Žemaičių plentas ir sodybos 1939 m.: istorija ir paveldas

Šiame straipsnyje panagrinėsime Žemaičių plento ir sodybų istoriją, kultūrinį paveldą bei reikšmę Lietuvos kraštovaizdžiui 1939 m.

Žemaičių plento istorija

Žemaičių plentas - 1934-1939 m. tiestas magistralinis plentas iš Kauno į Klaipėdą, kurio ilgis siekė 195 km. Iškilmingas atidarymas įvyko 1939 m. liepos 9 d. prie Dievyčio ežero, ant Šiauduvos kalno.

1918 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, valstybei atiteko labai susidėvėję keliai. Be to, jie buvo labai netolygiai išdėstyti: magistraliniai plentai, ėję per Šiaulius-Tauragę ir Zarasus-Kauną - Marijampolę, neturėjo tarpusavio ryšio.

Naująjį kelią projektavo ir statybai vadovavo Susisiekimo ministerijos Kelių valdybos Sauskelių direkcija, vykdė vietiniai rangovai. Numatyta trasa: Kaunas - Raseiniai - Kaltinėnai - Rietavas - Gargždai.

Žemaičių plento konstrukcija: Makadamo grindinys skaldos ir smėlio pagrindu, asfaltuotas, su drenažu. Kelias buvo pritaikytas automobilių transportui: ėjo tiesesne trasa, posūkiai didesnio spindulio; staigesniuose posūkiuose įrengti viražai (važiuojamoji dalis palenkta į kreivės vidų).

Pastatyti 3 dideli tiltai: per Nevėžį - ties Babtais, Dubysą - ties Ariogala, Miniją - ties Gargždais.

Kryžkalnio viadukas yra reikšmingas Lietuvos inžinerijos paminklas, pastatytas 1937 m. tiesiant Žemaičių plentą.

Pokaryje augant transporto srautams, Žemaičių plentas pradėjo nebetenkinti kylančių poreikių. 1971 m. pradėta tiesti Kauno-Klaipėdos automagistralė, einanti nauja, ištiesinta trasa.

Tiesiant Žemaičių plentą, nutarta šiam istoriniam įvykiui atminti pastatyti paminklą. Parinkta vieta magistralės pradžioje, ant Kauno Milikonių kalno, nuo kurio atsiveria vaizdas į Senamiestį ir Vilijampolę.

Šviesiai pilko kampuotų ir apvalių formų granito blokų 7,20 m aukščio obeliskas „Perkūno žirgai” užsibaigia dviejų žirgų galvų ir vyro, laikančio žirgus už žąslų, kompozicija. Šonuose iškalti Kauno bei Klaipėdos herbai, o netoli pjedestalo užrašas: „Žemaičių plentas Kaunas-Klaipėda 220 km 1933-1938”.

Paminklo autorius, klasikinės formos gerbėjas, skulptorius Vytautas Kašuba savo kūriniui parinko obelisko formą, suteikęs jam lietuviškų bruožų - obeliską vainikuoja dviejų žirgų galvos, artimos namų stogų mediniams drožiniams. Užrašo šrifto kompoziciją sukūrė dailininkas Telesforas Kulakauskas.

Lietuvai antrą kartą atkūrus valstybingumą, šalia paminklo suplanuota įrengti apžvalgos aikštelę, paminklą patraukiant kiek toliau nuo kelio.

2004 m. gruodžio 17 d., perkeliant paminklą, paminklo pamate rasta į medinį apvalų dėklą įdėta žalvarinė kapsulė. Atidarius kapsulę, joje rasta 21 skirtingo nominalo moneta, dauguma iš jų kaltos 1925 m., kitos - 1936 m. bei ant pergamento surašytas aktas, kuriame išvardinti kelio statybai vadovavę inžinieriai.

Gerai išsilaikiusį pergamentą, kuris buvo įdėtas į kapsulėje buvusį stiklinį dėklą, puošia Lietuvos, Vilniaus ir Klaipėdos herbai.

Važiuojant Ariogalos tiltu per Dubysą, šalia matosi per Antrąjį pasaulinį karą subombarduoto tilto liekanos. Čia - Dubysos regioninio parko riba. 1936 m. vykstant plento tiesimo darbams, sutvarkyta priešais tiltą kalno papėdėje trykštančio šaltinio, kuris laikomas šventu, aplinka, padarytas nedidelis baseinėlis. Netoliese, to paties kalno šlaite, 1937 m. išbetonuoti Gediminaičių stulpai. Sovietmečiu juos mėginta sunaikinti, tačiau paminklas buvo tik užkastas žemėmis. 1989 m. Gediminaičių stulpai atstatyti.

Po Romo Kalantos susideginimo, 1972 m. naktį iš liepos 21 į 22 d. šalia šaltinio kaunietis V. Lažinskas pastatė metalinį apie 8 m aukščio kryžių.

Sodybos prie Žemaičių plento

Bilionių kaimas

Bilionys - gyvenvietė prie senojo Žemaičių plento, penketas kilometrų nuo Laukuvos Kaltinėnų link. Per kaimą rangosi upės Rungys ir Sartalė.

Iš Bilionių yra kilęs kunigas Pranciškus Stanskis (1815-1905). Jis 50 metų klebonavo ir gyveno Lygumuose (Pakruojo r.). Ten pagarsėjo kaip švietėjas, blaivybės skatintojas ir knygnešių rėmėjas.

