Mokesčiai yra nuo seniausių laikų žinomas svarbiausias valstybės finansinis šaltinis, jos gyvavimo pagrindas, vyraujanti biudžeto įplaukų akumuliavimo forma. Kiekviena valstybė, norėdama vykdyti savo funkcijas privalo rinkti mokesčius, kurių pajamomis tos funkcijos yra vykdomos, todėl daugelis piliečių turi mokėti mokesčius ir už naudojamus gamtos išteklius.
Mokesčių sistema apibrėžiama kaip šalyje egzistuojančių mokesčių, įplaukų ir rinkliavų visuma, nustatyta sprendžiant apmokestinimui keliamus uždavinius ir išreiškianti valstybės socialinę, ekonominę ir fiskalinę politiką. Keičiantis šalies ekonomikai ir politinei situacijai, mokesčių sistema taip pat turi neišvengiamai keistis. Mokesčių sistema turi skatinti ekonomikos plėtrą.
Brangiausias gamtos duodamas turtas žmogui - žemė. Tai vieta, ant kurios žmogus gali kurti nekilnojamąjį turtą, parduoti, investuoti į ją, saugoti ir brandinti, taip užsitikrinant pelną. Kiekvienam privačios žemės savininkui yra privaloma mokėti žemės mokestį. Šiame straipsnyje bus gilinamasi į šį mokestį, aptariamas jo apmokestinimo instrumentarijus bei sudedamosios dalys, o rezultatai lyginami su Estijos taikomu žemės mokesčiu.
Istorinė Lietuvos mokesčių apžvalga
Lietuvoje mokesčiais labiau pradėta domėtis 13 а., kai formavosi Lietuvos valstybė. Seniausi (14 а.) mokesčiai Lietuvoje buvo natūriniai: žagrė, padūmė, pagalvė, sidabrinė (valstiečių ir miestiečių mokesčiai karo reikalams). Miestuose buvo imami tokie mokesčiai kaip sveriamos prekės, manufaktūros mokestis ir kiti.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždo pajamas sudarė domėnų pajamos (valdomų žemių). Jų dydis priklausė nuo gamtinių sąlygų. Duoklės jau mokėtos Algirdo laikais (1345-1377), t.y. valstiečiai mokėjo vadinamąją dešimtinę (dešimtoji derliaus dalis). Valstiečiai savo kunigaikščiui teikdavo kiaunių kailiukus, medų, vašką, linus ir kitus produktus.
1380 m. pradėtas imti padūmės mokestis (nuo sodybos), kuris buvo tam tikro dydžio (statinė - dėkla), nepriklausė nuo derliaus; tokiu būdu buvo iš anksto užtikrinamos kunigaikščio pajamos. Kęstučio laikais, pradėjus kaldinti Lietuvos pinigus, natūriniai mokesčiai pakeisti piniginiais (sidabrinė, žemės nuomos mokestis, činčas, dar vadinamas čуže, pagalvės mokestis). Kartu į valstybės iždą plaukė kontribucijos, muitai.
Lietuvoje mokesčių visuotinumo principas ilgai netaikytas. Ekonomiškai stiprios gyventojų grupės ilgą laiką mokesčių nemokėjo arba mokėjo tik nedidelius mokesčius. Tik 1764 ir 1775 metais įvesti privalomi visiems gyventojams išvežamų ir įvežamų prekių muitai. Todėl pagrin¬dinė mokesčių našta teko valstybines žemes įdirbantiems žmonėms.
Valstybės mokesčių sistema formavosi, kaip minėta, Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės laikais. Lietuva buvo viena pirmųjų Europos valstybių, pradėjusi sudarinėti biudžeto formos sąmatas 15 а. pabaigoje. 18 а. pabaigoje didelę Lietuvos dalį okupavo Rusijos imperija. Okupuotoje teritorijoje įsigaliojo Rusijos mokesčių sistema. Pirmiausia atlikta mokėtojų revizi¬ja (surašymas). Apmokestinimo vienetu ir Lietuvoje tapo revizinis žmogus (vyriš¬kosios lyties gyventojas).
