Žemės Naudojimo Modeliai: Apžvalga Lietuvoje ir Pasaulyje

Racionalus teritorijų tvarkymas ir naudojimas tiek valstybinėje, tiek privačioje žemėje yra svarbus strateginis valstybės siekis. Šiame straipsnyje apžvelgsime įvairius žemės naudojimo modelius, aptarsime privačias saugomas teritorijas (PST), žemės konsolidaciją ir teritorijų planavimo ypatumus.

Žemės naudojimo tipai.

Privačios Saugomos Teritorijos (PST)

Saugomos teritorijos (ST) yra svarbus nacionalinės gamtinės aplinkos apsaugos ir tvaraus jos išteklių naudojimo strategijos komponentas. Daugelyje valstybių, taip pat ir Lietuvoje, didelė dalis žemės yra ne valstybinė, o priklausanti privatiems asmenims. Dėl šios priežasties ST steigimas ir dėl to gyventojams galimai atsirandantys ūkinės veiklos apribojimai dažnai gali kelti daug konfliktinių situacijų. Lietuvoje tik rezervatuose ir Kuršių nerijos nacionaliniame parke visa žemė priklauso valstybei, kai tuo tarpu kito tipo ST didesnė arba mažesnė dalis žemių yra privačios.

Dalis gyventojų saugomas teritorijas supranta tik kaip draudimų sistemą, kadangi steigiant ST privačioje žemėje yra apribojama arba net visiškai draudžiama tam tikra veikla. Nors privatūs asmenys, kurių vykdoma miškų ir žemės ūkio veikla patiria apribojimus, turi teisę į kompensacijas, jos nėra pakankamos, dėl to kyla didelis visuomenės nepasitenkinimas, o požiūris į ST yra neigiamas. Nors laikui bėgant gyventojų požiūris į ST kinta, tampa palankesniu, tačiau minėti problematiškumo aspektai išlieka vis dar aštrūs.

Lietuvoje, kaip ir bet kurioje kitoje pasaulio valstybėje, finansiniai ištekliai yra riboti, todėl išlikusioms gamtinėms bei kultūrinėms vertybėms, tarp jų ir ekosistemoms, išsaugoti nėra skiriama pakankamai lėšų. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvų galima konstatuoti, kad jau yra pavienių nevyriausybinių organizacijų (NVO) inicijuojamų veiklų, kurios galbūt netolimoje ateityje sustiprintų valstybės ST sistemą arba net papildytų ją naujomis aukštą ekologinį potencialą turinčiomis teritorijomis.

Toks ar panašus kelias yra vienas iš galimų vis aštrėjančių aplinkosauginio pobūdžio konfliktų sprendimo būdų, kuris netolimoje ateityje galėtų paskatinti privačių saugomų teritorijų (PST) įteisinimą Lietuvoje. PST galėtų užpildyti spragas jau esamų ST sistemoje - jas galima būtų tikslingai kurti ten, kur apsauga yra labai reikalinga, bet valstybė dėl kažkokių priežasčių to padaryti negali. PST gali veikti ir kaip buferinės zonos prie esamų ST arba kaip jungiamieji koridoriai tarp jų migruojančioms rūšims, tokiu būdu būtų užtikrinamas visavertis gamtinio karkaso (ekologinio tinklo) funkcionavimas.

Šio straipsnio tikslas - apžvelgti ir susisteminti įvairių valstybių patirtis steigiant privačias saugomas teritorijas ir, remiantis tuo, apsvarstyti galimą šių teritorijų integravimą į Lietuvos saugomų teritorijų sistemą.

Uždaviniai:

1. Apžvelgti pasaulinę PST steigimo patirtį.
2. Susisteminti skirtingus įvairiose valstybėse taikomus mechanizmus.
3. Pasiūlyti galimus PST koncepcijos realizavimo modelius Lietuvoje.

Straipsnio pagrindą sudaro mokslinės, teisinės ir kito pobūdžio su analizuojama tema susijusios literatūros šaltinių, statistinių duomenų analizė ir susisteminti apibendrinimai. Daugiausia apžvalgai naudoti Pasaulinės gamtos apsaugos organizacijos leidiniai, kadangi apie PST vis dar nėra daug duomenų: nors šis reiškinys egzistuoja jau ganėtinai ilgai, tačiau daugelyje valstybių privačiai, be vyriausybės įsikišimo veikiančių teritorijų savininkai neprivalo teikti veiklos ataskaitų ar net užregistruoti tokių teritorijų. Dėl to iki šiol tokių teritorijų vertinimas yra daugiau sąlyginis, o statistiniai duomenys atspindi tik nedaugelio šalių pavyzdžius.

