Oro apykaitos normos įvairios paskirties pastatuose

Šiame straipsnyje aptarsime oro apykaitos normas įvairios paskirties pastatuose. Aptarsime vėdinimo sistemas, oro drėgmės palaikymą, visuomeninių tualetų standartus ir kitus svarbius aspektus.

Vėdinimo sistemos ir oro apykaita

Yra daugybė būdų vėdinti patalpą, o oro apykaita kiekvienu atveju skiriasi priklausomai nuo teršalų, kuriuos reikia pašalinti. Kalbant apie gyvenamojo namo vėdinimą, sistema gali atlikti įvairias funkcijas.

Namo ventiliacija

Kai atliekamas sistemos montavimas, skirtos tik namo ventiliacijai, oro apykaita apskaičiuojama sumuojant kiekvienos patalpos oro poreikį, nustatytą pagal higienos normas arba atsižvelgiant į individualius reikalavimus oro kokybei.

Optimalūs higienos reikalavimai

Optimali oro kokybė pasiekiama, kai į patalpą, kur žmonės būna nuolat (ilgiau nei 2 val. be pertraukos), paduodama po 36 m³/h šviežio oro kiekvienam žmogui. Ši higienos norma taikoma beveik visoms patalpų kategorijoms, išskyrus tas, kur reikalingos ypatingos sąlygos. Tokia oro apykaita užtikrina deguonies ir CO2 koncentracijas ore, kurios nekenkia nei žmogaus sveikatai, nei savijautai.

Taip pat užtikrinama pakankama oro apykaita pagal kitus faktorius: mikrobų ir virusų koncentracija bei pavojingų ir kenkiančių sveikatai medžiagų koncentracija (kurios nedideliais kiekiais išsiskiria iš namo konstrukcijų, apdailos medžiagų, baldų, drabužių... bei intensyviai garuoja kai naudojate buitines chemijos ir kai kurias kosmetikos priemones). Tik su kvapais tokia apykaitą ne labai efektyviai susitvarko ir oro gaivumui reikėtų rinktis kur kas didesnė apykaitą.

Lietuvos STR reikalavimai gyvenamojo namo vėdinimui

Paskutinėje Statybų reglamento redakcijoje, kas liečia gyvenamųjų namų vėdinimo sistemas, įprasta higienos norma yra sumažinta iki ~18 m³/h šviežio oro vienam žmogui, tad formaliai leistina sutaupyti ir butuose įrenginėti dvigubai mažesnę ventiliaciją, nei viešosiose įstaigose. Faktiškai, ~18 m³/h yra vidurkis tarp optimalios oro kokybės normos higienos požiūriu ir minimalios fiziologinės normos (kai pradeda trukti deguonies o nuo per didelės CO2 koncenracijos po kurio laiko pradeda skaudėti galva). Šią, minimaliai leistiną, normą naudojama taupumo sumetimais.

Komfortas

Pilnas komfortas pasiekiamas, kai įrengta vėdinimo sistema užtikrina tokią oro kokybę, kad įėjus iš lauko praktiškai nejaučiate skirtumo. Vėdinimo sistema spėja pašalinti visus išsiskiriančius kvapus, kuriuos gali užuosti žmogaus uoslė. Tai pasiekiama, kai oro kaitą patalpose yra ~3-4 kart/val.

Ypatingi reikalavimai atskiroms zonoms

Pavyzdžiui, kad į saloną nepatektų joks kvapelis iš virtuvės, ar drėgnas oras iš saunos, dūmai iš biliardinės, ar prakaito kvapas iš mankštos patalpos. Tokių atveju pirma parenkama speciali oro judėjimo schema, o antra - ištraukiamas iš užterštos zonos oro kiekis apskaičiuojama taip, kad durų angoje (tiksliau - visame galimų oro judėjimo kelių skerspjūvyje) užtikrinti didesnį oro judėjimo greitį, nei judėjimas, kuri gali sukelti natūralus faktoriai. Ekonomijos sumetimais galima numatyti galimybė, kad toks režimas įsijungtu tik reikiamu momentu.

