Literatūroje apie rezistenciją aprašyta daug sėkmingų ir herojiškų Lietuvos partizanų mūšių su okupantais. Visas Lietuvos žemėlapis nusėtas ženklais, kur 1944-1953 metais vyko okupacinės kariuomenės ir Lietuvos partizanų kautynės. Tačiau vieno ženklo tame žemėlapyje trūksta - tai Vozbutų kaimo buvusiame Čekiškės valsčiuje, Kauno apskrityje.
Tiesa, Juozo Starkausko knygoje „Stribai“ Vozbutų kaimas paminėtas, kai Ariogalos ir Betygalos stribai plėšikavo kitų valsčių kaimuose. Knygoje „Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD - MGB dokumentuose 1944-1953 metais“, kurią sudarė Nijolė Gaškaitė, Algis Kašėta ir Juozas Starkauskas, Čekiškės miestelis paminėtas, kad į jį 1944 metų gruodžio 18 dieną buvo perdislokuota 13 pasienio Vilniaus pulko užkarda. Kokie įvykiai privertė tai padaryti, knygoje nepaaiškinta.
Tarp Rubikių, Mūšėjaus ir Smulkio ežerų yra keletas nuošalių Leliūnų valsčiaus kaimelių - Buivydai, Plepiškiai, Mozūriškiai, Mačionys, Terpežeriai, Paežeriai, Balteniai. Nors čia 1944 metų liepos mėnesį daugiau nei savaitę vyko vokiečių ir raudonarmiečių susirėmimai, bet vietinių gyventojų, rodos, niekas nežuvo. Liepos 16 dieną vokiečiai pasitraukė toliau į vakarus, apylinkės atiteko sovietams.
Frontininkai vietos žmonių labai neskriaudė, bet po poros savaičių buvo paskelbta 1908-1926 metais gimusių vyrų mobilizacija. Leliūnų valsčiuje sovietai planavo paimti 700 vyrų, bet tinkamų sulaukė tik dešimties. Dar prastesni rezultatai buvo gretimame Debeikių valsčiuje: ten vietoj 600 vyrų tinkamų rado tik du. Po tokios mobilizacijos reikėjo laukti represijų.
Šie užrašai parašyti praėjus daugiau kaip 45 metams, iš žiauraus ir klastingo karo ir pokario dienų gyvenimo prisiminimų.
Lietuvos partizanų apygardos
Tauro apygardos archyvo apžvalga
Šiame numeryje baigiamas publikuoti „Tauro" apygardos kompleksinis archyvas. Sudarytojai specialiai netyrinėjo šių dokumentų, jų nekomentavo, neaiškino. Peržvelgus dokumentus, galima pastebėti tam tikrą subjektyvumą. Ne todėl, kad būtų skelbiami netikri ar pagražinti faktai, o todėl, kad juose atsispindi dokumentus rengusiųjų pažiūros, įvykių vertinimas, jų veikla ir siekiai. Be to, perrašytas mašinėle protokolas gali skirtis nuo ranka rašyto originalo, kuriame gali likti istorikui įdomių ir reikšmingų smulkmenų.
Nekyla abejonių, kad pateikti faktai atitinka tikrovę - tai patvirtina dokumentai. Netikslūs gali atrodyti kai kurie skaičiai, bet ne todėl, kad dokumentų autoriai nežinojo tikrosios padėties. Atskiri struktūriniai vienetai ir padaliniai susisiekdavo per tarpininkus-ryšininkus. Todėl, pavyzdžiui, rinktinių vadai negalėjo tiksliai žinoti, kiek jie turi kovotojų ne vien konspiracijos sumetimais, bet ir dėl to, kad situacija labai greitai kito.
Negalima sakyti, kad partizanų vadai nekontroliavo padėties. Iš skelbiamų dokumentų matyti, kaip greitai buvo atkuriami išardyti štabai, kaip dalinio veikimo rajone operatyviai buvo reaguojama į bet kokius įvykius. Vykdyti valdžios funkcijas ir užtikrinti vadinamąją viešąją tvarką, nelegaliomis sąlygomis kovojant su priešu, praktiškai neįmanoma. To nesugeba padaryti ir legali valdžia, nuolat kovojanti su nusikaltėlių pasauliu.
Partizanų garbei reikia pasakyti, kad jie stengėsi veikti kaip valdžios struktūros, operatyviai ir greitai reagavo į visus neleistinus, nusikalstamus veiksmus. Taip rinktinės vadas Žiedas kalba apie banditų grupės sunaikinimą, apygardos vadas liepia išsiaiškinti su kažkokio Simano grupe, įspėja kuopos vadą Apynį, kad nepažeistų tvarkos ir gyventojams neužtrauktų NKVD siautėjimų.
