Dažnai girdime, kad Lietuva neturi naftos ir mineralinių išteklių, todėl ir yra neturtinga. Tačiau tai ne bėda, o netgi tam tikra Lietuvos geologinė privilegija. Lietuvos žemės gelmėse slypi tai, kas yra svarbiausia. Naudingosios iškasenos ir pirmiausia statybinės medžiagos yra ypač svarbios ekonominės plėtros požiūriu. Tad kas gi slypi po mūsų kojomis?
Naudingosios iškasenos Lietuvoje
Žemės gelmėse slypi naudingosios iškasenos, požeminis gėlas ir mineralinis vanduo. Be šių plačiai žinomų naudingųjų reiškinių yra ir kitų savybių, svarbių kasdieniam gyvenimui. Naudingosios iškasenos, mineralinės žaliavos, neorganinės arba organinės kilmės, medžiagų sankaupos Žemės plutoje, naudojamos visuomenės reikmėms. Lietuvoje daugiausia naudojama statybinėms medžiagoms gaminti. Todėl ir šalies kasybos pramonė yra vietinės reikšmės. Šios pramonės pagaminta produkcija sudaro 2 % visos pramonės gaminamos produkcijos vertės.
Atskirų rūšių naudingieji ištekliai šalies teritorijoje pasiskirstę nevienodai:
- Akmens druskos yra Klaipėdos ir Tauragės apskrityse.
- Vienintelis išžvalgytas anhidrito telkinys - Kauno rajone.
- Durpių telkinių esama visoje šalies teritorijoje, o daugiausia - Šiaulių, Vilniaus, Panevėžio, Klaipėdos ir Alytaus apskrityse.
- Geležies rūdos telkinys glūdi Varėnos rajone.
- Gėlavandenės klinties (klinties tufo, ežerų klinties, mergelio) išteklių daugiausia randama Alytaus ir Vilniaus apskrityse.
- Gipso išteklių yra Kauno rajone esančiame anhidrito telkinyje ir Pasvalio rajone.
- Visi ištirti klinties ištekliai yra šiaurinėje Lietuvos dalyje - Šiaulių apskrities teritorijoje.
- Kreidos mergelio išteklių turtingos Alytaus ir Marijampolės apskritys.
- Molio randama beveik visoje šalyje, išskyrus Klaipėdos apskritį. Daugiausia jo išteklių išžvalgyta Šiaulių, Marijampolės, Kauno ir Utenos apskrityse.
- Vienintelis išžvalgytas opokos telkinys yra Tauragės apskrityje.
- Sapropelio aptinkama visoje Lietuvos teritorijoje, o išžvalgyti yra Šiaulių, Alytaus, Tauragės ir Telšių apskričių ištekliai.
Pažymėtina, kad naudingųjų iškasenų telkiniai užima tik 4,3 proc. Lietuvos teritorijos, todėl jų plotai jokiu būdu neturi būti užstatyti ar panaudoti kitoms reikmėms, kurios apribotų galimybę anksčiau ar vėliau naudingųjų iškasenų telkinius naudoti. Išsivysčiusiose šalyse kiekvienam gyventojui kasmet tenka apie 20 t iškasamų įvairių rūšių naudingųjų iškasenų.
Naudingųjų iškasenų, ypač smėlio ir žvyro, gavyba labai sparčiai augo nuo 2001 iki 2008 metų. Jei būtų išlikę šio laikotarpio statybos pramonės ir infrastruktūros darbų augimo tempai, tai išžvalgytų smėlio bei žvyro išteklių greitai būtų pradėję stigti. 2011 m. duomenys rodo, kad šalyje vėl didėja naudingųjų išteklių gavyba. Daugiausia išgaunama žvyro, dolomito, durpių, klinčių.
2011 metais išgauta:
- 6 590 tūkst. kubinių metrų žvyro - 400 tūkst. kub. m daugiau negu 2010 m.
- 1 447 tūkst. kub. m dolomito (297 tūkst. kub. m daugiau)
- 1 247 tūkst. kub. m mažaskaidžių durpių (330 tūkst. kub. m daugiau)
- 890 tūkst. kub. m kitų durpių (133 tūkst. kub. m daugiau)
- 572 tūkst. kub. m klinčių (118 tūkst. kub.