Minimalūs fiziologiniai reikalavimai

Reikiamą deguonies kiekį valandai žmogus gautų iš ~2 m³ oro. Tačiau, tai būtų jei žmogus tą šviežią orą įkvėptų iš atskiro rezervuaro, o iškvėptų į aplinką. Kai iškvepiama į tą pačią patalpą iš kur įkvepiama, tiekiamas į patalpą šviežias oras tik šiek tiek atskiedžia bendrą užterštą mišinį, susikaupusi patalpoje. Tam, kad visoje patalpos ertmėje palaikyti tinkamas deguonies ir CO2 koncentracijas, reikia kur kas didesnės oro apykaitos - 10 m³/h šviežio oro vienam žmogui. Ši norma naudojama tolimųjų reisų transporte.

Normalaus drėgnumo palaikymas

Oro drėgnumas yra svarbus oro kokybės parametras. Kai drėgnumas pradeda viršyti 60 %, žmonės labiau prakaituoja, skundžiasi dėl prastos savijautos ir "blogo" oro. Drabužiai ne džiūsta, o atvirkščiai - net sausi daiktai prigeria drėgmės. Senos, grindys ir kiti daiktai - taip pat. Padidėja pelėsio atsiradimo pavojus. O jei drėgnumas nukrenta žemiau 40 % - irgi negerai. Džiūsta gerklė bei oda, dėl ko stipriai padaugėja susirgimų, susijusių su kvėpavimo takais. Daiktai pradeda kibirkščiuoti, o tie kurie bijo perdžiovinimo - trūkinėti.

Jei turite vėdinimo sistemą su rotaciniu rekuperatoriumi, žiemą jis sugeba drėkinti tiekiamą orą ir galima ištisą sezoną palaikyti vienodą oro apykaitą, kuri užtikrina ne tik optimalų režimą natūralių drėgmės perteklių šalinimui, bet ir norimą oro kaitą oro švarumui palaikyti. O jei namo ventiliaciją atlieka plokštelinis rekuperatorius, kondicionierius ar kokios orlaides, tai, norint palaikyti optimalų oro drėgnumą, žiema oro kaitą teks stipriai pamažinti, dėl ko nukentės oro švarumas.

Pavyzdžiui, žmogus vidutiniškai išskiria ~100 g drėgmės per valandą. Prie +22 ºC patalpoje, oro drėgnumas bus 60 %, jei oras turės 10 g/m³ drėgmės. Žiemą lauko ore yra 2 g/m³. Kai skirtumas yra 8 g/m³, užtektų oro apykaitos 12.5 m³/h, tam kad pašalinti, vieno žmogaus išskiriamą perteklinę drėgmę.

Minimalus (budintis) ventiliacijos režimas

Visi daiktai išskiria tam tikrą lakiųjų medžiagų kiekį. Nors tas kiekis yra niekingai mažas, jei patalpa visai ne vėdinama, bėgant laikui, joje gali susidaryti pavojinga vienokių ar kitokių kenksmingų medžiagų koncentracija. Kad tuo išvengti, absoliučiai visose patalpose, įskaitant sandėlius ir rūsius, net tuomet kai jose nėra žmonių turi būti užtikrinta oro kaita ne mažesnė kaip 1.3 m³/h į 1 m2 grindų ploto (arba 0.3-0.5 karto/val., priklausomai nuo patalpos aukščio).

Pagal ištraukiamą iš WC ir kitų patalpų oro kiekį

Siekiant užkirsti kelia mikroorganizmų plitimui iš WC, dušo, vonios, virtuvės bei kitų "nešvarių" patalpų, išvardintuose patalpose įrengiamas oro ištraukimas, kuris be sustojimo veikia 24 val. per parą. Oro kiekiai nustatomi ne mažesni nei minimaliai leidžia higienos normos ir STR. Tiekiamo oro kiekis turi būti lygus oro kiekiui, ištraukiamam iš minėtu patalpų. Toks metodas taikomas pastatuose, kur yra didesnis nei įprasta ištraukimo taškų skaičius ir bendro vėdinimo sistemos galingumo neužtektų, jei parinkti jį pagal į kambarius tiekiamo oro normas.

