nepaveiks jauno žmogaus. Pirmas dalykas, kurį daro mokiniai, tai įvertina mokytojo charakterį: ar galima su juo pajuokauti, kokias istorijas jis pasakoja, ar jį galima užkalbinti ne pamokos metu, ką nuveikė gyvenime, kur keliavo, gal turi kokį įdomų hobį… Kad ir kaip neprofesionaliai skambėtų, mokiniai pirmiausia tikisi iš mokytojo išgirsti bent kelias tiesas apie gyvenimą, o tik tada apie mokomąjį dalyką. Daug lengviau gerbti žmogų, kuris tau įdomus, nei tą, kuris aklai kalba vien apie, sakykim, chemiją.

Per savo metus mokykloje sutikau dešimtis mokytojų, ir vienas jų tikrai paliko neišdildomą įspūdį. Jis arti pensijos, bet nesvarbu, kiek kavos puodelių būtum išgėręs ryte, jis visada turi tris kartus daugiau energijos už tave. Savo kalbos jis taip pat nevaržo. Bendrinę lietuvių kalbą paįvairina ir anglicizmais, ir rusicizmais, ir žargonu. Niekas nepyksta. Iš jo kalbos atrodo, kad nelaiko savęs viršesniu už sėdinčius klasėje, bet kaip tik dėl tos priežasties mokiniams jis - neginčijamas autoritetas. Jis labai mėgsta kalbėti, kartais net juokinga darosi, būna su mokiniais po pamokų net po dvi ar tris valandas pradiskutuoja. Ir mokiniams įdomu, nes jis apie savo dalyką kalba su tokiu entuziazmu, jog net netopteli mintis, kad tai, ką jis sako, galėtų būti nesvarbu.

Vis dėlto ryškiausias jo bruožas yra tas, kad kiekvieną mokomą temą, pristatomą asmenybę ar mokslinę teoremą jis sugeba paversti gyvenimo pamoka. Jis moka paaiškinti esmę mokiniams aktualiais pavyzdžiais. Dažnai tie pavyzdžiai būna istorijos iš jo paties gyvenimo, kartais - iš spaudos, o dažnai patys mokiniai yra kaip gyvi subjektai. Mokytojas netradicinis, jo metodai netradiciniai, ne viskas vyksta pagal taisykles.

Mokiniai: Socialinė Terpė ir Tarptautiškumas

Paskutinė ir gausiausia mokyklos dalis - mokiniai. Jų susirenka visokių ir iš visur. Mokykla - vis dėlto ne vien ugdymo įstaiga, bet ir labai koncentruota socialinė terpė. Visi žino, pagrindinė užduotis pirmąją dieną mokykloje - susipažinti, rasti draugų. O ir mokantis bendrauti reikia. Mokytojai vis dažniau pamokose paskirsto darbą grupėse, namų darbai taip pat kartais grupiniai. Visada yra ta grupelė mokinių, kurios nemėgsti, visada yra ir ta, kurios dalimi norėtum būti. Mokykloje reikia ir sveikintis, ir klausti, ir palaikyti pokalbį, ir dar kokį juokelį mokėti.

Ką keisčiau, jei turėčiau stebuklingą lazdelę? Nieko. Kokie žmonės susirenka mokyklose, atspindi tai, su kokiais žmonėmis turėsi bendrauti ir gyventi mokyklą pabaigęs. Manau, neprotinga dvylika metų gyventi šiltnamio sąlygomis, o išėjus išsigąsti žmonių. Mokykloje išmoksti ne tik spręsti nelygybes ir analizuoti Čiurlionio sonatinę formą, mokykloje išmoksti atsikirsti piktiesiems, suprasti liūdnuosius, dirbti su tau nepatinkančiais ir kalbėti su nepažįstamaisiais. Vienintelis dalykas, ką pridėčiau, tai pakviesčiau mokytis daugiau užsieniečių. Būtų dešimtys mainų programų.

Štai tokia mano utopinė mokykla.

Vilniaus Jėzuitų Gimnazija: Istorija ir Vizija

Vilniaus jėzuitų gimnazijos istorija prasideda dar XVI amžiuje, kai dabartinės gimnazijos patalpose buvo įsteigta „Collegium Vilnense Societati Jesu“. Po dešimties metų ši kolegija buvo pertvarkyta į Vilniaus Universitetą, kuris nuo pat įkūrimo tapo Lietuvos svarbiausiu švietimo centru. Jėzuitai švietė visos šalies jaunimą, kuris formavo ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos visuomenės tendencijas, politikos bei ekonomikos kryptis.