Leidimai naudoti naudinguosius išteklius 2012 m. pradžioje buvo išduoti 279 šalies įmonėms.
Požeminio vandens ištekliai
Lietuvos žemės gelmės yra sukaupusios didelius geros kokybės požeminio vandens išteklius. Lietuva - vienintelė Europos šalis, kurioje centralizuotai vandentiekai naudojamas tik požeminis vanduo. Požeminio vandens kokybė beveik visuomet yra geresnė nei bet kokio paviršinio vandens. Taip esti todėl, kad požeminis vanduo yra daug geriau apsaugotas nuo mikrobiologinės ir cheminės taršos.
Lietuvoje išžvalgyti ištekliai siekia 2,2 mln. m3/d, t. y. tokį kiekį požeminio vandens galima siurbti per parą, ir šis kiekis natūraliai žemės gelmėse nuolat atsistatys. Net 1989 metais, kai požeminio vandens suvartojimas buvo pasiekęs aukščiausią lygį, Lietuvos didžiuosiuose miestuose buvo naudojama 50-75 proc. Požeminio vandens išteklių užteks ir ateityje. Bendras prognozuojamas paros geriamojo vandens poreikis 2025 metais sudarys 564 997 m3/d ir tai bus tik 26 proc.
Požeminio vandens kokybė yra gera, tačiau vanduo gali būti natūraliai prisotintas kai kurių druskų ar mikroelementų, kurių koncentracijos viršija geriamajam vandeniui nustatytas vertes. Dėl mineralizuoto vandens prietakos padidėja gėlo vandens mineralizacija, kietumas, išauga natrio chlorido arba / ir sulfatų koncentracija, vandenyje gali formuotis kiti nepageidaujami junginiai (sieros vandenilis). Didesni nitratų kiekiai gruntiniame vandenyje siejami su išsklaidyta ir sutelktąja (koncentruota) tarša. Išsklaidytos taršos sąlygomis besiformuojančiame gruntiniame vandenyje apie 30 proc. 2011 metais mineralinis vanduo buvo išgaunamas 16 vandens telkinių.
Kas yra požeminis vanduo?
Geologinis stabilumas ir procesai
Lietuvoje žemės gelmės ir paviršius pasižymi dideliu stabilumu, lyginant su tektoniškai aktyviais regionais. Pasaulio banko vertinimu, pagal galimus ekonominius nuostolius dėl gamtinių nelaimių Lietuva tarp Europos ir Centrinės Azijos šalių užima žemiausią vietą. 2004 metais rugsėjo 21 d. žemės drebėjimas Kaliningrado srityje buvo netikėtai didelės galios - 4,4-5,0 magnitudžių stiprumo. Pagal makroseisminės analizės duomenis, stipriausias žemės drebėjimas sukėlė 6 balų intensyvumo žemės paviršiaus virpesius seisminių įvykių epicentruose Kaliningrade. Drebėjimo sukelti virpesiai buvo juntami ir didelėje Lietuvos teritorijos dalyje.
Kaip parodė žemės drebėjimai Kaliningrado srityje, Lietuvos ir kaimyninių kraštų žemės gelmių tektoninės ir seisminės sąlygos ištirtos nepakankamai. Todėl reikia toliau vykdyti ir plėsti seisminius stebėjimus. Be galimų seisminių virpesių, Lietuvoje vyksta ir kitų geologinių procesų: karstas, šlaitų deformacijos ir nuošliaužos, sufoziniai proveržiai.
Geologinė aplinka ir tarša
Geologinė aplinka gali būti užteršta ar teršiama. Lietuvos geologijos tarnyba nuo 1999 metų kaupia potencialių taršos židinių duomenų bazę, ir joje dabar yra apie 12 000 objektų. Daugelis šių židinių - tai praeityje užterštos vietos (istorinės taršos), kurios dabar naudojamos visai kitiems tikslams. Didžiausia tarša būdinga objektams, paveldėjusiems „istorinę“ taršą, kuriuose yra į požemį patekusių naftos produktų židinių. Duomenų bazėje sukaupta informacija apie taršos židinius - pagrindas aplinkos tvarkymui ir taršos prevencijai.