Spausdinami dokumentai nėra lygiaverčiai - vieni ypač vertingi (pvz., partizanų vadų susitikimų su užsienio atstovais protokolai), kiti turi daugiau pažintinę, negu informacinę reikšmę, tačiau visi jie padeda geriau suprasti nelengvą kasdieninį partizanų gyvenimą.
J. Markulio-Erelio vaidmuo
Labai įdomus dokumentas Nr. 7. Jame užfiksuotas partizanų vadų susitikimas, kuriame dalyvavo garsusis NKGB infiltratas J. Markulis-Erelis. Nežinant Erelio vaidmens, kurį atskleidė J. Lukša, šį dokumentą galima laikyti įprastu partizanų susitikimo aprašymu, kokių buvo šimtai. Tačiau žinant kai ką daugiau apie šį asmenį, darosi aišku, kad J. Markulio iškelti klausimai nėra jau tokie „nekalti". Remdamiesi jais, KGB tyrė padėtį Pasipriešinimo judėjime.
Ką jie išsiaiškino tą 1946 m. gegužės 29 d.? Visų pirma, kad kol kas dar nėra vieningo centro ir galima būtų jį kurti infiltravus savo žmones. Be to, jie daug ką sužinojo apie „Tauro" partizanų apygardą ir jos santykius su kaimynine Dainavos apygarda, susipažino su keletu vadų. „Nekaltu" pasiūlymu taikyti dvigubus slaptažodžius, Erelis, nesukeldamas įtarimo, išprovokavo vieną „Tauro" apygardos vadą „išduoti" svarbią karinę paslaptį - būtent, kad „Tauro" apygardoje jie jau vartojami. Taigi suimti ryšininkai jau nebegalėjo išgelbėti nei pačių ryšininkų, nei partizanų, pasakydami tik vieną slaptažodį.
Partizanų atsišaukimai
Atskirai reiktų paminėti atsišaukimus. Juose iš dalies atsispindi politinė partizanų programa ir sąjūdžio siekiai.
Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas š. m. spalio 7 d. atsišaukime dėl bolševikų ruošiamos revoliucijos šventės tos šventės datą pažymėjo - spalio mėn. 17 dieną. Komitetas kreipia jūsų dėmesį, kad toji data yra senojo (rusų) kalendoriaus data ir kad ji atitinka naujojo, tai yra ir mūsų kalendoriaus lapkričio mėn. 7 dieną, kada faktiškai toji šventė ir bus švenčiama. Be to pastebima, kad šventinės iškilmės bus tęsiamos ir lapkričio mėn. Raudonoji klika, žiaurūs Maskvos satrapai, eina prie galo, nes savo uždavinių - sunaikinti fašistus, atliko ir turi dabar patys dingti nuo žemės paviršiaus, nes XX a.
Mūsų Tėvynė pergyvena žiauriausio kruvino teroro priespaudos laikus. Šią žiaurią priespaudą kenčia visi lietuviai, visa Lietuva skęsta kraujo ir ašarų jūrose. Bet ypatingai ši kruvinojo teroro našta palietė mūsų brolius, kurie palikę savo tėviškes, tėvus ir atsižadėję visų laisvo piliečio teisių, kovoja su ginklu rankoje prieš mūsų kraštui daromą visokį piktą šalies pavergėjų ir jų bernų parsidavėlių, Tėvynės pardaviku.
Jie paliesti skaudžiausiai, nes jie ne tik, kad neturi tėvų, namų ar bent kiek padoresnės pastogės, kenčia šaltį ir kitus kasdieninius nedateklius, bet jiems atimta ir reikalingiausias kenčiančiojo žmogaus sielai sustiprinti maistas bažnyčia. Nėra dvasios vadų, kurie sustiprintų juos religine praktika ir paruoštų juos amžinojon kelionėn mirštant.
SAN-FRANCISKO konferencijoje nuspręsta Pabaltijo tautų likimas mums palankia prasme. Tautiečiai, Jūs dėdami parašus nė nejaučiate, kad čia glūdi pasaulyje negirdėta klasta. Keturis metus kentėję vokiškosios okupacijos laikotarpį, dabar vėl pergyvenate dar skaudesnį bolševikinį terorą. Bolševikai, taip lygiai kaip ir vokiečiai visokiais būdais terorizuoja ir provokuoja mus. Bolševikai, siekdami pavergti mūsų mažą kraštą, stengiasi įpiršti jums blankus, kuriuose jūs pasirašytumėt dėkodami Stalinui už amžinos vergovės...
Neseniai bolševikiškoji spauda išpleškino: Vilainių Valstybinį ūkį ėmėsi šefuoti komjaunuoliai. Iš tiesų, tai įvykis. Tai daug didesnis įvykis negu, sakysim, kad kokių Kėdainių viešose išvietėse būtų įsteigtas raudonasis kampelis. Bet ar nebūtų dar geriau, kad tie bizūnai būtų suvaryti į NKVD, tribukų ir kitų niekadėjų ūkius usnių ir pienių naikinti. Juk jose nuskendo ir tie ūkiai ir jų derlius. O kiek užteršė kaimyninių plotų!..