Taigi visi Rusijos imperijos valstiečiai, miestiečiai ir amatininkai nuo 1822 m. privalėjo mokėti vienodą mokestį, neatsižvelgiant nei į gautas pajamas, nei į turtą. Taip buvo šiurkščiai pažeidinėjamas mokesčių teisingumo principas.
Panaikinus pagalvės mokestį, 1875 m. visi žemės sklypai buvo apmokestinti žemės mokesčiu. Pažymėtina, kad dominavo netiesioginiai mokesčiai (valstybės monopoliai: tabakas, cukrus, naftos produktai, degtukai, taip pat muitai, įvairios rinkliavos). 1911 m. netiesioginių mokesčių įplaukos buvo 7 kartus didesnės nei tiesioginių.
Lietuvą okupavus vokiečiams, be esamų mokesčių, įvesti papildomi - karo mokesčiai. Tokią mokesčių politiką galima vadinti Lietuvos gyventojų apiplėšimu.
1918 m., Lietuvai atkūrus valstybingumą, pradėjo formuotis ir nauja vals¬tybės mokesčių sistema. 1919 m. sausio 23 dieną priimtas mokesčių įstatymas, ро to leidžiami kiti norminiai aktai mokesčių ir rinkliаvų klausimais. Iš pradžių valstybė daug skolinosi, nes karo nuskurdintų gyvеntоjų mokamasis pajėgumas buvo menkas. 1939 m. Lietuvoje buvo imami 1 paveiksle nurodyti pagrindiniai mokesčiai.
Sovietiniais metais (1940-1989 m.) nepriklausomos tarpukario Lietuvos mokesčių sistema buvo sugriauta, apie 91 proc. valstybės biudžeto pajamų sudarė įmonių ir organizacijų mokėjimai, о likusią dalį - gyventojų mokesčiai bei rinkliavos. Tais metais Lietuva neturėjo mokestinio savarankiškumo, šalyje tai¬kyta centralizuota apmokestinimo tvarka, nukreipta prieš privačią veiklą bei įtvirtinanti kolektyvinę priespaudą.
Pažymėtina, kad sovietiniais metais gyventojai mokėjo ir paslėptuosius mokesčius, t.y. prievartiniu būdu apmokėdavo valstybės platinamas paskolų obligacijas, kurių dažnai būdavo nukeliamas grąžinimo laikas bei keičiamos kitos sąlygos.
Žemės mokesčio instrumentarijus Lietuvoje
Žemės mokestis yra vietinis mokestis, kuris tiesiogiai papildo savivaldybių biudžetus. Tai piniginė prievolė už turimą žemę, o jos dydis priklauso nuo žemės vertės ir savivaldybės nustatyto tarifo. Žemės mokestis apskaičiuojamas pagal mokestinio kadastro duomenis.
Pagal LR žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnį žemės mokesčio nemoka šie subjektai:
- Valstybinės ir savivaldybių įstaigos, išlaikomos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų.
- Religinės bendruomenės ir organizacijos.
- Asmenys, kuriems nustatytas 0-25 procentų darbingumo lygis.
- Senatvės pensininkai ir neįgalūs asmenys, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis ar specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis.
Taip pat galima paminėti ir tai, kad žemės ūkio paskirties žemei yra taikomas 0,35 koeficientas, t.y. apmokestinama tik 35 procentai mokestinės žemės vertės.
Žemės mokesčio apmokestinimo vienetas yra piniginis, t.y. žemės mokestis skaičiuojamas nuo esamos žemės vertės. Žemės mokesčio bazė - žemės mokestinė vertė. Pagal LR žemės mokesčio įstatymo 9 straipsnį žemės mokestinė vertė yra:
- Masinio vertinimo būdu nustatyta žemės vertė.