IUCN (Pasaulinė gamtos apsaugos organizacija) apibrėžia privačią saugomą teritoriją kaip bet kurią žemės plotą, kuris yra:

• Valdomas siekiant išsaugoti biologinę įvairovę.
• Saugomas su oficialiu valstybės pripažinimu arba be jo.
• Valdomas arba kitaip saugomas asmenų, bendruomenių, įmonių ar nevyriausybinių organizacijų.

PST gali suteikti daug naudos - jos gali užpildyti spragas esamų saugomų teritorijų sistemoje, jos gali būti tikslingai kuriamos ten, kur apsauga yra kritiškai reikalinga, bet dėl kažkokių priežasčių vyriausybė negali apsaugoti. Skirtingi PST steigimo mechanizmai privačioje žemėje gali būti skirstomi pagal steigimo iniciatorius, vyriausybės paramą ir teisinį reguliavimą.

Saugomos teritorijos steigimą gali paskatinti dvi skirtingos iniciatyvos: savanoriška (asmuo, įmonė, bendruomenė, NVO) arba vyriausybė. Vyriausybė, steigdama saugomą teritoriją, paprastai stengiasi kompensuoti žemės savininkams už saugomos teritorijos sukūrimą jų teritorijoje. Tačiau kai iniciatyva yra savanoriška, dedamos pastangos ją skatinti ir remti įvairiais finansiniais ir nematerialiais būdais.

PST gali būti įsteigtos be teisinio pripažinimo, taip pat jos gali būti formuojamos naudojant įvairius teisinius dokumentus arba net įtrauktos į nacionalinę saugomų teritorijų sistemą. Šie teisiniai mechanizmai gali labai skirtis ir dažnai naudojami kartu. Šie mechanizmai gali būti suskirstyti į tris grupes: teisiniai susitarimai su vyriausybe; servitutai ir įsipareigojimai; žemės patikos fondai ar kitos aplinkosauginės organizacijos, skirtos PST kurti.

Kad PST veiktų efektyviai, būtina vyriausybės kontrolė. Svarbu užtikrinti, kad pagrindinis PST valdytojo tikslas būtų saugoti aplinką, o ne siekti pelno ar kitos naudos. Skirtingų šalių praktikos analizė rodo, kad nors pasaulyje yra daug šalių, kuriose tokios teritorijos kuriamos savanoriškai ir be jokio teisinio statuso pripažinimo, nėra jokios garantijos, kad gamtosauga yra veiksminga ir ilgalaikė. Todėl pirmasis žingsnis kuriant PST sistemą turėtų būti teisinio pagrindo sukūrimas. Svarbu apibrėžti pačią sąvoką ir kriterijus, pagal kuriuos teritorija gali būti vadinama privačiai saugoma ir pripažįstama. Teisiniai mechanizmai turėtų būti kuo įvairesni ir lankstesni. Mechanizmų deriniai gali atspindėti kryptį, kuria valstybė nori plėtoti PST sistemą.

Antrasis žingsnis - skatinimo ir paramos mechanizmų kūrimas. Be to, būtina, kad PST savininkai gautų specialisto pagalbą, užtikrinančią aplinkosaugos tikslų įgyvendinimą ir saugomos teritorijos išsaugojimą. Tiek teisinė sistema, tiek parama turi užtikrinti, kad privačios saugomos teritorijos būtų ilgalaikės ar net amžinos. Teisinė sistema turi apimti nuostatas, kad žemės statusas nesikeistų, kai savininkas persigalvoja, parduoda ją arba paveldi.

Žemės Konsolidacija

Žemės konsolidacijos procesai nėra nauji. Vieni iš pirmųjų mėginimų konsoliduoti žemę, kaip atitinkamos žemės reformos metodas, vyko Skandinavijos valstybėse t.y. Suomijoje, Švedijoje ir Danijoje 18 a. pabaigoje - 19 a. pradžioje. Trys pirmieji žemės konsolidacijos projektai Švedijoje buvo įvykdyti tarp 1750 metų ir 1920 metų. Švedijoje žemės konsolidacija atsirado, kaip rezultatas nepalankaus kalnuoto kraštovaizdžio neleidusio suformuoti racionalių, patogių sklypų, kai uolingos kalvos ir įdubos skaidė sklypus. Suomijoje žemės konsolidacijos įstatymas pirmą kartą buvo priimtas 1757 m. ir nuo to laiko beveik visa žemė Suomijoje buvo bent kartą konsoliduota.

