XIX amžius Lietuvoje buvo permainų ir transformacijų laikotarpis, kuriame ryškų pėdsaką paliko turtingi ponai vyrai. Šie aristokratai, žemvaldžiai ir verslininkai ne tik formavo ekonominį ir politinį šalies veidą, bet ir darė didelę įtaką kultūrai bei visuomeniniam gyvenimui.
Lietuva Rusijos imperijos sudėtyje XIX a.
Radvilų giminės įtaka
Viena iš įtakingiausių aristokratų giminių Lietuvoje buvo Radvilos. Ši dinastija, turinti šimtmečių istoriją, aktyviai dalyvavo politikoje ir visuomeniniame gyvenime. Kunigaikštis Maciejus Radziwiłłas teigia, kad Radvilos pavardė reiškia anonimiškumo netektį ir papildomas pareigas.
Kunigaikštis pasakoja, kad jo senelę Marią lankydavo XIX amžiuje gimę bankininkai, pramonininkai ir žemvaldžiai, kurie, praradę turtus, niekada nesiskundė. Radvilos stengėsi ne tik maudytis turtuose, bet ir pasirūpinti žmonėmis, kurie prisidėjo prie tos gerovės. Kai kurie Radvilų tarnai dirbdavo šeimomis ir net kartomis.
Šeimos vertybės ir auklėjimas
Net ir didžiausio materialinio klestėjimo metais, Radvilos akcentavo išsilavinimo svarbą. Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis kitados buvo geriausiai išsilavinęs Lietuvos žmogus.
Pasak M. Radziwiłło, gyvenimas be vaikų neturi prasmės. Šeimos dabar dažniausiai mažos, auga po vieną atžalą. Šiuolaikiniai žmonės neretai žvelgia į vaikus kaip į išlaidas, investicijas, kurios niekada negrįžta. Užaugusieji be brolių, seserų nė neįsivaizduoja, ką prarado per tėvų trumparegiškumą, egoizmą.
Dauguma Radvilų po sunkių istorinių kataklizmų liko Lenkijoje, nors kitos šeimos leidosi į Vakarus. Išlaikyti buvusios valstybės, jos aristokratijos dvasią įmanoma tik bendruomenei. Radvilos geriausiai jaučiasi savo šalyje.
Nesvyžiaus pilis - svarbiausias Radvilų centras
Žydų bendruomenės vaidmuo
XIX amžiuje Lietuvoje gyveno gausi ir įtakinga žydų bendruomenė, kurios nariai aktyviai dalyvavo šalies ekonominiame ir kultūriniame gyvenime. Daniel Lupshitz teigia, kad Lietuvoje visais laikais gyveno daug žydų, ne tik didmiesčiuose.
Žydai aktyviai dalyvavo ir gynė Lietuvą Kosčiuškos sukilimo metu, vėliau Nepriklausomybės karų metu, buvo apdovanoti aukščiausiais apdovanojimais už drąsą. Yra išlikę liudijimų apie žydus kareivius savanorius, dvigubus Vyčio Ordino kavalierius ir jų žygdarbius.
Šiandien mūsų problema yra ne tik tai, kad kai prasidėjo karas, Šoa, Holokaustas - Lietuvoje buvo žudomi žydai, - problema, mano galva, buvo tai, kad žydai šventai tikėjo, kad Valstybė, už kurią jie amžiais liejo kraują ir prakaitą, juos apgins. Bet Valstybė jų neapgynė.
Telšių ješiva - žydų švietimo centras
XIX a. sukūrusi unikalią mokymo sistemą, Telšių ješiva iki šiol veikia kaip mokykla be sienų - mat jos mokymo metodai ir šiandien taikomi JAV ir Izraelyje. J. Bucevičės teigimu, ješivoje sukurta savita mokymo sistema buvo unikali dėl keleto bruožų. Pirmiausia - visą ugdymą ji suskirstė pagal išsilavinimo ir žinių lygį į penkias klases, ko niekada iki tol nebuvo. Antras išskirtinumas - tai, jog mokymas vyko hebrajų kalba.