Spauda šiuo metu turi akių uždegimą ir per savo raudonus akinius tos žalos nemato. O gal tai ir ne žala, kad dešimtys tūkstančių hektarų kultivuoja usnis ir pienes? Juk rodant jas kokiam „rojumi" susidomėjusiam užsienių didmiesčių profanui galima sakyti: - Štai ko mes jau pasiekėme! Štai koks čia derlius! - Tūkstantinė raudonoji gurguolė veža duoną valstybei!.. - Džiaugiasi spauda. Tai turbūt tribukai jau vakar bus nusigabenę tuos rikiese sudygusius rugius ir kviečius, kurių lig šiam laikui nei pats nesivežė nuo lauko, nei žmonėms jų susivežti neleido. Tik nežinia, ar iš tokių rugių duona išeina.
Toliau pranešu štai ką. Dar neseniai pas mus buvo atvykęs Vėtra su savo vyrais ir buvo atsivedęs du naujai įstojusius partizanus Arą ir Dainių ir, pas mus atvykęs, pradėjo pasakoti ant tų naujų štai ką. Būk tai jie yra ankavedės agentai. Tada mes pravedėm tardymą ir tardymo metu teko ir man dalyvauti, tai aš pareiškiau, kad man jie atrodė iškart labai įtartini ir, kad ir liko jų vienas nesušaudytas, bet reikia jį būtinai sekti.
Dabar aprašau tardymo eigą. Pirmutinis buvo apklaustas Aras, bet kadangi nieko nepasakė, tai šaukėm jo draugą Dainių. Kai šitam buvo pasakyta, kad viską prisipažintų, tai bus dovanota gyvybė, tada jis pasakė štai ką. Dabar kaip vienas jų pabėgo. Mes juos varėm sušaudyti į mišką tai įvyko štai kas. Aš ėjau pats pirmas, nes žinojau geriausiai kelią. Paskui mane už trijų metrų Saulius varė kal. Dainių, paskui Saulių Karijotas varė kal. Saulius ir Dainius kažką kalbėjosi eidami ir tuo momentu Dainius darydamas ratą pro mane pradėjo bėgti. Tada aš mečiau rankoje nešamą kastuvą ir griebiausi automato, bet tuo momentu pasipynė man po kojomis numestas kastuvas ir aš suklupau. Kai atsikėliau tai Dainius buvo maždaug už 20 metrų. Tada aš pradėjau vytis ir vydamas šoviau į jį 15 šūvių serija, bet naktis buvo tamsi, tai šūvis liko netikslus. O Saulius, kuriam buvo pavesta bėglys saugoti, nė karto nešovė, net nenoromis vijosi, bet atsilikęs toli už manęs.
Vėtra labai nepatenkintas, kad jį pašalinot nuo pareigų, bet Vėtra yra netinkamas vadovauti, nes jo būry baisi betvarkė ir visi vyrai rėkia, kad duokit kitą viršininką. Kiek teko sužinoti iš vyrų, tai Vėtra ten pridirbęs tiek blestvų, kad sunku visas ir aprašyti. Kiek teko patirti, ten toks vokietukas yra iš jų visų geriausias karys. Jei ne jis, tai per tą puolimą tikrai visi būtų žuvę. O jei jūs norėtumėt tą vyrą iššaukti, kuris dirba Marijampolės ankavade, tai kreipkitės į Joną Zvingilių. O tuos daiktus, kuriuos Karijotas paėmė iš to piliečio, tai daugiausiai išdalino į užeinamas vietas. Dabar Karijotas pasiliko tik mane vieną prie savęs kaipo patikimiausią, tad prašau laikyti viską paslapty. Ir kalbant, kalbėkit atsargiai, nes Karijotas gali iš kalbos ką nors suprasti.
Siunčiu jums viską, ką ketinau. Paruošiau truputį vėlokai, bet žinot užtrukom iki sulaksčiau. Tas tekstas, kurį čia įdedu nėra toks kaip, kad anksčiau buvo surašęs p. Gediminas, nes nuorašo neliko, o aš gerai neatmenu kas ten buvo parašyti. Taigi sukombinavom ir surašėm maždaug panašiai kaip aną kartą. Dainos kai kurios labai griozdiškos, yra net nepartizaniškų iš kažkur nurašytų, bet kadangi laiko maža visų jų netaisau. Išmečiau kelias nekam tikusias, nepartizaniškas, dadėjau naujų, kurių rinkinyje nebuvo, ištaisiau kai kurias klaidas ir tiek. Šiaip pas mane viskas gerai. Gyvenam karališkai visi keturi daikte.
Partizano Broniaus Juospaičio prisiminimai
tags: #vytautas #jasaitis #turto #vertintojas