- Individualaus vertinimo būdu nustatyta žemės vertė.
Žemės mokestis skaičiuojamas taikant procentinį (proporcinį) tarifą, kuris gali būti nuo 0,01 iki 4 procentų. Konkretų tarifą nusistato kiekviena savivaldybė atskirai.
Pagal LR žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnį kiekviena savivaldybė gali nustatyti ir kelis žemės mokesčio tarifus, kurie gali būti diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų:
- Žemės paskirtį.
- Žemės naudojimo būdą.
- Žemės ūkio naudmenų našumo balą.
- Kitos žemės naudojimo sąlygas.
Taip pat tame pačiame straipsnyje pabrėžiama ir tai, jog savivaldybėms nenusistačius jokių žemės mokesčio tarifų iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 d. už sekantį mokestinį laikotarpį, toje savivaldybės teritorijoje būna taikomas 0,01 procento tarifas už atitinkamą laikotarpį.
Mokestį apskaičiuoja, užpildo deklaracijas ir iki einamojo mokestinio laikotarpio lapkričio 1 dienos, jas mokesčio mokėtojams pateikia apskričių valstybinės mokesčių inspekcijos.
Žemės mokestis Estijoje
Estijoje žemės mokestis (maamaks) yra vienas iš pagrindinių vietos savivaldos pajamų šaltinių. Mokesčio objektas yra žemės sklypas, o mokestinė vertė nustatoma atsižvelgiant į žemės vietą, paskirtį ir kitus faktorius. Estijos žemės mokesčio tarifai svyruoja nuo 0,1 iki 2,5 procento žemės vertės per metus.
Estijoje yra numatytos įvairios lengvatos žemės mokesčiui, pavyzdžiui, nuo mokesčio atleidžiami pensininkai, neįgalūs asmenys ir kitos socialiai pažeidžiamos grupės. Taip pat lengvatos taikomos žemės ūkio paskirties žemei ir miškams.
Lietuvos ir Estijos žemės mokesčio palyginimas
Žemės mokesčiai Lietuvoje ir Estijoje turi panašumų ir skirtumų. Abiejose šalyse mokestis yra vietinis ir skirtas savivaldybių biudžetams papildyti. Tačiau skiriasi tarifai, lengvatos ir administravimo tvarka.
Lietuvoje žemės mokesčio tarifai svyruoja nuo 0,01 iki 4 procentų, o Estijoje - nuo 0,1 iki 2,5 procento. Lietuvoje daugiau lengvatų numatyta valstybinėms įstaigoms ir religinėms bendruomenėms, o Estijoje - socialiai pažeidžiamoms grupėms.
Žemiau pateikta lentelė apibendrina pagrindinius Lietuvos ir Estijos žemės mokesčių skirtumus:
| Kriterijus | Lietuva | Estija |
|---|---|---|
| Tarifai | 0,01-4 % | 0,1-2,5 % |
| Lengvatos | Valstybinės įstaigos, religinės bendruomenės | Pensininkai, neįgalūs asmenys |
| Administravimas | Apskričių VMI | Savivaldybės |
Nepriklausomos tarpukario Lietuvos mokesčių sistema bei atskiri mokesčiai (verslo pelno, darbo pajamų) buvo kritikuojami (kaip ir dabar) mokesčių mokėtojų, verslininkų, ekonomistų. Tačiau Lietuvos ūkio rezultatai (1929-1939 metais gamybos apimtis padidėjo 3 kartus, pramonės - 1,8 karto, nors šiuo laikotarpiu siautė krizė) leidžia teigti, о ir daugelis specialistų mano, kad valstybės mokesčių politika buvo nuosekli, lanksti, pakankamai stabili ir efektyvi. Žemi mokesčių tarifai daug prisi¬dėjo prie savos pramonės ir prekybos plėtojimo, buvo skatinamas eksportas, tinka¬mai reguliuojamas importas.
tags: #zemes #mokescio #instrumentarijus