Nors carinės Rusijos, lenkų ir sovietų okupacijos laikais gimnazija dėl savo krikščioniškų šaknų buvo uždaryta, tačiau, Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir 1994m. Jėzuitų ordinui susigrąžinus mokyklos patalpas, prasidėjo Vilniaus jėzuitų gimnazijos atgimimas. Net ir sudėtingais ankstyvaisiais nepriklausomybės metais atsirado žmonių, kurie pasiryžo padėti Vilniaus jėzuitų gimnazijai. Pagalba atėjo įvairiomis formomis: vieni prisidėjo savo žiniomis, kiti darbu, o treti finansiškai - kiekvienas iš jų padėjo, nes tikėjo mūsų gimnazijos tikslu - ugdyti mąstančius ir savarankiškus žmones.

Gimnazija pirmuosius mokinius priėmė nelengvu laikotarpiu - daugelis mokymui skirtų patalpų buvo dar tinkamai neparuoštos, nuolatos trūko žmonių ir finansavimo tolesniam mokyklos atgimimui, net pirmieji atkurtos gimnazijos mokslo metai prasidėjo rugsėjo 11 d. Šis sudėtingas laikotarpis suformavo Vilniaus jėzuitų gimnazijos bendruomenės aksiomą - gimnazija visomis išgalėmis stengiasi ugdyti naująją lyderių kartą, todėl privalome prisidėti. Pareiga kiekvienam bendruomenės nariui prisidėti prie bendros gerovės suformavo stiprią savivaldą. Mokyklos valdyme aktyviai dalyvauja mokinių parlamentas bei tėvų komitetas, kurie užtikrina, jog gimnazijoje būtų atstovaujama visos bendruomenės narių interesams. Šis procesas užtikrino, jog gimnazija sėkmingai veikia jau dvidešimt penkis metus ir garantuoja, kad mokiniai gimnaziją palieka turėdami ne tik aukšto lygio akademinį išsilavinimą, bet ir tvirtą vertybinį pamatą.

Nors Vilniaus jėzuitų gimnazija per beveik trisdešimt metų išaugo į Lietuvos švietimo lyderę, bendruomenės žvilgsnis krypsta į ateities horizontus - 2020 metais pabaigtas statyti Edukacinis Medijų Centras - "Lojoteka", kuris suteikia mokiniams ir mokytojams prieigą prie naujausių medijų ir kompiuterinių technologijų. Taip pat prieš kelerius metus duris atvėrė ir pirmosios pradinės mokyklos klasės. Naujausias gimnazijos projektas, kurio iniciatoriai patys mokiniai, - Vilniaus jėzuitų gimnazijos paramos fondas. Šis fondas užtikrintų papildomą stabilumą gimnazijai, ilgalaikę strategiją ir leistų dar ambicingiau žvelgti į ateitį.

Vizija - valdant suformuotą neliečiamąjį kapitalą, iš gautų pajamų remti Vilniaus jėzuitų gimnaziją, prisidėti prie mokyklos materialinės ir mokslinės bazės bei žmogiškųjų išteklių, prie Lietuvos ateities gerovės.

Bendruomenės Mokykla: Skirtybės Pripažinimas ir Misija

Bendruomenės mokyklos veikla grindžiama skirtybių pripažinimu. Bendruomenės mokykla - vieta, kurioje gera mokytis gyvenimui.

Misija - teikti aukštos kokybės švietimo ir vaikų priežiūros paslaugas saugioje, pagarbioje ir įtraukiančioje aplinkoje, kuriančioje pagrindus mokymuisi visą gyvenimą, akcentuojanti visuminio, tautinio, dorinio ugdymo svarbą, užtikrinanti gerą vaikų savijautą, sėkmingą ugdymą(si), poreikių tenkinimą.

Mokytojas, kuris, užuot vertęs, išlaisvina, kuris ne tempia, bet kelia, ne spaudžia, bet formuoja, ne liepia, bet moko, ne reikalauja, bet klausia, kartu su vaiku išgyvens daugybę įkvepiančių akimirkų ir turės daug galimybių stebėti, per ašarų šydą, kovą tarp gėrio ir blogio jėgų jo širdyje ir pamatyti, kaip laimės šviesos angelas.

Ugdymo centre - vaikas, kurį priimame, kaip stiprią, protingą, unikalią ir kūrybingą asmenybę. Siekiant formuoti organizacijos kultūrą stebime naujausios tendencijos švietime ir nagrinėjame reikalavimus šiuolaikinėms ikimokyklinio ugdymo mokykloms. Daugiausia dėmesio skiriame aukštos ugdymo paslaugų kokybės užtikrinimui, ugdytinių pasiekimams ir ugdymo aplinkos formavimui siekiant patenkinti šiuolaikinės visuomenės poreikius.

Dominuoja vertybės (yra daugybė vertybių, kurioms visa bendruomenė pritaria ir priima).

tags: #mokyklos #vizijos #stretu #buti #konkretesnes