Tenka pripažinti, kad Lietuvoje, laimei, nėra tokių pramonės taršos pasekmių kaip Japonijoje. Geologai tiria ir dirvožemių geocheminę sudėtį, ypač jų užterštumą sunkiaisiais metalais. Miestų geocheminio kartografavimo duomenys daugelyje vietų rodo didelę geocheminę taršą. 1989-1992 metais detaliai buvo ištirtas Šiaulių miesto ir tuometinių jo gamyklų dirvožemis bei miestą drenuojančios Kulpės upės ir Talšos ežero dugno nuosėdos.
Todėl Lietuva pagal sunkiųjų metalų kiekius dirvožemyje priskirtina prie švariausių Europos šalių, kurioms priklauso Baltijos ir Skandinavijos valstybės. Taigi šis faktas turėtų kuo plačiau būti panaudotas Lietuvos ekologiniam įvaizdžiui formuoti, ekologinei žemdirbystei plėtoti ir turizmo patrauklumui didinti.
Lietuvos geologijos muziejus
Su Lietuvos žemės gelmių turtais, jų išgavimu bei naudojimu nuodugniai galima susipažinti apsilankius buvusiame Geologijos muziejuje Vievyje, Lietuvos naudingųjų iškasenų ekspozicijoje.
Ekspozicijos:
- Mechanizuota kerno saugykla
- Riedulių gludinių
- Lauko riedulių
- J. Dalinkevičiaus memorialinė
- Lietuvos naudingųjų iškasenų
- Alfonso Žukelio paleontologinė ekspozicijos
- Juozo Lisausko retų mineralų kolekcija
Lauko riedulių ekspozicija papildo Riedulių gludinių ekspoziciją. Ji išdėstyta 4,2 ha plote. Grupėmis išdėliota daugiau kaip 550 riedulių (iki 5-6 m3 tūrio), suvežtų iš įvairių Lietuvos vietovių (visi jie kontinentinių ledynų atplėšti ir atvilkti prieš 24 000-13 000 metų iš Fenoskandijos, Baltijos jūros dugno, Estijos ir Latvijos paviršiaus).
1980 pastatytoje Kerno saugykloje pradėtos rengti muziejinės ekspozicijos. Iki 1989 Kerno saugykla buvo Geologijos instituto padalinys. 1992 Kerno saugykla sujungta su Vilniaus ekspozicija ir įkurtas Geologijos muziejus. 2000 saugyklai Vievyje suteiktas savarankiškos organizacijos - Lietuvos geologijos muziejaus - statusas. 2014 Vyriausybė priėmė nutarimą reorganizuoti Lietuvos geologijos muziejų ir prijungti jį prie Lietuvos geologijos tarnybos.
Gipsas: universalus mineralas
Gipsas - dažnai žmonių minima ir daugiausiai statybų pramonėje - tinkui, gipso plokštėms, gipsbetoniui ir kt. medžiagoms gaminti - naudojama žaliava. Tačiau gipsas puikiai pažįstamas ir medicinoje (naudojamas gipso tvarsčiams, ortopedijoje - gaminant gipsines formas, ant kurių formuojami plastikiniai ar anglies pluošto įtvarai), mene (skulptūroms, meninio metalo liejimo formoms, interjero puošiniams (vazos, lipdiniai ir kt.) gaminti), žemės ūkyje (dirvožemiui tręšti), net maisto pramonėje (pvz., sojų varškės gamyboje kaip koagualiantas).
Gipsas gali būti dvejopas: susidaręs natūraliai gamtoje ir išgautas pramoniniu būdu (stabdant sieros dioksido išmetimus į atmosferą (deginant įvairų, sieros turintį kurą), dažnai naudojamas procesas, kurio pabaigoje susidaro dideli gipso kiekiai).Lietuvos geologijos tarnybos Inžinerinės geologijos skyriaus vyriausiasis specialistas Jonas Satkūnas GRYNAS.lt pasakoja, kad gamtoje susidaryti gipsui reikia kelių sąlygų: druskėjančio jūros vandens ir aukštos temperatūros. „Gipsas išsikristalizuoja iš druskėjančio jūros vandens karštame aridiniame klimate, taip pat susidaro hidratuojantis (prisijungiant vandens molekules) anhidritui“, - paaiškina J. Satkūnas.
Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis, gipso yra Pasvalio, Biržų rajonuose (ten, kur vyksta karstiniai procesai). Taip pat dideli gipso ištekliai žinomi pietvakarių Lietuvoje, viršutinio permo nuogulose Kauno-Prienų ruože. „Tai statybinis, labai stiprus gipsas, tinka portlandcementui gaminti. Teoriškai jis gali būti eksploatuojamas tik šachtiniu būdu. Gipso klodai yra maždaug nuo 146 m iki 700 metrų gylyje“, - priduria J. Satkūnas.
Deja, dažniausiai dėl sudėtingų hidrogeologinių ir eksploatacijos sąlygų viršutinio devono, gipso telkinių eksploatuoti neapsimoka. Be to, kaip pabrėžia J. Satkūnas, iš anksto sunku įvertinti būsimo karjero poveikį karstinio proceso intensyvėjimui plėtrai.
Kadangi Lietuvoje gipsas nėra eksploatuojamas, statybos pramonėje jis keičiamas kitomis medžiagomis, importuojamas, gaminamas pramoniniu būdu. Tačiau čia savo indėlį turi mokslas, kuris daro pažangą.
Štai Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkai rado būdą, kaip pagaminti padidinto stiprumo gipso rišamąją medžiagą, naudojant vien tik pramoninių atliekų produktus. Tai reiškia, kad mokslininkai ne tik dirba norėdami išrasti dar stipresnį gipsą, bet ir stengiasi sugalvoti, kaip perdirbti atliekas.
Žemės gelmių turtų išgavimas papildo valstybės biudžetą
GRYNAS.lt primena, kad pagal vertę ir gavybos bei naudojimo kiekį svarbiausios pasaulyje naudingosios iškasenos yra statybos pramonei ir kelių tiesimui skirta skalda, statybos ir apdailos akmuo, žvyras ir smėlis, energetinių resursų žaliava (nafta, akmens anglis, durpės), geležies rūda, klintis cemento pramonei ir žemės ūkiui, molis, akmens druska ir kt.
Lietuvoje skaičiuojama 17 žemės gelmių išteklių rūšių. Tačiau ne visi žemės gelmių ištekliai Lietuvoje yra eksploatuojami. Didžioji dalis žemės gelmių turto ištirta, bet dar laukia savo eilės, be to, yra požymių, leidžiančių tikėtis, kad ateityje bus ir kitų naudingųjų iškasenų telkinių. Mūsų šalyje, Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis, dabar naudojami 9 rūšių naudingųjų iškasenų ištekliai: naftos, klinties, dolomito, kreidos mergelio, smėlio, žvyro, molio, durpių, sapropelio.
Svarbiausi ir daugiausiai naudojami ištekliai Lietuvoje ir visame pasaulyje - požeminis vanduo ir statybinės medžiagos. Lietuvos geologijos tarnyba pabrėžia, kad kasybos įmonės, mokėdamos mokesčius už išgautus žemės gelmių išteklių (kietųjų naudingųjų iškasenų ir naftos) naudojimą, kasmet nemenkai papildo valstybės biudžetą.
Lietuvos geologijos tarnyba informuoja, kad šiuo metu surasti ir paruošti gavybai gelmių ištekliai sudaro apie trečdalį mūsų valstybės turto. Prie atvirų kasinių Lietuvoje priskirtini ir durpynai. Jie užima beveik 10 proc. mūsų šalies paviršiaus ploto, tačiau šiuo metu durpių gavybai naudojama tik 0,2 proc. šalies ploto.
Nemaža dalis iškasenų nėra išgaunamos dėl pernelyg didelių finansinių kaštų ir dėl prognozuojamo didelio neigiamo poveikio aplinkai.