Namo šildymas arba vėsinimas

Kai kalbama apie kanalinės vėdinimo-kondicionavimo (ir orinio šildymo) sistemos įrengimą, tiekiamas į kiekvieną patalpą oro kiekis skaičiuojamas pagal jos vėsinimo (arba šildymo) poreikį, proporcingai paskirstant kondicionieriaus šaldymo/šildymo galią po visas patalpas. Bendras sistemos tiekiamas oro kiekis parenkamas pagal kondicionieriaus (ar kitokio šildytuvo) šildymo galią, taip, kad tiekiamo ir patalpos oro temperatūrų skirtumas ne viršytų komfortinės ribos.

Kaip taisyklę, reikalinga šildymui ar šaldymui oro apykaita yra ~3 kartus didesnė už šviežio oro poreikį patalpų ventiliacijai, tad projektuojama sistema, dirbanti recirkuliacijos principu, kai didesnė dalis oro paimama iš patalpų, nufiltruojama, pašildoma (arba atšaldoma) ir vėl grąžinama į patalpas. Prie šio recirkuliuojamo oro pamaišoma dalis paimamo iš lauko šviežio oro. Lauko oro kiekis šio atvejų skaičiuojamas taip, kad paskirstant orą po patalpas pagal pasirinktas šaldymui ar šildymui proporcijas, šviežio oro dalis kiekvienoje patalpoje būtų ne mažesnė nei reikia, kad užtikrinti norimą patalpos ventiliaciją.

Pasyvaus vėsinimo funkcija

Kai vėdinimo sistemos projektas numato gamtinę atsinaujinantį energiją panaudoti patalpų vėsinimui, tai vadina - pasyvaus vėsinimo funkcija. Patalpos atšaldomos be kompresorių ar kitų elektrą naudojančių prietaisų. Pvz., pasinaudojant tuo kad, naktį oro temperatūra yra ~10 ºC žemesnė nei diena, vėdinimo sistema naktį įsijungia pilnu pajėgumu (kelis kart padidina oro apykaitą) ir, tiekiant didelius kiekius šalto oro, per naktį atvėsina vidines senas, baldus ir viską kas yra patalpoje.

Dieną ventiliacija persijungia į minimalias apsukas, kad kuo mažiau karšto oro patektų į patalpas, o sienos atiduoda sukauptą "vėsuma", neleisdamos orui patalpose per daug įšilti. Šaldymo efektas priklauso nuo tuo, kiek gerai sistema sugebėjo per naktį atvėsinti senas. Tad, norint pasiekti juntamo efekto, oro apykaita turi būti didinama 3-4 kartus. Orientacijai: kai oro kaita yra 1200 m³/h, pasyvaus vėsinimo efektas bus lygus, 12 val. veikiančiam kondicionieriui, kurio šaldymo galingumas yra 2 kW.

Geoterminis šildymas ir namo kondicionavimas

Gali būti suprojektuotas namo kondicionavimas, panaudojant kanalinį šildytuvą ir šaltą vandenį, cirkuliuojantį požeminiame geoterminio šildymo sistemos kontūre, arba orui vėsinti panaudojant žemės šilumokaitį (ŽŠ). Rengiant tokį vėdinimo projektą, bendra oro apykaitą taip pat skaičiuojama, vertinant patalpų šaldymo poreikį. Tik už pagrindą priimamas ne kondicionieriaus galingumas kaip orinio šildymo atveju, ir ne dienos/nakties vidutinis temperatūrų skirtumas, kaip pasyvaus vėsinimo sistemoje, o žiūrima į tai, kokia yra šaldymo nešėjo temperatūrą pasirinktame variante ir iki kiek pasirinktas šilumokaitis sugeba atšaldyti lauko orą.