XIX a. pab. rabinų mokykla buvo žinoma visame pasaulyje, į ją studijuoti atvykdavo rabinai iš Anglijos, JAV, Urugvajaus, Pietų Afrikos, Vengrijos ir kitų šalių.
Telšių ješiva XIX a.
Esperanto kalbos kūrėjas Liudvikas Lazaris Zamenhofas
Iškilus litvakų bendruomenės narys gydytojas Liudvikas Lazaris Zamenhofas turėjo ne tik aistrą svetimoms kalboms, bet ir talentą. Daug jų - net dvylika - mokėdamas pats, ilgainiui pradėjo mąstyti apie universalios kalbos sukūrimą.
Vis dėlto esperanto kalbos gimimo metais oficialiai laikomi 1887-ieji, kai paremtam uošvio L. Zamenhofui pagaliau pavyko išleisti vadovėlį. Gydytojas pasirašinėjo dr. Esperanto - daktaras, turintis viltį.
Universali ir visavertė, esperanto kalba labai sparčiai išpopuliarėjo ir paplito po įvairias šalis - dar ir dabar jos mokomasi visame pasaulyje. Netrukus pradėjo kurtis ir esperanto entuziastų draugijos.
Esperantininkų judėjimas Panevėžyje
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, jog esperantininkų Panevėžio skyrius buvo įregistruotas 1927 metų birželio pabaigoje. Tačiau pirmosios žinios apie kalbos puoselėtojus mieste siekia dar 1923-iuosius, kai kūrėsi pirmoji esperantininkų sąjunga. Esperantininkų judėjimo Panevėžyje pradininkai buvo žydai.
Esperantininkų buveinė tuo metu buvo A. D. Pilkausko teigimu, 1926-ųjų spalį „Panevėžio balsas“ rašė, kad Panevėžio esperantininkų draugija turėjo 30 narių, o visame mieste buvo apie 150 mokančiųjų esperanto kalbą.
Panevėžio esperantininkų draugijos valdybos pirmininku J. Kanas, su nedidele pertrauka, išbuvo iki pat mirties 1941-aisiais.
Po vyro nužudymo tų metų liepą, J. Kano žmona su vaikais pasitraukė į Švediją. Kitų esperantininkų likimas, D. Pilkausko teigimu, irgi buvo labai margas. Jų draugijos veikla, žinoma, nutrūko, dalį narių išblaškė netrukus sekusi okupacija, Antrasis pasaulinis karas. Daugelis iki šio sudėtingo laikmečio pabaigos neišgyveno.
D. Pilkauskas sako, jog Panevėžiui yra daug priežasčių didžiuotis savo esperantininkais žydais. Salomonas Alperavičius ir Josefas Tajcas - patyrę esperantininkai - priklausė pirmajai mieste esperantininkų sąjungos valdybai.
Liudvikas Lazaris Zamenhofas - esperanto kalbos kūrėjas
Bronislovas Grombčevskis - keliautojas ir avantiūristas
Į XIX amžiaus pabaigos paskutinių geografinių atradimų ir pašėlusių imperijų lenktynių - kas pirmas užgrobs paskutines laisvas žemes Azijoje - energingai įsivelia jaunas bajoras Bronislovas Grombčevskis iš Telšių pavieto. Įsivelia taip sėkmingai, kad britai bijo jo šešėlio virš Britų Indijos, rusai nesupranta, kinai bando sunaikinti, o Rusijos imperatoriaus rūmuose Bronislovą tai glosto, tai varo šalin.
Neįtikėtinos biografijos žemaitį Bronislovą Grombčevskį galima vadinti kaip tik nori: tikru vyru, išdaviku, dvigubu agentu, patriotu. Jo gyvenimą - laimingu, avantiūristišku, nenusisekusiu.