Pro Bilionis važiuojant Žemaičių plentu jau iš tolo matosi didingas piliakalnis, kuris dar vadinamas Šventkalniu ar Švedkalniu.

Pietrytinėje piliakalnio pašlaitėje, senų medžių pavėnėje, glūdi etnografinė sodyba, kurią sudaro keturi pastatai: XIX a. viduryje suręstas tvartas-jauja, XIX a. pabaigoje statyta troba ir 1930 m. iškilę klėtis bei malkinė su rūsiu. Ypač įdomi klėtis, kurios sienos suguldytos iš itin storų, per ilgą laiką smarkiai išlinkusių ąžuolinių rąstų.

Sodyba saugoma kaip liaudies architektūros paminklas ir iš išorės tebeatrodo gana autentiškai. Ji bene vienintelė plačioje apylinkėje primena, kokie buvo Bilionys ir gretimi kaimai ikikolūkiniu laikotarpiu.

Aukštkalvių kaimas

Pakeliui iš Kretingos į Salantus, pravažiavus miškų masyvą, keliautojus pasitinka Aukštkalviai. Didelę kaimo dalį užima ledynmečiu suformuota masyvi moreninė kalva, davusi vietovei vardą.

XIX a. I pusėje per Aukštkalvius rusai kariniais tikslais nutiesė Kretingos-Salantų plento atkarpą.

Iškirtus didesnę dalį kaimą nuo Šatilgalio ir Asteikių skyrusio miško, dvarui priklausančioje ariamoje ir plėšininėje žemėje Aleksandras Tiškevičius įkūrė Aukštkalvių palivarką. Valstiečiams suteikęs žemės sklypus kituose kaimuose, kaimavietėje XIX a. pab. - 1904 m. jis pastatė palivarko sodybą.

Vykdant Lietuvos žemės reformą, 1922 m. palivarkas buvo išparceliuotas, o visa žemė išskaidyta į vienkieminius ūkius, kurie išdalinti bežemiams ir mažažemiams. Palivarko sodyba paskelbta pavyzdiniu valstybiniu ūkiu ir laikinai išnuomota A. Tiškevičiui.

Palivarko žemėje įsikūrusi naujakurių gyvenvietė, vyriausybės nutarimu, 1926 m. Apie 1927 m. pavyzdinį ūkį iš valstybės įsigijo poetas Juozas Butkus (Butkų Juzė). Nuo tų laikų palivarko sodyba dar vadinama Butkyne.

Kaimo šiaurės vakariniu pakraščiu palei Mestinės mišką 1930-1932 m. danų firma ,,Højgaard & Schultz” nutiesė geležinkelio liniją Telšiai-Kretinga.

Sovietams okupavus kraštą, palivarko sodyba buvo nacionalizuota, joje įkurtas Kretingos tarybinio ūkio Aukštkalvių skyrius.

Žagatpurvių kaimas

Žagatpurviai pirmą kartą minimi prūsiškuose archyvuose 1684 m. kaip Zaggatpurwen (Gergen Mischt). Šis pavadinimas kilęs iš senosios kuršių (latvių) kalbos, kuris reiškia Šarkų pelkė (latviškai „žagata“ - šarka, „purvs“ - pelkė).

Gyvenvietė galėjo būti įkurta dar keletu šimtmečių anksčiau, XII a. pradžioje, tuo metu iš Kuršių nerijos pasitraukus ten gyvenusiems kuršiams.

Gerėjant ekonominei situacijai, 1892 m. apskrities valdyba nusprendė nutiesti 6 kilometrų akmeninį plentą Saugos-Žagatpurviai. XX a. pradžia kaimui tapo „aukso amžiumi“ - Žagatpurviuose gyveno 277 žmonės.

1912 m. buvo pastatyta muitinė, kareivinės, karininko namelis, nutiestas plentas. Po metų pasienio perėjimo punktas nukonkuravo Degučių muitinę pervežtų prekių kiekiu. Pro šią muitinę į Prūsiją per sieną be muito buvo gabenami Lietuvoje supirkti akmenys betono gamybai.

Po 1923 m. sukilimo prie Didžiosios Lietuvos prijungus Klaipėdos kraštą, pasikeitusi valdžia nusprendė panaudoti muitinės pastatus kitiems tikslams. Čia buvo įsteigta internatinė mergaičių mokykla.

1939 m. Vokietijai atgavus kraštą, prislopęs kontrabandos verslas vėl atsigavo. Bet neilgam - iki II pasaulinio karo pradžios. Karas smarkiai sumažimo gyventojų skaičių.

Sovietų vadovai, pertvarkydami ūkį 1950 m. prijungė pirmiausia prie Inkaklių apylinkės kartu su kitu Mažosios Lietuvos Virkytų kaimu, o 1976 m. jis tapo Švėkšnos apylinkės dalimi.

Žemaičių plentas ir sodybos: kultūrinis paveldas

Žemaičių plentas ir jo prieigose esančios sodybos yra svarbi Lietuvos istorijos ir kultūros dalis. Šios vietos mena tarpukario Lietuvos gyvenimą, žmonių kasdienybę ir valstybės siekį modernėti.

Iki šiol galima pamatyti autentiškų sodybų, piliakalnių ir kitų istorinių objektų, kurie liudija šio krašto praeitį.

Svarbūs įvykiai ir datos

tags: #zemaiciu #plentas #sodybos #1939 #m