Danijos žemės konsolidacija siekiama sumažinti susiskaidymą tarp žemės ūkio paskirties žemės sklypų. Ji apibrėžiama taip: Danijos žemės konsolidacijos įstatymus apibrėžia ir įgalina konsolidacijos agentūros, kurios atlieka žemės konsolidavimo darbus ir nustato pagrindinius principus. Šie keli principai apibūdina:

• Žemės konsolidacijos planuotojas (matininkas ar agronomas) derasi su ūkininkais.
• Ūkininkai nereikia pirkti ir parduoti žemės vienam nuo kito; pirkimai ir pardavimai eiti per.
• Žemės konsolidacijos sutartyse yra visi savininkų susitarimai. Tai reiškia, kad yra tik vienas dokumentas kiekvienam savininkui nepriklausomai nuo to, keliuose sandoriuose jis dalyvauja.
• Visi žemės konsolidacijos schemos pakeitimai atliekami vadovaujantis įstatymais, juridiniame žemės komisijos nutarime.
• Savininkai sutinka apytiksliai nurodyti sritis, kuriose kadastriniai matavimai atliekami tik tada, kai šie pakeitimai formaliai veiksmingi.

Danijos konsolidavimo projektus įgyvendinantis asmuo yra apskrities komisija. Ši komisija yra pavesta vykdyti teisės aktus, kurie reglamentuoja atsakomybę žemės ūkio paskirties žemę Danijoje. Ši komisija gali suteikti teises ir išimtis tais atvejais, kai priimami sprendimai žemės konsolidacijos projekte pažeidžia pagrindines taisykles, pavyzdžiui, viršutinių lubų turėjimo dydžius ir maksimalius atstumus tarp pastatų ir žemės sklypų. Planuotojas veda derybas dėl atitikimų teisės aktų nepaisymo planavimo metu. Planuotojas taip pat yra atsakingas už visų kitų teisės aktų laikymąsi.

Vakarų Europos šalys šimtamečius jau vykdo žemės konsolidacijos projektus, per kuriuos jau daugelį metų kompleksiškai pertvarko žemės sklypų struktūrą, juos stambina, kuria reikiamą ar pertvarko esamą infrastruktūrą, sprendžia aplinkosauginius klausimus ir netgi naudoja vietoje žemės nusavinimo procedūrų. Vakarų šalių ekspertai, kartu su Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) ekspertais, supažindina kitų šalių specialistus su žemės konsolidacija (ŽK), padeda pasirengti įstatyminę bazę, dalijasi gerąja projektų rengimo praktika, konsultuoja įvairiais techniniais klausimais.

Pagrindinis šio darbo tikslas - išanalizuoti šalių žemės konsolidacijos projektų modelius, raidą, privalumus ir trūkumus kaip žemės tvarkymo instrumentą, padėjusį efektyviai sutvarkyti žemės resursus. Ruandos valstybės sekmė - puikus pavyzdys visoms pasaulio tautoms, kaip pasitelkiant žemės konsolidaciją galima tapti stipria agrarine valstybe.

Teritorijų Planavimas ir Priežiūra

Aplinkos ministerija (AM) formuotų valstybės politiką žemės tvarkymo, žemės reformos, žemėtvarkos (išskyrus žemės ūkio paskirties žemę) taip pat geodezijos, kartografijos, erdvinių duomenų rinkinių tvarkymo, Lietuvos erdvinės informacijos infrastruktūros plėtojimo, nekilnojamojo turto kadastro, žemės naudojimo valstybinės kontrolės srityse, organizuotų, koordinuotų ir kontroliuotų jos įgyvendinimą. Atitinkamai siekiama pakeisti ir Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) pavaldumą iš Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) į AM.

Siekiant skaidrinti ir optimizuoti valstybinės žemės valdymą ir naudojimą bei suteikti vietos savivaldai galimybę efektyviai planuoti ir naudoti savo teritoriją užtikrinant, kad savivaldybės visoje šalies teritorijoje veiktų vieningai (netaikytų skirtingų tvarkų ir standartų žemėtvarkos srityje, sprendimus priimtų vadovaudamosi kompleksiniu požiūriu į įstatymų keliamus uždavinius), siūloma nustatyti, kad savivaldybės būtų pagrindinis valstybinės žemės patikėtinis ir patikėjimo teise valdytų visą joms Vyriausybės nutarimais perduotą valstybinę žemę savivaldybės teritorijoje.

Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija (VTPSI) siekia užtikrinti efektyvesnę ir tikslesnę žemės naudojimo priežiūrą, todėl diegia modernius sprendimus. Nuo šiol planuojant patikrinimus, ypatingas dėmesys bus skiriamas objektams, kurie gali kelti didžiausią grėsmę visuomenės interesams ir aplinkai - juos atrinkti padės automatizuoti GIS modeliai.

2024 metais Statybos inspekcija parengė ir patvirtino žemės naudojimo valstybinės priežiūros rizikingumo vertinimo ir atrankos modelio aprašą, kuris leidžia išskirti svarbiausius kontrolės prioritetus. 2025 m. pirmojo ketvirčio planiniams patikrinimams buvo atrinkti žemės sklypai, esantys valstybės saugomose teritorijose, kultūros paveldo vietovių apsaugos zonose ir besiribojantys su valstybiniais vandens telkiniais.