Oro paskirstymo principai

Reikia atkreipti dėmesį, kad pagal visas išvardintas metodikas namo vėdinimo sistemos našumas apskaičiuojamas kaip visų patalpų apykaitų sumą (atskirai - padavimo ir ištraukimo). Gaunasi taip, kad jei name gyvena 2 žmonės, tačiau name yra 5 kambariai, kuriose jie dažnai ir ilgą laiką būna kartu - oro kaitą turi būti ne 2x36=72, o 5x2x36=360 m³/h.

Galima pasirinkti kompromisą, kai tam tikrose pasirinktose patalpose bus taikomos mažesnės apykaitos normos (ir atitinkamai- mažesni reikalavimai oro kokybei). Šis variantas gaunasi kiek geresnis to atveju, jei name veikia recirkuliacinė sistema, arba kitokiu būdu užtikrinamas pakankamai intensyvus oro maišymas tarp patalpų. Tuomet „šviežio“ oro dalis kiek padidėja nes iš kitų patalpų priteka, pavadinkim - ne iki galo sugadintas oras, kuris kiek atskiedžia per prastą orą šioje patalpoje.

Kai kurie taiko supaprastintą metodiką, kai bendrą oro apykaitą skaičiuojama pagal tai, kiek žmonių yra visame name, nekreipiant dėmesio į faktą kad šviežias oras kartais paduodamas visai ne į tas patalpas, kuriose tuo metu randasi žmonės, tačiau priimant maksimalią rekomenduojamą normą: vienam žmogui - 36 m³/h. Suprantamą, kad tam tikrais momentais, kai žmonės susirinks tam tikroje patalpoje - realiai gausis, kad oro kokybė vos atitinka mažiausių medicininių reikalavimų - 10 m³/h.

Apykaitą galima mažinti įvertinus natūralią oro infiltraciją per langų nesandarumus, tačiau naudojant šiuolaikinius langus, infiltracija nėra didelė. Be to, jos reikšmę sunku patikimai įvertinti, nes ji priklauso nuo vėjo greičio, lauko temperatūros, langų orientacijos ir t.t. Priimama, kad infiltracija nėra reikšminga ir ji gali tik truputi pagerinti pasitrenktą oro kokybę.

Rekomenduočiau į visus paminėtus metodus, kurie kaip ir leidžia pasirinkti mažesnę oro apykaitą atsižvelgti tik tuomet kai dėl ekonomijos sumetimų norima žiema iki minimumo sumažinti vėdinimo našumą. O sistemą reikėtu rinktis tokia, kuri leistų efektyviai vėsinti patalpas vasaros naktį.

Visuomeninių tualetų standartai

Statybos techniniame reglamente (STR) atstumus visuomeniniuose WC reglamentuojantys normatyvai per pastaruosius dešimtmečius išliko beveik nepakitę. Juose nurodoma, kad kiekviename visuomeninio pastato aukšte turi būti bent vienas neįgaliems asmenims skirtas higienos kambarys, tačiau, anot architekto R. Beinorto, praėjimų atstumai ir atitvaromis atskirti unitazo kambarėliai praktikoje turėtų būti erdvesni.

Architekto nuomone, STR reikalavimai per griežti ir kartais nepagrįsti. Pavyzdžiui, remontuojamiems pastatams nuo gegužės mėnesio taikomi tokie pat reikalavimai kaip ir rekonstruojamiems. Net atliekant paprastą remontą, normatyvai prilyginami tokiems pat kaip ir rekonstrukcijos atveju.

Pavyzdžiui, STR dvylikai moterų numatomas vienas unitazas. Architekto nuomone, jų turėtų būti daugiau. Taip pat ir pačios sanitarinės patalpos erdvesnės, ypač neįgaliesiems.

Lentelė: Oro apykaitos normos įvairiems pastatams

tags: #wc #kiekis #kitos #paskirties #pastatuose