Automatizuoti sprendimai padeda dar labiau sustiprinti prevenciją ir tikslingai nukreipti priežiūros resursus į rizikingiausias vietas. Siekiant didesnio skaidrumo ir glaudesnio bendradarbiavimo su visuomene, Statybos inspekcija sudarė galimybę su planinių patikrinimų planais susipažinti ne tik savo interneto svetainėje, bet ir patogiai peržiūrėti juos interaktyviame žemėlapyje.

2025 metais Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija (VTPSI) atliko 1853 žemės naudojimo patikrinimus. Pažeidimai nustatyti net 1171 atveju, o net 95 proc. jų sudarė savavališkas valstybinės žemės, miško ar vandens telkinių užėmimas ir naudojimas.

Netinkamai planuojama urbanizacija estetine ir aplinkosaugine prasme žaloja mus supančią aplinką. Dėl neracionalaus žemės naudojimo kenčia žemės ūkio sektorius, nes yra užstatomos derlingos žemės ir nenaudojamos pagal paskirtį. Taip pat privaloma įvardinti ir žalingiausią antropogeninį darinį dėl urbanizacijos - dirvožemio sandarinimą (žemės padengimas kieta danga, nepraleidžiančia vandens). Pastarasis procesas vyksta chaotiškai, o pasekmės yra negrįžtamos. Tenkinant žmonių socialinius ir ekonominius poreikius didėja sandarinimo neigiamas poveikis aplinkai.

Sukurtas modelis leidžia kompleksiškai įvertinti administracines teritorijas darnaus žemės naudojimo požiūriu. Modelis gali būti taikomas kaip priemonė, priimant sprendimus bendrųjų planų rengimui ir atnaujinimui savivaldybių lygmenyje, mažinant antropogeninį poveikį. Modelis padės optimizuoti žemės naudojimą ir bus tinkamas įrankis teritorijų planavime. Patikslinus teisės aktus, reglamentuojančius teritorijų planavimą ir žemės naudojimą, siūlomą modelį galės naudoti teritorijų planavimo specialistai ir valstybės tarnautojai, atliekantys šio proceso planavimą.

Vyriausybė pritarė Aplinkos ministerijos parengtiems Žemės įstatymo ir jį lydinčiųjų 17 teisės aktų pakeitimams, kurie įgyvendintų žemės valdymo ir naudojimo pertvarkos antrojo etapo tikslus. Nacionalinei žemės tarnybai būtų suteikiama teisė nustatyti servitutus administraciniu aktu ir kitų subjektų patikėjimo teise valdomiems žemės sklypams.

Tam, kad valstybinė žemė būtų naudojama efektyviau, siūloma suteikti teisę išsinuomoti valstybinės žemės sklypus statiniams, kurių paskirtis neatitinka pagrindinės žemės sklypo naudojimo paskirties ir būdo, eksploatuoti. Numatoma, jog žemės sklypai nebus formuojami ir valstybinės žemės nuomos sutartys nesudaromos prie Nekilnojamojo turto registre įregistruotų statinių ir (ar) įrenginių, kurie vadovaujantis teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais turi būti griaunami.

Siekiant sumažinti apleistų statinių skaičių, suteikiama teisė išsinuomoti jau suformuotus sklypus prie apleistų statinių, nustatant terminą jiems sutvarkyti naudojimui pagal paskirtį. Numatoma, kad atlyginimo už galimybę statyti išnuomotoje valstybinėje žemėje nereikėtų mokėti atnaujinant pastatus, įgyvendinant viešosios infrastruktūros, atsinaujinančių išteklių energetikos projektus ir projektus, susijusius su viešojo intereso tenkinimu.

Savivaldybių, kuriose nebaigtos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros administracijos iki 2023 m. gruodžio 31 d. turėtų baigti žymėjimą kartografinėje medžiagoje apie laisvą natūra grąžintiną žemę. Po to savivaldybės meras turėtų priimti sprendimą, kad nebėra natūra grąžintinos laisvos žemės.

Minėtų įstatymų pakeitimais sprendžiami žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų keitimo, prašymų ir skundų nagrinėjimo žemėtvarkos srityje tvarkos nustatymo, matininkų atsakomybės griežtinimo klausimai. Žemės valdymo ir naudojimo pertvarkos antrojo etapo teisės aktų projektus dar turės patvirtinti Seimas.

Seimas 2022 m. birželį priėmė Žemės įstatymo pakeitimus, kuriais nuo 2023 m. sausio 4 d.

tags: #zemes #naudojimo #modeliai